Kas sieja teksto antraštėje išvardytus žodžius? Pirmiausia kultūra, tuomet Lietuva, galiausiai kūryba. Muzika – viena gražiausių žmogiškosios kultūros formų, Šarūnas Nakas – vienas žinomiausių Lietuvos šiuolaikinės muzikos kompozitorių, nuogos esmės – tai, ką atveria, kam leidžia pasirodyti daugialypiai šio menininko kūriniai.

Š. Nako kūryba pasižymi išskirtiniu idėjiniu turtingumu: savo muzika jis apmąsto, joje naujaip įprasmina įvairius mitologinius naratyvus ar jų fragmentus, filosofinius konceptus, literatūrinius vaizdinius. Muzikos kompozicijos kviečia ne tik mėgautis skambesiu, bet ir jį reflektuoti –  jos ne tik kursto vaizduotę, bet ir įtempia protą.

Iš čia ir „esmių nuogumas“: subtiliai iš garsų audžiamas idėjinis turinys Nako muzikoje atsiskleidžia tiek abstrakčiu, vien mąstomu, tiek konkrečiu, įvaizdintu grožiu. Esmės, jei tik jas norima ir stengiamasi užčiuopti, klausytojui apsinuogina be butaforinio konceptualumo ar lipnaus estetinio patoso, visada aiškiai, nors tuo pačiu ir paslaptingai. Kaip jos pasirodys ir ką papasakos – visa tai priklauso tik nuo suvokėjo, tik nuo klausytojo.

Siekdamas prakalbinti kūrybą, visada stengiuosi pakalbinti jos kūrėjus. Tą ir nusprendžiau padaryti šį kartą, pakviesdamas Š. Naką pokalbiui, kuriame aptarėme jo muzikinę veiklą ir požiūrį į šiuolaikinę meną.

---

Lietuvoje esate žinomas ne tik kaip kompozitorius, tačiau ir kaip publicistas, eseistas, redaktorius, radijo laidų autorius. Kokios aplinkybės ar sprendimai lėmė, kad užsiimate ne tik muzikine, bet ir žurnalistine kūryba? Kodėl ne tik kuriate muziką, bet ir apie ją kalbate, ją tyrinėjate?

Žurnalistu savęs niekad nelaikiau, nes tai visiškai kitoks dalykas: jam reikalingas sistemiškumas ir specifiška socialinė laikysena, kuri man neatrodo priimtina. Publicistika irgi nesidomiu: tam tikru požiūriu, tai savotiškas kasdienybės politikavimo būdas, kuris man kiek nuobodus. Savo veiklos neskirstau į muzikinę ar nemuzikinę: sakyčiau, kad kurti ar atlikti muziką, rašyti apie ją ar kažką organizuoti – viskas yra muzikinė veikla, ir nemanau, kad dirbtinės pertvaros tarp įvairių užsiėmimų ką nors rimčiau paaiškintų. Darau tai, kas traukia ir ką tiesiog būtina atlikti. Mano kalbėjimas radijuje niekada nėra tik kalbos: stengiuosi, kad tikrasis tekstas būtų mano pateikiama muzika, o žodžiai – tik jos komentarai. Rašymas apie muziką, nesudarant galimybės jos girdėti, man vis labiau įtartinas.

Kai kurie muzikologai Jūsų ankstyvąją kūrybą dažnai linkę traktuoti kaip kraštutinę, radikaliai nutolstančią nuo XX a. antrojoje pusėje Lietuvos akademiniame lauke besiplėtojusių tendencijų, kurioms Jūsų tuometinė muzika (tokie darbai kaip „Merz-machine“, „Vox-machine“, „Ričerkarai“) itin kontrastavo. Kaip pats apibūdintumėte dabartinį savo kūrybos tarpsnį? Kuriomis kryptimis judate ir ar darote tai turėdami programinių tikslų?

Visos Jūsų minimos kompozicijos parašytos 1985 metais, dar studijuojant, bet net tada jos man neatrodė radikalios ar ypatingai išsiskiriančios iš man patinkančios lietuvių muzikos konteksto. Niekad nebuvau toks stilistikų rasistas, kuriam vienokia muzika būtų atrodžiusi savaime kilmingesnė už kitas. 1985 mane domino labai daug kas: džiazas, avangardas, elektronika, minimalizmas, etninė muzika. Ko gero, šie dalykai įvairiai paveikdavo mano idėjas – ir tiesiogiai, ir mažiau pastebimai.

Tačiau visad nugalėdavo kažkokia sunkiai nusakoma ir sprendimus nulemianti vidinė jėga, nutempianti į vieną ar kitą pusę. Lygiai taip pat yra ir dabar: nenoriu būti užsispyręs dogmatikas, man daug įdomesnis sprendimų ir jų pasekmių nenuspėjamumas, susietas su kartais kone nutrūktgalviška rizika. Kone kiekviena kompozicija turi kiek kitokių tikslų, ir jų nevadinčiau programiniais: čia kažkas keistesnio, tarsi nenumatyta reakcija į vos ore užuostus kvapus ar šviesų bangavimus.

Ne kartą esate išsakęs mintį, kad Jums „labai svarbu galėti viską“, tai yra dirbant prie kompleksiško kūrinio be kitų pagalbos pačiam sukurti kaip įmanoma daugiau jį sudarančių dalių. Tai patvirtinta Jūsų darbai, kuriems dažnai rašote ne tik muziką, bet ir scenarijų, tekstus, dirbate su vaizdais. Ar tokia laikysena ir praktika reiškia, kad esate labiau linkęs į išskirtinai individualią nei į kolektyvinę kūrybą? Kokie vienos ir kitos kūrybinės prieigos privalumai bei trūkumai?

Taip susiklostė, kad vienų akimis, aš esu kolektyvinės veiklos žmogus, kitų – išimtinai individualios. Galbūt taip yra dėl to, kad nuo 1982-ųjų 18 metų turėjau Vilniaus naujosios muzikos ansamblį, su kuriuo daug koncertavau, paruošiau daug premjerų, aktyviai gastroliavau, o svarbiausia – įtraukiau daug vėliau garsiais muzikantais tapusių žmonių ir aktorių. Surengiau du didelius modernios muzikos festivalius – „Gaida“ ir „Musica ficta“. Tačiau nuo 2001-ųjų sąmoningai pasirinkau kitokią veiklos formą, ir dirbu dažniausiai vienas.

Būtų galima ilgai samprotauti, kuo tos veiklos prigimtys skiriasi ir kokie jų privalumai ar trūkumai, bet, manau, kad tai, ką pasirenki, labai priklauso nuo konkrečios gyvenimo situacijos, vidinių poreikių, savotiškų brandos tarpsnių ar tiesiog to, kam pajunti didesnę trauką.

Beje, gana reguliariai, kad ir neilgam, vis grįžtu prie „korporatyvinės“ kūrybos. Šiais metais rengiu didelę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“, o tarp mano bendradarbių – menininkai, istorikai, aktoriai, teoretikai. Ko gero, man reikalinga tam tikra kaita – nuo radikalaus individualizmo iki maštabiškų kolektyvinių projektų.

Garsinė vaizduotė yra visiškai kitokia nei vizualinė – pirmoji, rodosi, yra kur kas abstraktesnė, žymiai sudėtingiau verbalizuojama, dėl ko, tikriausiai, ir iš jos gimstanti muzika atveria be galo plačius patirties bei jos interpretavimo horizontus. Įdomu kaip turėtų veikti vaizduotė  menininko, intensyviai kuriančio ne tik muziką, bet ir rašančio tekstus, dirbančio su vaizdais, judesiu. Ar nėra taip kaip kuriant skirtingų raiškų darbus sąmonėje vyrauja skirtingi jutiminės patirties modusai? Kiek vaizduotė apskritai Jums yra svarbi? O gal už vaizdinius kur kas svarbiau yra emocijos, momentiniai nuotaikų blyksniai?

Nemanau, kad kas nors implantavo mūsų sąmonėse atskirus vaizduotės modulius: vaizdams, garsams ar tekstams. Viskas susiję ir susipynę, kitas klausimas, kiek tas veiklos rūšis žmogus valdo. Nepaisant skirtingų perteikimo sferų, suvokimas ir nuojauta bendri, gal net universalūs.

Vaizduotė be galo svarbi, ji tarsi esminis reaktorius, nuo kurio pajėgumo ir greitumo kyla arba nekyla idėjos. Emocijos ir atsitiktinumai yra konkreti terpė, kurioje viskas ir sukasi. Ko gero, manymas, kad tai tikrai skirtingi dalykai, bent iš dalies susijęs su komplikuotos industrinės epochos realijomis, kartu su ta epocha besitraukiančiomis. Siaura specializacija naudinga amatams, tačiau žmogaus sąmonė nuo to skursta ir tampa kiek nepilnaverte.

Visi darome gerokai daugiau, negu nurodoma biurokratiniuose formuliaruose. Esame savotiški vaizduotės kaliniai, jei ne kankiniai: kai kuriuos pasirinkimus darome tarsi ne mes patys, o kažkas už mus – kad ir mūsų viduje, o mus paskiria tų fantazijų vykdytojais.

Kiek kurdami muziką teikiate reikšmės techninei jos kompozicijai? Daugelis šiuolaikinių menininkų kuria taikydami neplanuotos improvizacijos, konceptualiai neapriboto žaidimo su medžiaga, spontaniško eksperimentavimo strategijas. Ką galėtumėte išskirti kaip svarbiausias savo kūrybos proceso dedamąsias?

Toji minima „neplanuota improvizacija“ dažnai tėra spontaniškas kažkurios klišės ar stereotipo pritaikymas, ir tikresnės laisvės čia neįžiūriu. Man įdomesnis griežtas ir labai kryptingas priemonių naudojimas, negailestingai atmetant daugybę pagundų ir paliekant kone nuogą esmę.

Gaila, bet eksperimentavimas dabar dažnai traktuojamas kaip savanoriškas kažkokių pozų ir retorikų prisiėmimas: sakykime, plagijuojantys 1948-ųjų konkrečiosios muzikos idėjas vis dar dedasi esą eksperimentuojantys avangardistai, t. y., „esantys priekyje“, nors tai jau 70-metė istorija, kurta jų senelių bendraamžių.

Panašiai ir su orkestrine muzika: 7-ojo ar 9-ojo dešimtmečio stiliai, kurių tikrieji autoriai jau dažniausiai viską stebi iš anapusybės, dabar smagiai tiražuojami kaip neva radikalūs ir novatoriški, nors tai persenusios ideologijos, virtusios savotiška snobų religija – panašiai kaip tyčiškai nutriušę hipsterių džinsai ar kutvėliškos šukuosenos.

Muzikui kaip ir klausytojui vieni kūriniai dažnai pasirodo esantys geresni nei kiti, tačiau dažnai yra labai sudėtinga paaiškinti, kuo remiantis taip manoma. Pagrįsti savo vertinimą vien tuo, kad vienas patinka labiau nei kitas ir tiek, atrodo nėra pakankama. Kas, Jūsų supratimu, sukuria muzikinės kompozicijos vertę?

Tam tikru požiūriu, viskas vyksta tik suvokėjo sąmonėje. Sunku į ją prasibrauti, niekad nežinai, kas ten iš tikrųjų galvojama. Man visiškai nepatinka aiškintis, ką kiti mąsto apie mano darbus, nes tai dažnai tik mandagumo manevrai, retai užgriebiantys esmę, bet ir pats nemėgstu savo darbų išsamiai komentuoti, galbūt todėl, kad laikau tai sizifišku absurdu.

Tačiau tai, kad kažkas tiesiog patinka ar nepatinka nėra jau toks beviltiškas dalykas: po tais teiginiais glūdi kažkas kompleksiško – racionalaus ir ypač neracionalaus, su kuo būtina skaitytis, nes tas junginys neatsiranda iš nieko.

Nėra vienintelio vertės suvokimo kodo: vienais atvejais tai yra lūkesčių išsipildymas, kitais netikėtumas, trečiais kažkoks įdomus istorinio konteksto nušvitimas ar tiesiog intuityvi egzistencinė užuomina. Bet nudžiuginti gali daug kas, kad ir elementariausia grafomanija: ji juk irgi yra mūsų pasaulio dalis ir liudija ne ką mažiau už svarbius atradimus.

Pastaraisiais dešimtmečiais labai daug ir labai skambiai kalbama apie tarpdisciplininį meną, kuris dažnai pristatomas kaip naujas, technologijų ir informacijos pertekliaus kultūrai būdingas reiškinys. Pats laikausi kiek kitokio požiūrio. Manau, kad tarpdiscipliniškumas yra sąvoka, skirta iš naujo atrastoms sinkretizmo formoms įvardyti. Muzika, šokis, garsas, vaizdas senovės žmonių buvo suprantami kaip neatskiriamai susieta visuma, kuri kultūros raidoje ilgainiui buvo išskaidyta. Šiuolaikinis žmogaus įvairiausiomis kombinacijomis naujai ima derinti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma skirtinga. Ką apie tai manote Jūs? Kuo senovinis tarpdiscipliniškumas skiriasi nuo moderniojo?

Sutinku, kad apie tai kalbama daug, bet beveik visada kaip apie kone utopiją, kurią realizavę tapsime tokie laimingi, kaip ir komunizmą sukūrusi visuomenė. Sinkretizmas čia irgi paminimas kaip galingas medikamentas, neva pastatysiantis ant kojų nusilpusį ligonį. Tačiau peršokus propagandinės retorikos pinkles, nieko ypatingai naujo nepasakoma.

Visas menas visais laikais buvo ir yra tarpdiscipliniškas – tai be galo aišku. Scenoje esantis smuikininkas yra ne tik muzikantas, bet ir aktorius bei dizaino demonstruotojas. Kartu su juo matome kokią nors architektūrą ir įvairiausius personažus – kad ir publiką, palyginti ramiai stebinčią jo griežimą. Argi tai ne teatras? Argi įmanomas steriliai išfiltruotas grynos muzikos įspūdis, totaliai atsietas nuo bet kurių kitų dalykų? Nonsensas.

Manau, tai tiesiog vis dar neišsivadėjusių romantinių svajų atgarsiai, matyt, turintys neįveikiamo žavesio ir patrauklumo. Juk galvojama, kad pianisto koncertas su skaidrėmis yra kažkas konceptualiai stipresnio, o ekstravagantiška solistė turi pritrenkti ne tik laikysena, bet ir garderobu. Tai labai žmogiška, mums reikia tokių atrakcionų, ir jie nuolat atsiras.

Tačiau sinkretizmas yra kažkas nepalyginamai labiau komplikuoto, archajiškesnio, nebeįkandamo šiuolaikiniam žmogui, išugdytam monoteistinės civilizacijos ir niekaip negalinčiam įsijausti į politeistinės senovės realijas. Sinkretinis menas egzistavo labai reglamentuotoje ir absoliučiai vieningas vertybes turėjusioje aplinkoje, apie ką dabar net neįmanoma svajoti. Todėl dabar dažniausiai atsiranda kažkoks teatras ar performansas, tačiau bet kuriuo atveju – suvaidintas tik kaip speciali akcija tam kartui. Galbūt tai šiuolaikinio romantizmo formos – naujoji pagonybė ir labai su ja susijęs sinkretizmo ilgesys, kad ir koks neįgyvendinamas jis būtų.

Ugnius Babinskas