Naujas muzikinis skambesys dažnai gana greitai yra kaip nors įvardijamas. Šiuo pavadinimu muzikinei bendruomenei ne tik bandoma nusakyti koks tai skambesys, bet taip pat netiesiogiai nurodoma, kad tai – tikrai nauja muzikinė tendencija ar stilistika. Kadangi pavadinimus dažniausiai sugalvoja ir juos naujiems muzikiniams reiškiniams priskiria muzikologai, o ne patys muzikos kūrėjai, pastarieji, būdami neabejingi tam, kaip jų muzika pristatoma viešojoje erdvėje, dažnai įsiterpia į šį krikštijimo procesą, mėgindami jį pakreipti sau palankia kryptimi. Vieną iš tokių, tikėtina, daugiausiai Lietuvos muzikiniame kontekste aptariamų atvejų glaustai apibūdino muzikologė Beata Leščinska, savo interviu užduodama klausimą kompozitorei Onutei Narbutaitei:

„Jūs pradėjote kurti 8-ojo dešimtmečio pabaigoje–9-ojo pradžioje. Buvote kompozitorių grupė – Jūs, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, dar keli kompozitoriai, kurių muzika buvo pakrikštyta „naujuoju romantizmu“. Teko kalbinti keletą minėtų kompozitorių, ir kiekvienas jų vengia šios etiketės“[i].

Iš kompozitorės atsakymo į šį klausimą paaiškėja, kad ji, kaip ir kiti kompozitoriai neoromantikai, ne tik vengia šios etiketės, bet ir jai priešinasi. Savo opoziciją šiam pavadinimui kompozitorė argumentuoja tuo, kad jis, anot jos, „visiškai neatitinka tikrovės“[ii]. Su šiuo pavadinimu nesutinka ne tik pati kompozitorė: tiesiogiai arba ne šiame procese dalyvauja ir dalis apie jos muziką rašančių muzikologų. Tarp jų – netgi tokie autoritetai kaip Richardas Taruskinas, pasak kurio, Narbutaitės muzika yra „Ne tonali. Ne romantinė. Ne retro. Konsonansinė“[iii]. Šalia tokių tiesioginio pasipriešinimo minėtam pavadinimui apraiškų muzikinėje spaudoje galima aptikti ir netiesioginio oponavimo jam formų. Antai kai kurie muzikologai neužsimena apie tai, kad šios kompozitorės muzika nėra neoromantinė, tačiau jie iškelia idėją, kad Narbutaitės kūrybos stilius yra labai individualus, išskirtinis ir unikalus, todėl negali būti priskirtas kokiai nors stilistikai. Puikus tokio netiesioginio pasipriešinimo pavyzdys – muzikologo Lino Paulauskio išsakyta mintis, kad „Onutė Narbutaitė – viena iš ne tiek daug šių dienų kompozitorių, kurių muzika paženklinta išskirtinio asmeniškumo žyme; toji muzika nesileidžia būti priskiriama kuriai nors įvardytai stilistinei pakraipai, tradicijai ar mokyklai, tačiau visur yra neabejotinai „jos“ ir išlieka atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų“[iv].

Sprendžiant iš pastarųjų publikacijų, muzikologų palaikomas kompozitorės pasipriešinimas neoromantizmo etiketei iš dalies pasiekė savo tikslą, nes ją, bent jau Narbutaitės kūrybos kontekste, vis dažniau imta įvardyti sąmoningai – ne taip mechaniškai, tarsi ji būtų neatsiejama nuo šios kompozitorės muzikos. Pakitę šio pavadinimo vartojimo įpročiai pasireiškia ne tik tuo, kad dalyje straipsnių jis atmetamas kaip netiksliai atspindintis šią muziką: kai kurie autoriai patikslina, jog neoromantinė yra ne visa šios kompozitorės kūryba, bet tik ankstyvoji jos dalis.

Nepritardama neoromantizmo etiketei kompozitorė kartu paskatino ir muzikologų diskusijas. Tačiau spaudoje dažniausiai pasisako (ir galbūt todėl yra geriausiai girdimi) šiam pavadinimui oponuojantieji, tad susidaro nesimetriškos diskusijos įspūdis, kurioje gausius priešininkų argumentus turi atlaikyti praktiškai tik „pats už save kalbantis“ pavadinimas. Tad, siekiant diskusiją paversti šiek tiek simetriškesne bei žinant, kad kompozitorės muzika vis dar yra šiuo pavadinimu įvardijama (o tai tarsi žymėtų, kad ji vis dar daugumos suvokiama kaip neoromantinė), panagrinėkime kelias prielaidas, kodėl nereikėtų skubėti atmesti šio pavadinimo kaip neatliepiančio šios kompozitorės kuriamai muzikai.

Visų pirma požiūrį, kad Narbutaitės kūrybos kontekste nereikėtų skubėti atisakyti šio pavadinimo, savaip skatina ir pati kompozitorė. Net dviejuose 2004 m. duotuose interviu nurodydama priežastis, kodėl ji priešinasi neoromantizmo pavadinimui, kompozitorė kartu išsakė nuomonę, kad dalis jos kūrybos yra neoromantinė ar turi neoromantizmui būdingų bruožų. Anot kompozitorės, su neoromantizmu daugiausia sąsajų galima būtų įžvelgti jos to meto kūryboje, nes „posūkis į praeities epochų muzikos kalbą, į tonalumą atsirado visai neseniai, galbūt nuo oratorijos, taip pat simfonijoje siekiau tai pabrėžti“[v]. Ankstyvuosius savo kūrinius („1981-ųjų birželio muzika“ (1981), Pirmasis styginių kvartetas, „Interludium“ (1983)) kompozitorė įvardija minkštesniais ir švelnesniais. Ir tik viduryje tarp ankstyvųjų ir naujųjų esančius kūrinius („Vijoklis“ (1988), „Liberatio“ (1989), „Monogramme“ (1992) ar Trečiasis styginių kvartetas (1991)) ji apibūdina kaip avangardinius, nes šiuose dominuojanti moderni muzikinė kalba. Tad jeigu ir naujoji, ir ankstyvoji kompozitorės kūryba turi neoromantizmo stiliui būdingų bruožų, kodėl šios kūrybos apskritai nebūtų galima įvardyti kaip neoromantinės?

Trumpam atidėkime atsakymo į šį klausimą paieškas ir panagrinėkime, kaip paprastai suprantamas neoromantizmo stilius ir pats terminas. Daugelis šį pavadinimą suvokia kaip nuorodą į kūrėjo siekį atkurti praeities muzikos skambesį. Tačiau šis požiūris nėra visiškai tikslus. XX a. pabaigoje akademinėje muzikoje išpopuliarėjusį neoromantizmą reikėtų suvokti ne kaip noro į muziką grąžinti praeities skambesį atspindį, bet kaip to meto kompozitorių reakciją į ligi tol XX a. akademinėje muzikoje vyravusį racionalų, šaltą ir dažnai nuo klausytojų nusisukusį modernizmą. Taip neoromantizmas yra pristatomas knygoje „Musicians and Composers of the 20th Century“ (2009). Joje teigiama, kad neoromantizmas yra „reakcija į atonalią serialistinę XX a. pradžios ir vidurio muziką“[vi]. Muzikologai Josephas Kermanas bei Gary’s Tomlinsonas[vii] (2011) taip pat žvelgia į neoromantizmą kaip į pasipriešinimą modernizmui muzikoje. Todėl XX a. pabaigoje kūrusių kompozitorių kūrybą įvardijus neoromantine nurodoma, kad šie kūrėjai atmetė kai kurias modernistinei muzikai būdingas savybes, šitaip jai pasipriešindami ir į XX–XXI a. akademinės muzikos sceną sugrąžindami emocijas, jausmus, intymumą, sentimentalumą ir spontaniškumą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šie skirtingi neoromantizmo stiliaus vertinimai tarsi tarpusavyje itin nesiskiria. Tačiau taip tikrai nėra, nes nuo pasirinkto požiūrio į neoromantizmą labai priklauso ir tai, ar tam tikra muzika bus suvokiama kaip neoromantinė, ar ne. Puikiausias to pavyzdys yra kompozitorės jau cituotame interviu netiesiogiai pateiktas argumentas, jog jos kūryba, netgi ir turėdama neoromantizmui būdingų bruožų, negalėtų būti priskirta šiam stiliui, nes ji yra ganėtinai įvairi ir joje pritaikomos ne vien tradicinės, bet ir šiuolaikinės ar modernistinės komponavimo technikos. Jeigu manytume, kad kompozitoriai neoromantikais gali būti įvardyti tik tuomet, kai savo muzika siekia kuo tiksliau atkartoti romantizmo stiliaus skambesį, tuomet Onutė Narbutaitė tikrai būtų teisi teigdama, kad jos muzika nėra neoromantinė, nes jos kūryboje pasitelkiamos romantizmo laikotarpiui nebūdingos šiuolaikinės komponavimo technikos. Tačiau jei neoromantizmą suvoktume kaip pasipriešinimą modernistinei ideologijai, tuomet pats faktas, kad kompozitorė imasi tokių tradicinių raiškos priemonių kaip tonalumas ar melodija, yra žymės, jog ji nusižengia vienai iš pagrindinių modernistų taisyklių – kaip galima labiau atsiriboti nuo tradicinių komponavimo priemonių, ypač nuo tonalumo. Šių nedidelių ir epizodiškų tonalumo apraiškų kompozitorės kūriniuose užtenka, kad šią kūrybą būtų galima įvardyti neoromantine.

Tuo metu, kai Onutė Narbutaitė debiutavo, dauguma to meto vyresnės kartos lietuvių kompozitorių buvo paveikti modernistinės pasaulėžiūros: kad ir kiek ieškotume, vargu ar jų muzikoje rastume tonalumo apraiškų. Tad užteko ir Narbutaitei, ir kitiems lietuvių kompozitoriams neoromantikams (Bartuliui, Martinaičiui, Urbaičiui) savo kūryboje epizodiškai pasitelkti tonalumą, kad, kaip pažymėjo muzikologė Vita Gruodytė, jie įterptų „į lietuviškąją muziką naują tonalumo [...] ir konsonanso konceptą“[viii]. Nenuostabu, jog modernistinėmis nuotaikomis gyvenančioje to meto lietuviškos akademinės muzikos scenoje šių kompozitorių muzikos skambesys pasirodė esantis neoromantinis.

Kiti sakytų – būtų klaidinga daryti išvadą, jog kompozitorės muzika yra neoromantinė, ne vien dėl to, kad joje per mažai tonalumo, bet ir todėl, kad, anot kompozitorės, ji savo kūryboje derina „tam tikrus tradicinius momentus, muzikos patirtį ir šiuolaikišką kalbą“[ix]. Čia svarbu paminėti, kad, priešingai nei dažnai manoma, nemaža dalis XX a. pabaigos kompozitorių neoromantikų tikrai neapsiriboja tik romantizmo laikotarpiui būdingomis muzikinėmis raiškos priemonėmis, bet yra ganėtinai atviri, todėl savo kūriniuose dažnai sintezuoja dabarties laimėjimus su praeities palikimu. Pavyzdžiui, kompozitorius Anthony’s Iannaccone[x] teigia, jog jis kaip kūrėjas neprieštarauja, kad būtų įvardijamas neoromantiku, jei neoromantizmas suvokiamas kaip stilius, kuris apima tiek tonalumą ir atonalumą, tiek ir tradicines bei šiuolaikines komponavimo technikas. Ankstesniajam – XX a. pirmoje pusėje pasireiškusiam – neoromantizmui atstovaujantis kompozitorius Virgilas Thomsonas yra pareiškęs, kad „neoromantinė pozicija yra grynai estetinė, nes techniškai mes esame eklektiški“[xi]. Tokį – atviresnį ir daugiau laisvės kompozitoriams suteikiantį – neoromantikų požiūrį į kūrybinį procesą muzikologas Alastairas Williamsas[xii] (2004) pavadino visa apimančia estetika (angl. inclusive aesthetics). Tad, kadangi dalies neoromantikų kūrybai yra būdingas eklektiškumas, būtų klaidinga neoromantizmui priskirti tik tų kompozitorių kūrybą, kuri yra tonali ar kurioje yra rekonstruojamas romantizmo laikotarpio skambesys.

Muzikos istorikai, kaip antai Richardas Taruskinas (2009), taip pat pabrėžia, kad kompozitoriai neoromantikai, lyginant juos su modernistais, pasižymi pakitusiu požiūriu į klausytojus. Todėl dažnai vienu iš svarbiausių neoromantinės muzikos bruožų ir yra laikomas šis: pasipriešindami klausytojų reikšmę sumenkinusiam ar nuo jų visai nusisukusiam modernizmui, kompozitoriai neoromantikai – priešingai – atsigręžė į klausytojus. Klausytojai neoromantikams yra svarbūs, šios estetikos adeptai neslepia norintys, jog jų muzikos būtų klausomasi. Pakitęs kompozitorių neoromantikų požiūris į klausytojus pasireiškė tuo, kad šie kūrėjai savo kūryboje atsisakė modernistinei muzikai būdingo konstruktyvumo ar racionalumo hegemonijos. Anot jau minėto muzikologo Williamso[xiii] (2004, p. 532), neoromantinei muzikai būdinga tai, kad joje pasitelkiami emociniai romantizmo ištekliai ir atmetamas modernizmui būdingas struktūros suabsoliutinimas. Todėl neoromantizmo stilistikai priskiriama muzika dažnai įvardijama kaip atvirai reiškianti emocijas. Tai – šilta, jausminga, asmeniška, intymi ar sentimentali muzika, būtent tuo esmingai besiskirianti nuo modernistinės muzikos.

Narbutaitė viename iš interviu taip pat yra išsakiusi neigiamą požiūrį į modernistinės muzikos kūrėjų sureikšmintą racionalumą, tokį šių kūrėjų santykį su muzika pavadindama juokingu ar net vaikišku. Anot jos, racionalumas turėtų būti „tiesiog priemonė, bet ne meninis tikslas ir ne vertybė“[xiv]. Dar kompozitorė teigia, kad jos „muzika irgi yra ganėtinai racionali“, bet „tai veikiau sutvarkymo būdas, tam tikra tvarka. Ji reikalinga, bet neturėtų būti savitikslė“[xv]. Tad racionalumas ir konstruktyvumas šioje muzikoje tampa tik priemonėmis, leidžiančiomis sukurti emocionalią muziką. O kad šios kompozitorės kuriama muzika yra emocionali, išgirdo daugybė muzikologų, jos skambesį apibūdinantys ne vien kaip emocionalų, bet taip pat ir kaip lyrišką, poetišką, asmenišką, ekspresyvų, šiltą, spontanišką ir pan. Narbutaitės kuriamai muzikai būdingas emocionalumas dažnai įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių (neo)romantiniam pradui atliepiančių kriterijų.

Ir Narbutaitės kuriamos muzikos emocionalumas ir lyriškumas, ir tai, kad ji savo kūryboje sujungia įvairių laikotarpių komponavimo priemones, jos muziką susieja su neoromantizmo stilistika. Šias sąsajas tik dar labiau patvirtina keli dar nepaminėti kompozitorės kuriamos muzikos bruožai. Visų pirma – melodijos, aptinkamos daugelyje autorės sukurtų kūrinių ir esančios vienu iš svarbiausių neoromantinės muzikos bruožų. Nuo neoromantizmo neatsiejamos nostalgiškos nuotaikos, kaip pažymi kai kurie muzikologai, taip pat būdingos šios kompozitorės muzikai – kaip ir gausios praeities reminiscencijos. Narbutaitės muzikoje praeities yra ganėtinai daug, bet šioji praeitis į kompozitorės kūrybą yra taip inkorporuota, kad klausantis ją išgirsti dažnai tikrai sunku. Būtų galima išvardyti dar labai daug šios muzikos savybių, kurios ją sieja su neoromantizmo stilistika, bet, tikėtina, svarbiausioji jų yra ta, kad nemaža dalis klausytojų Narbutaitės kuriamą muziką girdi kaip neoromantinę. Šitaip tarsi įrodydami, kad – priešingai nei dažnai yra teigiama – neoromantizmo pavadinimas šios kompozitorės kūrybai nebuvo primestas iš šalies, o yra šios muzikos skambesio atspindys.

Jurgis Paliauka

---