Klaipėdoje gyvenanti kompozitorė Loreta Narvilaitė spalio 2 d. paminėjo jubiliejų. Kūrėjai sukako 50, tačiau viena ryškiausių Lietuvos naujosios muzikos scenos asmenybių, ne tik kompozitorė, bet ir vadybininkė, Klaipėdos koncertų salės repertuaro formuotoja, uostamiesčio šiuolaikinės muzikos festivalių rengėja neviešino savo gyvenimo sukakties. Vis dėlto, jubiliejus tapo puikia dingstimi muzikologei Beatai Baublinskienei pakalbinti menininkę. 

Žmonės įvairiai žiūri į jubiliejus. Vieni juos švenčia, kviečia draugus, kiti atvirkščiai – stengiasi jubiliejų nepastebėti, net vengti. Jei nesi iš antrųjų, turiu Tau klausimą – ar tam tikra gyvenimo branda žymi ir kūrybinę brandą? Neseniai festivalyje „Iš arti“ įvyko Tavo naujo kūrinio „Solitude“ premjera (lapkričio 26 d.). Kaip tau atrodo, kuo šis kūrinys skiriasi nuo ankstyvesnių Tavo kūrinių, o gal nesiskiria? 

Priklausau antrųjų kategorijai – jubiliejų paminėjau su dukra, sūnumi ir marčia Italijoje, kur jaukiai praleidome savaitgalį. Apsilankėme ir šiuolaikinės muzikos festivalio koncerte Milano „La Scala“ teatre. Neviešinau šios sukakties, nors teko duoti kelis interviu (šis jau – penktasis). 
O apie kūrybinę brandą tegul kalba patys kūriniai ir spendžia muzikologai. Jaučiuosi turinti sumanymų ir noro jiems įgyvendinti. Smagu, nes gaunu kūrybinius pasiūlymus. „Solitude“ buvo vienas iš jų, manau, sėkmingai realizuotas kartu su entuziastingais atlikėjais – Lietuvoje gyvenančiu norvegų baritonu Steinu Skjervoldu bei obojininku Robertu Beinariu, violončelininku Mindaugu Bačkumi ir pianiste Egle Andrejevaite. Beje, „Solitude“ dar prieš festivalį „Iš arti“ skambėjo Klaipėdoje (lapkričio 24 d.), S. Skjervoldo sumanytoje programoje „Meilės ir vienatvės dainos“. Prisipažinsiu, mėgstu rašyti vokalui, ir turėjau gerą galimybę tai išreikšti. „Solitude“ stilistika artima minimalizmui. 

Gal plačiau apie kūrinį. Kodėl pasirinkai Paulo Eluard’o ir Josepho Rolnicko eiles?

Tai buvo Steino idėja, apjungti keleto prancūzų simbolistų eiles. Aš pasirinkau P. Eluard’ą ir J. Rolnicką. Tuomet atrinkau instrumentus – obojų, violončelę ir fortepijoną. 
Beje, kūrinio vertimas į lietuvių kalbą yra „Vienuma“, ne vienatvė. Turiu minty, jog būdamas vienumoje žmogus nebūtinai jaučiasi vienišas, o du žmonės drauge gali sudaryti vienį. Anotacijoje taip ir parašiau: „Meilės ilgesys, buvimo dviese vienumoje ilgesys, viltingas laukimas… Miestai bei traukiniai, sujungiantys ir išskiriantys… Apie tai kalba solisto tekstai, apie tai dainuoja obojus ir violončelė.“

Kas Tau yra svarbiausia rašant kūrinį, kad jis patiktų atlikėjams, publikai, atitiktų kokius nors Tavo vidinius kriterijus?

Svarbiausia, kad manimi pasitiki – atlikėjai, koncertų organizatoriai, pasirinkdami atlikti mano kūrinį, ar užsakydami sukurti naują opusą. Turbūt mano muzikos stilius ir kalba jiems tinka. Juolab kad nesu itin modernią kūrybos kryptį išpažįstanti autorė. Todėl rašydama pirmiausia jaučiu atsakomybę už kūrinio meninę vertę, tą garsuose užkoduojamą energiją. Siekiu, kad ji teigtų pozityvųjį pradą. Negaliu kurti bet ką, bet kam ir bet kada.

Kaip ir kur gyvuoja Tavo muzika – gal ji dažniau skamba Klaipėdoje?

Ji kuriama Klaipėdoje, bet kitur skamba gerokai dažniau. Antai rudenį mano kūrinys „Pamatyk jūrą tolumoje“ apkeliavo aštuonias pasaulio šalis, o sausio 31 d. Vilniaus filharmonijoje ir vasario 2 d. Klaipėdos koncertų salėje įvyks jo lietuviškosios premjeros. 
Vasarą parašytas kūrinys atsirado kaip Dalios Dėdinskaitės (smuikas), Glebo Pyšniako (violončelė) ir Gintaro Januševičiaus (fortepijonas) inicijuoto projekto „Langas į Lietuvą“ dalis. Šie atlikėjai, susibūrę į fortepijoninį trio, įrašė projektui sukurtus kūrinius į kompaktinę plokštelę ir bendradarbiaudami su Lietuvos ambasadomis užsienyje pristatė projektą JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir Ukrainoje. 

Ką reiškia būti kompozitore Klaipėdoje? Ar ši būsena skiriasi nuo buvimo kompozitore, pavyzdžiui, Vilniuje ar kuriame kitame pasaulio mieste?

Manau, kad buvimas Klaipėdos, Vilniaus ar kokio kito pasaulio miesto kompozitoriumi skiriasi. Kartais jaučiuosi gyvendama ant pasaulio krašto, o kartais – autostradoje, nes dažnai važiuoju į Vilnių. Tai mano gyvenimui ir kūrybinei raiškai suteikia tiek pliusų, tiek ir minusų. Viena vertus, kai esi toli nuo aktyvaus kultūros gyvenimo, gali susikaupti darbui, tavęs neblaško, netrukdo renginai, kuriuos būdama Vilniuje noriu būtinai aplankyti. Sostinėje beveik negaliu kurti. 
Bet gal tai suteikia ir savitumo prieskonį? Gyvendama toli nuo centro įvykių, turiu laiko kontempliuoti pasaulį pagal save.

Jau senokai derini kūrybą ir vadybinę veiklą – kaip sekasi tai daryti? Kodėl apskritai ėmeisi vadybos? Kaip tavo gyvenime atsirado Klaipėdos koncertų salė?

Kompozitoriaus profesija retai kam duoda finansinį pagrindą po kojomis. Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje grįžau į Klaipėdą, kurį laiką dirbau tik pedagoginį darbą (ir iki šiol dėstau S. Šimkaus konservatorijoje). Labai ilgėjausi aktyvaus sostinės meninio gyvenimo. Tai paskatino įsitraukti į naujosios muzikos festivalių rengimo veiklą. Man patinka lankytis koncertuose, operų, baletų ar dramos spektakliuose. Netrukus šis pomėgis tapo darbu – įsteigus Klaipėdos koncertų salę pradėjau dirbti ten. Man tenka organizuoti salės repertuarą, sudarinėti programas festivaliams, bendrauti su kolegomis kompozitoriais ir atlikėjais. Darau tai, ką geriausiai sugebu ir, turbūt, esu savo vietoje. Tačiau kūrybai beliko tik vakarai, savaitgaliai ir atostogos...

Kokie kūrybiniai planai?

Laukia labai aktyvus pusmetis: turiu parašyti du naujus kūrinius, kurių premjeros numatytos 2016 metų balandį ir birželį svarbiuose festivaliuose. Tad šaukiuosi idėjų ir įkvėpimo!

Sėkmės!

LMIC info.