Lapkričio 20 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ naujo pastatymo premjera. XX a. lietuvių muzikos klasiko sukurtas baletas, regis, yra vienas populiariausių šio žanro nacionalinių kūrinių – po 1960 metų, kai įvyko kūrinio premjera, baletas buvo statytas dar du kartus (1976 ir 1995 m.). Taigi naujasis pastatymas yra jau 4-asis per 55 metus. Be to, 1965 m. baletas buvo ekranizuotas. Neįprasta, kad lietuviško baleto imasi užsienio menininkai: choreografas George’as Williamsonas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas – visi trys iš Jungtinės Karalystės. Spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Davidas Geringas. 

Gerą baletą parašyti sunkiau negu operą.
Eduardas Balsys

Žinomas baletų dirigentas Chaimas Potašinskas (1924–2009) kalbėjo: „Kaip atramos tašką, nuo kurio turėtų atsispirti ateities lietuvių baletas, įsivaizduoju Balsio „Eglę...“ Ši partitūra ne tik puikus muzikos veikalas, bet ir, sakyčiau, grafikos kūrinys. Tenka dirbti su autoriais, kurie dažnai nuolaidžiai žiūri į nukrypimus nuo teksto (kartais net atrodo, kad jie patys savo muzikos tiksliai neatsimena). Vartant Balsio partitūrą jauti kompozitoriaus pagarbą ir meilę savo kūriniui. Tai įkvepia ir atlikėjus, sukelia atsakomybės jausmą. Tokio lygio nauja lietuvių baleto partitūra tikrai nudžiugintų“ (iš pokalbio „Lietuvių baletas šiandien ir rytoj“, Kultūros barai, 1981, Nr. 11, p. 2–9). Sutiktume, kad muzikinės minties aiškumas užprogramuotas, preciziškai užfiksuotas Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ partitūroje. Kompozitorius, atrodo, nebuvo linkęs eksperimentuoti, baleto meną siekė atnaujinti iš vidaus, laikydamasis balete aprobuotų komponavimo metodų. Pats sukūręs libretą autorius atvirai dalinosi patirtimi: „Ne iš gero gyvenimo kompozitoriai kartais patys imasi rašyti libretus. Ar turime profesionalių libretistų, literatų, kurie išmanytų ir muzikos, ir teatro, ir šokio specifiką? Nors nemanau, kad libretistas – tai būtinai „žmogus iš šalies“. Rodyti iniciatyvą, ieškoti temų privalėtų ir kompozitoriai, ir choreografai. Tačiau kompozitorių, nenutuokiantį baleto specifikos, reikia atitinkamai nuteikti. Kitados [choreografas] Vytautas Grivickas jautė nacionalinių baletų stoką, buvo entuziastas, nešiojantis portfelyje ne vieną libretą. Kelis jų kompozitoriai panaudojo. Choreografai patys turi būti suinteresuoti gera tema, kuri atitiktų žanro specifiką. Jie galėtų nurodyti kompozitoriui tikrą kelią. Vis dėlto patartina kreiptis į kompozitorių simfonistą, nes baleto muzika yra simfoninė su aiškiais dramaturginiais akcentais, spalvingai orkestruota. Kadangi aš jaučiuosi esąs simfonistas iš prigimties, niekieno neskatinamas kadaise pasiryžau rašyti baletą. Įgijęs tam tikros patirties, pritariu nuomonei, kad gerą baletą parašyti sunkiau nei operą. Todėl baletų taip nedaug ir teturime“ (Kultūros barai, 1981, Nr. 11, p. 2–9). 

Lietuvių kompozitoriai sukūrė apie pusšimtį baletų, jų pastatyta perpus mažiau. Pirmuose vienaveiksmiuose baletuose (Balio Dvariono baleto „Piršlybos“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sukūryje“, 1933) tarsi užfiksuota anksčiau ar vėliau realizuota baletų muzikos perspektyva – liaudiška realistinė, folkloro elementus ir šiuolaikines išraiškos priemones jungianti bei avangardinė. Karo, pokario metais kūrę kompozitoriai Pakalnis, Julius Juzeliūnas, Juozas Indra baletuose „Sužadėtinė“ (1943), „Ant marių kranto“ (1953), „Audronė“ (1957) plėtojo epinį-žanrinį, pasakojamąjį simfonizmą dar vadinamą romantiniu realizmu. Vyravo draminio baleto principai, kai įvykiai dėstomi nuosekliai, logiškai, o baleto teatras įgauna psichologinio gylio, tampa emocionaliai turtingesnis. Baletų muzikos kūrėjai siekė pakilti virš libretų smulkmeniškumo, suteikti veikalams simfoninio alsavimo. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1960) apibendrino lietuvių baleto laimėjimus, užbaigė pirmąjį lietuviško tarybinio baleto raidos etapą, drauge pranašavo naujojo pradžią. Didelio, keturių veiksmų su prologu ir epilogu, sceninio veikalo nacionalinis siužetas ir muzikos koloritas, partitūros simfonizmas, spalvingumas, profesinis kompozitoriaus meistriškumas – šį baletą išskiriančios ypatybės, kurias apjungiame klasikinio nacionalinio baleto sąvoka. Kompozitoriaus darbas buvo įvertintas Lietuvos TSR valstybine premija.

Balsio baleto atsinaujinimas daugiausiai sietinas su muzikos kalba, kurioje folkloras traktuojamas apibendrintai naudojant modernesnes raiškos priemones. Ankstesniems baletams būdingas epinis-žanrinis simfonizmas „Eglėje...“ transformavosi į lyrinį-dramatinį, kuris palankesnis vientisai kompozicijai kurti bei yra artimesnis baleto specifikai. Balsys sukūrė įtaigią simfonišką baleto partitūrą, tapusią chrestomatiniu lietuviško baleto pavyzdžiu. Apgalvota pagrindinę kūrinio mintį įprasminanti leitmotyvų sistema, dinamiška veikėjų charakteristika, išplėtotos lyrinės scenos, išradinga orkestruotė liudija, kad Balsio dramaturgo ir simfonisto talentas balete visiškai atsiskleidė. Net akademinio baleto divertismentą „Jūros rapsodijoje“ autorius transformuoja į atvirą kontrastinę sudėtinę kompoziciją, gausiai naudoja reprizines arkas, leitmotyvus, taigi iš pirmo žvilgsnio paprastai divertismentinei siuitai suteikia ypatingo rišlumo.

Šiandien „Eglės...“ muziką galime suvokti įvairiai, tačiau neabejotina, kad šis veikalas – ryškus savo meto muzikos kultūros reiškinys, pasižymintis tokiu meniniu lygiu, kuris gali pretenduoti į amžinybę. Pastebime taip pat, kad pasakos, iš esmės mito, turinys jau partitūroje, atspindinčioje paties kompozitoriaus sukurtą libretą, yra dramaturgiškai tikslingas, supaprastintas. Balsys, scenaristas ir kompozitorius, išryškino realistinius pasakos pradus, intensyviai plėtojo pagrindinių veikėjų žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto kaip teatro žanro (literatūros dramos prasme) pojūtis muzikoje labai ryškus, koncertinis jos atlikimas gana tiksliai tą dramą atspindėtų, iš dalies ir atspindi, kai girdime, beje, gana retai, šio baleto muzikos fragmentus. 

Minėtus pokario baletus, taip pat Balsio veikalą statė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Jis didelį dėmesį skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, aktorinei šokėjų vaidybai. Priimtinas mums ar ne draminis baletų sprendimas, tačiau Grivickas iki šiol liko vienintelis ryškiausiai teatre atsiskleidęs lietuvių baletmeisteris, pastatęs itin daug lietuviškų baletų. Prisimename ir jo interpretacija gridžiamą ekranizuotą baleto versiją – kol kas vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; Osvaldo Balakausko LMIC kūrinių sąraše „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). 

„Eglė žalčių karalienė“ (nekalbant apie pirmųjų baletų pastatymus 1933 m.) atskleidė konfliktišką lietuvių muzikos ir choreografijos būseną. Abi – Grivicko (1960) ir Elegijaus Bukaičio (1976) – Balsio muzikos interpretacijos netenkino nei kompozitoriaus (apie tai Balsys kalbėjo TV laidoje 1980 m. rugsėjo 26), nei, manau, daugelio Balsio muzikos gerbėjų. Balsio muzika jau buvo pažengusi toliau realistinės Grivicko pastatymo koncepcijos (dailininkas Juozas Jankus, dirigentas Chaimas Potašinskas). Kita vertus ekstravagantiški Bukaičio ieškojimai (dailininkas Rimtautas Gibavičius, dirigentas Potašinskas), nesijungė su nuosaikiai modernia Balsio muzika. „Negalutinè“ recenzuodama pavadinau ir Egidijaus Domeikos „Eglės žalčių karalienės“ versiją (1995, dailininkė Dalia Mataitienė, dirigentas Jonas Aleksa). Klasikiniu, neoklasikiniu šokiu ir pagarba muzikai grindžiamas choreografinis Domeikos braižas nepretenzingas, tačiau vietomis stokojo rišlumo, logikos. Turint galvoje nacionalinio repertuaro stygių, džiugu buvo jau vien tai, kad galėjome išgirsti Aleksos vadovaujamo teatro orkestro puikiai atliekamą Balsio muziką, pamatyti brandų Loretos Bartusevičiūtės šokį. Taip pat išsiskyrė žaisminga, techniška Kristinos Kanišauskaitės Drebulytė. Vyriško šokio meistriškumą demonstravo Aleksandras Semionovas, Valerijus Fadejevas, Vitalijus Vološinas, subtilūs partneriai buvo Raimundas Maskaliūnas, Aleksandras Molodovas (Žilvinas), atsakingai perskaitęs visą jam patikėtą choreografinį tekstą, išraiškingas žaltys (piršlys) – Voldemaras Chlebinskas. Brandžiai šoko Audronė Sarokaitė, S. Frolkina, Jelena Grišvina, Aušra Gineitytė. 

Aliodijos Ruzgaitės nuomone: „Svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime. Galvodami apie naujuosius, neužmirškime ir senųjų. Kodėl repertuare nėra Balsio „Eglės žalčių karalienės?“ (Kultūros barai, 1989, Nr. 5, p. 32–35). Ji ir vėl pasirodys. Kokiu šįkart pavidalu, netrukus sužinosime...

Audronė Žiūraitytė