Įprasta manyti, kad mokytis muzikos meno paslapčių būtina nuo mažens. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai kūrybinga asmenybė, įšokusi į nuvažiuojantį traukinį ir atkakliai dirbanti ties užsibrėžtu tikslu, pasiekia ne mažiau už kitus savos srities atstovus, o neretai juos ir pranoksta. Lietuvoje irgi turime tokių pavyzdžių, vienas iš jų – kompozitorius Jonas Jurkūnas. Gimė jis dailininkų šeimoje, tad nors muzika ir nuolat skambėjo namuose, natūralu, jog visų pirma teko mokytis vizualiųjų menų – ėmė lankyti Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Po ketverių metų sėkmingai ją baigė, o vidurinėje mokykloje dešimtoje klasėje jau galėjo rinktis, ko siekti toliau. Ėmė groti gitara, mokytis džiazo paslapčių pas Stasį Daugirdą, kuris skatino muziką ne tik atlikti, bet ir rašyti. Po truputį tapo aišku, kad ne gitara, o būtent komponavimas yra pagrindinis Jono tikslas; jau tada kurti, o ne groti, buvo įdomiau. Šiuo metu jis tęsia kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos krypties meno doktorantūroje.

Jonas Jurkūnas grojo su daugybe žymių Lietuvos atlikėjų, o stilistikos įvairovė tiesiog stulbinanti: džiazas, rokas, rokenrolas, fankas, netgi kantri, tango. Pasak kompozitoriaus, iš pirmo žvilgsnio galbūt ši veikla atrodo nesusijusi su „grynąja“, akademine kūryba, bet, geriau pagalvojus, tie skirtingi taškai vienaip ar kitaip jungiasi; visoje muzikoje, su kuria teko susidurti, žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos matoma savita svarba. Beje, vien muzika šio menininko kūryba neapsiriboja: „Viskas prasideda nuo tikėjimo. Esu įsitikinęs, kad idėjos laisvai migruoja tarp menų. Kartais pagauni save, kad apie muziką mąstai vaizdais, ir atvirkščiai. Fotografuodamas tiesiog pailsinu ausis ir duodu darbo akims. Bet iš esmės tai ta pati kompozicija: muzikoje ieškai lygsvaros laike, garso energijoje, o fotografijoje – tarp objektų vaizde ir jų santykių.“

Jau ne vienerius metus kompozitorius dirba įvairiose muzikos kūrybos sferose – akademinėje (instrumentinė muzika), taikomojoje (muzika kinui, teatrui, televizijai), taip pat neretai pradžiugina naujais elektroninės bei elektroakustinės muzikos kūriniais. Nepaisant tokios muzikinės įvairovės, nuolat kuria naujus meno projektus ir nenutraukia veiklos senesniuose. Su Lietuvos muzikinėje padangėje žinomu „DIISSC Orchestra“, kurio visi keturi nariai – aukštąjį išsilavinimą turintys profesionalūs kompozitoriai, grojo svarbiausiuose šalies festivaliuose, taip pat surengė pasirodymų ir užsienyje. Pastaruoju metu kartu su vienu iš šio kvarteto narių – Martynu Bialobžeskiu – tęsia kūrinių ciklo-pasakos apie hermetišką žvaigždę ir apie pirmuosius lietuvius kosmose produkciją. Verta prisiminti ir mechaninių idėjų orkestrą, taip pat senų, nepelnytai primirštų analoginių sintezatorių ansamblio kūrimą, kurį kompozitorius apibūdina kaip „folklorinį priėjimą prie elektroninės muzikos“. Visai neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre buvo pristatyta jo akusmatinė pjesė su multimedijos elementais pavadinimu „Šilelis“ (2015). Tai atviro garso formatų muzikinis seansas gyviems ir įrašytiems instrumentams, televizoriui bei elektronikai. Pasak autoriaus, šio projekto tikslas - akusmatinio, nuasmeninto, bekūnio garso, išskleisto erdvėje ir lokalaus, aiškaus, neakusmatinio garso santykio paieškos.

Jono Jurkūno akademinėje-instrumentinėje muzikoje, kuriai teikia prioritetą dėl ilgalaikiškesnės išliekamosios vertės bei platesnės kūrybinės laisvės, aiškiai girdimas per daugiametę patirtį suformuotas ir iškristalizuotas savitas muzikinis stilius, akivaizdžiai išsiskiriantis iš kitų mūsų krašto kompozitorių kūrybos. Neretai spaudoje klijuojamos naujojo tonalumo, minimalizmo etiketės, o ir pats menininkas teigia, kad jam didelę įtaką padarė amerikiečių minimalizmo tradicija bei liberalus jų požiūris į muzikos skambesį, taip pat europietiška repetatyvinė muzika. Tai aiškiai girdima kūrinyje „100 pavasarių“ (2014) klarnetui, altui ir fortepijonui, kurį inspiravo Kazio Binkio to paties pavadinimo eilėraštis. Kūrybinis šio opuso procesas išties įdomus – autorius panaudojo eskizą, skirtą mechaniniam fortepijonui, kompoziciją plėtojo remdamasis semplavimo ideologija. Tai lyg garso įrašo juostos karpymas ir klijavimas virtualioje erdvėje skaitmeniniu būdu. Naudojamos formaliosios komponavimo technikos: augmentacija, diminucija, inversija, retrograda. Gautas rezultatas panašus į garso kilpos generuojamą monotonišką repetatyvumą, tačiau šiame kūrinyje nuolat pastebimi kartais vos girdimi, o kartais akivaizdūs muzikinės medžiagos pokyčiai. Kompozicijoje jaučiama įtampa, ritminės hiperbolizacijos, politematizmai, daugiasluoksniškumas; tokiu būdu priartėjama prie garo mašinų estetikos, būdingos tarpukario Lietuvos futuristinės poezijos atstovams – keturvėjininkams, kuriems priklausė Kazys Binkis. Panašiai sukurtas ir „Aukso luitas“ (2015) pučiamųjų orkestrui – čia vėlgi naudojamas „vizualaus montažo“ principas, kada didžiausias dėmesys skiriamas muzikinės medžiagos tankiui, dalių sugretinimui bei jų tarpusavio santykiui. Tik šiuo atveju, dėka įvairesnės, gausesnės instrumentuotės, paralelinės melodinės linijos skamba turtingiau, įvairiapusiškiau.

Vokalinėje muzikoje Jonas Jurkūnas lieka ištikimas žaismingo, ne itin griežto repetatyvumo stilistikai. Kameriniuose kūriniuose „What is this all about?“ ir „I was looking through the window“ (2013) (abiejų dainų žodžių autorius – Gintaras Grajauskas, o tekstą į anglų kalbą išvertė pats kompozitorius) ji atsispindi judrioje fortepijono partijoje, o visa likusi erdvė užpildoma itin laisvu, akivaizdžiai ironiją skleidžiančiu sopranu. „Savadarbis smulkaus gintaro vėrinys, paverstas skaičiais (angliškais)“ (2015), skirtas mišriam chorui, tekste talpina, kaip jau galima nuspėti iš pavadinimo, angliškus skaitmenis nuo vieno iki dešimties. Skiemenuojami daugiasluoksnėje faktūroje, kurioje pinasi trumpai plėtojamos, bet rišlios melodinės linijos, jie kelia asociacijas, turinčias kažką bendro su jausmu, ryškėjančiu prisimenant vaikiškas skaičiuotes, nerūpestingą žaidimų džiaugsmą. Kompozicija „Temporarily. Letter to Charles“ (2012) kameriniam orkestrui ir keturiems dainininkams sukurta panašiomis komponavimo technikomis. Šiame kūrinyje plytinti nostalgija išryškinama pabaigoje cituojant amerikiečių modernisto Charleso Iveso žymųjį kūrinį „The Unanswered Question“. Čia, ko gero, geriausiai atsiskleidžia melancholiškoji Jono Jurkūno kūrybos pusė, visiškai nekonfrontuojanti su žaismingąja, priešingai – deramai ją papildanti.

Taikomojoje kompozicijoje, kurios didžiąją dalį sudaro muzika teatrui ir filmams (per pastaruosius penkerius metus sukurta apie dvi dešimtis garso takelių spektakliams bei keletui pilno metro kino juostų), savaime suprantama, neapsieinama be kur kas platesnės stilistinės įvairovės: girdimi bliuzo elementai, artimi Tomo Waitso skambesiui („Tamsos žaidimas“, dir. D. Rabašauskas, Valstybinis jaunimo teatras, 2014), atpažįstami ambient bei drone stilių bruožai („Paprastos beprotybės istorijos“, „Lunačarskio lunaparkas“, dir. D. Rabašauskas, Klaipėdos dramos teatras, 2014), kuriamos svajingos atmosferos įvairiomis instrumentinėmis ir elektroninėmis garso išgavimo priemonėmis („4000 mylių“, dir. P. Gaidys, Klaipėdos dramos teatras, 2014). Kaip teigia kompozitorius, šioje muzikos sferoje vyrauja nuolatinis kompromiso ieškojimas – siekiama palikti erdvės kitų menininkų saviraiškai, taip pat stengiamasi suteikti galimybę stebėti sceną „kitu kampu“ (pavyzdžiui, aktoriui verkiant neliūdna muzika žiūrovui gali sukelti netikėtą emocinį poveikį), tačiau, antra vertus, norisi, jog sukurta muzika išliktų originali ir turėtų šansą egzistuoti individualiai, pati savaime. Kai kurios spektaklių, filmų muzikinės temos išplėtojamos iki koncertinių kūrinių: „Kito dviračio tema nr. 2“ tapo pjese fortepijonui ir elektronikai, minėtasis „Temporarily. Letter to Charles“ išaugo iš kino juostos „Laikinai“ (rež. J. Samulionytė, 2011) garso takelio.

Elektroninei Jono Jurkūno muzikai vėlgi būdingas repetityvumas („Dormedo“, 2014; veikla „DIISSC Orchestra“ ansamblyje). Technologijos tokiai stilistikai atveria platesnes galimybes, čia kompozitoriaus muzikinės idėjos skleidžiasi įvairesnėmis raiškos priemonėmis, jaučiamos nuolatinės naujų, negirdėtų tembrų paieškos. Ant monotoniškai suformuoto sonorinio pagrindo, turinčio aiškią pulsaciją, statomi keli skirtingi muzikiniai sluoksniai, sudaryti iš įrašytų, sempluojamų arba įvairiais garso sintezės metodais  generuojamų garsų. Tokiu būdu sukuriama nuolat nežymiai kintanti garso kilpa, vengiama ilgesnės stagnacijos. Panaši formulė elektroninės muzikos industrijoje taikoma gana dažnai, tačiau tobulas savitos stilistikos valdymas Jurkūno kompozicijoms neabejotinai suteikia originalumo. Elektroakustinėje muzikoje menininkas pabrėžia didelę dviejų skirtingų garso pasaulių santykio svarbą – įrašyto ir gyvo, „nuasmeninto“ ir išgaunamo atlikėjo, akusmatinio ir lokalaus. Pasak jo, svarbiausia – šios sintezės pagrindimas. Kompozitorius sėkmingiausiu savo pasiekimu šioje muzikos terpėje laiko „Evidence #2“ (2006) mechaniniam fortepijonui: „Man įdomiausia apverstas variantas, kai akustika ir elektronika susikeičia vietomis. Šiame kūrinyje kompiuteriu generuojamą informaciją mechaninis fortepijonas groja akustiškai. O kompiuteris reikalingas dėl aiškios priežasties – gyvo atlikėjo nuspaudžiamų fortepijono klavišų kiekis ribotas. Taigi šis atvejis atitinka manąją elektroakustinės muzikos ideologiją“.

Apibendrinti Jono Jurkūno komponavimo priemones, technikas gana sudėtinga – jos kinta priklausomai nuo instrumentų sudėties, festivalio ar koncerto koncepcijos, elektroninių priemonių panaudojimo. Pasak jo, technikos – tai tiesiog amato dalykas, padedantis susiorganizuoti idėjas, o kūrinio atsiradimo kelių yra milijardai. Vis dėlto neretai susidaro įspūdis, jog kompozicijos gaunasi labai panašios – lyg būtų to paties nebaigto tobulojo opuso bandymų versijos, tačiau, savaime suprantama, kiekvienoje iš jų glūdi kažkas originalaus. Kartais netikėtai atrastame užraše prieš daugybę metų užfiksuoti keli taktai staiga gauna antrą šansą materializuotis. Yra buvę ir taip, kad išėjus pasivaikščioti kūrinio faktūrą padiktuoja atsitiktinai pastebėti rasoti Kaukazo slyvaitės spygliai, ritmą – po kojomis dundantis medinis takelis, o paukščių keliamas triukšmas sufleruoja harmonijos, melodinių linijų užuominas. Kompozitorius neslepia, kad mėgsta žaidimą prasmėmis ir niekada neužpildo klausytojo lūkesčių taurės savomis nuorodomis iki galo. Siekiama, kad kiekvienas vaizdą susikurtų pats. Taip pat teigia, kad su skambesiu reikia elgtis pagarbiai: „Privalai atsargiai rinkti garsus ir derinti juos tarpusavyje. Jei tiki jais, pasistengi suteikti jiems šansą egzistuoti, tai tada kartais, įtempus jusles ir įsivaizduojant kaip tai galėtų išgyventi, pasieki tą rezultatą ir supranti, kad jis yra teisingas. Jei neturi tikėjimo, nusipelnei užuojautos. Jei nežinai, ką darai, geriau nieko ir nedaryti. Kai žinai, tada visos galimybės atkrenta ir lieka ta viena. Aišku, su išlygom.“

Andrius Šiurys