Mykolo Natalevičiaus kūrybiškumas, kaip ir pati kompozitoriaus asmenybė – daugialypis. Tikriausiai smalsi vandenio prigimtis lėmė tai, kad Mykolo interesų laukas niekuomet neapsiribojo meno sritimi, priešingai – diskutuoti mokslo, politikos, psichologijos, religijos ir kitomis temomis jam yra taip pat natūralu kaip ir kurti muziką. Anot kompozitoriaus, toks gyvenimo būdas padeda atitrūkti nuo intensyvios meninės veiklos, be to –  suteikia būtinų kūrybinių inspiracijų.

Natalevičius gimė ir užaugo dailininkų šeimoje, taigi natūralu, kad jo pažintis su menu prasidėjo būtent dailės mokykloje. Muzikos mokyklą kompozitorius ėmė lankyti būdamas šešiolikos metų. Iki tol garsų pasaulį, kaip ir daugelį kitų gyvenimo reiškinių, jis tyrinėjo savarankiškai. Pats Mykolas pripažįsta, kad toks vėlyvas startas sukėlė nemažai sunkumų, tačiau šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, galima teigti, kad būtent šios aplinkybės jam suteikė kūrėjui būtino išskirtinumo. Kompozitorius turėjo retą galimybę niekieno neveikiamas formuoti savo pasaulėžiūrą bei muzikinį skonį.

Noras paneigti stereotipą, kad profesionaliu muzikantu įmanoma tapti tik pradėjus mokytis nuo mažumės, tapo savotišku iššūkiu, skatinusiu Mykolo pasiryžimą beatodairiškai siekti visų įmanomų muzikinių tikslų. Kompozitoriui būdingas veržlumas netruko sėkmingai įsiprasminti atlikėjiškoje veikloje. Scenoje jis yra save išbandęs įvairiuose amplua – kaip choristas, vokalistas, pianistas, vargonininkas, dirigentas, improvizatorius. Kompozitorius įsitikinęs, kad visos šios veiklos ne tik netrukdo, bet padeda jo pagrindiniam darbui – muzikos rašymui.

Viešumoje Natalevičius dažniausiai atsiskleidžia kaip įgimtą humoro jausmą turintis ekstravertas, kas dažną suklaidina, sudarant lengvabūdiškos ir paviršutiniškos asmenybės įspūdį. Tačiau, greta išoriškai demonstruojamos, egzistuoja ir kita, ne visuomet ir ne visiems matoma kompozitoriaus asmenybės pusė. Po naivaus, naujų įspūdžių besivaikančio smalsuolio kauke slepiasi gilus analitikas, nuosekliai tyrinėjantis įvairius gyvenimo reiškinius, ieškantis jų tarpusavio ryšių ir dėsningumų. Tai atsiskleidžia tiek mokslinėje kompozitoriaus veikloje (šiuo metu Natalevičius studijuoja meno doktorantūroje, yra paskelbęs mokslinių straipsnių, dalyvauja tarptautinėse mokslinėse konferencijose), tiek kūryboje, kurioje labiausiai atsiskleidžia intravertiškoji menininko asmenybės pusė.

Peržvelgus Natalevičiaus kūrybą, iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad tai kompozitorius-polistilistas, laisvai kuriantis įvairiuose žanruose, įvairioms instrumentų sudėtims, pačiomis įvairiausiomis temomis bei taikantis įvairias kompozicines technikas. Tačiau giliau patyrinėjus ima ryškėti tam tikros jungtys, leidžiančios kalbėti apie šiam kompozitoriui būdingo stiliaus vienalytiškumą ir išskirtinumą. Viena ryškiausių jungčių – tai kūrinius vienijanti tematika ir specifinę emocinę atmosferą kuriantis muzikos skambesys.

Žinant kompozitoriaus polinkį juokauti, įdomu yra tai, kad jo kūryboje nerasime jokių humoro apraiškų. Didžiojoje dalyje jo kūrinių kuriama paslaptinga, mistinė atmosfera. Pasirenkama tematika taip pat patvirtinina kompozitoriaus polinkį į įsigilinimą, o ne paviršinius dalykus. Mykolo kūrinių pavadinimai ir juos inspiravusios istorijos kalba apie tai, kad kompozitorių domina ribinės patirtys – tai, kas giliai ir ilgam sukrečia žmogaus emocinį pasaulį.

Vienas tematikos leitmotyvų – akistata su mirtimi. Kalbant apie konkrečius inspiracijų atvejus, akivaizdu, kad kompozitoriaus smalsumą žadina ne tik pati aviacija ir lėktuvų pilotavimo ypatumai, bet ir su tuo susijusios tragedijos. Analitiko akimis Mykolas žvelgia į įvairias lėktuvų katastrofų priežastis, jam įdomu įsijausti į avarijos metu tvyrojusią atmosferą, pilotų ir keleivių būsenas tragedijos akivaizdoje. Tokių mistikos, siaubo ir tragiškos lemties nuotaikų persmelktas kūrinys altui, klarnetui ir fortepijonui „United Airlines 232“ (2014). Anot menininko, kurdamas šį kūrinį jis detaliai tyrinėjo katastrofos aplinkybes, skrydžio įvykių eigą, akustines lėktuvų ypatybes, kurias vėliau sutraukė į kelių minučių trukmės laiko periodą, visus įvykius užkoduodamas harmonijoje ir ritme.  

Tragiškos lemties tematika būdinga ir kitiems kompozitoriaus kūriniams. Pavyzdžiui, kūrinys „L. A.“ (2014) vargonams inspiruotas sausio tryliktosios įvykių ir skirtas vienai iš jų dalyvių (anot kūrinio autoriaus, „L. A.“ – tai Loretos Asanavičiūtės inicialai). Partitūros įžanginiame puslapyje kompozitorius yra parašęs, kad „muzikoje šį raidžių junginį simboliškai atspindi pasikartojantis arba tęsiamas garsas la. Kūrinio diatoninis garsynas ir sekundinius sąskambius įrėminanti, tercijomis paremta harmonija yra tarsi lietuviško garso atspindys.“

Plėtojant akistatos su mirtimi tematiką vienu iš inspiracijų šaltinių tapo medicina, kuri Natalevičiaus dėmesį vėlgi patraukė ne kuo kitu, o ribinėmis situacijomis. Pirmoji pažintis su ja įvyko kompozitoriui būnant penkerių, kai ligoninės bibliotekoje Mykolas aptiko daug jį sudominusių knygų. Nuo to laiko skaitiniai apie žmogaus anatomiją ir chirurgiją tapo vienu iš laisvalaikio užsiėmimų.

Tai, kaip šis susidomėjimas ilgainiui virto kūrybine inspiracija, perteikia neseniai parašytas kompozitoriaus kūrinys trimitui, keturiems sintezatoriams ir fonogramai „Asistolija“ (2015). Čia akistata su mirtimi išreikšta labai tiesiogiai: „Asistolija yra visiškas širdies sustojimas. Statistiškai žmonės, ištikti asistolijos už ligoninės ribų, turi tik 2% galimybių išgyventi“, – kūrinio turinį komentavo autorius. Pačią kompoziciją sudaro labai lėtas chromatinių slinkčių kanonas, kuris, anot kompozitoriaus, yra tarsi tiesios linijos kardiogramoje metafora.

Kūrėjui būdingus apmąstymus apie būties laikinumą ir amžinybę labiausiai apibendrina ir įprasmina religinio turinio kūryba. Paties Natalevičiaus žodžiais, „religija – tai žmogaus santykis su pasauliu, lemiantis visą žmogaus būtį“. Nors kompozitorius yra giliai tikintis, skuba pabrėžti, jog nėra dogmatikas. Analitišką Mykolo prigimtį labiausiai domina praktinė religijos pusė – religija kaip būdas tyrinėti gyvenimą, atrasti jam būdingus dėsningumus. „Mane domina įvairios religijos, jų sąsajos, vertybių sistemos, ryšys su psichologija. Tai padeda suvokti pasaulio ir žmogaus sandarą“, – teigė kompozitorius.

Nuoširdus noras skleisti savąją pasaulėžiūrą bei atlikėjiškos veiklos (vargonavimas, giedojimas bažnyčios chore) fone susiformavusi sakralinės muzikos stiliaus pajauta lėmė itin palankias sąlygas religiškumui skleistis ir kompozitoriaus kūryboje. Rašydamas sakralinę muziką, šiaip į eksperimentus linkęs Mykolas yra sąmoningai nuosaikesnis. Pats kompozitorius tai argumentuoja teigdamas, kad „kurdami sakralinę muziką kompozitoriai yra pririšti prie kanonizuoto turinio, tad ryšys su tradicija yra natūralus“. Savojoje muzikoje išryškėjančias aliuzijas į praeitį autorius vadina „postmoderniu žongliravimu ženklais“.

Didžiojoje dalyje Mykolo religinių (ypač chorinių) kūrinių juntama estų kompozitoriaus Arvo Pärto įtaka. Neslėpdamas simpatijų šiam autoriui Mykolas teigia, kad Pärtas jam artimas „tiek savo muzikos turiniu, tiek struktūriniais aspektais, tiek skambesiu“. Jų požiūryje į komponavimą, taip pat galima aptikti panašumų. Pärto tintinnabuli technika – tai viduramžių grigališkojo choralo ir jo paties sukurtos sistemos organiškos jungties rezultatas. Panašiu priešybių jungties principu vadovaujasi ir Mykolas, savitas komponavimo sistemas derindamas su tradicinės sakralinės simbolikos elementais.

Besidomintiems religine muzika tokiu principu parašyti Natalevičius kūriniai chorui yra gana gerai žinomi. Tačiau chorinė muzika nėra vienintelė kompozitoraius kūrybos sritis, kurioje skleidžiasi sakralumas. Greta keleto kitų šių dienų kompozitorių – A. Remesos, A. Martinaičio, F. Bajoro, Mykolas yra vienas iš nedaugelio, kuriantis religinio turinio muziką ir fortepijonui.

Atsižvelgiant į pasaulietinę fortepijono prigimtį, pasirinkimas būtent juo perteikti sakralumą atrodo įdomus ir kartu kelia nemažai klausimų. Tokį savo apsisprendimą kompozitorius argumentuoja asmenine simpatija fortepijonui, be to, pabrėžia šio instrumento universalumą ir paslankumą kurti jam paties įvairiausio turinio muziką.

Fortepijono paslankumą imituoti Natalevičius išnaudoja formuodamas klausytojui atpažįstamus sakralumo ženklus. Tarp šių ženklų – viduramžių monodijos, renesanso harmonijos ir chorinės faktūros, baroko instrumentinio stiliaus imitacijos. Renesanso bažnytinei muzikai būdinga derminė-konsonansinė harmonija ir chorinės faktūros imitacija ryškiausia kūriniuose „Vasaros malda“ (2006) ir „Epitafija“ (2006). Nors abi pjesės raiškiai perteikia sakralią atmosferą, dėl stabilios faktūros ir ryškių kontrastų vengimo pianistiniu požiūriu gali pasirodyti mažiau įdomios.

Fortepijono galimybės gerokai plačiau išnaudotos kūriniuose „Iš dulkių į dulkes“ (2013) bei „Malda“ (2006–2013). Abi pjesės turi ryškią dramaturginę liniją, kuri grįsta kontrastingų vaizdinių – sakralaus ir žemiškojo – gretinimu. Kūrinys „Iš dulkių į dulkes“, anot kompozitoriaus, simbolizuoja amžiną gyvybės ir mirties ratą: „Pradžioje dėliojami pavieniai garsai simbolizuoja dulkes, kurios limpa viena prie kitos ir galų gale tampa veržlia gyvybe. Kulminacijoje tai vėl subyra į dulkes – vieną balsą.“ Tuo tarpu „Malda“, autoriaus žodžiais, žymi evoliuciją nuo politeizmo monoteizmo link: „Tercijinės grandys ir sekundiniai susidūrimai simbolizuoja pagonišką pasaulėvaizdį, o pasikartojantys pavieniai garsai – monoteizmą. Pabaigoje pasigirstančios pasikartojančios oktavos yra tarsi vieno Dievo galybės ženklas.“

Kompozitoriaus teigimu, abu šie kūriniai gimė kaip improvizacija, tačiau kiekvienas iš jų pasižymi ne tik aiškia koncepcija, bet ir sąmoningai ar intuityviai implikuota sakraline simbolika. Kraštinėse kūrinio „Iš dulkių į dulkes“ dalyse ryški baroko instrumentinės muzikos stilizacija, kūrinio tonacija ir pradinis motyvas identiškai sutampa su garsiosios J. S. Bacho tokatos d‑moll BWV 565 pirmaisiais garsais. Pjesėje „Malda“ „belaikiškumo“ ir „amžinybės“ vaizdinys perteiktas specifiniu ritmo organizavimu. Sakralumą šiame kūrinyje simbolizuoja ir garsas C, kuris, anot Natalevičiaus simbolizuoja Dievą, nes asocijuojasi su „visa ko pradžia“ (kompozitorius pabrėžia, kad žemiausias žmogaus girdimas garsas yra maždaug 16 Hz – subkotroktavos C).

Dar vienas religinio turinio kūrinys fortepijonui – „Meditacija“ (2006) –  yra retai Natalevičiaus kūryboje taikomo citavimo pavyzdys. Ši kairei rankai parašyta kompozicija prasideda trumpa įžanga, po kurios pasigirsta grigališkojo choralo melodija: „Šią citatą išgirdau klausydamasis radijo Šv. Mišių transliaciją. Pagiedota psalmės melodija man taip įstrigo, kad panaudojau ją „Meditacijoje“ ir kūrinyje vargonams „Viskas yra viena“ (2006)“, – kūrinio atsiradimo istoriją komentavo pats autorius.

Mirties, katastrofų ir religijos tematika be abejonės neaprėpia viso Natalevičiaus kūrybos spektro. Tačiau minėti kūriniai sudaro labai svarbią kompozitoriaus kūrybos dalį. Jų tyrinėjimas – tai savotiškas būdas pažinti šešėlinę kompozitoriaus asmenybės pusę. Nors komentuodamas savąsias kompozicijas Natalevičius linkęs pabrėžti skiriamą dėmesį sistemiškumui ir kūrinių struktūrai, būtent aptartuose kūriniuose, kaip, beje, ir atlikėjiškoje kompozitoriaus veikloje, išryškėja paslėptas menininko polinkis į gilias emocijas ir gana atvirą jų raišką. Minėtų kūrinių turiniui būdingą dramatizmą perteikia galingi kulminaciniai proveržiai, kas lemia stiprų emocinį šios muzikos poveikį. O pats autorius tai įvardina kaip vieną pagrindinių siekiamybių: „Kūrinio struktūra man yra tik priemonė rezultatui išgauti. Neatmesdamas jokių komponavimo būdų manau, kad svarbiausia visgi yra muzikos poveikis, kuris gali būti labai įvairus.“

Gabija Rimkutė