Turbūt daugelis iš mūsų vaikystėje turėjo muzikinę dėžutę, kurią atvėrus, visi staiga nuščiūdavo, stebėdami jos viduje besisukančią dailią šokėją, o muzika nepastebimai užgrodavo vėl ir vėl. Panašiai nutinka klausantis elektroakustinio dueto „mmpsuf“: nuo pat pirmų garsų klausą prikausto hipnotiškai vingiuojančios vokalo ir elektronikos linijos. 2010 m. susikūręs gerai žinomų Vilniaus pogrindinės scenos atstovų Eglės Sirvydytės (vokalas, gitara, klavišiniai, tekstai) ir Aivaro Ruzgo (elektronika, pritariantis vokalas, tekstai) duetas pastaraisiais metais išleido albumus „Expeditors“ (2011) ir „Retina“ (2012), kurie tapo vienais dažniausiai linksniuojamų įvykių ne vien tarp entuziastingų gerbėjų Lietuvoje, bet ir tarp gausėjančio interneto tinklaraštininkų būrio nuo Grenlandijos iki Australijos.

Jų kuriamos dainos išsiskiria tvirtais ritmais, įmantria elektronika perpintu akustinių instrumentų skambesiu ir vokalinėmis subtilybėmis. Dainų tekstuose skleidžiasi spalvotų sapnų ištraukos bei fantastinės patirtys: kalbantys gyvūnai, akinančios šviesos kulkos, kalnai ir vandenynai. Stipri melancholija („Dėl grožio, kad ir koks jis būtų liūdnas“, – skelbia jų antrojo albumo moto), sakralumas, aliuzijos į pagonybę, ramybė, švarumas, mums įprastos tikrovės transformacijos ir išliekantis gebėjimas svajoti – tik keli žodžiai, galintys apibūdinti dueto kūrybą. Klausantis „mmpsuf“ muzikos, vaizduotė kuria galybę ryškių vaizdinių ar net ištisų filmų, o įvairūs garso efektai leidžia įsivaizduoti net mažiausias šių vaizdų subtilybes, koloritą ar trukdžius. Su šios muzikos kūrėjais kalbamės apie nuolat besikeičiančią aplinką, garsų kismus, kūrėjų santykį su gamta, Dievu, taip pat ir apie tai, kokiuose kraštuose buvo išgirsta ir įvertinta jų kūryba.

Kaip duetas „mmpsuf“ jau išleidote du albumus, kurie sulaukė klausytojų dėmesio iš įvairiausių pasaulio kampelių. Internetinė sklaida padeda kūrybai keliauti greitai ir toli, o jos klausytojus specialiomis programomis gan nesunku susekti. Gal galėtumėte įvardyti, kokiuose kraštuose jūsų muzika buvo išgirsta ir įvertinta?

Su šypsena ir nuostaba prisimenam albumo „Retina“ išleidimo laiką – 2012-ųjų vasario pirmąją. Žvaigždės ir dangaus žemėlapiai rodė, kad tądien gimę vaikai apkeliaus visą pasaulį. Tuokart viskas skambėjo gan poetiškai. Bet, dievaži, taip ir nutiko. Naujausias mūsų albumas „Retina“ jau „apkeliavo“ visus žemynus. Beveik kasdien sulaukiame laiškų, recenzijų, apžvalgų ir geranoriškos paramos (mat albumas platinamas nemokamai) iš įvairiausių pasaulio kampelių. Vokietija, Čekija, Anglija, Australija, Grenlandija, Brazilija, Kanada, Pietų Korėja, Arabija, Pietų Afrika, Egiptas, Indija, Turkija, Ispanija, Italija, Argentina, Čilė, Meksika, Japonija, Tailandas... Sunku, o gal net ir kiek pagyrūniška būtų viską vardyti. Viena vertus, krykštaujam it vaikai, nes atrodo, kad ir mes patys keliaujam kartu su muzika. Būtų be galo įdomu pamatyti visus tuos namus, butus, kambarius, rūsius, erdves, kur skamba „mmpsuf“, – kokie ir kuo ten žmonės gyvena, – ir susukti dokumentinį filmą. Kita vertus, nereikia nieko sureikšminti, o juo labiau susireikšminti. Mums smagu dalintis su kitais; smagu, kad ir kiti su mumis dalijasi muzika. Kiek daug jos gražios šiam pasauly jau yra sukurta!

Muzikos kūrimas, kaip ir kiti darbai, reikalauja savo amato išmanymo, nuolatinio jo tobulinimo. Sparčiai besikeičiančioje aplinkoje, siūlančioje vis naujas technologines galimybes, kinta ir garsas. Kokias jo transformacijas, mutacijas, virsmus pastebite savo kūryboje?
 

A. R.:  Iš tiesų, bet kuris iš mūsų, pasitelkęs dabartines technologijas, gali kurti simfonijas namuose (ir taip pat nesunkiai jas sugroti kad ir iš vieno kompiuterio). Be vargo galima pačiam sintezuoti įdomiausius garsus ir efektus – galimybių ribos plečiasi greičiau, nei pajėgi aprėpti. Vis dėlto man įdomesnė mintis, kurią išsakė vienas kolega: keičiasi ne tik garsai, bet kartu evoliucionuoja ir mūsų klausos aparatas. Tai daug ką paaiškina: mes gyvename kitokiame garsiniame fone nei, sakykime, šešioliktame amžiuje; mes girdime vis naujesnius garsus ir tų garsų transliacijas. Taigi, grįžtant prie kūrybos, dažnai savęs klausiu, kas kitas, jei ne muzikos kūrėjai, yra atsakingi už šį evoliucinį procesą? Ar pakankamai ambicingi mano pasirinkti garsiniai sprendimai? Ar jie atitinka mano „klausos intelektą“?

E. S.: Sutinku su Aivaru. Pamenu vieną elektroninės muzikos festivalį Rygoje. Ketvirta valanda ryto, pilna salė klausytojų, o garsas toks galingas, kad dreba metalinės fabriko konstrukcijos. Atrodė, tuoj pradės kraujuoti vidaus organai, nes garso kiekis ir stiprumas taškė visas kūno ląsteles. Abejoju, ar tai galėtume įsivaizduoti vykstant prieš tris šimtus metų. Kai kalbuosi su savo močiute apie muziką, jaučiu, kad nesusikalbame. O kas yra muzika? Kas yra estetika, grožis? Nors daugelis galėtume sutarti dėl bendrųjų grožio, estetikos, muzikalumo principų, vis vien egzistuoja kažkoks objektyvus visuotinis kismas, virsmas, eismas (kurį gal ir galime laikyti klausos aparato/suvokimo evoliucijos priežastimi), ir tik dalyvavimas jame nulemia grožio/estetikos/muzikos sampratos ribų plėtimąsi. Man atrodo, kad garsinių tekstūrų, struktūrų ir kompozicijų variacijos yra begalinės. Begalinės tiek, kiek mes pajėgūs suvokti, užčiuopti ir leistis į tą begalybę.

Toji proto funkcija, atsakinga už žmogiškąjį smalsumą, irgi, rodos, yra nepasotinama. Iš savo patirties galiu drąsiai sakyti, kad mano suvokimas kinta dideliais šuoliais. Keičiuosi aš pati, mane smarkiai keičia garsinė aplinka ir visas tas žaidimas su fizika, idėjomis, jausmais, estetika, kurį vadiname muzika. Nesuasmeninu muzikos, neprisiimu autorystės už ją. Nes kartais toji transliacija, vykstanti per mane, būna tokia akivaizdi, net akivaizdesnė už kėdę ant kurios dabar sėdžiu. Vis dėlto tikiu, kad yra tie šviesos ir idėjų kanalai, prie kurių mūsų sąmonė prisijungia ir gauna žinutę, transliaciją, idėją. Tačiau, tam, kad žinutę išgirstum, turi būti pasiruošęs – tavo sąmonė turi būti pasiruošusi. Todėl toji transformacija ir vyksta. Visas šis kismas yra tiesiogiai susijęs su grožio sampratos ribomis, o jos akivaizdžiai plečiasi.

Vis labiau įsivyrauja tendencijos, kad savo sukurtą intelektinį produktą privalu mokėti pristatyti, parduoti, atrasti vartotoją, įtikti jam. Ar kurdami mąstote apie tuos, kurie klausys jūsų muzikos, kokį įspūdį jiems paliksite? Ar kūryba Jums visų pirma yra malonumas ir jos tolimesnį kelią paliekate kone savieigai?
 
Pripažinkime, šitos „tendencijos“ yra veikiau pramogų pasaulio dėsniai, ir jie nesikeitė nuo panem et circenes laikų. Ar tu būtum Madona, ar Kirkorovas, ar kuris kitas pramogų pasaulio atstovas, kuris siekia vartotojo bei jo pripažinimo – visi per amžių amžius vienodi prieš didįjį publikos poreikį „duonai ir žaidimams“. Tik anksčiau tie panem ir circenes buvo suteikiami retesnėmis progomis, tarsi dosnumo „iš aukščiau“ gestas. O dabar tai tapo neginčijama publikos privilegija, atskaitos tašku. Taigi, jei nori pripažinimo, turi tarnauti, tinkamai prisistatyti vartotojui jam patogia, o dar labiau pageidautina – tolesnį vartojimą skatinančia forma. Pramogų pasaulio muzika yra daug kuo priartėjusi prie paslaugų sektoriaus, čia veikia paslaugų schematika.

Tačiau „mmpsuf“ nėra to didžiojo pramogų pasaulio dalis ir mūsų tikslas nėra kažkoks identifikuotas tikslinis vartotojas, ištroškęs „žaidimų“. Tad mums nesvarbūs ir anksčiau minėti dėsniai. Mūsų kūryba yra veikiau „duona“, kurią visų pirma kepame sau, patys valgome ir dalijamės su kitais, jei manome, kad ji ne per prasta. Be to, nesakyčiau, kad tai malonumo reikalas. Kūrybos procesas malonus, bet prisėdi prie jos ne šiaip sau pasismaginti. Dažniausiai tai tiesiog tampa būtinybe: laikas būna subrandinęs mintį, kuri jau prašyte prašosi į krosnį, antraip ims bliūkšti. Taigi, iškepame šią duoną, pasidžiaugiame ja, ir jeigu jos lieka, padedame kukliai ant didžiojo internetinio vaišių stalo, gausiai nukrauto visokiausiais šedevrais, kažkam pasivaišinti. Vienąkart padedam prie stalo krašto, kitąkart labiau į vidurį, todėl kartais ją pasiekia daugiau, kartais mažiau rankų.

„mmpsuf“ skambesys klausytojui žadina visą jausmų spektrą: džiugina, glumina, žavi ir kelia šiurpą. Panašiai mes reaguojame ir į gamtos reiškinių įvairovę, metų laikų pasikeitimus. Koks jūsų kaip žmonių ir kūrėjų santykis su gamta? O gal priešingai – esate miesto žmonės?
 

A. R.: „mmpsuf“ gimė gamtoje – Stagalėnuose, prie laužo, po dideliu medžiu, kone laukuose, kaip dabar menu. Taigi gamta yra mano ir „mmpsuf“ lopšys. Kita vertus, nesu linkęs jos romantizuoti. Aš nei miesto, nei gamtos žmogus, man svarbiausia – erdvė. Nesvarbu, kur ji, svarbu, kad mintys turėtų vietos laisvai „pasiganyti“.

E. S.: O man norisi sakyti, kad mes ir esame gamta. Nei toliau, nei arčiau cunamio, medžio ar uodo. Mūsų mąstymas mus artina arba tolina, bet pačios esmės nekeičia. Tik gal cunamio, uodo ir medžio draugijoje lengviau pajusti tą visa ko vientisumą ir vienį. Tirštose žmonių mikstūrose – didmiesčiuose – lengviau pasimesti, išsiblaškyti, sureikšminti tai, kas nereikšminga. Būna žmonių, kurie moka su medžiais ir cunamiais kalbėtis. Ne tai, kad miesto žmonės to nemoka, mieste tiesiog esi per daug užsiėmęs žmonėmis, matydamas tik juos ir jų tarpusavio ryšius. O pabuvojęs girioje, stichijoje ar ten, ką mes vadiname „gamta“, žiūrėk, save suvoki kur kas didesniame kontekste. Tai ir džiugina, ir glumina, ir kelia šiurpą, ir išlaisvina.
 
Albume „Retina“ vis gvildenamas Dievo klausimas. Kas yra Dievas šiuolaikiniam žmogui ir Jums patiems?
 
A R.: „Retinoje“ Dievas įsivaizduojamas kaip sąryšių tinklas, persmelktas grožio. Tačiau jo samprata kur kas platesnė: tai yra neaprėpiamas, ir gyvas, ir virtualus tinklas, susidedantis iš žmonių (gyvų ir mirusių), jų vertybių ir taisyklių, kurias grindžia dar įvairesnės sekos ir sąsajos, nors jų visų pagrindas yra geras ir gražus gyvenimas. Šis tinklas yra tamprus ir lengvai nesutraukomas, taigi lyg ir neįveikiamas. Tad arba tu renkiesi būti jo dalimi, arba bandai save nuo jo atskirti. Ir šioje vietoje man svarbiausias būtent žmogaus valios ir pasirinkimo elementas.

E. S.: Aš dar vis ieškau atsakymo. Mane žavi žmonės, kurie kalba ne iš knygų, o iš savo patyrimo. Sutinku daug žmonių, liudijančių Dievą. Suvokiu, jog aš pati tuo pat metu ir liudiju, ir neigiu jo egzistavimą. Bet visa tai, apie ką svarsto mano protas, tėra tik menki bandymai suprasti tą visą neginčijamai egzistuojantį tinklą, apie kurį kalba Aivaras. Kaip kažkada sakė vienas mano sielos draugas, mūsų protas yra įkalintas savyje, o Dievo patyrimas įmanomas tik už proto ribų. Sunku apie tai kalbėti žodžiais, daug lengviau – muzika.

Radvilė Nakaitė

Radvilė Nakaitė „mmpsuf“ kalbino 2013-ųjų sausio mėnesį. Nepaisant to, šis interviu, po daugiau kaip dviejų metų pauzės, publikuojamas pirmą kartą.