Tapti autoritetu įvairialypiame ir permainingame Lietuvos naujosios improvizacinės muzikos pasaulyje anaiptol nėra paprasta, kadangi jį, kaip ir visur, sudaro kelios nedidelės „zonos“, kurias galima skaidyti pagal kartas, regionus, stilistines preferencijas, reiklumą techniniam žanro kanonų išmanymui ir t. t. Vis dėlto saksofonininkas ir kompozitorius Liudas Mockūnas (g. 1976) jau daugiau kaip dešimtmetį išlaiko pozicijas kaip vienas lietuvių moderniojo džiazo ir laisvosios avangardinės muzikos lyderių. Jo virtuoziškumas, išsilavinimas ir pasisekimas tarptautinėse scenose daro įspūdį jaunajai kartai; kompozicijų branda kelia pagarbą konceptualiojo džiazo apologetams; ekspresija ir sprogstamas energijos užtaisas suartina su spontaniškai, gaivališkai improvizuojančiais muzikais.

Jis apdovanotas Birštono ir Vilniaus džiazo festivalių, Lietuvos muzikų sąjungos prizais už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai; jo drauge su danų būgnininku Stefanu Pasborgu suformuotos grupės „Toxicum“ debiutinis albumas tuo pačiu pavadinimu 2004 m. Danijos muzikiniuose apdovanojimuose (Danish Music Awards) buvo pripažintas metų atradimu (Jazz Discovery of the Year 2004), o gyvai kuriamos improvizacijos spektakliui „Prakeiktieji“ (rež. Artūras Areima, OKT teatras) 2011 m. jam pelnė Auksinį scenos kryžių Kompozitoriaus nominacijoje.

Liudas Mockūnas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, vienas iš Lietuvos džiazo federacijos vadovų ir džiazo bei laisvosios improvizacinės muzikos įrašus leidžiančios leidyklos „NoBusiness Records“ įkūrėjų, vienas daugiausia įrašinėjamų bei daugiausia eksportuojamų Lietuvos džiazo muzikantų, turintis tvirtą tarptautinę reputaciją ir neįtikėtinai intensyvų koncertų tvarkaraštį. Nenuostabu, kad dirbant tokioje gausybėje įvairių veiklos sričių, kasmet pasipildo ir jo kūrybinių partnerių sąrašas, kuriame puikuojasi žinomų improvizacinės muzikos atlikėjų iš Baltijos, Skandinavijos kraštų, Prancūzijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų vardai.

„Grupės lyderis Liudas Mockūnas derina smarkią laisvojo džiazo ataką su gerai įvaldytomis išplėstinėmis garso išgavimo technikomis, kurių traukai negali atsispirti dažnas Europos laisvosios improvizacinės muzikos atstovas. Grojimo stiliumi, kuriame raumenų jėga demonstruojama grakščiai ir užtikrintai, artimiausi jam būtų du kolegos iš Šiaurės Europos – Matsas Gustafssonas ir Martinas Küchenas, tačiau nė vienas jų neturi tik jam vienam būdingo švelnaus vibrato.“ – Bill Meyer, Downbeat (apie Liudo Mockūno ir jo grupės „NuClear“ albumą „Drop It“)

Liudas Mockūnas, pasižymėdamas ryškiomis lyderio savybėmis, išlieka ansamblio žmogus. Savo pirmųjų pasirodymų metu, kviečiamas į vyresnių muzikantų projektus, jis galėdavo tapti savotišku koncerto „gelbėtoju“, suteikiančiu kitokios energijos bendram muzikiniam vyksmui, ir tai būdavo labai žavu (šių eilučių autorė tokius atvejus regėjusi koncertų vaizdo įrašuose). Ilgainiui, subrendęs, Mockūnas natūraliai atsisakė tokios solistinės prieigos, visada dalydamasis atsakomybe dėl muzikos su kitais, nepriklausomai nuo to, ar atsidurtų lyderio, ar svečio pozicijoje. Jo improvizavimo būdas scenoje – chameleoniškas, lankstus, jautriai atsiliepiantis į partnerių diktuojamą/siūlomą/turimą stilių. Tai – spontaniško muzikanto koziris. Kita medalio pusė yra didelė priklausomybė nuo scenos draugų ir nuolat tvyranti meninio turinio grėsmė, kuri būtų aktyvuota, jeigu ryšys neužsimegztų, nutrūktų arba neteiktų impulsų. Tačiau šių grėsmių nelemta išvengti nė vienam, siekiančiam pratęsti gyvos ir įnoringos muzikos mąstymą.

Didelė dalis džiazmenų linkę dirbti su tų pačių žmonių grupe daugelį metų, gludinti repertuarą ir siekti gilaus tarpusavio supratimo bei pažinimo. Liudo Mockūno prieiga nėra radikaliai kitokia. Kolegų, su kuriais jis bendradarbiauja kaip grupių lyderis ar kviestinis muzikantas, spektras – platus, bet jame nėra atsitiktinių pažinčių. Didžiąją scenos bendražygių sąrašo dalį sudaro gerai pažįstami bičiuliai, su kuriais dialogas tęsiamas ne vienerius metus, ar bent jau turi tąsos potencialą. Tokia tęstinė partnerystė sieja Liudą Mockūną, pavyzdžiui, su estų gitaristu Jaaku Sooääru – „Free Tallinn Trio“ nariu ir Estijos džiazo federacijos prezidentu. Juodu riša tiek dalykiniai „federaciniai“ reikalai, tiek ir ilgametė muzikinė draugystė, prasidėjusi Kopenhagos ritminės muzikos konservatorijoje. Prieš daugiau kaip dvejus metus duetas dalyvavo Londono džiazo festivalyje, „Vortex“ klubo scenoje, kur pristatė programą „Heavy Beauty“. Dešimt dienų trukusiame ir kasdien po trisdešimt koncertų įvairiose miesto erdvėse surengusiame festivalyje duetas atsidūrė išties efektingame kontekste: tą patį vakarą „Vortex“ scenoje grojo britų laisvosios improvizacinės muzikos legendos – pianistas Keithas Tippettas ir jo žmona vokalistė Julie Tippett, kitomis dienomis – Kitas Downesas, Kenas Vandenmarkas, Matthew Shippas ir kitos itin gerbiamos progresyviojo džiazo asmenybės.

Mockūno bendradarbiavimas su Sooääru – dėsninga ankstesnių bendradarbiavimo patirčių tąsa: analogiškų duetų jis yra sukūręs su gitaristais Juozu Milašiumi bei Marcu Ducret (su pastaruoju įrašyta ir 2009 m. „NoBusiness Records“ išleista kompaktinė plokštelė „Silent Vociferation“. Dviejų lygiaverčių partnerių pašnekesiai dažniausiai išsirutulioja iš spalvinių sąšaukų, spontaniškų sonorinių išradimų – nuo vos girdimų „perpūtimų“ ir neartikuliuoto stygų klegesio iki deformuoto, ribinio triukšmo, žvėriškų riksmų, forsuoto, savidestrukcinio, agonijos ištikto garso, kol vešli garsų paletė tam tikra prasme peržengia ir paneigia kamerinę duetinio muzikavimo prigimtį.

Peržengti kameriškumo ribą Mockūnui pavyksta ir solo. Būtent tai jis darė prieš pora metų pūsdamas monologą „Downtown Music Gallery“ Niujorke. Netrukus po to jis atsidūrė garsiame Bruklino klube „Zebulon“, kuriame su Daliumi Naujokaičiu (perkusija), Kenny’iu Wolessenu (būgnai) ir Danu Fabricatore (kontrabosas) surengė kiek tradiciškesnio formato koncertą su būdinga laisvojo džiazo saksofoninių ansamblių be harmoninio instrumento sonorika. Viešnagės džiazo gimtinėje metu lietuvių saksofonininkas aplankė dar vieną ypatingą Meką – Vašingtono festivalį „Sonic Circuits“, skirtą eksperimentinei muzikai. Pastarąją Mockūnas spontaniškai produkuoja su nenuilstamai eksperimentuojančiu kompozitoriumi ir garso menininku Artūru Bumšteinu, su kuriuo buvo ne kartą susitikę spontaniškam dialogui.

Būdamas Kopenhagos ritminės muzikos konservatorijos auklėtiniu, Liudas Mockūnas niekada nepaleido iš akiračio Danijos scenos muzikinių įvykių ir negalėjo nepastebėti naujai susiformavusio trio „Angel“, su kuriuo turi daug bendro: polinkį tyrinėti sonorines instrumentų ribas, kurti maksimalų netradicinių garso išgavimo būdų spektrą, žaisti skambesio tankio, instensyvumo, jėgos kategorijomis. Pasirodymų Klaipėdoje, Taline, Helsinkyje, Rygoje, Vilniuje ir Kaune, festivalyje „VDU Jazz Jungtys“ metu drauge koncertavę saksofonininkas ir gitarinis trio beveik nenaudojo tradicinio garsyno. Stuksenimai, šiurenimai, urzgesiai ir aidai pynėsi į tariamai monotonišką vientisą triukšmą, kuris kito kas sekundę, sulig kiekvienu garsu. Naudodami vis kitą instrumento korpuso dalį, vis kitą triukšmo atspalvį, ketverto nariai kūrė keistai užburiančią tembrų dinamiką mikrolygmenyje ir sykiu išlaikė makrobangavimą, nuolatinį ėjimą didžiulių kulminacijų ir tokių pat didžiulių atoslūgių link. Iš tiesų jų monumentalios ištisinės improvizacijos dariniai, susidedantys iš ilgų, didingų pakilimų į aukštas, ekspresyvias viršūnes ir primenančių daugiaorgazmę, kelių nehierarchizuotų kulminacijų struktūrą, yra dažnai aptinkami avangardiniuose džiazo projektuose – ir laisvose improvizacijose, ir sukomponuotoje medžiagoje (itin ryškus pavyzdys – Vladimiro Čekasino griežtai struktūruoti performansai).

Liudas Mockūnas yra naujasis Vilniaus džiazo mokyklos pranašas, nuolat įsivėlęs į nesibaigiantį kūrybinių projektų galopą. Kol kas – visos misijos įmanomos, viskas aprėpiama, ir toks tempas, regis, atitinka sveiką veiklaus avangardinio džiazo menininko gyvenimą. Šis stabilus, veržlus ir galingas žygiavimas kelia minčių, kad nėra pagrindo nuogąstauti, jog Lietuvos džiazas gali nebepasiekti GTČ užbrėžtų viršūnių...

Laima Slepkovaitė-Butėnienė