Šių metų lapkričio paskutiniosiomis dienomis Jungtinėje Karalystėje buvo išleistas istorinės Lietuvos muzikos kultūros figūros Juozo Gruodžio kūrinių smuikui ir fortepijonui kompaktinis diskas, kurio iniciatorius – smalsus Kardifo smuikininkas Christopheris Horneris, ne vienerius metus skyręs lietuvių autoriaus kūrybos tyrinėjimui, atlikimui ir sklaidai. Tai pirmasis Juozo Gruodžio kūrinių garso leidinys, sumanytas ir įgyvendintas už Lietuvos ribų, išleistas nesenai įsteigtos britų įrašų leidyklos „Discovery Music & Vision“ ir platinamas globaliose pardavimo platformose, tokiose kaip „Amazon“, „eBay“, „Presto Classical“ ir kt.

 

Christopherio Hornerio teigimu, vienu iš momentų, lėmusių šio leidinio atsiradimą, laikytina 1989 m. užsimezgusi pažintis su Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariais, kai smuikininkas sutiko Baltijos namų Paryžiuje direktorę Jolantą Vaičaitis, vėliau supažindinusią smuikininką su muzikologu, prof. hab. dr. Algirdu Ambrazu. Pastarasis susitikimas tapo svarbiu veiksniu, inspiravusiu aktyvų smuikininko domėjimąsi Lietuvos muzikos kultūra ir paskatinusiu Juozo Gruodžio kompaktinio disko leidybą.

 

„Mūsų pokalbio metu darėsi vis įdomiau klausytis apie lietuvių kompozitorius, kadangi anksčiau nebuvau apie juos nieko girdėjęs. Čiurlionio pavardę išgirdus keletą kartų, mane suintrigavo Algirdo išsakytos mintys apie šį kompozitorių, o kartu apie aptariamą muziką persmelkiančias lietuvių folkloro tradicijas. (...) Pokalbio pabaigoje pradėjome planuoti kitus susitikimus, tačiau jie taip ir neįvyko. Algirdas su žmona skubiai išvyko, sužinoję, kad Vilniaus gatvėmis rieda sovietų tankai“, – apie pirmąjį sąlytį su lietuvių kompozitorių kūryba pasakojo Christopheris Horneris. Pasak atlikėjo, pirmą kartą išgirdęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“, jis buvo „giliai sujaudintas ir negalėjo patikėti, kad šios muzikos negirdėjo anksčiau“. Vėliau smuikininkas aptiko šį įrašą ir vietinėje Dorkingo muzikos bibliotekoje, dėl ko buvo ir sužavėtas, ir smarkiai priblokštas, kad vos daugiau kaip 10 000 gyventojų turinčio Pietų Anglijos miestelio biblioteka yra sukaupusi tokią išskirtinę fonoteką.

 

Prof. Algirdo Ambrazo pastangomis gauta Juozo Gruodžio Sonatos smuikui ir fortepijonui partitūra paskatino gilintis į šio autoriaus kūrybą. „Iš pirmo žvilgsnio ši muzika pasirodė visiškai kitokia, nei bet kuri iki tol girdėta. Ją galima priskirti vėlyvojo romantizmo stiliui, tačiau neįmanoma aiškiau klasifikuoti. Melodinės abiejų instrumentų linijos atrodė gana ilgos, o kartais – ypač trumpos. Fortepijono partija vietomis sudėtinga ir čia pat – paprasta. Požiūris į tonalumą labai individualus, postvagneriškas, atskleidžiantis visiškai kitokias tonalumo ir harmonijos plėtojimo kryptis nei antrosios Vienos mokyklos ar kitų pagrindinių stilistinių srovių, gyvavusių Europoje po 1920 metų“, – savo publikacijoje „Kelionė su Gruodžiu“ Europos styginių instrumentų mokytojų asociacijos ketvirtiniame žurnale „Arco“ rašė Horneris.

 

„Ši muzika, atradusi unikalią sąsają tarp formalumo ir folkloriškumo, turi labai individualią išraišką ir aš iš karto su ja susitapatinau. Kiek vėliau sužinojau, kad Gruodis mokėsi Maskvoje, paskui ir Leipcige, kur kartu su grupe lietuvių kompozitorių studijavo vadovaujamas Sigfrido Karg-Elerto. Gruodžio atveju tokia patirtis paliko ryškų pėdsaką vėlesnėse jo kompozicijose“, – toliau įspūdžiais dalijosi smuikininkas.

 

Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui Jungtinėje Karalystėje pirmą kartą buvo atlikta 2002-aisiais, praėjus aštuoniasdešimčiai metų po jos sukūrimo, Christopheriui Horneriui produktyviai bendradarbiaujant su pianistu Marku Tanneriu. Po metų šią Sonatą įvairiomis progomis smuikininkas atlikto kartu su pianiste Zoe Smith ir sulaukė pozityvių publikos reakcijų. 2004 m. Horneris sulaukė tuometinio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus prof. Juozo Antanavičiaus kvietimo į akademijoje rengiamus kamerinės muzikos meistriškumo kursus, kurių metu jis turėjo galimybę atlikti ir Gruodžio kūrybą  Apie šį vizitą smuikininkas pasakojo atvirai ir ganėtinai aštriai, prisipažindamas, jog iš pirmo įspūdžio jį įvertino nerimastingai, kaip lėkštą sumanymą, manydamas, kad užsienietis neturės ką vertingo pasiūlyti Juozo Gruodžio gimtinėje, kurioje „legendiniai Lietuvos atlikėjai vykdo viso gyvenimo advokatavimą jo kūrybai“. Dėl šio aspekto jis ne sykį prisiminė anglų patarlę apie bergždžią anglies gabenimą į Niukaslį, kuris yra pagrindinis anglies gavybos miestas Anglijoje. Tačiau atvykęs į Vilnių smuikininkas suvokė, kad situacija yra kiek kitokia, anot jo, Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui „tuo metu nebuvo madinga“, o po koncerto anuomet buvo išreikšta ne viena padėka už „savo šalyje primiršto kompozitoriaus atlikimą“.

 

Kaip teigia Horneris, pokalbis su lietuvių kilmės violončelininku Davidu Geringu, tais metais taip pat vedusiu meistriškumo pamokas studentams ir koncerte griežusiu Gruodžio kūrinius, įkvėpė ieškoti daugiau šio lietuvių kompozitoriaus kūrybos smuikui ir fortepijonui. „Su Davidu Geringu kalbėjomės likus dienai iki koncerto ir jis prasitarė, kad norėjo šią sonatą transkribuoti violončelei, bet nusprendė, kad tai būtų pernelyg sudėtinga (negaliu net neįsivaizduoti, su kokiais sunkumais galėjo susidurti Geringas!), tačiau jis mane stipriai skatino atkakliai tęsti darbą, aiškiai leisdamas suprasti, kad kūrinį nepaprastai vertina“, – prisiminė smuikininkas, papildydamas, kad tuo metu buvo vos pradėjęs skverbtis po Sonatos paviršiumi ir aktyviai ieškojo įvairių jos atlikimo galimybių.

 

Christopheris Horneris pasakoja ir apie pozityvias Karališkojo Velso muzikos ir teatro koledžo, kuriame tuo metu dirbo, studentų reakcijas į Gruodžio Sonatą smuikui ir fortepijonui. Smuikininko teigimu, iš tiesų visų kompaktinėje plokštelėje įrašytų Gruodžio kūrinių koncertiniai atlikimai sulaukdavo tinkamo pripažinimo, o pats atlikėjas juos dažnai pasirinkdavo koncertų bisams. „Jo muzikoje slypi ryškus folkloristinis pradas, stiprus lyrizmas, kartais permainingas charakteris ir smarkūs kontrastai; tai įtikinant, galinga muzika, akimirksniu pasiekianti klausytoją“, – tikino smuikininkas. Pastaraisiais metais jis energingai bendradarbiauja su savo geriausiu draugu, pažįstamu dar nuo paauglystės, pianistu Johnu Lenehanu, su kuriuo ir įrašė Gruodžio kūrinius, tarp jų ir Sonatą fortepijonui Nr. 2: „Tai nuostabus kūrinys, kurio išraiškų paletė svyruoja nuo dramos ir chorinės deklamacijos iki aštraus humoro paskutinėje dalyje.“

 

Minėtoje publikacijoje smuikininkas skiria nemenką dėmesį ir Gruodžio kūrinių notacijos bei redakcijos aptarimui, siekdamas įžvelgti autentišką, gruodišką intenciją, glūdinčią po notacijos paviršiumi. Žvelgdamas į Gruodžio legato ir frazių linijų interpretacijas, kurias į Sonatos bei keturių pjesių („Rytiečių šokis“, „A la Chopin“, Valsas ir „Jūros daina“ iš baleto „Jūratė ir Kastytis“) smuikui ir fortepijonui redakcijas įtraukė smuikininkas Aleksandras Livontas, Christopheris Horneris nusprendė, kad „nors Gruodis ir nebuvo įsitikinęs dėl, ar bent jau neapibrėžė griežto žymėjimo smuiko partijoje, nepanašu, kad Livontas man padėjo priartėti prie kompozitoriaus. Tiesą sakant, kartais žymėjimas buvo pakeistas dėl man nesuprantamų priežasčių, kurios galėtų būti paaiškinamos nebent tik atlikimo palengvinimu.“ Anot Hornerio, istorijoje gausu pavyzdžių, kai nedideli kūrinio atlikėjo pataisymai ar reikšmingesni pakeitimai padėdavo kūrinį aiškiau suvokti, tačiau ne mažiau ir tokių atvejų, kai atlikėjo intervencija komplikuodavo originalios autoriaus idėjos percepciją. Britų smuikininko kelionė su Gruodžio kompozicijomis privertė jį iš naujo apsvarstyti šiuos aspektus ir įrašant kompaktinį diską remtis originaliu autoriaus rankraščiu.

 

Kompaktiniame diske „Juozas Gruodis: kūriniai smuikui ir fortepijonui“ įrašytos kompozicijos smuikui ir fortepijonui (Sonata d-moll, 1922; „Rytiečių šokis“, 1931; „A la Chopin“, 1937; Valsas iš baleto „Jūratė ir Kastytis“, 1933; „Jūros daina“ iš baleto „Jūratė ir Kastytis“, 1937), kūriniai fortepijonui (Sonata Nr. 2, f-moll, 1921), taip pat kūrinių transkripcijos bei aranžuotės smuikui ir fortepijonui („Rugiagėlės“, 1921; „Diemedžiu žydėsiu“ 1945; „Aš, anyta“, 1929; „Mylėk“, 1920; „Burtai“, 1920; „Visur tyla“, 1915; „Oi, ant kalno (Ulijona)“, 1929).

 

Gerūta Griniūtė, Asta Pakarklytė