Vitalijus GAILIUS | Vilniaus džiazo gidas
Vilnius turįs ne vieną skambią etiketę. Apie šį miestą kalbama kaip apie Rytų Europos baroko sostinę arba kaip apie Šiaurės Jeruzalę, apie jį svajojama kaip apie Šiaurės Atėnus. Bet šio straipsnio kontekste norisi prabilti apie Vilnių kaip džiazo miestą. Juk būtent čia XX a. 8-ajame deš. susikirto Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino keliai. Šie trys vyrukai savo unikalumu stebino ne tik už geležinės uždangos atsidūrusį pasaulį, bet ir Vakarus. Iki šiol diskutuojama dėl vilnietiškosios džiazo mokyklos egzistavimo, kuriai pamatus betonavo būtent šis trio.
Tiesą sakant, net ir politiškai sudėtingais laikais Lietuvos sostinėje aidėdavo džiazas. 1963 m. kovo 13 d. Jaunimo kavinėje-skaitykloje (dab. Vilniaus g.) buvo įkurtas Vilniaus džiazo klubas. Tai buvo pirmasis šiam stiliui dedikuotas klubas, gyvavęs vos kelerius metus. Ten vykdavo ne tik tuometinę Lietuvos džiazo sceną formavusių muzikantų koncertai, bet ir buvo skaitomos paskaitos apie muziką.
Ilgametes tradicijas saugojo legendinis Gedimino prospekto širdyje įsikūręs „Neringos“ restoranas, kurio fasadą dabar dengia pastoliai, o iš vidaus girdisi ne džiazas, bet statybinių instrumentų triukšmas. Nors šios vietos istorija glaudžiai susijusi su sovietų saugumo struktūrų veikla, tačiau būtent čia 1969 m. imti rengti džiazo vakarai. Čia grodavo net tik V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio, bet ir Leonidas Šinkarenka, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, Gediminas Laurinavičius ir kt.
Atgavus nepriklausomybę, džiazas nenustojo skambėjęs. 1992 m. rudenį name, Ašmenos gatvėje pažymėtame numeriu 8, apleistoje Sportininkų namų salėje, Petras Ubartas-Sniegius surengė neįprastą jaunų grupių muzikos vakarėlį, kurio rezultatas – pirmasis gyvos muzikos klubas nepriklausomoje Lietuvoje „Langas“, kuriame, greta kitų stilių, dažnai skambėdavo ir džiazas. Ten siautėdavo dabar jau puikiai visiems žinomas saksofonininkas Liudas Mockūnas ar acid jazz pradininkas Lietuvoje Linas Rimša. Tačiau klubas savo veiklą nutraukė dar prieš įžengiant į XXI a.
Pirmasis naujojo amžiaus dešimtmetis byloja apie įsivyravusį sąstingį. 2005 m. duris atvėrė klubas „Tamsta“, kuriame laikas nuo laiko suskambėdavo džiazo garsai. Beje, šis klubas vis dar egzistuoja ir retkarčiais į savo repertuarą įtraukia džiazo grupių ar atlikėjų. Tačiau vien tik džiazui skirta erdvė atsirado tik 2011 m., saksofonininko Petro Vyšniausko pastangomis. Klubas „Jazz kablys“ (Kauno g. 3A), nors ir egzistavęs trumpai, buvo itin sveikintina iniciatyva. Tačiau kokia situacija šiandienykščiame Vilniuje? Kur šiame mieste galima pasiklausyti laisve alsuojančio džiazo? Leiskimės į pasivaikščiojimą sostinės džiazo keliais.
Džiazo festivaliai
Tvariausia ir dešimtmečius skaičiuojanti Vilniaus džiazo kultūros dalis – festivaliai. Bene giliausiai šaknis sostinėje yra įleidęs „Vilnius Jazz“. Nepailstančio džiazo entuziasto Antano Gusčio ir jo bičiulių 1988-aisiais pradėtas rengti festivalis tebevyksta iki šiol. Kasmetinis, spalio viduryje organizuojamas renginys jau tapo neatsiejama miesto gyvenimo dalimi – jis pritraukia ne tik Lietuvos, bet ir iš užsienio atvykstančių muzikos gurmanų. Kad „Vilnius Jazz“ nėra tik eilinis „periferijos festivaliukas“, rodo tai, jog šio festivalio apžvalgos atsiduria tokių leidinių kaip „Jazzwise Magazine“ puslapiuose ar interneto platformoje „All About Jazz“.
Per visą – daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančią – festivalio istoriją scenoje savo meistriškumą demonstravo daugybė pasaulinio garso muzikantų. Tarp jų – ne tik vyresniosios kartos laisvojo džiazo žvaigždės, bet ir jaunieji eksperimentatoriai. „Vilnius Jazz“ festivalio organizatorių dėka publika turėjo progos pasimėgauti ne tik tokių žanro klasikų kaip Alexanderio von Schlippenbacho, Hano Benninko, György’o Szabadoso ar Peterio Brötzmanno muzika, bet ir ryškiausių šių dienų kūrėjų – Matso Gustafssono, Alexanderio Hawkinso, Nate’o Wooley ar Cuong Vu – pasirodymais.
Festivalio organizatoriai neslepia noro į bendrą šalies džiazo ekosistemą įtraukti ir jaunąją kartą. Šiam tikslui greta pagrindinės programos „Vilnius Jazz“ rengiamas „Vilnius Jazz Young Power“ konkursas, skirtas jauniesiems Lietuvos džiazo muzikantams ir grupėms. Tai puiki galimybė išlįsti į viešumą ir pademonstruoti savąją kūrybą platesniam klausytojų ratui. Tarp šio konkurso laureatų –neretai užsienyje koncertuojanti, viena perspektyviausių jaunosios kartos grupių „Sheep Got Waxed“, pianistas Dmitrijus Golovanovas ir kt.
Jaučiatės pavargę nuo tūkstantąjį kartą atliekamo banalaus svingo, o jūsų siela trokšta naujų potyrių? Tuomet „Vilnius Jazz“ kaip tik jums! Užsukite ir atsiduokite neprognozuojamai garsų lavinai.
Švelnesnių garsų ir melodijų ieškančioms ausims Lietuvos sostinė siūlo alternatyvą – „Vilnius Mama Jazz“. Žinoma, kartais ir šio festivalio repertuare galima aptikti laisvojo bei avangardinio džiazo, tačiau polinkis rinktis jazz rock, fusion ar nu jazz krypties atstovus čia gerokai ryškesnis. Juditos Bartoševičienės 2002 m. inicijuotas festivalis šįmet vyko jau devynioliktąjį kartą. Visai kaip ir „Vilnius Jazz“, festivalis „Vilnius Mama Jazz“ vyksta rudenį, tik mėnesiu vėliau – lapkritį. Taigi ruduo Vilniuje – ne vien balos ir pageltę krintantys lapai; tai ir nenutylantys džiazo aidai.
Per beveik du „Vilnius Mama Jazz“ dešimtmečius scenoje jau spėjo pasirodyti visa skirtingoms mokykloms ir kartoms atstovaujančių muzikantų plejada: nuo gitaros legendų Johno Scofieldo, Johno McLaughino ar pianisto Chicko Corea’os iki jaunosios kartos pažibų – Geraldo Claytono, Ambose’o Akinmusire’o, Mariuso Neseto ar Mathiaso Eicko.
„Vilnius Mama Jazz“ neapsiriboja vien tik pagrindiniais – vakaro koncertais. Festivalio organizatoriai siūlo apsilankyti showcase formato renginiuose, kurių metu scenon užlipa įvairūs nauji kolektyvai ir atlikėjai ne tik iš Lietuvos. Taip pat „Vilnius Mama Jazz“ nuolat rengia diskusijų sesijas, kurių metu muzikantai-dalyviai bei kviestiniai muzikos industrijos atstovai aptaria tendencijas, vyraujančias muzikos pasaulyje, ir su malonumu atsako į festivalio lankytojų klausimus.
Darganotą lapkričio vakarą norite patirti kažką gražaus ir atsikratyti slogios rudeninės nuotaikos? „Vilnius Mama Jazz“ – jūsų paslaugoms!
Kartais Vilniuje nutinka taip, kad realizuojamos net pačios beprotiškiausios idėjos. 2017 m. Niujorke gyvenantis perkusijos meistras Dalius Naujokaitis ir jo bičiuliai inicijavo „Peronas Jazz“ festivalį, įvykusį baro „Peronas“ patalpose, kurios buvo įsikūrusios visiškai šalia geležinkelio stoties bėgių. Tai būta įvairiausius garsinius eksperimentus – neretai pranokstančius sąvokos „džiazas“ ribas – siūliusio festivalio; tačiau, kad ir kaip gaila, šis DIY principais paremtas renginys vos po dviejų dublių paniro į letargo miegą. Bet kas žino – galbūt jis, o gal ir naujos džiazovos iniciatyvos, dar sudrebins Vilnių. Būkite budrūs!
„Jazz Cellar 11“
2015-ųjų pabaigoje Lietuvos džiazo kuluarus apskriejo žinia: sostinėje atsidaro būtent šiam žanrui skirtas klubas. Vilniuje, Aušros vartų Dievo Motinos pašonėje (Aušros Vartų g. 11) įsikūrusiame mažyčiame, bet jaukiame rūsyje savo namus atrado džiazas.
Klubo repertuaras – įvairialypis. Pravėrus „Jazz Cellar 11“ duris galima išgirsti ne tik svingo ar bibopo eros garsyną, bet ir nenuspėjamus laisvojo džiazo viražus. Užsukę į klubą nenustebkite išvydę ekspresyvųjį gitaristą Juozą Milašių, legendinį kompozitorių Viačeslavą Ganeliną, išradinguosius perkusijos meistrus Arkadijų Gotesmaną ar Vladimirą Tarasovą bei tokius pučiamųjų virtuozus kaip Petras Vyšniauskas ar Liudas Mockūnas. Be abejo, klubas atviras ne tik Lietuvos džiazo scenos senbuviams, bet ir kūrybingiems, perspektyviems jaunosios kartos atstovams. Čia galima išgirsti pianistus Domą Žeromską, Giedrių Naką, Mantvydą Leoną Pranulį, būgnininką Augustiną Baroną, gitaristus Mindaugą Stumbrą, Deimantą Balį Jurevičių ir daugelį kitų ateities žvaigždžių.
Aušros vartų prieigose įsikūrusioje džiazo buveinėje reguliariai apsilanko garbingi svečiai iš užsienio. Į „Jazz Cellar 11“ sceną ne kartą lipo vienas ryškiausių Latvijos saksofonininkų Denissas Pashkevichius, taip pat klube koncertavo kylanti prancūzų žvaigždė – pianistas Gauthier Toux, Vokietijos džiazo mohikanas Steffenas Schornas, JAV saksofonininkas Waltas Weiskopfas, Švedijos laisvojo džiazo pažiba – būgnininkas Raymondas Stridas, danų trimitininkas Kasperas Tranbergas, gitaros virtuozai Enveras İzmaylovas ir Marcas Ducretas.
Būtų sunku įsivaizduoti džiazo klubą, kuriame nevyktų jam session. Tai svarbi ir ilgametė šio žanro tradicija, o „Jazz Cellar 11“ tradicijas puoselėja. Užėję į klubą tikrai turėsite progos pasimėgauti čia ir dabar besimezgančiu muzikantų dialogu. Be to, šis klubas pasižymi džiazo klasikams (Milesui Davisui, Chetui Bakeriui, Charlie’ui Parkeriui ir t. t.) skirtais vakarais, kur galima išgirsti pasaulinę šlovę pelniusių muzikantų kūrinius bei jų interpretacijas, o neretai – vakarui įsibėgėjus – pasinerti į jam session sūkurį. Kas žino, galbūt ateityje šį rūsį lyginsime su vis dar gyvuojančiu, legendomis apipintu Krokuvos kabaretu „Piwnica Pod Baranami“.
„Improdimensijų“ ciklo koncertai
Norintiems pasiklausyti džiazo standartų ar lengvai patrepsėti svingo ritmu, deja, to padaryti čia nepavyks; tačiau jei esate išalkęs ir trokštate paskanauti gurmaniškų garsinių patiekalų, gausiai eksperimentuojanti „Improdimensija“ privalo atsidurti jūsų akiratyje.
Tarp „MAMA Studios“ sienų bendradarbiauja ne tik scenos senbuviai (Dalius Naujokaitis, Eugenijus Kanevičius, Viačeslavas Ganelinas ir kt.), bet ir jaunosios kartos muzikantai – Kazimieras Jušinskas, Mėta Pelegrimaitė, Dovydas Stalmokas ir kt., kurie kartu su vyresniaisiais kolegomis sukuria nepamirštamų koncertų.
„Improdimensijos“ projektui įsibėgėjant, į Vilnių vis dažniau užsuka pasaulinio lygio improvizacinės muzikos žvaigždės. Šio ciklo koncertuose yra pasirodę perkusininkai Christianas Windfeldas, Håkonas Berre, Krestenas Osgoodas, ispanų pianistas ir kompozitorius Augusti Fernandezas, lenkų trimitininkas Tomaszas Dąbrowskis, norvegų kontraboso virtuozas Peras Zanussi, o štai 2019-ųjų gegužę net tris dienas „Improdimensijoje“ rezidavo viena ryškiausių džiazo ir improvizacinės muzikos žvaigždžių – saksofonininkas Matsas Gustafssonas.
„Improdimensijos“ stiprybė – ne tik profesionalūs muzikantų pasirodymai, bet ir pati erdvė. Visų pirma, koncertai vyksta ypatingu urbanistiniu peizažu išsiskiriančiame Vilniaus mikrorajone – Žvėryne, „MAMA Studios“ įrašų studijoje (A. Mickevičiaus g. 29), įsikūrusioje greta vieno iš pirmųjų pokarinio modernizmo architektūros šedevrų – Kompozitorių namų. Mažoje, jaukioje, puikia akustika pasižyminčioje „MAMA Studios“ aplinkoje distancija tarp muzikanto ir klausytojo tampa minimali, ir taip atsiveria unikalios garsinės patirties galimybė. Šioje studijoje klausytojas gali girdėti viską – net patį delikačiausią saksofono „klapano“ spustelėjimą ar švelnų perkusininko prisilietimą prie lėkštės. Kartais net baisu kostelėti, kad nesutrikdytum muzikinės sakralumo auros. Tiesa, dar viena „Improdimensijos“ ciklo ypatybė – koncertai vyksta sesijomis, t. y. pavasario ir rudens/žiemos.
„Vėjai“ ir „Nauji vėjai“
Įvadinėje šio teksto dalyje minima jaunimo kavinė, kurioje rinkdavosi džiazo mylėtojai, po pusę amžiaus trukusios tylos ir vėl prisipildė džiazo garsų. Prieš kelerius metus čia duris atvėrė baras „Vėjai“ (Vilniaus g. 22), kuriam pavadinimą, rodos, padiktavo tarpukario Lietuvoje leistas poetų avangardistų žurnalas „Keturi vėjai“.
Vienoje judriausių – turint omenyje ne transportą, bet barų lankytojų skaičių – sostinės gatvių įsikūręs baras tapo tikru traukos centru. Čia dažnas užsuka ne tik su bičiuliais išlenkti bokalo alaus, bet ir pasiklausyti džiazo! Absoliuti dauguma „Vėjuose“ pasirodančių grupių bei atlikėjų – vietiniai jaunosios kartos atstovai, kuriems netrūksta išmonės klausytoją kiekvienąsyk nustebinti netikėtais muzikiniais sprendimais. Vėjus „Vėjuose“ kelia eksperimentatorių „Sheep Got Waxed“, nenuoramų „Džiazlaif“ ar į fusion linkusių „Castor Stetson“ grupių nariai ir jų bičiuliai. O kartais „Vėjuose“ praūžia Daliaus Naujokaičio ar Juozo Milašiaus audros. Žinoma, neapsieinama be svečių iš užsienio.
„Vėjams“ vis stiprėjant, šių metų vasarį Gedimino prospekte stūksančiame pastate, pažymėtame 27-uoju numeriu, ėmė pūsti nauji vėjai: „Nauji Vėjai“ – tai erdvesnis Vilniaus g. „Vėjų“ brolis. Būtent čia persikėlė ir didžioji dalis koncertų. Abi vietos yra panašios nesuvaržyta ir laisva dvasia. Būtent tokia, kokia alsuoja ir jo didenybė Džiazas. Be kita ko, kaip ir Vilniaus g. 22 esantis pastatas, Gedimino pr. 27 taip pat turi istorinę potekstę. Visų pirma, tai vienas vertingiausių tarpukario Vilniaus moderniosios architektūros statinių, o antra – 2010 m. šiame pastate fluxus pradininko Jurgio Mačiūno manifesto įkvėpti miestelėnai ir jų bičiuliai įkūrė „Fluxus ministeriją“. Nors ir trumpai gyvavo, ši „ministerija“ spėjo tapti tikra meno meka. Džiugu, kad, tam tikra prasme, dabar meno estafetę šiame pastate tęsia „Nauji vėjai“. Rūsyje įsikūrusioje erdvėje šiandien pučia tikrų tikriausias Zefyras, kuris, anot graikų mitologijos, atneša lengvo pavasario ir ankstyvosios vasaros dvelksmą.
„Vėjai“ ir „Nauji vėjai“ – dvi puikios vietos susipažinti ir atrasti jaunuosius Lietuvos džiazo bei improvizacinės muzikos talentus, pajusti ypatingą Vilniaus džiazo aurą. Ypač malonu, kad „Nauji vėjai“ aktyviai palaiko jam session tradiciją. Pasibaigus koncertams šiukštu neišeikite namo. Vėjai čia pučia nuolatos, iki pat vėlyvos nakties ar net paryčių. O jeigu groji ir pats – nepalik instrumento namie!
„Rūdninkų knygynas“ / „Downtown Forest Hostel“ / „Paviljonas“
Anksčiau aptartose vietose aktyviai rengiami išskirtinai džiazo koncertai, tačiau Vilniuje esama ir kitų erdvių, į kurias užsukęs tūlas džiazo simpatikas galės pasimėgauti mėgstama muzika.
Viena tokių – „Rūdninkų knygynas“ (Rūdninkų g. 20). Nors vietos pavadinime puikuojasi žodis „knygynas“, ši vieta toli gražu nėra tradicinis knygų pardavimo punktas. Joje telpa kur kas daugiau, nei tik knygos: jaukioje erdvėje stūkso aibės muzikos įrašų (knygynas yra oficialus prestižinių džiazo leidyklų „ECM Records“, „ACT Music“ bei „Winter & Winter“ atstovas Lietuvoje), taip pat įsikūrusi kavinukė ir – svarbiausia! – „Rūdninkų knygyno“ komanda laikas nuo laiko šią itin nedidelę erdvę paverčia koncertų vieta, kurioje, tarp kitų žanrų, garbingą vietą išlaiko ir džiazas.
„Rūdninkų knygynas“, kaip ir „Jazz Cellar 11“, rengia džiazo klasikų kūrybos vakarus, kuriuose skamba gerai visiems pažįstami standartai bei jų interpretacijos, atliekamos Lietuvos muzikantų. Knygyne galima išgirsti griaudint Liudo Mockūno saksofoną, lyriškus Dmitrijaus Golovanovo klavišų pasažus, sodrius Viktorijos Gečytės ar Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos balsus, melancholišką Jano Maksimovičiaus saksofoną, pašėlusius Arno Mikalkėno bei Daliaus Naujokaičio perkusijos pasirodymus ar netgi triukšminguosius eksperimentatorius „Sheep Got Waxed“. O šią vasarą knygynas išbandė „Piano Jazz Night“ idėją – kiekvieno ketvirtadienio vakarą „Rūdninkų knygyne“ gyvai skambėdavo pianino muzika.
Atokiau nuo miesto šurmulio, gamtos apsuptyje įsikūręs „Downtown Forest Hostel“ (Paupio g. 31A) spėjo tapti ne tik nakvynės ieškančių miesto svečių, bet ir melomanų namais. Džiazas ir improvizacinė muzika užima tik nedidelę dalį čia rengiamų koncertų repertuaro, tačiau ir ši vieta nusipelno patekti į Vilniaus džiazo žemėlapį – juk būtent čia retkarčiais rengiami koncertai kodiniu pavadinimu „Jazzcamp“. Šio ciklo koncertuose galima išgirsti visko – nuo radikaliai eksperimentinės improvizacinės muzikos bei laisvojo džiazo iki gana tradicinių, svingo erą menančių garsų. Čia yra grojęs ir bene kultiniu tapęs „Traffic Trio“ (Liudas Mockūnas, Dalius Naujokaitis ir Eugenijus Kanevičius), ir bekompromisiai „Ąžuoliniai Berželiai“, ne kartą buvo užsukę svečių iš užsienio.
Dar vienas įdomus objektas – buvusioje gėlių prekybos vietoje įsikūręs baras „Paviljonas“ (Pylimo g. 21B). Gėlių kvapą į miestelėnų šurmulį ir muziką iškeitusioje erdvėje tam tikromis progomis savo vietą atranda ir džiazas, atliekamas tiek Lietuvos, tiek užsienio muzikantų. „Paviljone“ ne tik pasirodo kviestiniai kolektyvai, bet vyksta ir jam session, kurie kartais būna beprotiškai audringi.
Epilogas
Kadaise, XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas rašė savo garsiuosius laiškus, kuriuos siuntė į Vakarų Europą. Žadėdamas palankias sąlygas, jis kvietė amatininkus, pirklius, dvasininkus atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, taip pat ir į Vilnių, įsikurti ir imtis savo veiklos. Prabėgus šešiems šimtmečiams ir perkopus XXI a. slenkstį, šią akciją būtų galima pakartoti. Tik šįkart laiškuose rašyti, jog štai čia, Lietuvos sostinėje, nuolat rengiami įspūdingi džiazo festivaliai, o įvairiausios šio žanro atmainos skamba ne tik jam skirtame klube, bet ir kitose miesto erdvėse. Todėl – jei save laikai džiazo muzikos mylėtoju – kviečiame atvykti į Vilnių!