Domininkas KUNČINAS | „Kablys“ alternatyviai kultūrai
1993-ųjų pavasaris. Išlipu priešpaskutinėje troleibuso Nr. 16 stotelėje, prieš Vilniaus geležinkelio stotį. Kitoje gatvės pusėje – tipinis socrealizmo pastatas: erdvūs laiptai kyla link antikinio portiko, paremto aštuoniomis masyviomis kolonomis. Įveikęs aidintį šaltą vestibiulį, pirmą kartą patenku į didžiąją salę. Didžiulis sietynas virš galvos, nušiurę kilimai, girgždančios medinės kėdės ir specifinis kvapas. Vis dar atsiduoda praeitimi, tačiau scenoje jau skamba ateitis – „Pačių blogiausių grupių festivalio“ dalyvių kūryba.
Geležinkelininkų kultūros rūmai sostinės Kauno gatvėje atidaryti 1956 m., viduje – 3200 kvadratinių metrų ploto, naudingo ir nelabai. Žengdamas pro pastato kolonadą, atvykėlis iš Rygos, Minsko, Kaliningrado ar Odesos jautėsi lyg namie – panaši „sovietinė antika“ buvo visur, skyrėsi tik proporcijos ir kai kurios detalės.
Tais laikais šokių aikštelių Vilniuje buvo nedaug – populiariausios „diskotekos“ vykdavo tuometiniuose Respublikiniuose profsąjungų ir Geležinkelininkų kultūros rūmuose. Amžininkų teigimu, pirmuosiuose rinkdavosi intelektualesnė publika, nes antrųjų rajone dažnai tekdavo pademonstruoti ir fizinę kultūrą. Stoties apylinkės garsėjo savo grubia tiesa, iš dalies galima teigti, jog Geležinkelininkų kultūros rūmų pastatas nuo pat pradžių traukė tam tikra prasme „alternatyvųjį“ visuomenės sluoksnį, nusėsdavusį čia veikusioje kavinėje ir šokiuose iki vidurnakčio. Apie šiuos Vilniaus šokius sklido kalbos ne tik artimiausiuose miestuose, bet ir Kijeve, Leningrade ar net Maskvoje. Susirinkdavo įvairiatautė publika, kuri susikalbėdavo visiems privaloma rusų kalba, tačiau gerokai universalesnis komunikacijos būdas buvo šokis. Neretai po tokių vakarų Geležinkelininkų kultūros rūmuose vietinės merginos nutekėdavo į kitas respublikas, o ne vienas vaikinas iš Vilniaus parsivesdavo namo egzotiško gymio atvykėlę.
Kaip ir visa šalis, Geležinkelininkų kultūros rūmai gyveno pagal penkmečio planus iš Maskvos ir vykdė vis labiau nuo aktualijų atsiliekančią programą. 1986–1990-ųjų penkmečio pradžioje Lietuva dar kūrė šviesų SSRS rytojų, o pabaigoje – jau skelbė savo nepriklausomybę. Ir nors tai buvo vadinama Dainuojančia revoliucija, akivaizdu – tokių permainų metu kultūros reikalai buvo gerokai apleisti. Žmonėms labiau rūpėjo, iš kur gauti makaronų ir tualetinio popieriaus. Atitekęs ką tik įsteigtai Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijai, pastatas – pritemusiais langais ir atjungtu šildymu – laukė geresnių laikų.
1990-ųjų pabaigoje, po turo JAV, išsiskirstė viena populiariausių to meto Lietuvos muzikos grupių „Antis“ – Nepriklausomybės misija atlikta, reikia imtis kitų darbų. Grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas tapo besikuriančios Lietuvos nacionalinės televizijos vadovu, likusieji grupės nariai išsiskirstė kas kur. Trimitu ir gitara grojęs Petras „Sniegius“ Ubartas ieškojo patalpų kūrybinei veiklai ir sulaukė pasiūlymo įsikurti Sportininkų namuose Vilniaus senamiestyje. Tuo metu ten jau veikė meno galerija „Langas“, netrukus buvo atidaryta ir kavinė.
Kavinėje pradėjo rinktis bohema: poetai, dailininkai, visa miesto grietinėlė ir... banditai. Pastariesiems įėjimas buvo nemokamas, o staliukas – visada rezervuotas: iš kitų pavogę, jie čia pragerdavo milžiniškas sumas. Nesuprato nei roko, nei džiazo, bet jautėsi pakylėti, kad dalyvauja kultūriniame gyvenime. Kartą čia gyvai pagrojo saksofonininkas, visiems patiko, ir taip gimė klubo idėja. 1992 m. rudenį tų pačių Sportininkų namų salėje buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje muzikos klubas „Langas“, kurio kultūrine programa rūpinosi Petras Ubartas.
Vieną vasaros dieną, po „klubinės“ nakties, Petras Ubartas sėdėjo „Lango“ kieme prie alaus bokalo ir silkės su karštomis bulvėmis. Tuo metu „Lange“ jau nebetilpo visi norintys, todėl Ubartas, išgirdęs apie ministerijos paskelbtą Geležinkelininkų kultūros rūmų idėjų konkursą, paskutinę naktį ranka aprašė savo viziją ir perdavė ją perrašyti spausdinimo mašinėle.
1993-aisiais Petras Ubartas tapo Geležinkelininkų kultūros rūmų direktoriumi. „Tą dieną, kai mane paskyrė, galvoju – aš gi esu šių rūmų direktorius! Reikia eit į kavinę pažindintis. Sėdžiu, žvalgausi; publika – siaubas. Staiga keletas pakyla, prisėda prie mano stalo ir – kad argumentai būtų svaresni – bam, pistoletą ant stalo. Negali juk išsigąsti, sakau barmenui – įpilk visiems! Staiga vienas iš jų sako – aš tave žinau, maladec vyras esi, kartu viename koncerte dalyvavom... Pasirodo, kažkada su „Antimi“ darėm koncertą ir buvome prisikvietę cirkininkų ir akrobatų. O jis – Valera „Cirkačius“, Peterburge baigęs cirko mokyklą. Deja, jo likimas susiklostė savaip – grįžo iš mokslų fiziškai išsilavinęs, restorane kažkam užvožė, o tas, pasirodo, KGB karininkas. Iš kalėjimo Valera grįžo jau su „uodegomis“.“ Turėdama ne tik Kultūros ir švietimo ministro, bet ir vietos kriminalinių struktūrų „stogą“, buvusiuose Geležinkelininkų kultūros rūmuose pradėjo kurtis viešoji įstaiga „Meno lyga“ – platforma, atvira įvairiems alternatyviojo meno projektams. Situacija, kai pripažintas ir patyręs menininkas padeda žengti pirmuosius žingsnius kitiems – ne nauja. Pavyzdžiui, 1991 m. Peterburge, Rusijoje, pirmąjį roko klubą „TaMtAm“ – pagal vakarietiškųjų klubų provaizdį – atidarė žinomos grupės „Akvarium“ muzikantas Vsevolodas Gakelis. Čia galėjo koncertuoti tie, kuriems durys kitur buvo uždarytos.
O Petras Ubartas iš „Anties“ padėtį Lietuvos sostinėje prisimena taip: „Puikiausiai žinojau, kokia neformalaus jaunimo situacija Vilniuje. Jie neturėjo visiškai jokios aikštelės. Mano atveju tai buvo gryniausias patriotizmas. Supratau, kokią žalą valstybė patiria nepadėdama atsiskleisti milžiniškam jaunų valstybės piliečių potencialui. Tokių žmonių – be vietos, norinčių užsiiminėti menais – buvo labai daug. Jie natūraliai visada yra. Ir šiandien yra žmonių, kuriančių alternatyvą tam, kas jau vieša. Gavome iš valstybės resursą ir suteikėme maksimaliai atvirą erdvę. Reikėjo tik paskleisti žinią, kad turime šią aikštelę – jiems.“ Tai išgirdę į „Kablį“ pradėjo plūsti jauni, iniciatyvūs ir „neužmušti“, žmonės. Kultūrinių procesų evoliuciją pradėjo skatinti procesai „iš apačios“ – tai buvo nauja.
Vienu pirmųjų iš tokių grassroots projektų tapo pelno nesiekianti, pačių menininkų administruojama tarpdisciplininio meno programa „Jutempus“, kurią įkūrė šiandien pasaulyje gerai žinomas menininkų duetas Nomeda ir Gediminas Urbonai bei menotyrininkas Saulius Grigoravičius. „Jutempus“ siekė tirti konfliktus ir prieštaravimus, sukeltus ekonominių, socialinių ir ekologinių posovietinio laikotarpio sąlygų. Ši iniciatyva veikė meno, kultūros, švietimo, ekologijos ir technologijų jungtyse, kartu su partnerių organizacijomis ir menininkais rengė projektus, palengvinančius ryšius tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų.
Gediminas Urbonas, kaip tarptautinių parodų dalyvis, pažinojo daug menininkų ir kuratorių užsienyje. Helsinkyje net buvo įkurtas IPOJ – Tarptautinis „Jutempus“ patronų paramos ir bendradarbiavimo tinklas, parūpinęs įstaigai leidinių ir kompiuterių. Menotyrininkė Erika Grigoravičienė prisimena: „Iki 1997 m. „Jutempus“ salėse surengta apie trisdešimt Lietuvos ir užsienio menininkų parodų. Savo kūrybą, daugiausia šiai erdvei pritaikytas instaliacijas, čia rodė Svajonė ir Paulius Stanikai, „Akademinio pasiruošimo grupė“, Džiugas Katinas, Mindaugas Navakas, Renata Valčik, Orūnė Morkūnaitė, Dainius Liškevičius, Žilvinas Kempinas. Didžiausią įspūdį visiems padarė Jono ir Justino Vaitiekūnų akcija „Varymas“ (1996) ir po metų pristatyta Evaldo Janso instaliacija „Meno morfologija“. Broliai Vaitiekūnai galerijoje pastatė puikiai funkcionuojantį samanės aparatą (taip pat eksponuotos įvairiose gūdžiose šalies vietose aptiktos šios rūšies įrangos nuotraukos). Evaldas Jansas įkurdino porą gyvų kiaulių, kurios per naktį sulaužė medinį gardą, apgraužė kitus eksponatus (kanapę vazone bei magnetofoną) ir klaikiai apdergė salę.“
Vienas meno objektas iki šiol puošia pastato fasadą ir yra savotiškas jo krikštatėvis. Tai – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, skulptoriaus Mindaugo Navako kūrinys. 1994-aisiais menininkas naujajam pastato šeimininkui pasiūlė masyvų aprūdijusį... kablį. Tai teturėjo būti laikinas objektas, tačiau jis iškart suteikė pastatui prasminio turinio ir taip prigijo, kad liko čia iki šiol. Naujasis kūrinys pakibo buvusiojo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos herbo vietoje. Tai buvo pirmas didžiausias laisvos kūrybinės minties ženklas. Vos pasirodęs kūrinys tapo diskusijų apie meną viešosiose miesto erdvėse objektu bei posovietinėse erdvėse vykstančių permainų simboliu. Užsienio leidiniai dažnai naudojo „Kablį“ kaip idealią iliustraciją, atskleidžiančią posovietinių šalių gyventojų požiūrį. Petras Ubartas prisimena, kaip su skulptoriumi svarstė, ką daryti, kad didžiulio svorio skulptūra nenuverstų pastato frontono: „Pagaminom metalines atotampas, kurias pritvirtinome palėpėje prie stogo konstrukcijų. Bet kilus stipresniam vėjui, miegodavau neramiai“, – šypsosi buvęs „Meno lygos“ vadovas.
„Zonoje“ savo užsakytų vinilų laukdavo ir pirmieji didžėjai. Daugelis jų elektroninės šokių muzikos krikštą patyrė čia pat – antrame aukšte įrengtose galerijos patalpose. Atviroms „Kablio“ erdvėms abejingas neliko ir į Lietuvą dirbti atvykęs (prekybos tinkle „Iki“) prancūzas DJ Bij. 1994 m. didžėjus čia pradėjo organizuoti pirmuosius Lietuvoje elektroninės muzikos reivus. Nors šių renginių reklama buvo minimali, naujovių ištroškusi publika greitai atsekė, kur vyksta šokiai per naktį. Šiuose reivuose prie įėjimo dažnai budėdavo kitas buvęs „Anties“ muzikantas – Vytautas Kubilius. Jis prisimena, kad reivo kultūros aušroje leidimo organizuoti renginius, visų pirma, reikėdavo atsiklausti... banditų. Ateini į „Dainavos“ restoraną, atskiroje patalpoje stovi stalas, o jo gale – kaip koks „Krikštatėvis“ – sėdi ir tyli kriminalinio pasaulio autoritetas Georgijus Dekanidzė. Išklauso jaunųjų entuziastų sumanymo organizuoti šiuolaikinius šokius. „Gerai, tegu vaikinai daro. Ir mums bus gerai, ir jiems“, – galų gale ištaria.
Viso miesto publiką į „Kablį“ pritraukdavo spalvingos, Prancūzijos kultūros atašė kuruojamos frankofonijos šventės „Fête de la musique“. Jos vykdavo nuo fojė iki tolimiausių užkaborių – viskas pavirsdavo savotišku karnavalu. Būtent šie renginiai ir „Kablyje“ vykęs DJ Saga inicijuotas „Strokes Temple“ reivas 1996-aisiais tapo vienais ryškiausių šokių muzikos aušros momentų Lietuvoje. Beje, Prancūzijos kultūros fondai buvo pasiruošę finansuoti „Kablio“ procesus tuo atveju, jei Kultūros ministerija skirtų lėšų galutinai sutvarkyti patalpas. Deja, nebuvo nei kultūros politikos, nei juolab vieningos jos strategijos. Petro Ubarto nuomone – ne jie lenkė laiką, o Lietuva vėlavo: „Eidavau ir šnekėdavausi su tais, kurie sėdi valdžioje ir gali daryti sprendimus. Jie buvo iš praeities ir toje praeityje pasiliko, – sako buvęs „Meno lygos“ vadovas, – mes buvom šiuolaikiški, būtent to laikmečio žmonės. Viskas turėjo įvykti, užsifiksuoti – ir dabar šiuose dalykuose būtų visiškai kitokia dinamika. Tačiau buvo daugybė stabdžių...“ Laisva scena naudojosi ir kiti koncertų organizatoriai: čia įvyko keli stambiausi sunkiosios muzikos renginiai Baltijos regione – festivaliai „Death Comes“, įvairių metalo grupių soliniai koncertai.
Pradinė Petro Ubarto ir „Meno lygos“ vizija buvo renovuoti ir atgaivinti visą didžiulį pastatą, tačiau teko apsiriboti sale antrame aukšte. Daugiausia savanorių jėgomis vykusio proceso rezultatu tapo klubas „Geležinis kablys“, kuriame 1996–1998 m. nuolat vyko renginiai. Pasak Vytauto Kubiliaus, viską – tualetus, barą, klubo salę – savo rankomis per tris mėnesius įrengė apie dešimt entuziastų. Vytautui Kubiliui labiausiai įsiminė šioje salėje vykęs teatralizuotas lietuvių pankroko grupės „Bix“ albumo pristatymas, kurio metu grupės lyderis dainavo gulėdamas karste, taip pat – DJ DNA iš olandų reproko grupės „Urban Dance Squad“ ir prancūzų rokerių „Jad Wio“ pasirodymai. Kaip ir Petrui Ubartui, jam taip pat labai įsiminė kanadiečių pankroko grupės „NoMeansNo“ koncertas didžiojoje salėje 1996-aisiais. Į šį koncertą atvažiavo žmonių iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, o vienas kanadietis negalėjo patikėti, kad čia iš tikrųjų vyks jo tautiečių koncertas. Patiems grupės muzikantams Vilnius turbūt labiau įsiminė dėl išdaužto lango, kai buvo bandyta apiplėšti jų autobusiuką.
Pakako kelerių metų, kad gimtų naujoji „Kablio“ karta: „The Balloons“, „dr.Green“, „Drigentai“, „Lėlės“, „Lipnūs Macharadžos pirštai“, „Tai-ką?“, „Verslo rizikos rezervas“, „Zima“ ir kiti. Buvęs „Tai-ką?“ ir dabartinis projekto „Baltic Balkan“ vokalistas Linas „Lencas“ Starkus prisimena: „Kablys“ buvo alternatyvos kalvė ir vieta, kur gali pasirodyti publikai, kurios kiekis augo kaip ant mielių. Apsemti tualetai, grūstis prie durų, pastoviai kviečiama policija – toks ir turi būti alternatyvos judėjimas. Alus – vienas iš priedų.“ Kitas priedas buvo trauktinė „Starka“ su obuolių sultimis. Šis kokteilis buvo toks populiarus, kad „Kablio“ lankytojai save juokais vadindavo „starkatikiais“. Šaltuoju sezonu „tikėti“ buvo tiesiog būtina, nes pastatas jau kelis dešimtmečius nebuvo šildomas. Galbūt tas besismelkiantis šaltis kėlė ir nepaaiškinamą pyktį. Vytautas Kubilius prisimena, kad tuo metu aplink tvyrojo daug agresijos, kuri buvo išliejama daužant ir dergiant viską aplink. Netrūkdavo ir susirėmimų tarp publikos ir apsaugos, keletas jų vos nesibaigė tragiškai.
Iš „Death Comes“ organizatoriaus Ugniaus Liogės užrašų: „Kaip niekad girta ir agresyvi publika. Nežinau, kas atsitiko, bet tiek girtų ir debiliškų snukių metalo fiestoj seniai teko matyti... Dužo langai, mojavo kumščiai, sugurinta kriauklė tualete... Ketvirtą valandą prie įėjimo prasidėjo tragiška grūstis ir įsiaudrinę benkartai sulaužė vieną iš „Meno lygos“ sieninių užtvarų bei bandė laužti šonines duris. Kai kurie įsigrūdę buvo tokie girti, kad nesusivokdavo, jog turi susimokėti, ir žiūrėjo stiklinėmis akimis vos pastovėdami.“
1998-ųjų Rusijos ekonominė krizė nusinešė daug vilčių, ir „Kablys“ po truputį pradėjo merdėti. Tačiau tais pačiais metais patalpoje, įrengtoje po didžiąja scena, pankuojanti ska grupė „dr.Green“ viešai pristatė savo debiutinį albumą. Pristatymas buvo toks sėkmingas, kad „pasidaryk pats“ principais besivadovaujantis klubas per kitus penkerius metus inspiravo panašių vietų atsiradimą kituose Lietuvos miestuose: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šalčininkuose ir kitur. Be Lietuvos atlikėjų, čia reguliariai koncertuodavo pogrindinės grupės iš viso pasaulio. Šalia įsikūrė kelios repeticijų patalpos, alternatyvios literatūros biblioteka, sekmadieninė veganiška valgykla, o dabartinio hostelio patalpas antrame aukšte užėmė skvoteriai. Panašiu metu pasirodė fanzinas „Kablys“ – pankroko, hardkoro ir panašių scenų leidinys, kuriame buvo publikuojami įvairūs tekstai apie muziką ir ne tik, o prie kiekvieno numerio pridedamas tuo metu aktualios muzikos kompaktinis diskas.
2000 m. „Kablyje“ koncertavo kanadiečiai „Annihilator“ ir amerikiečiai „Overkill“. Renginio metu kilo gaisras. Ugniagesiams teko skubiai evakuoti beveik du tūkstančius gerokai įsismaginusių metalo muzikos gerbėjų, – niekas nenukentėjo. Pasak to meto žiniasklaidos: „Apleistas pastatas tikrų šeimininkų neturi ir jau kelerius metus neremontuotas. Pastaruoju metu čia nevykdavo jokie renginiai, kartais koncertuodavo tik metalo muzikos grupės.“ Vis dėlto pogrindiniame „Green“ klube dar kelis metus vyko audringi koncertai ir vakarėliai iki paryčių. Tokį ilgaamžiškumą pavyko užtikrinti konfidencialumu – nei plakatuose, nei skrajutėse nebuvo skelbiamas klubo adresas. 2003-ųjų pabaigoje „Kablyje“ vėl kilo gaisras; po šio įvykio iš pastato pasitraukė ne tik čia repetavusios grupės, bet ir skvoto gyventojai.
Apie penkerius metus tvoromis aptvertas „Kablys“ gąsdino praeivius krintančiais tinko gabalais, kol pagaliau 2008 m. rūsyje, visiškai šalia sudegusio „Green“ klubo, savo geležines duris atvėrė klubas „XI20“, tęsiantis pankiškas „pasidaryk pats“ tradicijas. Šiandien „geriausia Vilniaus skyle“ vadinamoje vietoje ryškiausiai jaučiamas pogrindinės kontrkultūros pulsas. Pankrokas čia suprantamas plačiąja prasme – ne vien kaip muzikinis žanras, bet ir kaip požiūris į kūrybą. Galbūt todėl šį rūsį pamėgo įvairių stilių muzikantai, tarp jų – elektroninės eksperimentikos ar džiazo. Pavyzdžiui, 2010 m. išleista vinilinė plokštelė „Kablys: Live At 11:20“, kurioje – šiame klube vykusio Liudo Mockūno, Eugenijaus Kanevičiaus ir Daliaus Naujokaičio pasirodymo įrašas.
Pasak medijų menininko, menotyrininko Vytauto Michelkevičiaus, nuo nugriovimo rūmus išgelbėjo 2009–2010 m. ekonominė krizė. Jis prisimena, kaip rinko parašus, kad vietoje kultūros rūmų neiškiltų daugiaaukštis biurų pastatas. Laimei, tai neįvyko, ir netrukus čia įsteigtas aktyvaus laisvalaikio centras „K.A.B.L.Y.S“ su uždaru riedlenčių parku priešakyje. Nors projektas taip ir neįsivažiavo, tačiau davė impulsą dar vienam „Kablio“ gyvenimo ciklui.
2013 m. buvusiame rūmų vestibiulyje, tiesiai po buvusiomis klubo „Geležinis kablys“ patalpomis, buvo atidarytas klubas „Kablys“. Iš pradžių buvo keista šokti ten, kur anksčiau buvo rūbinė, bet šiandien jau sunku įsivaizduoti, kad galėjo būti kitaip. Klubo programos formuotojas Gytis Dubauskas: „Viskas nuėjo žymiai toliau už promouterinio komforto zonos ribų. Atrinkdamas atlikėjus esu suformavęs tris labai ūkiškus kriterijus: aktualumas, žinomumas, kaina. „Kablys“ nėra ta vieta, kuri perka pervertintus vardus ir šelpia agentūras Londone ar Berlyne. „Kablys“, kad ir kokia tai žinoma vieta, tuo pat metu daugeliui žmonių yra neatrastas undergroundas, vieta, kur grubios detalės dera su tvirta estetika, metalas su techno, pankiškumas su konstruktyviu ėjimu į priekį. Kalbant apie kultūrą, ji nuolat formuojasi, bet mane visad traukė plona linija tarp pop ir underground, tad tuo keliu ir bandome eiti. Klubinė edukacija – labai sunkus procesas, tiesiog reikia dirbti ir laukti. Tiek žmogui, tiek renginių serijoms, tiek pačiam klubui reikia laiko norint įsteigti naują vardą. Naujos formulės tikrai nesugalvosiu, tai turi būti tiesiog kryptingas, kartais juodas darbas.“
Panašu, šis „juodas darbas“ atsiperka – sostinės pastatas Kauno g. 5 pastaraisiais metais yra svarbus taškas įdomesnių garsų ieškančių melomanų žemėlapiuose ir kalendoriuose. Vasarą „Kablio“ laiptai virsta terasa „Saulės jėgainė“, šalia veikia to paties pavadinimo restoranas, o buvusio skvoto patalpose, antrame aukšte, įrengtas hostelis. Vietoje giros jau daugiau kaip metus savo kraftinio alaus receptūras tobulina bravoras „Kuro aparatūra“. Riedlenčių rampos didžiojoje salėje išmontuotos, ir ten vėl vyksta renginiai. Vieni pirmųjų salę išbandė lietuvių alternatyvaus roko grupė „Abudu“, į tamsios elektronikos ir roko jungtis paniręs „Solo Ansamblis“ ir kiti atlikėjai. „Kablys + Club“ yra naktinis šokių muzikos klubas, siūlantis griežtesnius ritmus ir atšiauresnę aplinką nei jų kolegos iš klubo „Opium“. Čia galima tikėtis tokių vardų kaip „Cardopusher“, „Homemade Weapons“, „Mantra“, „SPFDJ“, „Years of Denial“ ir kitų techno ar drum'n'bass DJ, įelektrintų ritmų ar tamsiojo ambiento atlikėjų. Tuo tarpu „Kablys + Kultūra“ – atvira erdvė įvairiausių renginių organizatoriams. „Kablys“ tapo reiškiniu, jau kelerius metus vasarą turinčiu ambasadą pajūryje, o 2019 m. surengė ir savo pirmąjį open air festivalį „Cape Kablys“.
2019-ieji. Stoviu minioje tame pačiame „Kablyje“ ir klausau australų eksperimentinio roko dueto „HTRK“. Netrukus čia transą gros „Föllakzoid“ iš Čilės, vyks teatro festivalio „Sirenos“ klubo renginiai, didžiosios salės betoną drebins sunkiasvoriai „Sunn O)))“ iš JAV, kosmines dvasias žadins legendiniai vokiečiai „Tangerine Dream“, elektroninės muzikos gurmanus vaišins garso menininkas iš Kanados Tim Hecker, aidės Berlyno postpanko atgarsiai – „Lea Porcelain“, o „Death Comes“ metalistų laikus primins „Aborted“, „Entombed A.D.“ bei „Baest“ dundėjimas. Prie viso to pridėkime tradicines „Kablio“ renginių serijas: „Hooken On“, „In Gloom“, „Knockturne“, „Souled Sessions“, ir tai – tik vieno mėnesio „agenda“. Čia pat – restoranas, hostelis, alaus bravoras, dar vienas klubas. Ar galėjau tikėtis ko nors geriau, apsilankęs čia pirmąjį kartą – prieš dvidešimt penkerius metus?