Vytauto V. Jurgučio kintamos dimensijos - nuo "Zoom" iki neogardo

nuotrauka: Arūnas Baltėnas

1999-ųjų pradžioje jaunas kompozitorius Vytautas V. Jurgutis, tuomet dar Osvaldo Balakausko kompozicijos klasės studentas, sukūrė kompoziciją, pavadintą Zoom. Parašytas tarsi niekuo neypatingai kamerinei sudėčiai - klavesinui ir styginių kvintetui, - šis kūrinys, kaip paaiškėjo vėliau, ženklino naujo Jurgučio kūrybos tarpsnio pradžią, kuriuo buvo sukurta keletas kompozicijų akustinėms sudėtims ir elektronikai, pagrįstų vos juntamu to paties garsinio objekto mastelio ir perspektyvos kitimu - tarsi iš lėto pritraukiant arba atitolinant objektyvą. Kūrinio pavadinimas netrukus tapo kone bendrine sąvoka tarp jaunų kompozitorių (jie juokais netgi buvo praminti "zūmininkais"), siekiančių kurti naujus dirbtinius garsus ir skambesius, paradoksaliai supanašėjančius su nereguliariais natūralių garsų spektrais, ir konstruojančių savo kūrinius iš vieno ar kelių motyvų, kartojant juos stambesniu ar smulkesniu masteliu ir taip išgaunant vingraus piešinio garsines formas - kaip fraktalinėse struktūrose. Be kitų stilistiškai skirtingų ankstyvųjų kūrinių (klubinės muzikos paveikto G.A.L. House trims fleitoms ir fonogramai, 1997, ir akademiškesnio Semjase styginių orkestrui, 1998), ši "geometrinė" tendencija ryški ir viename iš vėlesnių kūrinių simptomišku pavadinimu Fraktalės, sukurtame tais pačiais metais kaip ir Zoom.

Kaip šių scientistinių tendencijų, apčiuopiamų jau Zoom, išdava prasidėjo nauja Jurgučio kūrybos fazė, kurioje ritminių, harmoninių ir melodinių motyvų "priartinimo" ar "atitolinimo" principą pakeitė sudėtingos procedūros, auginant dirbtinius garso kūnus iš jo paties pasigamintų garso ląstelių arba, pasak kompozitoriaus, "garsinių genų" kombinacijų. Skaitmeninės technologijos, kaip inspiracijos šaltinis, užleido vietą biotechnologijoms, o "zoom" efektas transformavosi į daugiamačio, vektorinio, erdvėje įvairiomis kryptimis vienu metu judančio garso parametrus. Šie konceptualūs ir technologiniai pokyčiai atsispindėjo taip pat ir kūrinių pavadinimuose: ryškiausi to pavyzdžiai - Telomeros kompiuteriui ir trims videoprojekcijoms ir Telogenos dideliam ansambliui (abu sukurti 2002 metais). Tarsi pasiskolinti iš medikų ar genetikų žargono, Jurgučio naujadarai, regis, puikiai rezonuoja su dirbtinėmis jo kūrinių koncepcijomis. "Kūrinių pavadinimai - irgi kūryba, - mano Jurgutis. - Man trūksta sąvokų, kurios nebūtų "pririštos" prie nekintamų prasmių. Tuo tarpu naujas sąvokas gali "pririšti" prie to, ko nori. Šiuo metu man atrodo, kad tokie "dirbtiniai" pavadinimai prisideda prie kūrinio idėjos, ją perteikia. Kai man trūksta kalboje esančių žodžių, susikuriu naują. Kūrinys ir pavadinimas turi sudaryti tarsi vieną komplektą".

Viena naujausių pastarojo laikotarpio kompozicijų - Lambdezonai kompiuteriui - pirmąkart nuskambėjo šiemetiniame "Jaunos muzikos" festivalyje. Paklaustas apie kūrinio pavadinimo prasmę, Jurgutis išsisuko nuo tiesaus atsakymo, ironizuodamas, jog tai - "virtualios genetinės modifikacijos rezultatas". Mažytės garso dalelės (pirmasis skiemuo "lambda" - tarsi užuomina į subatomines lambda daleles, kurių gyvavimo ciklas trunka maždaug 0,00000000026 sekundės), didžiuliu greičiu besisukančios ir skrodžiančios visą salės erdvę lyg maži biomorfiniai aparatėliai (morfema "zon" čia tikriausiai reikštų zondą), šiek tiek paaiškina miglotas kompozitoriaus užuominas. Nepaisant technologiškai sudėtingos šio kūrinio realizacijos, Lambdezonai skamba tarsi "lengvosios" elektronikos kūrinys. "Daugiausia darbo sudėta būtent į tuos išgrynintus kūrinėlius, - pripažįsta kompozitorius. - Lambdezonuose nėra sudėtingų schemų, bet daugiau technologinių komplikacijų. Norėjau sukurti garsinį suvenyrą, kuris suteiktų atgaivą publikai". Pastaroji priėmė šį kūrinį kaip dovaną iš naujojo "Jaunos muzikos" kuratoriaus, kuris nesivaržydamas paspaudė festivalio akceleratorių visu greičiu pirmyn (tai akivaizdžiai demonstruoja ir naujoji festivalio emblema), pakvietęs į festivalį tokias elektroninės muzikos legendas kaip Philas Niblockas ir Merzbow. Jurgutis: "Mano tikslas buvo parodyti, kad festivalio scenoje pasirodo ir pasirodys tos asmenybės, kurios nėra dviejų ar trijų metų senumo reiškiniai. Mes propaguojame profesionalumą, išmanymą, o ne trumpalaikę sėkmę".

Regis, Vytautas V. Jurgutis šio užsibrėžto tikslo siekia ne vien kaip kuratorius, bet ir kitose savo įvairiapusės veiklos srityse - kaip kompozitorius, videoprojekcijų kūrėjas (jis pats kuria realaus laiko vaizdinius kontrapunktus daugeliui savo elektroninių kūrinių) ir didžėjus. Be elektroninių kūrinių, liudijančių neblėstančias kompozitoriaus ambicijas nuolat plėsti savo amato žinias ir praktinio jų panaudojimo galimybes, įtraukiant bei pritaikant ir tas, kurios nepriklauso akademinei sferai, tai akivaizdu ir naujausioje Jurgučio kūryboje akustiniams instrumentams. Elipsės (2003), sukurtos "Gaidos" festivalio užsakymu Arditti kvartetui, susisieja su ankstesnėmis "geometrinėmis" tendencijomis. Viena vertus, kūrinio pavadinimu nusakoma tam tikra garsinė kūrinio trajektorija, atsispindinti mikro- ir makrostruktūrose ir sujungianti gausybę pačių įvairiausių garsinių įvykių, sukuriamų pasitelkiant išplėstines styginių technikas, komplikuotas faktūras ir mikrotonus. Bet ne mažiau svarbi ir kita jo reikšmė - literatūrinė figūra, kai kalboje praleidžiami lengvai numanomi žodžiai. Arditti kvarteto muzikantams pakartojus šį kūrinį "Arenos" festivalyje Rygoje, "Nyyd" festivalyje Taline pernai rudenį ir šių metų rugsėjo mėnesį "Klangspuren Schwaz" festivalyje Austrijoje, būtent tokios Jurgučio elipsės atsiskleidė dar įtaigiau nei premjerinėje interpretacijoje.

"Parašius kūrinį Arditti kvartetui, man atsivėrė naujos perspektyvos ir galimybės. Sąmonėje nusėdo nemažai vertingų dalykų. Tad nenuostabu, kad jie įgavo kažkokį naują pavidalą", - pasakoja Jurgutis apie savo naujausią kūrinį Terra tecta violončelei solo ir elektronikai, parašytą "Varšuvos rudens" festivalio užsakymu ir laukiantį premjeros šių metų pabaigoje. Ši vienuolikos minučių trukmės kelionė į slaptą teritoriją, žemę ar visatą pilna besimainančių realybės ir iliuzijos kontūrų - ką išreiškia ir mįslingas pavadinimas. Jurgutis: "Violončelės partija labai komplikuota, įmantri ir kelianti didelius uždavinius atlikėjui. Elektroninėje fonogramoje siekiau tam tikros garsinės plastikos, o ne kokios nors iš anksto apskaičiuotos schemos įgyvendinimo. Procesas panašus į skulptūros lipdymą. Man vis dėlto yra labai svarbu nesiremti naudojimui paruoštais pusfabrikačiais - tai būtų lengviausias kelias".

Vytautas V. Jurgutis visą laiką stengiasi eiti nepramintais keliais, ieškodamas naujos stilistikos, naujų skambesių ir idėjų, nesusijusių su įsitvirtinusiu kontekstu, išrasdamas naujas reikšmes ir reiškinius. Prieš keletą mėnesių jis netikėtai užkliuvo už neogardo sąvokos, kuri akimirksniu užvaldė jo vaizduotę. Netrukus po to atsiradęs Neo-garde club music remix buvo atliktas tarptautiniame menininkų susitikime "turning sounds 2" Varšuvoje su pačiu kompozitoriumi didžėjaus vaidmenyje. Jurgutis čia sakosi atradęs kažką, kas vėliau galbūt galės būti apibūdinta kaip jo neogardo stilius. Ši anaiptol ne akademinės pakraipos elektronika - gyvai atliekamas iš anksto įrašytų jo paties kompozicijų remiksas - nurodo naujas Jurgučio garsyno terrae tectae. "Dabar nebeįvardyčiau jokios muzikos, kuria sekčiau, nors gal artimiausia būtų Merzbow kūryba, nereali jos kuriama atmosfera - šio menininko garsai, regis, nepaklūsta žemės traukai. Tai jau visai kito lygmens muzika. Ir jai reikėtų naujos kartos instrumentų, kurie sugebėtų perduoti garsą ne oro virpesiais, o tiesiog į centrinę nervų sistemą, kaip kokie implantai. Manau, kad tai muzikos ateitis. Jeigu nereikėtų tokių milžiniškų pastangų, norint sukurti naujas neurotechnologijas ir jas pritaikyti vartojimui, aš nedvejodamas išbandyčiau jas pirmas".

Lietuvos muzikos link Nr. 9