Algirdo Martinaičio greitų įvykių muzika
|
|
Tačiau muzika - toli gražu ne vienintelis kompozitoriaus kūrybos šaltinis. Kompozitorius savo kūryboje remiasi plačia kultūrine aplinka - kinu, proza ir poezija (kompozitorius ir pats yra rašęs eiles Martyno Raseinio slapyvardžiu), Šventuoju Raštu, daile: "Man labiau rūpi bendraintelektualiniai dalykai. Iš to, kuo aš užsiimu ir kuo domiuosi, pačiam garsui tenka gal tik 10 procentų. Rašydamas muziką, į tuos 10 procentų sutalpinu ne tik tai, kas priklauso muzikai, bet ir visus likusius procentus, kuriuos užpildo aplinka, įvairiausia informacija. Būtent tai ir yra muzikos pagrindas, o ne tas dešimtadalis. Klausytojas mano muzikoje turi jausti tam tikrą kultūrinę aplinką, suvokti bendrumus, kurie neįpareigotų, kad jis ar ji kažko nežino ar nesupranta".
Siekdamas labiau bendražmogiškos komunikacijos, naujausiame savo kūrinyje Bienenmensch styginių kvartetui, sutartinių atlikėjoms ir fonogramai (jo premjerą festivalyje MaerzMusik, Berlyne, kovo mėnesį atliko Chordos styginių kvartetas, ansamblis Trys keturiose ir pats autorius) kompozitorius tyčia nefiksuoja įvairių kultūrinių muzikos klodų, kurie pažyra ir pralekia pro klausytojų ausis pavieniais, veikiau nuspėjamais motyvais. "Staigus sekundinių įvykių judėjimas, kryptingumas, tėkmė ryškūs ir mano koncerte smuikui Europos periodo parkas (2002). Taip daroma tam, kad garsas visada aplenktų klausą ir ji nespėtų identifikuoti įvykių. Tai vadinu greitų įvykių muzika. O klausytojui lieka tik žiūrėti pro langą, lekiant plentu 140 km/h greičiu..." - kaip visada juokais rimtą šneką nuleidžia kompozitorius. Folkloro grupės dainuojamos autentiškos bičių tematikos sutartinės, Tristano ir Izoldos įžangos nuotrupos, kvarteto įžangoje ir finale skanduojami atskiri Friedricho Schillerio Odės džiaugsmui žodžiai, iš juostos pasigirstantis įrašytas bičių zvimbimas jungiami tarsi be jokios sistemos, klojami vienas ant kito vis kitokios spalvos sluoksniais. Tam kompozitorius irgi randa savo paaiškinimą: "Muzika pati sisteminasi per kitus dalykus. Šiuo atveju imant kaip ženklą bites ir medaus - idealo - ieškojimą. Apsirengęs bitininku, atsidaręs fortepijoną lendu į jį ir kopinėju medų, kurdamas tam tikrą triukšmą, kol pabaigoje iš fortepijono ištraukiu bičių korį".
Algirdas Martinaitis yra vienas tų kompozitorių, kurie linkę it kruopštūs bitininkai sistemingai kopinėti savo kūrybos korius, t.y. perdirbinėti savo senus kūrinius vis naujoms instrumentų sudėtims arba užpildyti juos naujomis koncepcijomis. Todėl po tais pačiais pavadinimais kartais slepiasi kelios visiškai skirtingos kūrinio versijos. Viena tokių kompozicijų - 1997 m. Strazdo mokinys fleitai solo, kurios naują išplėstinę versiją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje balandžio 2 d. pirmąkart atliko žymus fleitininkas Algirdas Vizgirda. Iš 6 minučių vienadalės pjesės ji virto 10 minučių trijų dalių sonata, numatant galimybę sonatos dalis atlikti atskirai. Muzikos pobūdį, pasak kompozitoriaus, perteikia dalių pavadinimai: "Viskas čia remiasi žodžių žaidyba. Kūrinio pavadinimui idėją davė aliuzija į Paulio Dukas Burtinininko mokinį. Vėliau paėmęs žodyną pradėjau ieškoti posakių apie strazdą. Prancūziškai "baltas strazdas" reiškia maždaug tą patį kaip "balta varna" mūsų kalboje. Taip pavadinau antrąją dalį - joje ryškus prancūziškos kultūros pėdsakas, jos kitoniškumas. Trečioji dalis Na ir paukštelis! - rondo formos. Nuolatinis sugrįžimas, bet vis į kitą variaciją".
Martinaičio kūrybos branduolį sudarančių kamerinių kūrinių spiečių šią vasarą papildys kol kas dar niekaip neįvardyta vokalinė kompozicija baritonui, smuikui, violončelei ir fortepijonui pagal Thomo Manno Daktarą Faustą. Kūrinio premjerą Thomo Manno festivalyje, Nidoje, liepos 17 d. atliks lenkų baritonas Benonas Maliszewskis ir trio "Kaskados".
© Veronika Janatjeva
Lietuvos muzikos link Nr. 6