Laura KEŠYTĖ | Vinilų gamybos magija (įkvėpta paslaptingos šeimos nuotraukos)
Daugelis iš mūsų, mylinčių, rašančių muziką, palyginus mažai žinome apie vinilų gamybos rinką bei technologines subtilybes. Tai supratau klausydamasi plokštelių įrašymo studijos įkūrėjo Dovilio Paliuko pasakojimų. Reikia būti lengvai išprotėjusiu, kad ryžtumeisi imtis tokio retro amato. Lažinuosi, jog laboratorinė pelė greičiau išmoktų jamminti su „Garageband“, nei, tarkime, aš – pjauti vinilo diskus.
Kai įrašinėjau savo pirmąjį skaitmeninį EP, žiūrėjau daug „Youtube“. Nebuvo problemos, su kuria nebūtų susidūrę kiti, įrašinėjantys, prodiusuojantys autoriai. Kartais atsakymo tekdavo paieškoti ilgiau, bet visuomet rasdavau sprendimą.
Kitoks mano gyvenimas būtų, jeigu tąsyk būčiau pasukusi Dovilio keliu. Ieškant informacijos (kaip toje pasakoje, kurios herojui ieškojo varinės karalystės) tektų atverti dvidešimt penkerius vartus.
Kaip išvis patenkama į nišinę vinilų įrašų industriją?
Nuo to prasidėjo mūsų pokalbis su žmogumi, kuris šioje rinkoje dirba jau daugiau nei 18 metų.
„Kažkurią dieną, atsimenu, tėvai rado senas šeimos fotografijas, tarp kurių buvo mano senelio nuotrauka. Tada jie atkreipė dėmesį: „Žiūrėk, atrodo kaip plokštelė!“ Tąkart, nesupratau, kas tai buvo, bet vis apie tai pagalvodavau. Iš tiesų, tai buvo plokštelė, įrašyta labai seniai – net negaliu pasakyti, kada. Norint ją perklausyti, reikėjo ne šiuolaikinės įrangos.“
Glaustai priminsiu, jog istoriškai buvo du plokštelių tipai – šelakinės ir vinilinės plokštelės.
„Šelakinės buvo labai kietos ir sunkios, tačiau, jeigu nukrisdavo ant žemės, nuo smūgio iškart lūždavo, tiesiog subyrėdavo į šipulius. Jose takeliai būdavo gerokai platesni, vadinosi standard grooves (kitaip nei dabartinių – microgrooves). Šiuolaikinės technologijos, skaičiuojant nuo septintojo dešimtmečio, atvėrė visai kitas kokybines galimybes, kalbant apie klausymosi patirtį”, – aiškina Dovilis.
Jo atrastą senovinę nuotrauką-plokštelę buvo galima paklausyti, naudojant, galima sakyti, jau antikvarinį grotuvą, kuris turi adatą, skirtą standard groove takeliui nuskaityti. Antraip garsas būtų labai prastas, šnypščiantis.
„Po kiek laiko suradau seną patefoną „Accord“, kuris turėjo senovinę mono galvą su dideliu spygliu. Persirašęs plokštelę, labai nustebau. Įraše išgirdau senelio balsą! Jame nuskambėjo palinkėjimas mamai, ir po to buvo daina“, – pasakoja Dovilis.
Didžiausia intriga – kaip toks įrašas išvis galėjo atsirasti.
„Tais laikais gamykla negalėjo įrašyt tik vienos plokštelės. Turėjo būti kita galimybė pagaminti šį įrašą... Dabar viskas paprasta: įsijungiam telefoną, įsirašom garsą ir jį turim. Tada pernešti garsą buvo sudėtinga. Buvo radijas, patefonai, juostos, bet jos buvo didelė prabanga, ypač už geležinės uždangos, kur turėjome tik tai, kas buvo aplink. Kitos technologijos sunkiai patekdavo...“, – paaiškina.
TEISINGO BŪDO – NĖRA
Kodėl vinilų įrašų industrija, informacine prasme, yra tokia uždara? Po šios istorijos kviečiu sugrįžti į temos pradžią.
„Kad suprastum, turiu įvesti į platesnį kontekstą. Pasaulyje buvo du pagrindiniai diskinių pjovimo staklių modeliai: europietiškas „Neumann“ ir amerikietiškas „Scully“. Įrašų studijos, kurios turėjo vienas ar kitas stakles, priklausė korporacijoms. Jose dirbę inžinieriai (kurių ir tada buvo – vos sauja) kruopščiai saugojo technologinę informaciją. Tam tikra prasme, informacija yra saugoma iki šiol“, – pasakoja Dovilis.
Išpopuliarėjus skaitiniams formatams 80-tųjų pabaigoje – 90-tųjų pradžioje, vinilinių plokštelių paklausa ženkliai sumažėjo. Tai įšaldė technologinę šio formato plėtrą. Mažai kas yra pasikeitę iki šiol. Todėl šios industrijos įrenginiai turi retro magijos.
„Vinilus greitai pakeitė kompaktiniai diskai, plokštelių rinka pradėjo blėsti, o inžinierių, kurie išmanė, kaip veikia pjovimo stakles, buvo labai nedaug. Tiesa, net ir profesionalios, industrijos standartu laikomos staklės niekada nebuvo tobulos – su jomis dirbant, iškildavo įvairių problemų“, – tęsia pasakojimą Dovilis.
Pasak jo, žmogus, modernizavęs bei atgaivinęs šią, laike kiek sustingusią industriją, yra šveicarų inžinierius Flo Kaufman, kuris atnaujino pjovimo stakles, pasitelkdamas modernią elektroniką bei integruodamas naujas mechanines dalis.
Beje, Dovilio studijoje stovinčios staklės – pagamintos jo paties rankomis. Nebuvo lengva jas susikonstruoti, susikalibruoti.
„Beveik nėra knygų ta tema. Galima sakyti, yra tik vienas online forumas. Kuo ilgiau jame sėdėjau, skaičiau, tuo labiau supratau, jog nieko nesuprantu... Vienas daro vienaip, kitas kitaip. O pas mane – dar trečiaip... Galiausiai suvokiau, jog viskas su mano įranga yra tvarkoje. Ji leidžia man pasiekti gerų profesionalių rezultatų“, – sako jis.
Kaip pastebi Dovilis, vieno teisingo būdo dirbti nėra. „Kiekvienas turi atrasti savo formulę, kadangi kiekvieno aplinką veikia skirtingi veiksniai – drėgmė, oro temperatūra, rinkoje prieinami įrankiai“, – paaiškina inžinierius.
Tiesa, yra tam tikrų komponentų, kurių nepasigaminsi pats. „Pats sudėtingiausias ir brangiausias staklių įrenginys – įrašymo galva. Vienintelė vieta, kur galima ją įsigyti – „Flokason“. Taip pat, tai yra vienintelė, kol kas man žinoma vieta, kurioje atliekama patikima bei profesionali įrašymo galvos restauracija.“
KOKYBĖS KONTROLĖ IR VISA KITA
Tiesa, net ir turint disko pjovimo stakles bei mokant jomis dirbti, reikia atlikti daugybę kitų žingsnių, norint dalyvauti rinkoje. Pavyzdžiui, užmegzti ryšį su tiekėjais.
Dovilis „puse žodžio“ atskleidžia, jog su kai kuriais iš jų susirašinėjo ne vienerius metus, kol buvo priimtas kaip patikimas užsakovas.
Ši rinka – labai uždara, ir viena pagrindinių to priežasčių – ribota medžiagų tiekimo grandinė.
„Pasaulyje buvo dvi kompanijos, kurios gamino lakinius diskus, naudojamus vinilinių plokštelių spausdinimui: „Apollo“ gamykla JAV, kurią 2020 metais nusiaubė gaisras, ir „MDC“, įsikūrusi Japonijoje. Dabar „MDC“ aprūpina visą rinką, ir jiems sunku atliepti paklausą. Todėl yra taikomi griežti apribojimai kiekiams, kiek gali įsigyti master diskų. Bet mane tenkina tas kiekis, kurį aš galiu gauti“, – sako Dovilis.
Trumpai prisiminsiu, jog vinilo įrašą galima pjauti tiek į laką, tiek į varį (vadinamąjį DMM). Būtent šis etapas – vienas svarbiausių įrašų procese. Jis – tarpinė stotelė: atliekamas gavus skaitmeninį master įrašą iš studijos, po kurio plokštelė keliauja į spausdinimą.
„Tačiau, į ką pjauti geriau – į laką, ar į varį? Iš klausytojo perspektyvos“, – klausiu Dovilio.
„Jeigu tavo ausis nėra patyrusi, vargu, ar pajausi didelį skirtumą. Negaliu teigti, jog kažkuris būdas yra geresnis už kitą. Skiriasi technologiniai niuansai. Kiekviena medžiaga rezonuoja unikaliai. Aš asmeniškai labiau mėgstu laką. Jo garsas gali būti ir švelnus, ir aštrus, su daug sodraus boso. Tarkime, didžėjams plokštelės įprastai yra pjaunamos su gilesniu, platesniu grioveliu, ir tokį rezultatą pasiekti, naudojant metalą, būtų sudėtinga. Kita vertus, į vario plokštelę galima įrašyti gerokai ilgesnius albumus. Nesakau, kad to negalima padaryti su laku, bet dėl kitų techninių sumetimų geriau to vengti“, – paaiškina man Dovilis.
„Kaip tu užtikrini, jog muzika, įrašyta tavo studijoje, skamba kokybiškai?“, – klausiu toliau.
„Ar įrašas skambės gerai, nemaža dalimi priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo garso paruošimo vinilo įrašui, t. y. skaitmeninio masterio, kurį paruošia kitas garso režisierius. Turiu pripažinti, jog Lietuvoje yra vos keletas tokių, kurie tai padaro tinkamai. Tam reikia ir patirties, ir nuojautos. Juk daugelis studijose dirbančių žmonių niekada nėra stovėję prie disko pjovimo staklių“, – sako Dovilis.
„O kaip tu pats užtikrini, jog diską išpjovei gerai, kokybiškai?“, – tęsiu.
„Kai padarai įrašą į laką, jau nebeklausydamas siunti jį į gamyklą. Net pirštu negali paliesti, kad neliktų nė vienos dėmės, nes lakas yra minkštas. Ką galiu padaryti ir ką kiekvienąkart darau – su mikroskopu peržiūriu visą masterį, sukdamas jį ratu. Jeigu nematau vizualių trūkumų, siunčiu įrašą į gamyklą, ir ši padaro stemperį. Iš stemperio galima pagaminti kelias bandomąsias plokšteles, kurias atsiunčia kontrolinei perklausai. Jeigu viskas gerai, toliau daromos kopijos. Tokie yra kokybės patikros etapai“, – atsako Dovilis.
Gaminti vinilus yra brangus malonumas. O gal ne? Gal yra studijų, kurios gali pagaminti įrašus pigiau?
Dovilis atsako, jog vargu, kadangi fizinių įrašų gamyba reikalauja didelių energijos resursų: „Spausdinimui reikia aukštos temperatūros garo, kurį norint išgauti, reikia atitinkamo kiekio energijos. Taigi, procesas reikalauja didelių elektros sąnaudų. Be to, pjaunant vienetinius įrašus tiesiai į plastikinį diską, reikia naudoti specialius tuščius diskus ir specialią deimantinę adatą, kuri, švelniai tariant, yra nepigi.“
„Kas tave motyvuoja dirbti šioje rinkoje?“, – kreipiu pokalbį į pabaigą.
„Aš mėgaujuosi procesu. Be to, dėka šio darbo, atrandu retos, nuostabios muzikos, kurios, turbūt, neatrasčiau jokiu kitu būdu“, – atsako. Dar vienas, labai svarbus momentas – turėdamas sąlygas daryti mažo tiražo vinilo įrašus, Dovilis gali paremti nepriklausomus atlikėjus.
„Pavyzdžiui, buvau užmezgęs ryšį su viena ukrainiečių grupe iš Charkivo, kuriems gaminau 10 plokštelių. Prasidėjus karui, atsiklausiau jų, ar galiu panaudoti jų muziką, pardavinėdamas jų diskus, rinkdamas paramą Ukrainai. Jie atsiuntė man muziką ir viršelį, faktiškai paskutinėmis akimirkomis, bėgdami iš miesto. Pagaminęs vinilus, surinkau pinigų paramai. Tokie dalykai giliai sujaudinau, įkvepia“, – sako inžinierius.
„Galiausiai, neįkainojamą vaidmenį mano profesiniame kelyje atlieka mano žmona, kuri labai palaiko visame kame. Jos dėka, mano ryžtas neišblėsta ilgus metus”, – reziumuoja jis.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.