Linas PAULAUSKIS | Tebūna tūba
Lietuva tampa tikru tūbos kraštu – teigia muzikos apžvalgininkai. Daugėja kompozitorių, rašančių tūbai naujus kūrinius, ir juos grojančių bei inicijuojančių tūbininkų; neseniai ėmė gausėti ir tų, kurie patys kuria/improvizuoja. Šis tekstas – apie tokius tūbininkus ir apie lietuvių kompozitorių muziką tūbai.
Iš anekdotų apie muzikos instrumentus. Kuo skiriasi tūbininkas profesionalas ir mėgėjas?
Mėgėjas groja:
c \ G / c \ G / c \ G / c \ G ...
Profesionalas:
c \ G / c \ G / c \ G / c\G/A/H ...
Čia juokus ir baigsime, nes tūbą pūsti ne juokas, ar ne?
⦿
Pasak apžvalgininko Laimono Masevičiaus (kuris pats yra tūbininkas, Lietuvos nacionalinio nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro artistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas), „Lietuva gali pasigirti dideliu aktyvių soluojančių tūbininkų būriu, ir galime drąsiai teigti, čia esame lyderiaujantys Baltijos regione“. Šiame tekste neaprėpsiu visų žymesnių Lietuvos tūbininkų, o minėsiu tuos, kurie atlieka daugiau Lietuvos šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, inicijuoja jų atsiradimą, tuos, kurie patys kuria/improvizuoja – taip pat kai kuriuos tūbai rašančių Lietuvos kompozitorių kūrybos momentus.
Pirmasis tokių kūrinių – Benjamino Gorbulskio Concertino tūbai ir simfoniniam orkestrui. Šis kompozitorius buvo tikriausiai antras tarp lietuvių pagal produktyvumą, palikęs gausybę populiarių dainų, simfodžiazo muzikos ir pan. (tačiau taip pat pirmasis Lietuvoje panaudojęs dodekafoninę techniką!). Parašytas paskutiniais jo gyvenimo metais (1986), Concertino buvo dedikuotas Leonardui Ulevičiui – tūbos mokyklos pradininkui Lietuvoje: visi mūsų tūbininkai studijavo arba pas jį, arba pas jo buvusius mokinius. Kūrinio muziką irgi būtų galima apibūdinti kaip simfodžiazą, su „nuklydimais“ į abstraktaus ekspresionizmo teritorijas.
⦿
Kitas Lietuvos tūbininkų ir kompozitorių bendradarbiavimo periodas prasidėjo po maždaug dešimties metų – tai buvo tūbininko Sergijaus Kirsenkos iniciatyvos. 1995 m. kompozitorius Vytautas Germanavičius jam sukūrė pirmąjį mūsų muzikoje kūrinį tūbai solo „Eos“. Vėliau sekė – Žibuoklės Martinaitytės „Attention! High Tension!“ tūbai ir fortepijonui (2001) ir jos „Ab initio“ tūbai ir įrašui (2004), Valdo Stanaičio „Bussana“ tūbai ir fortepijonui (2003), Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „TubAccordo Duo“ tūbai ir akordeonui (2007) ir jos „Mozaika V“ tūbai solo (2021), Lino Balto Kvintetas tūbai ir styginiams (2019). Šie kūriniai užfiksuoti soliniame Sergijaus Kirsenkos CD albume „Ab initio“ (2021) ir Lietuvos muzikos informacijos išleistų skaitmeninių partitūrų kolekcijoje. Beje, vienas iš šių kompozitorių – Linas Baltas Sergijui parašė ir antrąjį lietuvių muzikoje koncertą tūbai ir simfoniniam orkestrui („RASA“, 2016 m.).
Charakteringas kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės santykis su šiuo instrumentu: tūba su jos žemais dažniais gerai jai tiko tuo metu – pačioje XXI a. pradžioje – kai jos kūryba buvo gerokai ekstravertiška, kupina energijos ar, kiti pasakytų, net agresyviai skambanti. Ką nusako ir pats kūrinio pavadinimas – „Attention! High Tension!“. Antrasis jos kūrinys „Ab initio“ gal jau numatė tolesnius jos kūrybos virsmus – neprarandant koncentruotos energijos, bet ir judant ramybės bei gelmės link, kontempliuojant skirtingų realybės planų sandūras (iš fonogramos partijos tūbai pritaria paukščio giesmės).
Šiuo metu Sergijus Kirsenka retai pasirodo kaip solistas. Tačiau daug laiko tebeskiria savo „bosinių varinių“ ansambliui „Sonum Brass Trio“ (Tomas Karka – altinis trombonas, Valentas Marozas – tenorinis trombonas, Sergijus Kirsenka – tūba), su kuriuo taip pat vis skatina lietuvių kompozitorius kurti šiems instrumentams. 2019 metų jų CD albume „Louder-Quieter“ – Žibuoklės Martinaitytės (kaipgi be jos) kūrinys, kurio pavadinimas tapo ir viso albumo pavadinimu, anksčiau minėtųjų Lino Balto ir Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, taip pat Andriaus Šiurio, Artūro Mikoliūno ir Jono Jurkūno kūriniai.
⦿
Tūbininkas Simonas Kaupinis – itin plačios stilistikos artistas, jį gerai pažįsta tiek šiuolaikinės akademinės, tiek improvizacinės ir džiazo muzikos pasauliai. Jis yra ansamblių „Synaesthesis“, „Kanalizacija“, „Broken Glass 4tet“, „Ąžuoliniai berželiai“, „Laivo Troupe“, šiame žurnalo numeryje pristatomo Marijaus Aleksos džiazo orkestro, „Improdimension Orchestra“, „Rakija Klezmer Orkestar“ narys (pastaruosiuose dviejuose groja kartu su kitu tūbininku Miku Kurtinaičiu, nors su paskutiniu minėtu ansambliu yra dar kitaip, bet apie tai vėliau). Jis daug eksperimentuoja su garso tembrais, registrais, skirtingomis mechanikomis, įvaldęs ratinį kvėpavimą, mėgsta visokius efektus uždengdamas tūbos viršų rezonuojančiais daiktais ar, pvz., pritaisydamas tūbai fagoto liežuvėlį, kad „išeitų puikus triukšmas“. 2021 m. pasirodė Simono Kaupinio solinis albumas „Tubism“, kuriame – aštuonios jo kompozicijos-improvizacijos. Albumo idėja brendo nuo to laiko, kai pradėjo improvizuoti. O pradėjo magistro studijų laikais, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos skyriuje. Tuomet jam rūpėjo pagroti kokį nors solinį improvizacinį koncertą, kartu atėjo mintis, kad būtų įdomu ir tokį albumą išleisti. Įsivaizdavo, kad albumas bus paremtas išplėstinėmis technikomis, kurios tuo metu jam atrodė aktualiausios. Improvizuodamas pradėjo jausti, kur būtų galima pridėti dar vieną, dar kitą sluoksnį, save dubliuoti – taip gimė ta muzika, kurios pats iš pradžios tikėjosi kiek kitokios.
Po šio albumo Simonas Kaupinis nekuria muzikos sau solo, o rašo įvairioms grupėms, kuriose groja, todėl ieško labai skirtingų dalykų, priklausomai nuo grupės, kuriai rašo. O grojant kitų kompozitorių muziką, jam būna įdomu įvykdyti jų norus, ypač jei iš pradžių atrodo, kad jie kiek per sudėtingi, bet pati idėja įtikina. Tai jam gali būti geras iššūkis, kurio pats improvizuodamas gal privengtų, ieškotų sau patogesnių kelių... Kita vertus, improvizuodamas jis jaučiasi neturįs į ką atsiremti, tik pats į save, ir tas „nuogumas“ tada jau yra kitos rūšies iššūkis – labai skirtingi niuansai, kuriuos visus jam įdomu išbandyti.
⦿
Kitaip nei Simonas Kaupinis, tūbininkas Mikas Kurtinaitis nėra formaliai studijavęs džiazo ar improvizacinės muzikos. Vis dėlto jo duetas su fleitininke Salomėja Kalvelyte 2022 m. festivalio „Vilnius Jazz“ konkurse „Vilnius Jazz Young Power“ pelnė specialų apdovanojimą už geriausią džiazo standarto interpretaciją. (Ar ne įdomus tembrų derinys, ar kažkuo neprimena Žibuoklės Martinaitytės tūbos su paukščio giesmėmis?) Ir ką gi, kitais metais tame pačiame konkurse, grodamas vienas solo, jau laimi Grand Prix ir dar specialų geriausio instrumentininko apdovanojimą. Vienas tai vienas, bet ką jis daro pastaruoju metu: pasiima kažkiek tūbų – tarkim, keturias, išdėsto ar sukabina jas skirtinguose salės kampuose, ant grindų, ant sienų ar balkonuose, ir sujungia jas žarnomis. Scenos centre jis, manipuliuodamas grojamos tūbos vidine konstrukcija, paskirsto pučiamo oro srovę tiek „savojo“, tiek nutolusių instrumentų link. Itin nemenkos ištvermės ir koncentracijos reikalaujantys pasirodymai: vienui vieną tūbą pūsti jau ne juokas, o čia keturios, ir dar suvaldyti visus vingrius garso linijų erdvinius kontrapunktus.
Ir Mikas Kurtinaitis yra multiinstrumentininkas ne tik šia prasme, kad „multitūbininkas“: anksčiau minėtame ansamblyje „Rakija Klezmer Orkestar“ jis groja ne tūba, ne suzafonu, helikonu ar eufonija, o muša būgnus ir dainuoja. O grįžtant prie „Vilnius Jazz Young Power“ – festivalio koncertų vedėjas, muzikos apžvalgininkas, dainų autorius ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA pirmininkas Domantas Razauskas, pristatydamas 2023 m. laureatą, taip apibendrino: „Na, ką – Lietuva tampa tikru tūbos kraštu“.
⦿
Žingsnis į šalį nr. 1. Aukščiausias Lietuvoje statinys – Vilniaus televizijos bokštas (326,5 m) pastatytas 1980 metais. Ilgainiui įsigalėjus skaitmeninei antžeminei ir kabelinei televizijai, bokštas kiek prarado savo pagrindinę paskirtį – tačiau išlieka svarbus ir technikos istorijos, ir visos Lietuvos istorijos paminklas (1991 m. sovietų agresoriams puolant bokštą, siekiant atimti Lietuvos televizijos transliavimo galimybę ir transliuoti antilietuvišką propagandą, jį gindami žuvo 12 beginklių civilių, šimtai buvo sužeista).
2022 m. bokštas buvo viena iš įvietintos muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ vietų. Kompozitoriaus Kristupo Bubnelio specialiai jai sukurtą kompoziciją „Turm-Musik“ keturiomis tūbomis atliko jau keturi (ne vienas...) tūbininkai – Sergijus Kirsenka, Patrikas Kišūnas, Laimonas Masevičius ir Mikas Kurtinaitis. Visuomenei įprastai neprieinamos bokšto laiptų erdvės tapo muzikos instrumentu – tarkim, panašiai kaip koncertų salės ar bažnyčios erdvė yra vargonų kaip instrumento dalis. Prasmių ir vaizdų žaismai čia daugialypiai: tai ir sąsaja su Viduramžių „bokštų muzikos“ žanru, ir „tūbos vamzdyje/tūtoje“, ir tam tikras tūbos ir bokšto formų – liemens ir vazos – panašumas.
⦿
Kalbant apie kitus, „populiaresnės“ muzikos žanrus: štai 1984 m. įsikūrusi „Antis“, buvusi turbūt žymiausia Lietuvos post-punk ir comedy roko grupė. Tuomet (1985-1988 m.), prieš jai pasukant politinio roko link, prie jos garsinio ir vaizdinio įvaizdžio daug prisidėjo tūbininkas Vytautas Kubilius. Lotynų amerikietiškosios ar balkaniškosios muzikos kolorito kolektyvuose „Mood Sellers“, „Trimbao“, „The Honkin’ Dudes“, „Los Secretos de Pablo“ groja tūbininkas Lukas Pivoriūnas. Bet grįžtant prie eksperimentiškesnių muzikos teritorijų – jis groja suzafonu (kartu su taip pat suzafonu grojančiu Miku Kurtinaičiu, Simonu Kaupiniu ir bosiniu saksofonu grojančiu Dovydu Stalmoku) grupėje „Low Blow“. Jie prisistato kaip žemais dažniais kalantys abstrakčią, mikrotonalią, tonalią, roko bei kompozicinę muziką.
Neabejotinai „performatyviausias“ mūsų elektronikos muzikantas – Arma Agharta – savo gausų instrumentų arsenalą (seni ir nauji, žaisliniai ir deformuoti sintezatoriai ir kitokie aparatai) kartais papildo irgi paimdamas į rankas tūbą. Ir tai papildo ne tik garsinį, bet ir vizualinį jo „šamaniškų“ pasirodymų aspektą. (O Simonas Kaupinis irgi yra sakęs, kad jam tikriausiai būtų įdomu išbandyti tūbą tokiuose visiškai paradoksaliuose kontekstuose kaip metalo, hiphopo ar elektroninėje muzikoje.)
⦿
Žingsnis į šalį nr. 2. Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Lietuvos muzikos informacijos centras yra įsikūrę vos ne pačiame Vilniaus centre, o kartu – neįtikėtinai idiliškai ramioje miesto vietoje. Inspiruoti suomių „organiškosios architektūros“, 1966 m. pastatyti jų namai įtraukti į nacionalinį kultūros paveldo registrą. Buvo tokie laikai, kai čia reikėjo gremėzdiškos, kelis rūsio kambarius užimančios šilumos tinklų inžinerijos, aptarnaujančios tokį pastatą (ir gretimą naujai pastatytą kvartalą).
Kai tapo įmanoma kelis kambarius užimančią aparatūrą sutalpinti vienoje nedidelėje spintoje, taip ir buvo padaryta. Atsilaisvinusios nereikalingos patalpos kurį laiką buvo neliestos. Bet, kaip neretai nutinka – buvo suvokta, kad tokios keistos postindustrinės erdvės (tai bokštai, tai rūsiai...) gali tapti vietomis naujiems kultūros, meno ir muzikos projektams.
Apdriskusiu sidabru palubėse tebeblyksi nenaudojami šilumos vamzdžiai. Štai ir vėl – „tūba po tūtomis“. Nes vėl grįžtame prie Simono Kaupinio. Prie jo ir baritoniniu saksofonu grojančio Armino Bižio dueto. Bendradarbiaudami su Lietuvos muzikos informacijos centru, 2023 m. jie parengė savo ir kitų dviejų kompozitorių – Arturo Bumšteino ir Dominyko Digimo – muzikos programą Taming the Air, kurios vaizdo įrašas padarytas buvusio šiluminio mazgo rūsyje ir paskelbtas LMIC svetainėje „mic.lt“. „Žabodami orą“ jie pasikvietė savadarbių muzikos instrumentų ir garso aparatų išradėją Simoną Nekrošių, kuris vienam epizodui sukonstravo oro kompresorių, tiekiantį orą į abu instrumentus. (Lyg ir panašus, bet dar kitoks negu Miko Kurtinaičio išradimas?) Ši programa jau rado kelią į „Onze Ambassade“ (Hagoje) ir Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos (hcmf//) festivalius. Beje, nuo 2022 m. Huddersfieldo festivalis kelerius metus pristato itin platų lietuvių naujosios muzikos spektrą, o tame spektre tūba, žinoma – „like a Boss!”.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.