Juta LIUTKEVIČIŪTĖ | Pasakyti kažką naujai su Marta Finkelštein
Susitinkame birželio pabaigoje – pianistė Marta Finkelštein ką tik apsigynė daktaro disertaciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Netrukus po mūsų susitikimo Martos vadovaujamas šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ paskelbia, kad nebeturi finansinio pagrindo veiklos tęstinumui. 2013 metais susibūrusį, respublikiniais ir tarptautiniais prizais apdovanotą kolektyvą Marta nuo 2017 metų vedė į priekį per pasaulines šiuolaikinės muzikos scenas ir jai sekėsi. O kas bus dabar? Dabar atėjo metas pailsėti Martai doktorantei ir Martai ansamblio vadovei, nes eilėje laukia kiti, energingi ir idėjų pritvinkę vaidmenys. Apie visus juos Marta kalba su jai būdinga maniera – greitai, entuziastingai, aptardama kelis aspektus iš karto, kritikuodama ne tik aplinką, bet ir save pačią. Tylos pauzių ir dūsavimų mūsų pokalbyje nėra. Gerai, kad į interviu Marta atėjo su šaltos kavos puodeliu – reikėjo tiek aptarti, kad šiltos net ir nebūtų spėjusi išgerti.
Ne viename interviu esi pasakojusi, kad tavo santykis su akademine muzikantų bendruomene gana įtemptas. Tiek dabar, Lietuvoje, tiek ir tada, kai studijavai Mančesteryje. Vis dėlto, sąmoningai pasirenki būti tos bendruomenės dalimi. Kodėl stojai į doktorantūrą, kam tau reikalingas dar vienas mokslinis laipsnis?
Tiesą sakant, į doktorantūrą stojau tikėdamasi kitokios patirties, nei gavau. „Synaesthesis“ veiklos vystymas visada buvo labai vienišas, asmeniniu eksperimentavimu paremtas darbas. Stodama į doktorantūrą norėjau apmąstyti, kokia yra mano ir ansamblio vieta muzikos pasaulyje. Norėjau užmegzti ryšį su kitais, išgirsti reakciją į savo darbus, gauti kritikos apie iki šiol vystytus projektus. Gaila, bet ir doktorantūroje jaučiausi vieniša, tarsi vakuume, nebuvau tipinė darbą ginanti pianistė, mano tyrimo fokusas buvo labai praktiškas – muzikos kuratorystė. Man pritrūko menininkų požiūrio į tai, ką darau. Ir visgi dar vienas mokslinis laipsnis suteikia legitimumo.
Studijuoti doktorantūrą, tęsti pianistės veiklą ir tuo pačiu metu vadovauti ansambliui buvo labai sunku, žiauri „šizofrenija“. Rytą pradedi kaip pianistė, tada vadovės vaidmeny atsakinėji į keistus elektroninius laiškus, o popiet kaip studentė bandai apmąstyti kokią nors gilią teoriją. Intelektualinis, administracinis ir kūrybinis krūvis buvo didžiulis. Dabar jau net nesuprantu, kaip su viskuo susitvarkiau.
Sakai, kad vadovaudama „Synaesthesis“ jauteisi vieniša. O iš šalies atrodo, kad jūs toks vieningas, kryptingas bendraminčių būrys, palaikantis kolektyvas. Iš kur ta vienatvė?
Tiesa, ansamblio nariai yra vienos krypties atstovai, visi atviri naujovėms ir alternatyvoms, įvairiai mato muziką, nėra radikalūs. Tai didžiulė mūsų stiprybė. Kai 2017 metais turėjome įsteigti organizaciją, ir pradėti veikti kaip administracinis vienetas, bandėme dirbti kartu, bet, galų gale, aš stojau priekyje. Pradėjau rūpintis finansais, strategijomis, logistika. Scenoje ir repeticijose visi susitikdavome idėjiniame lygmenyje, bet kai reikėdavo planuoti sezoną, galvoti apie strategiją ir viziją, likdavau tik aš ir jaučiausi vieniša.
O kodėl tu tapai tuo žmogumi, kuris stojo ansamblio priekyje?
Turiu perdėtą atsakomybės jausmą. Tuo metu, kai daug kalbėjome apie įstaigos kūrimą, visi tam pritarė, bet vienam trūko laiko, kitam motyvacijos, trečiam dar kas nors... O daryti reikėjo. Tai ir dariau. Ansamblio kūrimas ir vystymas buvo labai įdomus, azartiškas žaidimas, kurio ėmiausi beveik fanatiškai. Sukaupiau didelę patirtį, man atsivėrė daugybė kultūros politikos niuansų, platesni pjūviai apie muzikinių organizacijų logiką, auditoriją ir finansavimą. Vadovo pozicijoje praradau meninį naivumą. Jeigu esi atsakingas žmogus, vadovo pareigos labai įpareigoja. Dabar jaučiu, kad šis etapas jau baigiasi, nebenoriu vadovauti, noriu būti labiau savanaudiška.
Pokyčio reikia ir pačiam ansambliui, juk ne veltui egzistuoja kadencijos. Dabar kaip niekad jaučiu jų svarbą, per 7-erius vadovavimo metus pradėjau kartotis, daug dalykų man nebėra įdomūs. Matau žmones, kurie per ilgai sėdi savo vietose, o juk negali visą laiką būti šviežias, nepatirti žalingo administracinio nuovargio. Kai nebematai bendro vaizdo, kai pradedi neadekvačiai reaguoti į nesėkmes, kai į menininką žiūri be entuziazmo – viskas, atėjo laikas persikrauti. Pagavau tai savyje, dėl to noriu pasitraukti ir susikoncertuoti į tai, kas man įdomiausia – muzikos kuratorystę ir pianistės veiklą.
Netrukus apie tai pakalbėsim, bet iš kur tas padidintas atsakomybės jausmas?
Yra tokia juokinga istorija. Mokykloje mane kamavo migrena. Ieškodama priežasčių, mama nuvežė mane į Santariškes, kad būtų atlikta galvos magnetinio rezonanso tomografija. Tyrimą atlikusi moteris mamai pasakė, kad iš kažkokių vingių mano smegenyse matosi, kad turiu perdėtą atsakomybės jausmą.
Nieko sau. Bet gal tave taip auklėjo? Ar tavo tėvai šiuo požiūriu panašūs?
Mano tėvai verslininkai. Augdama visą laiką mačiau, kad jie ne tik intensyviai dirba, bet ir patys turi viską sugalvoti, aptarti, nuspręsti, kada investuoti, o kada keisti kryptį. Mane įkvepia tėtis, kuriam darbas ir karjera yra azartiškas žaidimas, dažnai kalbamės telefonu ir jis vis drąsina mane, pakursto ambicijas. Stebėdama tėvus, suprantu, kodėl man buvo įdomu tapti „Synaesthesis“ vadove, iš kur turėjau tiek polėkio. Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti, kol mane kur nors pakvies, noriu kurti pati. Kartais pykstu ant atlikėjų, kurie šiuo klausimu yra pasyvesni. Man atrodo, kad įdomiausias terpes savo veiklai galime susikurti patys.
O prie pianino irgi pasodino tėvai?
Tai klasikinė žydiškos šeimos svajonė – vaikas turi kažkuo groti. Nors tėvai verslininkai, tuo pačiu metu jie ir labai kūrybiški žmonės, kultūra plačiąja prasme jiems svarbi. Su seserimi augome tarp knygų ir paveikslų, mus nuolat vedė į koncertus ir parodas, turbūt todėl abi pasirinkome menines specialybes. Pirmoji groti pianinu pradėjo sesuo, aš ropinėjau aplink ir greitai pradėjau rodyti susidomėjimą instrumentu. Pradžioje reikėjo mamos kantrybės stengiantis palaikyti motyvaciją, bet pramokus groti tiesiog pagavo azartas ir nebesustojau.
Be to, šeimoje aiškiai pamačiau meno ir verslo pasaulių mastelių skirtumus. Atsimenu, po vieno pirmųjų „Synaesthesis“ koncertų paskambinau tėčiui, labai norėjau pasidžiaugti, kad uždirbome 900 eurų. O tėtis man sako: po 900 eurų kiekvienas? Ne, sakau, visi kartu... Toks va skirtumas. Tai motyvuoja pragmatiškai žvelgti į meno lauką.
Grįžkim prie daugybės tavo vaidmenų. Papasakok, kaip jaučiasi pianistė Marta, kai ją iš vienos pusės varžo doktorantūra, o iš kitos – ansamblio vadovės pareigos? Ar ta pianistė neturi nuoskaudų?
Manau, kad taip tik dabar ta pianistė ir pradėjo stuksenti, sakyti palaukit, palaukit... O kada aš galiu groti, kur mano laikas? Nors suvaržymuose matau daug potencialo, įdomu kurti ne idealiomis sąlygomis, bet vidine pianistė tikrai kentėjo. Pavydžiu atlikėjams, kurie turi laiko aptarti visas grojimo variacijas, nes aš negalėjau gerai pasiruošti pasirodymams – dalis minčių visą laiką sukosi apie administracinius dalykus. Nuoskaudų tikrai atsirado, nes kūriau erdvę kitų atlikėjų saviraiškai, o pati neturėjau laiko tuo pasinaudoti.
Neseniai Lietuvos muzikos informacijos centras pakvietė vykti į Izraelį, sudariau programą fortepijonui. Su ansambliu daug keliaujame, bet ši išvyka buvo visiškas kosmosas, nes buvau tiesiog atlikėja, neturėjau rūpintis kur einam, kur viešbutis, su kuo susitarti, su kuo pasisveikinti, kam dovaną nuvežti. Prisimenu tą malonumą scenoj, kai gali susikoncentruoti tik į grojimą, tai tokia prabanga!
Tikiuosi, tos prabangos turėsi vis daugiau. Kas tave dabar labiausiai domina kaip atlikėją? Gal yra kryptys, technikos ar kūriniai, kuriuos nori išbandyti, scenos, kuriose svajotum pasirodyti?
Kaip pianistei man norisi žengti kelis žingsnius atgal ir grįžti prie motyvacijos, kuri atvedė į fanatišką norą kurti alternatyvą. Jau yra kelios idėjos, kurios laukia eilėje būti įgyvendintos. Iki šiol vis kokie bjaurūs biurokratiniai reikalai ar elektroninių laiškų virtinė nukreipdavo dėmesį nuo tų minčių. Idėjų negalima apleisti, jos tarsi užsikemša. Jaučiu, kad kol neįgyvendinu senesnių sumanymų, neatsiranda erdvė naujiems. Pavyzdžiui, kelerius metus norėjau pagroti R. Sakomoto kūrinių programą. Jam mirus šių metų kovą labai aiškiai supratau, kad kai kurių vidinių impulsų nevalia atidėti.
Šiuo metu krapštausi sau artimų kūrinių solo programose, grįžtu prie bendradarbiavimo su įkvepiančia kūrybine partnere Agne Matulevičiūte. Kartu jau esame padariusios projektą ,,white keys black keys inside out“ (ir dirbome prie projektų Nymphology ir Sonic Fiction), su keliais kitais idėjiškai artimais kompozitorias kalbamės apie solo kūrinius.
Vis mąstau, kad kūrybinė veikla iš esmės yra fantazijos, smalsumo ir bendravimo su kitais žmonėmis padarinys. Norisi visus šiuos tris dėmenis įjungti stipresniu režimu ir žiūrėti, kur atsidursiu.
Ar galvoji apie balansą tarp solo veiklos ir buvimo kolektyve?
Tam tikra prasme net ir solistai bendradarbiauja su kitais – kompozitoriais, koncertų rengėjais, erdvių šeimininkais, koncertus aprašančiais žmonėmis. Kontekstas niekada neatsiras iš vieno žmogaus, kiekviena detalė susitikime su auditorija tampa muzikinio įvykio dalimi. Esmė ne sudėtyje, o kūrybinę idėją lydinčiuose žmonėse. Ar scenoje penkiolika žmonių, ar vienas – jei pasirodymui ruošiesi vedamas bendro impulso, su teisingu uždaviniu, viskas vyks organiškai, tai pajus ir publika, ir atlikėjai. Man dabar visiškai nesvarbu, kokioje sudėtyje groti, tiesiog laukiu stimuliuojančių, kūrybingų terpių.
Jaudinantis naujo etapo pradžios džiaugsmas! Bet ar paliekant ansamblio vadovės poziciją nekyla savininkiškų jausmų? Tiek dirbai, tiek stengeisi, tavo įpėdiniui bus žymiai lengviau, o tau ir vėl reikės viską pradėti iš naujo kitoje srityje.
Visiškai atsiskirti nuo „Synaesthesis“ neplanuoju, noriu kuruoti muzikinius projektus, kartu pasirodyti kaip pianistė. Tiesa, naujam vadovui bus lengviau – kelias jau pramintas, o man veiklos pradžioje tekdavo dažnai aiškinti, kas čia per ansamblis. Bet „Synaesthesis“ yra daugiau, nei mano ambicijos. Aš jau noriu kitų išbandymų, dirbti kolektyvuose, išeiti iš vienišos izoliacijos. Esu savikritiška ir man įdomu pamatyti, kaip kitas žmogus spręstų tuos pačius klausimus. Per pastaruosius 4-5 metus su ansambliu buvo tiek daug projektų, o jų vystymo tempas toks didelis, kad reikia sustoti, suprasti, kas vyksta aplink ir kas man pačiai yra aktualu.
Rimtas uždavinys – suprasti, kas aktualu. Renginių kalendoriuje atrodo, kad aktualu viskas – ir šio „kultinio atlikėjo“ pasirodymas, ir tas „vienintelį kartą šį sezoną“ koncertas…
Projektai, projektai, projektai... Baisu, matau tiek daug temų ir formos pasikartojimų. Šita perprodukcija yra viena didžiausių problemų muzikos scenoje. Tai labai kenkia muzikantams, kurie neturi pakankamai laiko pasiruošti. Visi laksto per daugybę skirtingų projektų. Tą išsiblaškymą gerai jaučiu „Synaesthesis“ ansamblyje. Trūksta kokybiško laiko, kai visi gali susitikti ir ramiai dirbti, sunku derinti visų dienotvarkes, ką jau kalbėti apie kokybiškas diskusijas dėl kūrybinės veiklos apskritai. Tai labai vargina. Pusę metų dirbi, kad įvyktų viena repeticija ir joje vis tiek kažkas negali dalyvauti. Esu ambicinga, bet tokia sistema neleidžia tų ambicijų realizuoti. Galvoju, tai kam save kankinti... O kartu kiek tokiu projektiniu pagrindu dirbančių organizacijų kartais kankina publiką – jai tenka patirti tiek daug blogos, neapgalvotos kūrybos.
Padėk suprasti, kaip tu formuluoji muzikines vizijas? Ar tai būtų meninis projektas, ar ansamblio veiklos strategija. Gal egzistuoja kokia formulė, į kokius klausimus turi būti atsakyta? Kokia čia pusiausvyra tarp vidinės intuicijos, meninės ambicijos ir pasaulinių tendencijų?
Teisingai sakai, visi šie trys aspektai svarbūs pradedant strateguoti. Sėkminga ansamblinė vizija turi rasti pusiausvyrą tarp svarbių formatų, pasaulinių tendencijų, dėmesio savo šalies menininkų kūrybai ir poreikio pristatyti Lietuvoje tai, kas dar nebuvo atlikta ar giliau panagrinėta. Bet čia aš turiu juokingą išvadą – jei nebuvo nagrinėta ar pristatyta – tai gal ir ne veltui. Tikrai aktualus turinys per įvairius plyšius patenka į žmonių akiratį.
Nežinau, ar kalbant apie vizijas galiu būti objektyvi, pati galvoju, kaip savo idėjas pamatyti iš šono. Būna bjauroka, kai idėjos vystymo vidury staiga supranti, kad velnias, kažkaip ne į tą pusę viskas juda. Bet klaidos yra būtinos, dažnai sunkumai atveda prie kitos idėjos, formos, techninių sprendimų. Dažnai mąstau, kad epochos atfiltruoja geriausius, bet jie iškyla tik esant tam tikroms aplinkybėms. Kultūros puoselėjimas negali visą laiką būti nukreiptas tik į nepriekaištingą rezultatą, tai nerealistiška. Dėl to nevykę kūriniai yra labai gražus, gyvenimiškas dalykas, tik reikia mokėti juos filosofiškai priimti.
Nesu diktatoriška kuratorė, man įdomūs impulsai, idėjinės gairės, nauji menininkų deriniai, žaismingos taisyklės, dialogas. Negalėčiau sau leisti kitos srities profesionalui aiškinti, kad nepataikė į mano viziją, tai visiškai nesiderina su mano požiūriui į hierarchiją kūrybiniame procese. Kuratorystė toks subtilus dalykas, labai sunku jos procesus paaiškinti pragmatiškai. Aš galiu atsispirti nuo idėjos, pastato ar temos, bet tai tik pirmas žingsnis. Toliau reikia erdvės ir žmonių, gerai tarpusavy derančių menininkų, kurie užpildo viską savomis prasmėmis.
Kyla įspūdis, kad ir kuratoriaus darbas gali būti vienišas… Ar ši tema nors kiek plėtota Lietuvoje?
Pradėjau apie tai visiems kalbėti besimokydama doktorantūroje ir jaučiausi visai išprotėjusi, nes nuolat girdėjau: ne, ne, Marta, tu juk kalbi apie muzikos vadybą, kam tas naujas kuratorystės terminas... Pradėjau savimi abejoti. Bet karantino metu pamačiau, kad Šiaurės vakarų Šveicarijos taikomojo mokslo ir meno universitete yra muzikos kuratorystės mokslų programa. Įstojau ir pradėjau mokytis su puikia dėstytojų komanda – festivalių vadovais ir muzikos kuratoriais iš viso pasaulio. Pirmą kartą pajutau, kad atradau savo gentį, kad šneku ir visi mane supranta, netgi duoda patarimų, nes jau yra sukaupę patirties. O Lietuvoje dažnai jaučiuosi, jog mano vaidmuo – visada nepatenkintos, tik niekas nesupranta, kas man netinka. Tuose kursuose pajutau, kad bendraminčių būrys nebūtinai turi būti Lietuvoje.
Čia jau prašau pagalbos. Tai kuo skiriasi vadybininkas ir kuratorius?
Labai įdomus dalykas, nes terminai tikrai aptakūs. Toje pačioje lentynoje dar yra ir prodiuseris. Viskas remiasi į asmenybes. Mane labai įkvepiantis pavyzdys – ,,Operomanijos“ vadovė Ana Ablamonova. Ji prisistato kaip prodiuserė, tarsi nubrėždama, kad nesitaiko į kūrybinį procesą. Visgi į patį kultūros lauką žvelgia taip kūrybiškai, kad jos veikloje atsiranda itin subtilus kuratorinis elementas, ji kuruoja kūrybines jungtis ir formuoja originaliam turiniui atsirasti reikalingas terpes.
Man svarbus ne profesinis apibrėžimas, bet dėmesys kuratoriniam diskursui, kur nevengiama politinio rakurso, kritinės teorijos, kalbų apie įvairių identitetų atstovų reprezentaciją, klimato krizės temas. Jau niekam nekyla klausimų apie kuratorių svarbą šiuolaikiniame vizualiajame mene. Ateiname į muziejų ir mus pasitinka ekspozicija, turinti savo istoriją. Kodėl su koncertais turėtų būti kitaip? Koncertai irgi turi turėti kuratorių ir tos pavardės turi būti skelbiamos, kad auditorija žinotų, kas atsakingas už šią patirtį.
Minėjai, kad muzikos koncertai turi sekti kitų menų pavyzdžiu ir pasakoti istoriją. Nuo ko, kaip kuratorė, pradėtum tokį darbą, kas yra atspirties taškas – tema, kolektyvas, kūrinys, pasirodymo erdvė?
Bet kokia detalė gali tapti atspirties tašku. Tarkime, su ansambliu tai dažnai būdavo noras užpildyti tuščius laukus muzikos sferoje – moterų reprezentacijos klausimai (Nymphology), karo ir istoriškai tamsių periodų skirtingose šalyse tema (Dark Times. Point Ones), performatyvumas ir eksperimentai muzikoje (Sonic Fiction), ekologija (Miške. Garso ekologija).
Bet jaučiu, kad šios temos neturi didelės įtakos muzikos bendruomenei, čia neegzistuoja platesnė institucinė kritika, o meno lauke svarbios temos nėra įdomios. Prarandu bet kokį poreikį bandyti kalbėti iš institucinės perspektyvos, nes muzikiniai projektai neturi jokio efekto. Geriau kalbėti pasitelkiant kitas formas – straipsnius, pokalbius su kolegomis.
Mąstant apie kuratorystę, kol kas norisi atsitraukti nuo aktualijų ir tiesiog sekti paskui idėjas, kurios nebūtinai turi būti logiškos, instituciškai atsakingos ar globaliai aktualios. Prisimenu Šarūno Nako mintį viename interviu apie festivalius. Paklaustas, kodėl jų nebeorganizuoja, jis prasitarė apie vadovą slegiančius vadybinius aspektus ir kaip jie galų gale pradeda banalinti mąstymą. Tą pajutau savo kailiu, taigi dabar skatinu save nemąstyti apie produktyvumą ir aktualumą.
Meno pasaulis reaguoja į aktualijas, yra daug koncertų, parodų, performansų apie klimato, politinius ir ekonominius iššūkius, kintančius lyčių vaidmenis, kartų konfliktus. Kas vyksta gyvenime, tas vyksta ir mene. Kaip pasakyti ką nors naujo?
Siūlyčiau atskirti du tikslus: pasakyti kažką naujo ir pasakyti kažką naujai. Pirmasis man atrodo neįmanomas – padaryta ir pasakyta jau labai daug ir labai įvairiai, kultūrinis turinys lengvai prieinamas globaliai. O antrasis – pasakyti kažką naujai – yra visų dabartyje kuriančiųjų tikslas. Čia atsiskleidžia, kodėl dabar taip vertinamas autentiškumas – tai geriausias būdas rasti sau tikrai patogią kūrybinę būtį, nors toks atvirumas atrodo kiek gąsdinantis. Bet pamenu, mokykloje buvau režisieriaus Audriaus Stonio filmo peržiūroje, ten jis papasakojo man labai įstrigusią istoriją apie netipišką kiną kuriantį režisierių. Kai jo paklausė, ar jis nebijo, kad niekas neis į jo filmus, režisierius atsakė, kad nėra toks unikalus, kad visiškai niekas jo nesuprastų.
Kalbant apie kuratorystės impulsus ir jų paieškas, noriu stebėti kitų disciplinų kuratorius ir eksperimentuoti su įvairiomis strategijomis instrumentinės muzikos terpėje. Istorijos pasakojimas tikrai yra vienas kertinių atspirties taškų. Akademinės muzikos istorija vis dar pasakojama šabloniškai, naudojami tie patys trafaretai apie XIX amžiuje susiformavusius herojus ir genialius opusus.
O aktualijos... Šiandien žmogus nebegali mąstyti už naujienų ribų, mus labai veikia politika, pandemijos, visuomenės diskusijos, karai, gaisrai ir kiti dalykai. Tai nulemia ir interpretacijų galimybes, juk negalime atplėšti kūrinio nuo to, kas vyksta aplink. Kartais bandymas kalbėti apie pačius aktualiausius dalykus klaidina, nes menas nublanksta prieš realų reiškinį. O būna atvejų, kai subtilus kūrinys gali atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir tapti kultiniu.
Daugiau apie šį žurnalo numerį.