Domininkas KUNČINAS / Ore.lt | Lietuviška drumaturgija
Kažkas pasakė: esi geras tiek, kiek geras tavo būgnininkas. Ar tai buvo Bobby Gillespie iš „Primal Scream“? Savo laiku jis grojo būgnais grupėje „The Jesus and Mary Chain“ ir įrašė jų kultinį albumą „Psychocandy“, todėl tikriausiai žino, ką sako. Kad ir kuris tai buvo, popmuzikoje netrūksta istorijų apie netekus būgnininkų sunkiai sužeistas grupes: „Led Zeppelin“ ir Bonzo, „The Who“ ir Keithas Moonas, „The Clash“ ir Topperis Headonas bei kt. Be to, kai kurie lazdažmogiai pradėjo solo karjeras ir atsidūrė dėmesio centre: Ringo Starras iš „The Beatles“, Sheila E iš Princeʼo grupės, Philas Collinsas iš „Genesis“, Klausas Schulze iš „Tangerine Dream“, Tony Allenas iš Felos Kuti grupės, Daveʼas Grohlas iš „Nirvana“ ir kiti.
Deja, dauguma būgnininkų vis dar lieka bevardžiai ir anapus prožektorių šviesos. Tačiau besivystančios muzikos technologijos leidžia jiems tyrinėti daug platesnius horizontus ir tapti savarankiškais menininkais.
Anksčiau juokauta, kad būgnininkai yra paprasti žmonės, tiesiog būnantys kartu su muzikantais. Bet jau nebe. Pastaraisiais metais Lietuvoje formuojasi savotiška drumaturgija. Terminą savo renginiui sugalvojo trys kūrybingi žmonės: Adas Gecevičius, Mantas Augustaitis ir Vladas Dieninis. Pasak jų, būgnininkai, dažniausiai būdami pamatu, stuburu ir leitmotyvu, savo stalčiuose turi ir neskelbtų dalykų bei pastebėjimų. Tiesiog pernelyg gerų, kad jų atsisakytų.
Ilgai buvę kitų muzikantų šešėlyje būgnininkai pastaruoju metu vis dažniau patenka į radarą. Lietuvos perkusininkų ištakose randame legendinius džiazmenus Vladimirą Tarasovą ir Arkadijų Gotesmaną, pradėjusius groti 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, o vėliau pripažintus vienais geriausių būgnininkų Europoje. Niujorko avangardinėje eksperimentinėje scenoje išsigryninęs perkusininkas Dalius Naujokaitis Vilniuje vėl pakurstė laisvojo džiazo ugnį. Nuo būgnų grojimo revoliucinėje grupėje „Bix“ iki teatralizuotų solinių pasirodymų evoliucionavo Gintautas Gascevičius. Marijui Aleksai neužteko vieno patikimiausių Londono sesijinių būgnininkų vaidmens, todėl jis grįžo į Lietuvą tęsti solinės karjeros. Tokie šiuolaikiniai būgnininkai kaip Adas Gecevičius, Vladas Dieninis, Mantas Augustaitis ir kiti ieško savo unikalaus skambesio.
Vladimiras Tarasovas
Jei kalbėsime apie Lietuvos būgnininkus, kurie išėjo į priekį ir nusprendė tapti smegenimis, pirmiausia reikėtų atsukti laiką apie 40 metų atgal. 9-ojo dešimtmečio viduryje vienas Lietuvos džiazo scenos pradininkų V. Tarasovas ėmėsi kurti savo solo kompozicijas, žinomas kaip jau legendinė „Atto“ serija.
Pasaulyje pripažintas būgnininkas, išradingas perkusininkas, kompozitorius ir vizualiojo meno kūrėjas V. Tarasovas įvaldęs daug įvairių stilių, tačiau pagrindiniai jo pomėgiai – laisvasis džiazas ir improvizacinė muzika. Instrumentai, prie kurių prisiliečia šis meistras, skamba tarsi orkestras, jis priverčia skambėti ir visai netikėtus objektus. Kartu su GTČ trio jis padėjo pamatus Lietuvos džiazo mokyklai, muzikavo su pasauliniais improvizacinės muzikos virtuozais, vienas pirmųjų Europoje pradėjo groti solo programas mušamiesiems instrumentams.
„Čia būgnų grojimas yra šokis, kuriame nėra garso ir atspalvių, tekstūros ir paviršiaus paslapčių, o greičiau vieta, kurioje visa ikikalbinė išraiška išgirstama ir patiriama muzikiniu lygmeniu“, – taip muzikos apžvalgininkas Thomas Jurekas „All Music Guide to Jazz“ 4-ajame leidime apibūdina V. Tarasovo „Atto I“.
„Atto“ serijai V. Tarasovas naudojo savo gerai nudrožtą būgnų komplektą, savadarbius ir rastus mušamuosius instrumentus, medžioklinį ragą bei įvairius elektroninius prietaisus atmosferai ir įtampai valdyti.
Apžvelgdamas „Atto IV“ tas pats T. Jurekas pastebi: „Vietomis gali priminti Deuter ar Florianą Fricke ar net Manuelį Gottschingą, išskyrus tai, kad V. Tarasovas akcentuoja improvizaciją, o ne ritmą. Medžioklės ragas, stipriai apdorotas tarsi Jono Hassello trimitas, tampa pagrindine figūra, susiejančia įvairius šio kūrinio būvius ir atskiriančia įvairius instrumentus. Viduryje tvinkčioja nuolatinis klavišinių kilpų pulsas, būgnai ir ragas spingčioja perkeldami klausytoją į Tarasovo garso pasaulį.“
Kurti abstrakčią instrumentinę muziką būgnininkui 1986 m. Sovietų Sąjungoje vis dar buvo drąsus žingsnis, nors Michailas Gorbačiovas jau buvo paskelbęs apie glasnost ir perestroikos reformų idėjas. Vis dėlto vienintelė sovietinė įrašų leidybos kompanija „Melodija“ išleido pirmąsias „Atto“ dalis. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, leidybą tęsė naujai įkurta lietuviška leidykla „Sonore“. Vėliau kai kurias „Atto“ dalis iš naujo išleido suomių „Jazpuu“. 2005 m. Rusijos leidykla „Long Arms Records“ išleido 11 kompaktinių diskų rinkinį su visomis „Atto“ dalimis.
Šiandien V. Tarasovas vertinamas kaip vienas išradingiausių pasaulyje perkusininkų, turinčių išraiškingą garsą ir vaizdinę potekstę. Be abejo, jis yra didžiulis įkvėpimas ir jaunajai Lietuvos muzikantų kartai. Praėjusią vasarą 75-erių V. Tarasovas koncertavo solo bendruomenės radijo „Radio Vilnius“ renginyje.
Arkadijus Gotesmanas
Tiesiog negalima praleisti ritmo meistro, bendradarbiavusio su tokiais kūrėjais kaip Johnas Zornas ir Werneris Herzogas. 9-ame dešimtmetyje džiaze debiutavo vienas universaliausių Lietuvos perkusininkų. Jau daug metų A. Gotesmanas dirba su V. Tarasovu ir kitais žymiais muzikantais. Pasak jo, bendradarbiavimą lemia gyvenimo tėkmė: „Žinoma, būna sutapimų, bet viskas vyksta savaime. Lietuva – labai svarbi ir ypatinga vieta muzikos kūrėjams. Mintys, idėjos, filosofija, eilėraščiai, kuriuos girdžiu vaikštant Vilniaus gatvėmis, yra sukurti puikių menininkų, kurie čia buvo, yra ir bus, darydami šią šalį turtingą. Šios erdvės aura žavi ir įkvepianti.“
Nuo mažens jis turėjo laisvesnį požiūrį į atlikimą, domėjosi bibopu, afrikietiška ritmika, kubietiška muzika, įvairiais instrumentais ir atlikimo technikomis. Kartu su scenos partneriais keliavo po pasaulį ir daug išmoko, ypač kalbant apie perkusiją ir džiazą.
A. Gotesmano nuomone, kalbant apie kūrinio naratyvo prasmę ir iškalbingumą, mušamieji nėra viena iš sudėtingiausių instrumentų grupių, o šiuolaikinės mušamųjų instrumentų technologijos, manieros ir naujos grojimo technikos leidžia atlikti ir melodinę funkciją. Jis ne tik groja džiazą, bet ir atlieka šiuolaikinę akademinę muziką, rašo spektaklių ir instaliacijų scenarijus, bendradarbiauja su šokėjais. Įkvėptas Josifo Brodskio eilėraščių, Arkadijus įrašė solo albumą „J. Brodsky in Memoriam“ (2003). Kartu su aktoriais jis rengia literatūrinius skaitymus; kuria, įrašinėja ir atlieka muziką teatrui. 2010 m. A. Gotesmanas pakvietė į savo pirmąjį monospektaklį „Dievo žmogaus istorija“, 2012 m. kartu su vizualiaisiais menininkais Linu Liandzbergiu ir Artūru Valiauga pristatė projektą „Perkusiniai atvirukai“. A. Gotesmanas yra Vilniaus klezmerio orkestro įkūrėjas ir narys, organizuoja Klezmerio muzikos festivalį.
„Man viskas įdomu, kiekvienam projektui apie savo instrumentų grupę galvoju skirtingai, – viename interviu pasakoja būgnininkas. – Manau, kiekvienam menininkui, gyvenančiam panašų gyvenimą ir besireiškiančiam skirtinguose žanruose, svarbu ir įdomu sukurti unikalias pasirodymo versijas. Viduje vis dar jaučiu pašaukimą ir alkį groti, koncertuoti, būti, girdėti, mokyti, matyti, žiūrėti, klausytis, džiaugtis kitų pasiekimais... Tai mano instrumentai, gyventi taip įdomu.“
Gintautas Gascevičius-Ginc
1988-aisiais jaunas būgnininkas Gintautas Gascevičius prisijungė prie grupės „Bix“ vadinamajame Lietuvos Mančesteryje – Šiauliuose. Per keletą metų jie tapo vienais pagrindinių besikuriančios nepriklausomos Lietuvos muzikos scenos atlikėjų, ne tik grojančių tėvynėje, bet ir gastroliuojančių po visą Europą ir JAV. „Profesoriumi“ pravardžiuotas G. Gascevičius 1993 m. „Bravo“ muzikos apdovanojimuose buvo pripažintas geriausiu Lietuvos instrumentininku.
Be „Bix“, kūrėjas, žinomas kaip Ginc, yra savo solinių pasirodymų garso takelių autorius. Jis nuolat stebina klausytojus netikėtomis perkusijos, vokalo, vizualiųjų vaizdų konceptualizacijomis. „Solo kūryboje naudoju ne tik įprastus instrumentus, – pasakoja Ginc. – Kartais groju specialiais vamzdžiais, turinčiais nerealų skambesį. Juose labai daug muzikalumo... Taip pat naudoju... pupeles. Skamba fantastiškai, bet jūs turite suteikti joms galimybę.“
2017 m. USB formatu išleistas solinis G. Gascevičiaus albumas „FonoGrafijos“ buvo įvardytas kaip vienas konceptualiausių Lietuvoje. Albume „Varava“ (2018) Ginc daug dėmesio skyrė organiškai erdvei, kurioje persipina idėjos, poskoniai ir įtakos. 2020 m. išleistas trečiasis solinis albumas „Oneirology“ (gr. oneiros – svajonė). Tai paskutinė trilogijos dalis – pirmasis albumas skirtas Vietai, antrasis – Erdvei, o šis yra apie Vidų. Prieš keletą metų G. Gascevičius išleido garso takelį spektakliui pagal J. W. Goetheʼs „Faustą“.
„Sąmoningai stengiuosi išeiti iš savo komforto zonos. Kartais protas yra apgavikas – lyg ir eini į priekį, bet viduje nesijauti priblokštas, nejauti savotiško siaubo, vadinasi, niekur nenuėjai. Jei jaučiu siaubą, vadinasi, man pavyko. Ir tokių dalykų, ačiū Dievui, nutinka pakankamai dažnai. Su kiekvienu tokiu išėjimu įgyji naujos gyvenimo patirties.“
2022 m. Ginc sujungė kūrybines jėgas su JAV gyvenančiu „Fluxus būgnininku“ Daliumi Naujokaičiu. Bendradarbiavimo idėja kilo jų pokalbio metu – paaiškėjo, kad abiem patinka prieš du tūkstančius metų Kinijoje parašytas Laozi kūrinys „Tao Te Ching“. Pagrindinė kūrinio idėja – dao koncepcija – apibūdinama kaip natūrali tėkmė. Atlikėjai nusprendė kūrinį sugroti be jokių kiniškų muzikinių citatų ar dekoracijų su hieroglifais. Daugiausia dėmesio skirta turiniui, kuris yra universalus, o ne būdingas kuriam nors geografiniam ar kultūriniam regionui.
Dalius Naujokaitis-Nojo
Pagrojęs džiazą Lietuvoje, D. Naujokaitis, dar žinomas kaip Nojo, 1995 m. emigravo į Niujorką. Ryški asmenybė susidraugavo su legendiniu lietuvių kino kūrėju Jonu Meku ir dalis jo muzikos tapo J. Meko filmų garso takeliais. „Jis nenormalus! Visiškai apsėstas savo meno ir niekas daugiau jam nerūpi! Pametęs galvą dėl muzikos mūzų, jis, kaip ir visi poetai, juda į priekį nenuspėjamai ir pavojingai“, – taip J. Mekas apibūdino šį perkusininką. Nojo taip pat bendradarbiavo su kitais žymiais Niujorko menininkais: Butchu Morrisu, Arthuru Johnu Baronu, Aaronu Keaneʼu, Andrew Weissu, Dougasu Wieselmanu ir kt. Beje, dvi dienas per savaitę Dalius dirba sodininku įvairiose Niujorko mansardose, anot jo, tai tarsi meditacija.
Pastaraisiais metais D. Naujokaitis nuolat atvyksta į Lietuvą ir groja čia su jaunosios kartos improdžiazo muzikantais. Vienas įdomiausių jo projektų – nuolat besikeičiantis orkestras „NoJo Orchestra“, suburtas koronaviruso pandemijos metu. Dalius įrašinėjo būgnus ir paprašė draugų iš Prancūzijos, Brazilijos, Vokietijos ir kitų šalių pridėti savo partijas. Iš viso projekte dalyvavo beveik 50 muzikantų.
Orkestro reinkarnacija – „NoJo Airlines“ su lietuvių muzikantais gyvai groja „Infinity“ teatro spektaklyje Vilniuje. 2016 m. festivalis „Vilnius Jazz“ apdovanojo Nojo už nuopelnus Lietuvos džiazui.
2023-iųjų rudenį D. Naujokaitis Vilniuje surengė vienos dienos festivalį „NoJo FEST“, kuriame pasirodė su visu draugų orkestru. Jo sudėtyje buvo daugiau nei 30 profesionalių, skirtingus instrumentus meistriškai valdančių muzikantų. Pasak organizatorių, muzika jiems – nesuvaržytų ir netikėtų eksperimentų aikštelė, o neįveikiamo iššūkio ant scenos tiesiog nėra. Tuo galima įsitikinti kiekvieną kartą patekus į Nojo pasirodymus.
„Man patinka laisva muzika, kurioje galiu nesilaikyti jokių stilistinių apribojimų, – sako D. Naujokaitis. – Tai nei džiazas, nei joks kitas žanras. Dažnai grojame improvizuotą muziką, nesusitelkdami į jokį stilių ar žanrą. (...) Nesu labai techniškas, bet turiu savo grojimo stilių. Visi tai žino, todėl ir kviečia į kai kuriuos projektus. Skambina, nes reikalingas būtent Dalius. Kitas žmogus atneštų ką nors kita.“
Marijus Aleksa
Panašiai kaip „Nojo Orchestra“ projekte, Marijus Aleksa paprašė savo kolegų muzikantų iš viso pasaulio prisidėti prie jo albumo „As They Are“. 2023 m. išleistas įrašas – sesijinio būgnininko virsmo muzikos kūrėju garsinė dokumentacija. Tai jau ne pirmas solinis M. Aleksos nuotykis. Įvairių žanrų būgnininkas ir prodiuseris savo džiazo patirtis pritaiko pasaulinėje ir elektroninėje muzikoje sukurdamas unikalų skambesį. 2018-aisiais jis išleido debiutinį solo albumą „Maps“, pernai su ilgamečiu kūrybiniu partneriu Pauliumi Kilbausku įrašė „Muziką neegzistuojančiam filmui“, o su žinomu elektroninės muzikos prodiuseriu Manfredu – projekto „Santaka“ albumą „No Rivers Here“ ir kitus leidinius.
M. Aleksos kūryba panaši į ekspresionistų kūrinius: spalvinga, ryški, intuityvi ir hipnotizuojanti, peržengianti muzikinių žemėlapių ribas, jungianti džiazo, world ir elektroninės klubinės muzikos pasaulius. „Hiphopas, džiazas, rokas, lotynų muzika ir kiti žanrai turi aiškias šaknis, tačiau elektroninė muzika atsirado ne konkrečiame regione, o technologinės pažangos dėka, – sako Marijus. – Kadangi džiazas buvo labai novatoriškas ir progresyvus, šiandieninis džiazas man yra elektroninė muzika, nuolat ieškanti ir besikeičianti.“
Pradėjęs nuo tuščių žemės riešutų sviesto indų trankymo Vilniaus priemiestyje, M. Aleksa tobulino įgūdžius įvairiose grupėse, tokiose kaip „Dublicate“, ir tapo vienu geidžiamiausių sesijinių būgnininkų Londone. Marijaus talentą pripažino tokie vardai kaip Keyonas Haroldas, Billas Lauranceʼas, Joe Armonas Jonesas, Ashley Henry, Dennisas Rollinsas, China Moses, Benas Marcas, Anthony Josephas, Femi Temowo, Oscaras Jeromeʼas ir kiti.
Pernai pagrojęs su „Grammy“ apdovanojimų laureatu pianistu Billu Lauranceʼu, Marijus galvoja net baigti sesijinio muzikanto karjerą ir pakeisti rakursą: „Norėčiau pagaliau būti kviečiamas ne profesionaliai atlikti svetimos muzikos, o dėl savo stiliaus ir muzikos. Būtent tokia kryptimi norėčiau projektuoti savo karjerą ateityje.“
„Kaip kviestinis muzikantas, gyvenau savotiškame kompromise – kuo toliau, tuo mažiau to norisi, – pripažįsta M. Aleksa. – Kūrybinėse kitų žmonių kelionėse pasijutau turistu. Kai kas užsiima tuo visą gyvenimą, bet aš supratau, kad daugiau nebenoriu, nes jaučiuosi tarsi netikras.“
Tikrąjį M. Aleksą galima išgirsti 2023 m. išleistame albume „Solo Live in Vilnius“. Improvizuotos muzikos koncertų serijos „Improdimensija“ įrašas yra gurmaniškas techninio meistriškumo ir vizionieriško virtuoziškumo desertas su Jaki Liebezeito, Milfordo Graveso, japoniškos gagaku ir Vakarų Afrikos perkusijos, klasikinės minimalistinės ir, žinoma, elektroninės muzikos prieskoniais.
Adas Gecevičius
2011 m. Lietuvos alternatyviosios muzikos sceną šturmavo išradingas eksperimentinio trio „Sheep Got Waxed“ postdžiazas. 2022 m. grupė grįžo su trečiuoju studijiniu albumu „More Chews“, tačiau visi trys nariai kūrybiškumu dalijasi ir kituose projektuose. Būgnininkas ir prodiuseris Adas Gecevičius arba tiesiog Adas – dar vienas perlas, užaugęs derlingoje Lietuvos muzikos dirvoje. Gimęs 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Adas atstovauja pirmajai kartai, užaugusiai be sovietinio raugo.
„Mano pirmasis kūrinys sau buvo ambientas, nors tuo metu grojau būgnais metalo grupėje, – prisimena Adas. – Jūros garsai, fortepijonas ir styginių kvartetas. Po dienos ritmo dažnai nesinori nieko kito, tik medituoti. Kurti melodijas ir harmonijas man taip pat įdomu kaip ir groti. Pradėjęs mokytis, klausiausi tik būgnininkų. Šiandien tai jau nebesvarbu: jei yra gera būgnų partija, atkreipiu dėmesį, bet jei kūrinys geras, tuomet būgnų net negirdžiu, klausausi bendros visumos. Noriu kuo daugiau sužinoti apie muziką.“
Iš ramių kurortinių Druskininkų kilęs Adas šiandien yra aktyvus įvairiose srityse: kuria muziką postrepo projektui „Vilniaus energija“ bei urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymams, prodiusuoja įvairius atlikėjus ir puoselėja savo solinį projektą – paklausykite jo eksperimentinės elektronikos albumo „Mikroritmika“ (2020), postfolko bandymų albume „Dėl žalio žolyno“ su dainininke Vilte (2021) ar minimalistinių lo-fi eskizų su Šaruku iš „Garbanoto“ dueto minialbume „Tavo žmogus“.
„Esu daug kartų įsitikinęs praktiškai – viskas priklauso nuo pristatymo, – įsitikinęs Adas. – Scenoje turi nugalėti visas baimes ir drąsiai dėstyti savo idėjas, net jei nesi jomis tikras. Kaip sakė vienas džiazo klasikų, nėra blogų natų, yra tik prastai sugrotos. Tai irgi psichologinis dalykas. Man atrodo, šiame gyvenime muzikantas ar menininkas turi būti kuo drąsesnis. Reikia ne mykti, o žiūrėti į viską taip, kaip nori, ir nedaryti jokių kompromisų, vedančių į baimę ir neviltį.“
Vladas Dieninis
Ado kolega drumaturgijos projekte – Vladas Dieninis. Šiandieninis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertmeisteris, kompozitorius ir atlikėjas kaip būgnininkas išbandė save įvairių muzikos krypčių grupėse: „AVaspo“, „fusedMarc“, „Luumm“, „cutthroats“, „Darbo Džiaugsmai“. Kaip vėliau paaiškėjo, Vladas visada domėjosi nuotykingesniais garsais. Šiandien šį universalų atlikėją vieną dieną galima sutikti grojantį tamsiame prakaituotame reive, o kitą – kalbantį apie garso filosofiją akademijos auditorijoje.
2013 m. Vladas tapo keliaujančio edukacinio garso meno projekto „Garso architektūra“ lektoriumi. Projektas buvo skirtas garsu besidomintiems Lietuvos provincijoje gyvenantiems žmonėms. Vėliau kuravo garso meno ir eksperimentinės muzikos pasirodymų seriją „Intersections“.
Beveik tuo pat metu V. Dieninis pradėjo kurti garsus šiuolaikinio šokio spektakliams ir koncertuoti gyvai kolektyvo „Isla to Isla“ renginiuose.
„Pirmuoju žingsniu iš komforto zonos tapo pasiūlymas kurti muziką šiuolaikinio šokio spektakliui. Buvo keista kurti muziką ir negroti jos gyvai. Įvyko tam tikras psichinis lūžis. Šioje srityje dirbu jau 11–12 metų. Pasikeitė veiksmų ir įrankių arsenalas, pradėjau mąstyti šiek tiek kitokiomis kategorijomis. Tai išlaisvina. Man atrodo, muzikantams labai svarbu išeiti iš įprasto lauko – tie patys dalykai atsiveria kitu rakursu. Pajutau tokią veiksmų laisvę, kokios niekada nebūčiau gavęs grodamas grupėje. Tačiau reikia žengti daugybę žingsnių, kad galėtum lipti į sceną vienas“, – teigia V. Dieninis.
Viename pirmųjų savo gyvų pasirodymų kūrėjas mini „écriture automatique“ arba „automatinį rašymo būdą“: „Tai ritminis koliažas, valdomas psichinių impulsų. Kompozicijos pasakojimas paremtas neracionalia ir asociatyvia kalba, kuria siekiama slopinti loginio diskurso prievartą, taip išsaugant siurrealistinės estetikos kūrybos modelį. Pasąmonė turi ribotą laiką pasireikšti prieš prasidedant proto kontrolei. Jautrumo ir emocionalumo resursai gali atsverti loginį pažinimą, pasąmoningai kuriamos garsinių vaizdų sekos bei asociacijų grandinės gali atverti netikėtų analogijų ir naujų sąsajų lauką, išplėsti logocentriškai suvokiamą tikrovę ir pastūmėti ją į kitokių įvykių pasaulį.“
2021-aisiais V. Dieninis išleido konceptualų albumą „HAJAT“, kuriame skamba anksčiau nepublikuotos muzikos, sukurtos teatro ir šokio spektakliams, atspindys ir permąstymas. Jame muzikantas bando atkartoti save praeityje, pasitelkdamas to meto kūrybinę logiką ir jausmus.
Pastaruoju metu Vladas kūrė spektaklį su garso inžiniere ir sinchroninių triukšmų (follies) kūrėja Dominyka Adomaityte. Kartu jie visiškoje tamsoje pristatė garsinį spektaklį „Eiti į pat vidurį“, lydimą Jono Meko poezijos. Tai 3 metus trukusio garso meno ir muzikos edukacijos projekto „Regėjimo fonas“, skirto regėjimo negalią turintiems žmonėms, kulminacija.
„Kūrybinė aplinka paskatino mane eiti savo keliu, – pasakoja Vladas. – Grupėse, kuriose grojau, buvo atviri kūrybingi žmonės, visi buvome integruoti į kūrybinį procesą. Ir pats jaučiau, kad būgnų partijos tėra vienas iš elementų. Man buvo įdomu dalyvauti visuose procesuose nuo kompozicijos kūrimo iki skambesio ieškojimo. Po truputį plėtėsi interesų laukas. Klausiausi daug muzikos, supratau, kad perkusija skamba skirtingai, priklausomai nuo muzikos. Ėmiau savęs klausinėti, kodėl, kaip ir kas. Visa tai padėjo atrakinti ir išlaisvinti kūrybiškumą. Jei aplinka tave palaiko ir nestato į griežtus rėmus, tai pati geriausia terpė tobulėjimui. Tampi savarankiškas kaip kūrėjas.“
Mantas Augustaitis
Dar vienas drumaturgijos dalyvis Mantas Augustaitis savo įgūdžius tobulino įvairiose grupėse: „Umiko“, „In Search“, „No Dog Barking“, „Keymono“ ir kt. Buvo akivaizdu, kad šiai kūrybingai asmenybei būgnų komplektas per ankštas. Nieko nuostabaus, jog 2015-aisiais jis Chung Kran vardu išleido solinį albumą „It’s All Bananas Folks“.
Mantas užaugo nedideliame Vilkaviškio miestelyje, tačiau vyresnysis brolis užsiėmė muzikos įrašų platinimu, todėl jaunuolis turėjo galimybę susipažinti su muzikos įvairove. Vėliau pradėjo mokytis groti būgnais, užmiršęs svajonę tapti mados dizaineriu. „Turėjau daug įvairios praktikos, kuri padėjo suprasti, kaip skirtingose srityse reikia elgtis su mušamaisiais instrumentais, visiškai pasikeitė mano požiūris į muziką, – yra pasakojęs Mantas. – Kažkaip savaime atsirado grupės ir projektai. Vieni jų baigėsi labai greitai, kiti truko ilgiau, bet po truputį supratau, kad galiu girdėti muziką be kitų pagalbos ir žinau, ką noriu su ja daryti.“
„Pradėjęs kurti, nebuvau sugalvojęs nieko konkretaus, tiesiog sėdėjau naktimis ir užrašinėjau savo idėjas kompiuteryje, – prisimena jis. – Buvo sunku, nesijaučiau padaręs viską, bet geresnio sprendimo, kaip atsikratyti viso šito balasto, neradau. Taigi, surinkau medžiagą, išleidau pirmąjį albumą ir tai buvo palengvėjimas.“
M. Augustaitis naudoja savo balsą, vinilo plokšteles, semplus, gitarą ir elektroniką, sukurdamas originalų lo-fi skambesį. Nuoširdžiai ir smagiai kurdamas, Mantas visai nemąsto, mėgsta žaisti, ir tai galiausiai nubrėžia kūrimo proceso projekciją. Visa tai jam – savęs pažinimo kelionė.
Šiuos metus (2023 m. – red. past.) Mantas pradėjo legendinėje „Cafe OTO“ Londone, kur pasirodė su kitu drumaturgijos „ideologu“ Adu ir eksperimentinio garso menininkais iš Lietuvos.
***
Susiliejančių koliažų post-post-post eroje muzikos žanrai nebėra svarbūs. Kaip ir įprasti muzikantų vaidmenys. Kartais būgnininkas būna frontmenas, kartais nesupranti, kas išvis būgnija, o kartais būgnininkas – tiesiog vaikinas, spaudantis semplų pilnus padus ar tiesiog dainuojantis pagal namuose sukurtus ritmus. Todėl būgnininko pasiūlymas grupei pabandyti vieną iš jo dainų šiandien visiškai nebejuokingas.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.