Justina PALTANAVIČIŪTĖ | Kūrybiškai reflektuoti dabartį: standartams nepaklūstančios „Operomanijos“ trajektorijos
Prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ pavadinimas jau pats savaime sufleruoja aistrą operos žanrui. Daugiau nei penkiolika metų gyvuojanti organizacija, po savo stogu unikaliems tarpdisciplininiams projektams suburianti įvairių sričių menininkus, veikia kaip demokratiška erdvė, skatinanti kūrėjus permąstyti operos žanro prigimtį, nuolatos ieškoti naujų, Gesamtkunstwerk idėją vis naujai perteikiančių meno formų ir kūrybiškai reflektuoti dabartį ir jos tikrovę. Ir nors „Operomanijos“ prodiusuojami kūriniai susilaukia publikos ir kritikų simpatijų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kontekstuose, „Operomanijos“ platformoje svarbus ne tik galutinis kūrybos rezultatas, bet ir jo procesas – džiaugsmas ir laisvė kuriant kartu, kūrybiškai bendradarbiaujant.
Ne vienas ne tik operos žanro, bet ir šiuolaikinio meno mylėtojas kaskart nekantriai laukia „Operomanijos“ realizuojamo šiuolaikinės alternatyvios operos ir multidisciplininio meno festivalio NOA (Naujosios operos akcija), pateikiančio pluoštą gaivių, kartais provokuojančių menine forma išreikštų požiūrių į socialinę tikrovę, kurių dėmesys nukrypsta į įvairius socialinius kontekstus – nuo nuolat perkančių ir parduodančių pardavėjų monotoniškos kasdienybės operoje „Geros dienos!“ iki atvirai savo patirtis pasakojančių sekso industrijoje dirbančių žmonių „Traviatose“.
„Operomanijos“ vairą nuo pat pradžių stipriai laikanti prodiuserė Ana Ablamonova, kuriai 2023-iųjų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose už naujų sceninės išraiškos formų paieškas įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras, sako, kad noras operoje reflektuoti tikrovę nėra būdingas tik dabarties kūrėjui. Šiandienos menininką nuo istorinio skiria kontekstas, aštriomis temomis leidžiantis kalbėti daug laisviau ir atviriau nei įvairiais istoriniais laikotarpiais, kuomet operos turinį ribojo cenzūra.
Ypatinga meile operos žanrui alsuojantis pokalbis su „Operomanijos“ prodiusere A. Ablamonova sufleruoja, kad operos tyrėjų išgalvotas naratyvas apie operos žanro mirtį tėra mitas – iš tiesų opera yra ne tik istorija, bet ir dabartis.
Ana, kas yra „Operomanija“? Kokios idėjos, požiūriai vienija „Operomanijos“ prodiusuojamus kūrinius ir jų autorius?
Savo atsiradimo pradžioje, 2008 m., „Operomanija“ buvo kūrėjų, atlikėjų, tyrėjų ir kitokio pobūdžio kultūros veikėjų bendruomenė, kuriems buvo tiesiog smagu būti kartu ir be galo įdomu drauge kurti operas, tyrinėti šio žanro ribas ir galimybes. Ilgainiui, bendruomeniškumo entuziazmui išblėsus, o bendruomenės nariams atradus naujų kūrybinių interesų krypčių, visa tai natūraliai transformavosi į prodiuserinę kompaniją, kuri prisiėmė atsakomybę už organizacijos veiklos krypčių formavimą. Įvairių projektų kontekstuose „Operomanija“ pradėjo dirbti su skirtingais nepriklausomais menininkais, dėmesio centrą perkeliant į kūrybos procesą ir rezultatą, o bendruomenės formavimo užduotį paliekant antrajame plane. Visi menininkai, su kuriais šiuo metu bendradarbiaujama, yra kūrėjai, turintys savo individualius kūrybos braižus, neretai pakankamai skirtingas menines kalbas ir vizijas. „Operomanija“ juos suburia aplink operos žanro galimybių tyrinėjimo ir transformacijų idėjas bei prisiima prodiuserio funkciją – prodiusuoja kūrinius, kūrybinius sumanymus, bet ne pačius menininkus.
Bendruomenė gi aplinkui tokį reiškinį susiformuoja savaime, tačiau ji ir jos vienybė nėra pagrindinis tikslas. Šiandien „Operomanija“ yra darinys, dirbantis su labai įvairiomis ir skirtingomis estetikomis, stiliais ir požiūriais į kūrybą, kurie neretai vienas kitam prieštarauja. Sukuriame terpę, kurioje įvyksta labai įvairūs, savaip unikalūs kūrybiniai procesai. O visa tai vienija galbūt tik menininkų domėjimasis operos žanro galimybėmis, laisvas požiūris į jo transformacijas, grįstas žanro raidos istorine retroperspektyva ir individualiu kūrėjų išradingumu. Neegizstuoja joks su „Operomanija“ bendradarbiaujančius kūrėjus vienijantis braižas. Tiesą sakant, ieškoti jo būtų ne tik netikslinga, bet tikriausiai ir neetiška nepriklausomų kūrėjų, su kuriais yra bendradarbiaujama, atžvilgiu.
Teatro tyrėjai įvairių operos žanro formų kūrėjų atsiskyrimą nuo valstybinių institucijų, o kartu ir prašmatnaus operos vartojimo ritualo atsisakymą traktuoja kaip revoliucinį veiksmą. Ar „Operomanijos“ kūriniuose galima įžvelgti norą oponuoti tradicinės operos formai ir pačiam operos reiškiniui?
Kai mes pradėjome veiklą, galimybės jauniems menininkams veikti operos žanre buvo labai ribotos. Valstybinės institucijos, kuriose tuo metu iš esmės ir vyko visas su opera susijęs veiksmas, buvo ganėtinai uždaros. Jeigu jose ir egzistavo operos studijos ar kokios nors į jaunus menininkus orientuotos programos, jos dažniausiai buvo dedikuotos dainininkams. Autoriams, kūrėjams išbandyti savo jėgas dramma per musica kūryboje galimybių iš esmės nebuvo. Taigi, šiame kontekste „Operomanija“ susikūrė kaip alternatyva: platforma, kurioje, tuomet būdami dar labai jauni žmonės, galėjome veikti, mokytis, bendradarbiauti, kurti, ieškoti ir atrasti.
Ieškoti kažkokių priešpriešų su valstybinėmis, operos žanrą kuriančiomis institucijomis, nematau prasmės. Vieni kitiems esame alternatyvos, dirbančios su pakankamai skirtingais kūrybos metodais ir auditorijomis. O konkurenciją kultūros renginiui gali sudaryti nebūtinai tik kitas giminingas kultūros renginys. Kartais dėl žiūrovų dėmesio ar kitų gėrybių konkuruojame su sporto varžybomis, gerais ar blogais orais arba politiniais įvykiais. Žinoma, tam tikrų konfrontacijų kūrybiniuose sprendimuose kartais atsitinka, bet tai tėra smagus, kartais kiek ironiškas flirtas. Pavyzdžiui, kuriant trumpiausią nanooperą „Dresscode‘as: opera“ (autoriai: Rita Mačiliūnaitė, Jonas Tertelis, 2012 m. – aut.past.) buvo atsigręžta į „privalomus“ ritualus, kurie lydi į operos teatrą besiruošiančius žmones. Tuo tarpu neseniai rampos šviesą išvydusioje operoje „Traviatos“ (autoriai: Maximilianas Oprishka, Artūras Areima, 2022 m. – aut. past) buvo kiek paflirtuota su Giuseppe Verdi „Traviata“. Traktuoti „Operomaniją“ kaip priešpriešą tradicinei operai, operos tyrėjų dar vadinamai klasikine ar didžiąja, nematau būtinybės.
Kas yra „Operomanijoje“ kuriantys autoriai? Ar dauguma jų – jauni akademinio lauko kompozitoriai?
Menininkai, kurie po „Operomanijos“ stogu susiburia tam, kad sukurtų konkretų kūrinį, ateina iš labai skirtingų kontekstų – tiek akademinio, tiek alternatyviosios ar populiariosios muzikos laukų, tiek iš kitų terpių. Kūrinius inspiruoja ne vien kompozitoriai ar garso menininkai, kaip tarsi yra įprasta – kartais impulsą pradžiai suteikia režisierius, libreto autorius, dainininkas arba kitokios profesijos atstovas. Kelias link kūrybinio proceso ir rezultato būna labai įvairus. Priklausomybė profesijai šioje platformoje išties įvairuoja, ką sąlygoja žanro specifika. Amžiaus požiūriu kūrėjų ir atlikėjų įvairovė taip pat yra ganėtinai plati. Nors, atsižvelgiant į tai, kad „Operomanijos“ ištakos slypi bendraamžių kūrėjų iniciatyvoje, galima pastebėti tam tikrą amžiaus dominantę, tačiau ir tai nėra taisyklė. Geografiniu požiūriu daugiausia dirbame su menininkais iš Lietuvos, nors tikrai būta kūrėjų ir iš užsienio šalių, tačiau proporciškai jų yra gerokai mažiau, nes tokiais atvejais kyla nemažai papildomų logistinių rūpesčių ir kūrybinio proceso trikdžių.
Dauguma po „Operomanijos“ stogu atsirandančių kūrinių – meninė šiandienos socialinių problemų refleksija, neretai pasirenkamos net labai jautrios temos. Kodėl dabarties operos žanro kūrėjams tokios temos rūpi?
Įdomu būtų sužinoti, kokios mintys sukosi Verdi galvoje, kai jis kūrė „Traviatą“, „Aidą“ ar „Rigoletą“. Juk net istorinius ar mitologinius klasikinių operų siužetus galima traktuoti kaip tam tikras metaforas, atskleidžiančias jautrias ir aktualias to laikmečio, kuriame kūrė autorius, temas, socialines problemas. Esu tikra, kad menininkai visuomet savo kūryboje nori reflektuoti tą įvairialypę dabartį, išreikšti ir įprasminti tai, kas jiems yra aktualu. Skirtingi tik keliai, kuriais to yra siekiama. Šiuo požiūriu, manyčiau, dabarties operos žanro kūrėjai nesiskiria nuo praeities autorių. Ir net jeigu meno kūrinys kuriamas kaip tam tikras meninis ritualas, skirtas pasigrožėti, giliai nekapstant jokių nūdienos socialinių problemų, jis fiksuoja tai, kas aktualu šio kūrinio autoriui. Menininkas turi galią ne tik reflektuoti, bet ir aktualizuoti įvairius dabarties reiškinius, iškelti klausimus, kad ir nedidelius, bet jam labai reikšmingus. Tarkime, garso menininko Arturo Bumšteino barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Blogi orai“ (2017 m.) – vienas pavyzdžių, kur nėra aiškios socialinės žinutės, bet įamžinta autoriui asmeniškai labai svarbi medžiaga, tema, kuri užkuria jo fantaziją.
Ar tokie kūriniai užkuria ir žiūrovo fantaziją?
Pastebiu, kad menininkai ganėtinai retai galvoja apie žiūrovą kaip apie galutinį produkto vartotoją, nes pernelyg giliai pasineria į kūrybinį procesą. Žinoma, kūrėjas suvokia, kad be auditorijos scenos menų erdvėje kažin ar kas apskritai galėtų vykti. Tačiau žiūrovas menininko vaizduotėje nėra galutinis taškas, „paslaugos gavėjas“ ar „vartotojas“ – dažniausiai jis yra vienas iš visumos segmentų. Štai, pavyzdžiui, tokių kūrinių kaip „Confessions“ (autoriai: Jens Hedman, Rūta Vitkauskaitė, Åsa Nordgren, 2015 m. – aut. past.) ar „Glaistas“ (autoriai: Rimantas Ribačauskas, Mantas Jančiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys, 2019 m. – aut. past.) atvejais, kuomet auditorija į meno kūrinį įtraukiama tiesiogiai ar net tampa jo dalimi, apie žiūrovą galvojama kaip apie tam tikrą kūrybos erdvę. Operos „Confessions“ kūrėjus domino erdvinio garso poveikis žmogaus vaizduotei. Spektaklio metu publika susodinama tam tikroje akustinėje erdvėje, aplink juos kuriamas garsas, stebimas jo poveikis, ir, atsižvelgiant į auditorijos reakcijas, imamasi skirtingų veiksmų. Šiuo atveju žiūrovas yra kintamoji meno kūrinio dalis, tad įdomu stebėti, kaip, keičiantis žiūrovui, keičiasi pats kūrinys, ypač gastrolių kitose šalyse, kituose kultūriniuose ar socialiniuose kontekstuose metu. O ar užkuria toks santykis žiūrovo fantaziją? Priklauso nuo daugybės veiksnių – daugybės kintamųjų, kaskart pasiūlančių unikalią meninę patirtį.
Ar yra buvę kuriozų, kuomet „Operomanijos“ kūrinys neatitinka žiūrovo lūkesčių? Vis tik žodis „opera“ čia gali nurodyti kitą kodą.
Taip, yra buvę. Pastebiu, kad taip kartais nutinka po kokio nors dovanų pirkimo laikotarpio, pavyzdžiui, Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, kuomet yra žaibiškai išperkami bilietai į renginius. O vėliau tuose renginiuose, į kuriuos buvo žaibiškai išpirkti bilietai, pastebiu žiūrovus, kurie galimai bilietus į šiuos renginius gavo dovanų ir buvo akivazdžiai nusiteikę kiek kitokiam operos renginiui. Dažniausiai kūrinius rodome kiek neįprastuose kontekstuose, klasikinei operai nebūdingose erdvėse. Iš žiūrovo elgesio, kūno kalbos galima nuspėti nepasitenkinimą dar neprasidėjus pasirodymui. Pavyzdžiui, neseniai operos „Geros dienos!“ (autorės: Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Rugilė Barzdžiukaitė, 2011 m. – aut. past.) eilėje į salę bestovintys žiūrovai išreiškė nepasitenkinimą susiformavusia eile, piktinosi nepagarba žiūrovui, nors stovėjimas eilėje (tarsi eilėje prie kasos prekybos centre) yra konceptuali kūrinio dalis. Vis tik dauguma lankytojų žino, kur ateina. Manau, kad per penkiolika metų mums jau pavyko suformuoti terpę, kurios koncepcija ir filosofija yra ganėtinai aiškios publikai. Nors opera daugeliu atvejų kūrėjams būna esminis atspirties taškas pradedant kurti, visgi neretai nuo jo nutolstama į mažiau apibrėžtas tarpdiscipliniškumo formas. Todėl prieš kiekvieną premjerą stengiamės surastį kuo tikslesnį kūrinio žanro įvardijimą – garso patirtis, erdvinė opera tamsoje, komiksų opera, muzikiniai paveikslėliai, koncertas su choreografine uodega ir t.t. Tikslesnė nuoroda padeda žiūrovui atitinkamai nusiteikti spektakliui, suformuoja tikslesnius lūkesčius.
Tokiuose kūriniuose kaip „Darius Radvila, Vytauto“ (autoriai: Karolis Kaupinis, Birutė Kapustinskaitė, Arnas Mikalkėnas, Goda Paleikaitė, 2020 m.) ar A. Bumšteino „Audiokaukas“ (2015 m.) panaudoti Lietuvos televizijos apie 1990-uosius metus transliuotų laidų fragmentai grąžina į Nepriklausomybės laikotarpio pradžią, tad dvelkia tam tikra nostalgija. Kodėl autoriai pasirinko būtent šio laikotarpio medžiagą?
Toks šių kūrinių panašumas – atsitiktinumas. A. Bumšteinas mėgsta dirbti su jau egzistuojančios medžiagos ar objektų permąstymu, įveiklinimu, rekomponavimu. „Audiokaukas“ šiuo atveju nėra vienintelis toks darbas. Pavyzdžiui, barokinio teatro triukšmų mašinos, kurias Arturas panaudojo performanse „Blogi orai“, yra jau XVII a. egzistavęs garso efektų išgavimo prietaisas, šiame performatyvaus garso meno įvykyje atsidūręs dėmesio centre ir prikeltas naujam gyvenimui. „Radvila Darius, Vytauto“ atvejis – sutapimas: režisierius Karolis Kaupinis, kuriam buvo pasiūlyta įsitraukti į operos, reflektuojančios Lietuvos dabarties problemas, kūrybinę komandą, tuo metu dirbo LRT, kaip tik besiruošdamas vienam savo būsimų kino filmų tyrinėjo LRT archyvus. Beieškodamas medžiagos, jis pastebėjo, kad daug problemų laiko tėkmėje atsikartoja. Nemanau, kad šiuo atveju dokumentika buvo naudojama nostalgijos tikslais – veikiau kaip priemonė ironiškai pažvelgti į mus, dabarties žmones. Vaizdo medžiagos fragmentai iš 1989–1991-ųjų LRT laidų inspiruoja įvairias skirtingų auditorijų reakcijas – žmonės, kurie tuomet buvo jauni, aktyviai įsitraukę į Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo veiklą, nostalgijos momento tikriausiai neišvengia. Jaunesnė auditorija galbūt žvelgia į šiuos „paveikslėlius“ su tam tikru antropologiniu smalsumu. Vis tik „Radvila Darius, Vytauto“ kūrėjų tikslas buvo kalbėti apie dabartį.
Tendenciją, kuomet archyvinė medžiaga ar istorinė dokumentika tampa veiksminga priemone dabarties analizei, įžvelgiu ir kituose „Operomanijos“ prodiusuojamuose kūriniuose – pavyzdžiui „Glaiste“, kurio pagrindas yra Holokaustą Vilniaus gete išgyvenusių asmenų interviu garso įrašai, daryti 2019 m. „Glaiste“ kalbama apie šiandien aktualų atminties trapumą, laikinumą, kintamumą. Šis kūrinys mus priverčia susimąstyti, pasvarstyti, kaip gyventi ir elgtis šiandienoje, ypač aštriai – dabar Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje.
Kur kas nepatogesnės problemos atsidūrė operos „Traviatos“ kūrėjų akiratyje: kūrinys remiasi autorių surinkta dokumentika, kuri atskleidžia Lietuvos sekso industrijoje dirbančių žmonių realijas. Dramos teatro kontekstuose socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių reprezentacija per dokumentiką jau tampa gana įprastu reiškiniu, net tendencija. Operos žanro lauke – tai vis dar nauja. Kaip radosi tokios operos idėja?
Mintis apie tai sukosi jau ganėtinai seniai. O pagrindiniu impulsu imtis veiksmų tapo Lietuvos nacionalinės operos 100-mečio minėjimas, kuris išprovokavo visų valstybinių muzikinių teatrų anonsuotus ketinimus statyti Verdžio „Traviatą“. Nors pandemija kiek pakoregavo anonsuotus planus, visgi rampos šviesą išvydo nemažai šio klasikos šedevro pastatymų. Dėmesį traukė tai, kad nacionalinės operos šimtmetį visi teatrai nusprendė minėti būtent taip. Įdomu ne tik tai, kokią simbolinę reikšmę šis opusas įgijo Lietuvos kontekste, bet ir tai, kad paties kūrinio turinys, jame pasakojama ganėtinai tragiška kurtizanės istorija susiniveliavo, tapo antraplaniu dalyku, užgožtu tradicijos ir žiūrovų taip laukiamo naujametinio šampano taurės glamūro. Visa tai paskatino susimąstyti, kiek klasikinė opera kaip reiškinys pajėgi reflektuoti dabartį, tapti veiksmingu teatro kaip forumo įrankiu, o kiek joje yra gražios tradicijos, didingo reginio ir socialinio ritualo. Taip atsirado mintis sukurti alternatyvų opusą apie šiuolaikines traviatas, bandant sugrąžinti žiūrovą prie istorijos esmės, kvestionuojant susiklosčiusios tradicijos svarbą nacionalinės operos kultūrai. Idėja migravo per kelis autorius ir galiausiai atsidūrė Maximiliano Oprishkos ir Artūro Areimos rankose.
Dar vienas nagrinėjama tema gana provokuojantis „Operomanijos“ kūrinys – Alberto Navicko, Gabrielės Labanauskaitės ir Dr. GoraParasit komiksų opera „Alfa“ (2018 m.), kurioje subtiliai paliečiama LGBTQ+ problematika. Ar publika įvertina socialinę ar tam tikra prasme net edukacinę tokių kūrinių reikšmę? Ar vis tik labiau koncentruojamasi į meninę darbotvarkę?
Komiksų opera „Alfa“ – nors neilgas, bet labai intensyvus, ekspresyvus darbas. Pastebiu, kad žiūrovai, pirmą kartą stebintys šį kūrinį, neretai būna pritrenkti meninės raiškos, visa ko kaitos, tempo ir intensyvumo. Žinau, kad kai kas nusprendžia apsilankyti šiame renginyje ir antrą kartą, kad galėtų susikoncentruoti ties istorija ir temomis, kurios yra nagrinėjamos kūrinyje. Ar publika vertina socialinę šio kūrinio reikšmę? Galimai taip. Tokias išvadas galiu daryti matydama operos rodymuose dažnai apsilankančias LGBTQ+ bendruomenės narių kompanijas. Tuo tarpu garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ yra tas atvejis, kuris be abejonės atlieka ir edukacinę misiją. Jau pažįstame nuolatinius šio renginio lankytojus, kurie vis pakartotinai ateina ir atsiveda kokį nors naują draugą ar šeimos narį. Be to, „Glaistas“ yra įtrauktas ir į edukacinę „Kultūros paso“ programą.
Kaip galima būtų apibūdinti „Operomanijos“ funkciją Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste? Galbūt tai yra novatoriškų scenos menų idėjų buveinė?
„Operomanija“ yra Lietuvos scenos meno ekosistemos dalis, kuri, norėtųsi tikėti, yra svarbi. Ir ši svarba yra ne apie organizaciją, bet apie jos prodiusuojamus meno kūrinius – turinį. Pastaruoju metu gana daug susiduriu su valstybinėmis įstaigomis ir suvokiu, kaip jose menininkams patogu, bet tuo pačiu sudėtinga kurti. Paradoksalu: atrodo visos valstybinių įstaigų sistemos, mechanizmai, profsąjungos ir kitokie dariniai sukurti menininkų patogumui, bet tuo pačiu tai beprotiškai varžo kitonišką kūrybą, naujus, susiformavusiai sistemai nepritaikytus kūrybos metodus. Visame šiame kontekste „Operomanijai“ pavyko pasiekti tam tikrą balansą, kuris kūrėjams gali suteikti šiokias tokias sąlygas, leidžiančias susikoncentruoti į kūrybą be sistemos, o ne į kūrybą sistemoje. Sistemos nebuvimas, organizacijos kompaktiškumas ir lankstumas suteikia menininkams laisvę ir kitoniškos kūrybos realizacijos galimybę. Suprantama, tai turi ir tam tikrą kainą – infrastruktūros nebuvimas sąlygoja infrastruktūrinius, logistinius suvaržymus, trūksta procesus aptarnaujančių žmogiškųjų resursų, kūrybiniam procesui išsitęsus laike, honorarai tampa netolygūs į kūrybinį procesą investuotam laikui ir daugybė kitų niuansų. Bet visgi tai jau yra tam tikra terpė, leidžianti veikti taip, kaip yra geriausia individualiam kūrybiniam sumanymui, todėl pakankamai atvira kitoniškumui ir savitumui.
Kaip vyksta kūrybinis procesas „Operomanijoje“? Koks atlikėjų vaidmuo jame?
Kiekvienas kūrybinis procesas yra savaip unikalus. Vienos, visiems atvejams taikomos formulės nėra. Atlikėjai neretai tampa kūrybinio proceso dalimi, o kartais būna tik sukurto kūrinio išpildytojai. Visais atvejais stengiamės bendradarbiauti su tais menininkais, kuriems yra įdomi kūrinio idėja, sumanymas rezonuoja ir įtraukia. Pozityvus požiūris ir atvirumas kūrybiniam procesui, kūrėjų siūlomoms žaidimo taisyklėms ir eksperimentams – labai svarbūs veiksniai, turintys įtakos kūrinio sėkmei.
O atlikėjų įsitraukimas į kūrybinį procesą įvyksta labai skirtinguose etapuose. Neretai nauji kūriniai kuriami jau turint omenyje labai konkrečius atlikėjus ir jų galimybes. Tokiais atvejais atlikėjai dažnai pasiūlo ir tam tikrus sprendimus autoriams. Pavyzdžiui, 2022 metais pasirodžiusio muzikinio performanso „Sporto grupė“ (autorės: Gabrielė Labanauskaitė, Gailė Griciūtė, Viktorija Damerell – aut.past.) atlikėjų komanda ilgą laiką kartu su autorėmis repetavo grodama kūriniui specialiai sukurtais vargonais-treniruokliais, improvizavo taikant įvairias išplėstines technikas, kol galiausiai kompozitorė Gailė Griciūtė sukomponavo tam tikrą muzikinį audinį. Tuo tarpu operos „Traviatos“ violončelininkai gavo natas ir vos per kelias repeticijas sklandžiai įsikomponavo į pastatymą tiesiog atlikdami jiems sukurtas partijas. „Traviatose“ dalyvavę vokalistai kartu su kompozitoriumi kurį laiką praleido garso įrašų studijoje, kur pagal tam tikras instrukcijas ir užduotis improvizavo, įrašydami įvairias vokalinių partijų versijas, kurias vėliau kompozitorius panaudojo kurdamas operos garso takelį. Koncerto su choreografine uodega „The Urban Tale of a Hippo“ (autoriai: Panayiotis Kokoras, Andrius Katinas, Nanni Vappavuori, Morta Nakaitė, 2022 m. – aut. past.) atlikėjai – ansamblis „Synaesthesis“, – nors jiems galbūt buvo neįprasta, kūrinio erdvėje ne tik grojo, bet ir atliko tam tikrų personažų vaidmenis, kas pareikalavo iš jų daug darbo išmokstant pakankamai sudėtingas partijas mintinai, ir dalyvavimo veiksmo repeticijose.
„Operomanijos“ siekiamybė yra atrasti menininkus, su kuriais būtų įdomu ir malonu bendradarbiauti ir kuriems būtų taip pat įdomu ir malonu dirbti su organizacija. Palaipsniui šis profesionalių bendradarbių ir abipusio pasitikėjimo ratas plečiasi.
„Operomanijos“ prodiusuojami kūriniai sėkmingi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kokiuose užsienio kontekstuose atsiduria „Operomanija“?
„Operomanijos“ prodiusuojami kūriniai yra ganėtinai skirtingi, tad juos galima pristatyti labai įvairiose terpėse: dramos teatro ar scenos menų festivaliuose, operos, šiuolaikinės muzikos, garso meno ar net šokio renginiuose; skirtingo tipo (black-box, proscenium, teatro all‘italiano ir t.t.) teatruose, koncertų salėse, galerijose, bažnyčiose, angaruose, sporto arenose ir kitose netikėtose erdvėse. Neseniai „Navigacijomis“ (A. Bumšteino barokinio teatro triukšmų mašinų performansui iš „Blogų orų“ serijos – aut. past.) susidomėjo lėlių ir objektų teatro festivalis. Prodiusuodami tokią plačią kūrinių įvairovę, nuolat laviruodami tarp skirtingų disciplinų, iš tikrųjų galime ganėtinai lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų kontekstų. Tad ir užsienio festivalių, kūrinių pristatymo erdvių kontekstai būna labai labai skirtingi.
Kaip jūs pati atsidūrėte „Operomanijoje“? Kaip užtenka įkvėpimo ir kantrybės dideliems darbams?
Šią istoriją pasakojau daugybę kartų. 2007 m. rugsėjo 27 d. ėjau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centrinių rūmų koridoriumi ir pamačiau mažą skelbimėlį: jauni kompozitoriai stato naujas operas ir ieško atlikėjų. Kadangi buvau tuomet ką tik baigusi choro dirigavimo studijas Sankt Peterburge, pamaniau – pasisiūlysiu kaip chormeisterė. Pasisiūliau. Susitikome su Jonu Sakalausku, kurio kontaktai buvo palikti tame skelbimėlyje, sutarėme, kad dirbsime kartu. Darbas nuo vien muzikos palaipsniui prasiplėtė ir į vadybinį-organizacinį (tokia buvo mano antroji specialybė, kurios subtilybių tuomet mokiausi LMTA magistrantūroje), realizavome 1-ąjį trumpametražių operų festivalį NOA (Naujosios operos akcija), tuomet įkūrėme viešąją įstaigą „Operomanija“ – ir štai, aš esu čia jau daugiau kaip penkiolika metų. O kantrybė... Kartais mano kuras senka, bet dar pabūsiu. Dar yra idėjų, sumanymų, kuriuos norėčiau realizuoti, yra ir įdomių partnerysčių, kurias norėtųsi išplėtoti. Be to, niekada nežinai, kokia galimybė, idėja laukia šiandien ar rytoj. Įdomu pamatyti, kas bus toliau. Nors tuo pačiu jaučiu, kad artimiausiu metu būtina atlikti tam tikras „Operomanijos“ transformacijas. Potencialas ir generuojamas turinys gerokai aplenkia turimus ir tuo pačiu formatu gyvuojant įmanomus išspausti resursus. Šiuo metu labai daug apie tai galvoju.
Pabaigiant pokalbį, grįžkime prie esmės: kas gi yra toji šiuolaikinė opera – gausiai diskutuojamas, tačiau apibrėžčių nerandantis terminas?
Galvojant apie operą, pirmiausia norisi prisiminti šio žodžio etimologiją (itališkai ir lotyniškai opera – veikalas, kūrinys), grįžti prie žanro šaknų ir tuo pačiu turėti omenyje, kad gyvename šiandien. „Operomanijos“ prodiusuojama opera yra viena iš šiuolaikinės operos versijų, kuri gimsta skirtingų sričių kūrėjų bendro darbo ir diskusijų procese. Šis procesas neretai būna kūpinas užsidegimo ir aistros. Įsivaizduoju, kad Florencijos kameratoje, kuri siejama su operos gimimu, galėjo vykti panašūs dalykai. Ir nors jos narių pagrindiniai siekiai buvo orientuoti į antikinės tragedijos atgaivinimą, visgi toji skirtingų sričių kūrėjų bendrystė, eksperimento dvasia ir kūrybiškumas skamba kaip kažkas labai įdomaus, artimo ir suprantamo. Tad kalbant apie „Operomanijos“ prodiusuojamas šiuolaikines operas, norisi grįžti prie žanro pradžios – prie tarpdisciplininių meno formų paieškų, prie paties poiesis, kuriuo fiksuojama ir permąstoma dabartis.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.