Gedas AUDRONAŠAS | Kontraversiškasis juodasis metalas Lietuvoje: širdies ir proto atsivėrimo laukiantis tamsos menas
Black metal – ekstremalus gūsis iš Šiaurės
Black metal, arba lietuviškai juodojo metalo, kaip atskiros metalo muzikos šakos, pradžia siejama su 1982 m. išleistu britų grupės VENOM antruoju albumu, kuris taip ir buvo pavadintas – „Black Metal“. Su VENOM, HELLHAMMER, BATHORY, SARCOFAGO kolektyvais siejama taip vadinamoji „Pirmoji black metalo banga“, kuri, palyginus su laukinius rokenrolo vakarėlius ir socialinę tematiką pasirinkusiais amžininkais, pasižymėjo kur kas šiurkštesniu dainavimu, nagrinėjo satanizmą, okultizmą, mirties esmę.
Vis dėlto kur kas stipresnį pėdsaką paliko praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Norvegijoje ir Švedijoje gimusi antroji juodmetalio banga, kurios atstovus vienijo panieka žmonijai, neapykanta religijai ir viskam, kas priimtina nusistovėjusioms normoms. Panieka greitai virto veiksmais: grasinimais, bažnyčių deginimu, žmogžudystėmis. Kraštutinės muzikos ir kraštutinių veiksmų derinys lėmė, kad juodasis metalas nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios yra neabejotinai kontraversiškiausia ir taip jau daug prieštarų keliančio sunkiosios muzikos žanro atšaka.
Norvegijoje jau legenda tapęs Euronymous (tikrasis vardas Øystein Aarseth) savo komunikabilumo ir aktyvumo dėka subūrė bendraminčių ratą, kuris save išdidžiai vadino „The Black Circle“ (liet. „Juodasis ratas“). Švedijoje savo ruožtu black metal dueto ABRUPTUM įkūrėjas IT (tikras vardas Tony Särkkä) subūrė „True Satanist Horde“, kurio gretose šmėžavo tokie vardai kaip Jon Nödtveidt (DISSECTION), Morgan Håkansson (MARDUK). Nors dažniausiai šita dažnai net pilnametystės nesulaukusių jaunuolių grupė linksniuojama dėl padegtų bažnyčių ir nekaltų žmonių žmogžudysčių, jos indėlis į ekstremaliosios muzikos vystymąsi negali būti nuvertintas. MAYHEM, DARKTHRONE, EMPEROR, BURZUM, DISSECTION – šios skandinavų grupės nubrėžė šiuolaikinio juodojo metalo kanonus, kuriais iki šiol seka tūkstančiai muzikantų visame pasaulyje.
O kaipgi Lietuvoje? Kaip Lietuvą pasiekė ir kokią vietą Lietuvoje užima juodasis metalas?
Lietuviškojo black metal pradžia
Sovietų okupacijos metu vyraujant sovietinio marazmo priespaudai, Lietuvoje daug procesų dėl sovietų cenzūruojamos informacijos ir gilaus technologinio atsilikimo vėluodavo kelerius metus. Tuo tarpu, kai anapus Geležinės uždangos besivystančioje Vakarų visuomenėje užaugo karta, klausiusi vadinamosios pirmosios juodojo metalo bangos grupių (VENOM, HELLHAMMER, CELTIC FROST, BATHORY), sovietų užspaustoje Lietuvoje metalo muzika buvo visuomenės užribiuose. Visgi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mūsų šalyje taip pat susiformavo aktyvių žmonių ratas, palaikęs ryšius su užsienio metalo muzikantais, zinų leidėjais, todėl black metalas yra bene pirmoji metalo banga, kuri Lietuvą pasiekė bei čia paplito panašiu metu kaip ir Vakaruose.
Tadas Kazlauskas, vietos scenoje geriau žinomas Tado Ledo pseudonimu, savo laiku dalyvavęs vietos juodojo metalo scenos formavimesi grodamas black metalo grupėje VALEFAR, leisdamas ziną „Ledo Takas“, o vėliau sukūręs iki šiol veikiančią įrašų leidyklą „Ledo Takas“, prisimena, kad black metalas jį pasiekė gana natūraliu būdu – leidžiant ziną ir gilinant savo žinias apie šią baugią ir nepažintą muzikos atšaką. Vėliau bandymai muzikuoti jį suvedė su Kauno progrindyje jau žinomų black metal grupių NAHASH muzikantais Vytautu Stankumi „Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous“ ir Mariumi Lekečinsku „Mega’on Hera Crarihus“ bei ANUBI įkūrėju Martynu Meškausku „Lord Ominous“. Bičiuliai dalinosi savo turimais įrašais ir žiniomis apie juodmetalio sceną, pats Tadas ėmė gauti norvegų BURZUM, MAYHEM, DARKTHRONE ir ENSLAVED albumus. Tamsi, realų pasaulį ir jo santvarką niekinanti, ypač ekstremali muzika palengva tapo muzika Nr. 1.
„Grojome su Marium ir Kiaune (NAHASH gitaristas Giedrius Markauskas, – aut. past.) „kažką“, tada užgimė VALEFAR, o dar vėliau Vytas pasiūlė prisijungti ir prie NAHASH. Ėmė daugėti ir kontaktų su užsienio grupėmis, kol galiausiai per metus ar du šita kryptis visiškai užvaldė, atidedant į šoną tai, ką klausiau anksčiau, “ – dalinasi prisiminimais Tadas. „Įdomiausi būdavo vizitai pas Martyną Rimvydo gatvėje Kaune, nes jis visada turėjo ko nors ypatingo savo naujos muzikos arsenale, ir dažnai tai skambėjo neįprastai, o jo pomėgiai neretai stebino.“
Vienas iš esminių kūrėjų Lietuvos juodojo metalo pasaulyje – NAHASH vokalistas ir gitaristas Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous žurnalui „Forgotten Path“ yra atskleidęs, kad prie šios muzikos 10-ojo dešimtmečio pradžioje patraukė nusivylimas tuo metu vyravusiomis metalo srovėmis: „Death metal tuo metu nukeliavo komercijos ir savęs atkartojimo keliu. Kažkaip pasidarė nebeįdomu groti ir kurti. Pradėjome ieškoti kažko naujo. Aš tuo metu, labai paveiktas KING DIAMOND, SABBAT, DEATH, MORBID ANGEL, DEICIDE, PARADISE LOST nuo pat pradžių norėjau groti tokį mistinį kapinių metalą, su vaiduokliais, nepaaiškinamomis satanistinėmis ir raganiškomis istorijomis. Bandžiau vesti ta linkme ir NEMESIS (pirmoji Vytauto grupė, NAHASH pirmtakė, – aut. past.), na kažkiek pavyko... Ir kaip tik NEMESIS krizės laikotarpiu, per kelis mėnesius gavau pirmus BATHORY, NECROMANTIA, MORDOR, DARKTHRONE, EMPEROR ir BURZUM įrašus. Tai buvo kažkas neįtikėtino ir nepakartojamo. Tokios mistikos dozės negaudavau net žiūrėdamas visus kiečiausius mistinius siaubo filmus. Bet tuo metu Lietuvoje apie tas pirmas black metal apraiškas žinojo tik vienetai.”
Death metal muzikinę stagnaciją, kaip vieną pagrindinių priežasčių pasukti juodojo metalo keliu, yra pabrėžęs ir Evaldas Babenskas „Sadlave“ – vienos įtakingiausių Lietuvos metalo grupių OBTEST įkūrėjas, gitaristas ir dainų autorius. Radijo laidai „Audronaša“ jis yra sakęs: „Vis svaičiojome apie grupę, kad reikia ją kurti. 1992 m. rudenį dar dainavau grupėje BURYING PLACE, bet paskui supratau, kad man nėra kas daugiau joje veikti ir reikia pradėti kurti kažką savo. Susidėjome su Deiviu (Deivis Andrejevas „Baalberith“, – aut. past.) ir pradėjome susitikinėti ir kurti savo dainas. Kai jau turėjome sukūrę kažkokias melodijas, pabandžiau rašyti dainų tekstus anglų kalba ir jau tuomet mums reikėjo pilnos grupės sudėties.“
Juodasis metalas anuomet buvo OBTEST kelio pradžia. „Pirmosiose demo kasetėse mūsų kūryba buvo skandinaviško tipo black metalas. Atitinkami buvo ir tekstai: nihilizmas, nusivylimas viskuo, tamsiosios žmogaus sielos pusės, dvasiniai išgyvenimai, kančia, beprasmybė, amžinybė ir t. t. Tekstai buvo, sakyčiau, paaugliški (tokie mes tuomet ir buvome),“ – pradžią prisimena Evaldas. „Viskas apsivertė 1996 m., kai norėjosi padaryti kažką visiškai kitokio. Aišku, buvo galima likti tame pačiame black metalo žanre, kažką tobulinti, ieškoti, bet viskas pasisuko kita linkme. Visiškai pasikeitė tekstų koncepcija ir atsivėrė nauji klodai, kurie Lietuvoje tuo metu buvo beveik neliesti. Buvo Utenos stovykla, pradėjusi apdainuoti ir savaip interpretuoti senovės lietuvių kultūrą: POCCOLUS, HA LELA, ZPOAN VTENZ. Ir viskas. Mes su albumu „Tūkstantmetis“ (buvo išleistas 1997 m., – aut. past.) „užkabinom“ šitą temą kitu kampu ir padarėme tai labai aršiai, nes tada mums norėjosi kažko labai radikalaus ir spiriančio į užpakalį.“
Juodojo metalo pirmeivių įkvėpti
Kauno (ANUBI, NAHASH, VALEFAR), Vilniaus (OBTEST, JUODARAGIS) ir Utenos (POCCOLUS, HA LELA, ZPOAN VTENZ) davė impulsą naujajai juodmetalio kartai, kurios bene ryškiausi atstovai – Kauno Black Metalo Brigada save įvardijantys LUCTUS. Gitaristas Darius Laurinavičius Shatras, iš pradžių pats buvęs lietuvių black metalo scenos formavimosi stebėtoju, o dabar jos kontūrus jau brėžiantis pats, paklaustas, kaip metams bėgant kito lietuviškas black metalas, įžvelgia autentiškumo menkėjimo tendencijas: „Gerai pagalvojus apie anuometį 1991-2000-ųjų laikotarpį, čia susiliejo miksas, paveiktas pirmosios (VENOM, HELLHAMMER, BATHORY, – aut. past.) bei antrosios (MAYHEM, DARKTHRONE, BURZUM, – aut. past.) black metal bangos, asmenybės ir jų meniškas požiūris į kūrybą. Sąžiningai kalbant, įrašų kokybė ir skambesys buvo labiau pagal faktą, ką ir kaip pavykdavo išspausti esamomis sąlygomis, bet kūrybine, menine prasme turėjome talentų. ANUBI avangardinį black metal sunku priskirti kokiam nors konkrečiam stiliui. Nebuvo ir nėra antros tokios grupės. Gana primityvus, bet itin gilus POCCOLUS pagoniškasis black'as irgi turėjo išskirtinį savitumą tuo laikmečiu, o NAHASH yra atskiros diskusijos vertas juodasis vulkanas. MERESSIN savo ankstyvuoju periodu taip pat išleido black‘n‘roll muzikos pilnus leidinius, kurie iki šiol nėra kaip nors panašiai atkartoti mūsų scenoje. Vėliau daugiau ar mažiau mūsų scena sekė pasaulines tendencijas: depressive, bestial, post ir kitos black metal atšakos; bet čia jau norėtųsi pasakyti, jog asmenybių svarba sumenksta ir labiau pasineriama į bendras tendencijas: tiek skambesyje, tiek ir emociniame paveiksle.“
Panašiai šį paveikslą mato ir metalo judėjimo Lietuvoje senbuvis, beveik ketvirtį amžiaus gyvuojančio metalo ir baltiškos kultūros festivalio „Kilkim žaibu“ organizatorius Daividas Kurlis: „Šiandien black metalas, kaip ir apskritai visa muzikos industrija, labiau orientuota į greitą sėkmę. Daugiau dėmesio skiriama atlikimo technikai, nei originalumui ir savasties ieškojimui.“
Pirmuosius žingsnius pradėjęs žengti prieš tris dešimtmečius, black metalas šiandien – jau užsitarnavęs savo vietą žanras. Paprašius išskirti bene ryškiausias šiandienos juodojo metalo grupes, pašnekovų minimi vardai dažnai kartojosi: LUCTUS, AU-DESSUS, SISYPHEAN. Shatras, pat būdamas ne tik muzikantas, bet ir vienas iš Kaune esančio ir vienu iš esminių Lietuvos metalo subkultūros židinių tapusio klubo „Lemmy“ įkūrėjų, naujus juodmetalio kolektyvus, kurie potencialiai galėtų užimti reikšmingą vietą Lietuvos sunkiosios muzikos istorijoje, vertina atsargiai: „Tik laikas tai parodys. Aš vadovaujuosi ne vienadienio išsišokimo efektu, o ilgalaikiškumu, produktyvumu. Buvo tų neva žadančių vardų ne vienas, bet kur jie yra šiandien? Ieškodamas grupių archyvuose, gaunu tokių pavadinimų, apie kuriuos nieko prieš tai nebuvau girdėjęs, bet jei juos mūsų nedidelėje scenoje randi tik tuomet, kai pats bandai knaisiotis po informacijos šaltinius, tai kelia daug klausimų apie tų grupių tęstinumą, rimtą požiūrį. Šiandien iš jaunų ir naujų grupių aktyviausi yra MAGYLA. Nesu susižavėjęs jų įrašais, bet grodami gyvai jie turi krislą tinkamo gaivalo. Paminėsiu ir ANAPILIN, bet jų nariams norėtųsi palinkėti nesiblaškyti per kitus projektus išbarstant savo potencialą ir susitelkti į grupę.“
„Jei kalbėtume apie visiškai naujas ir perspektyvias black metalo grupes, tai mes apie jas jau žinotume, teisingai? Jei jos tokios yra, tai joms gerai sekasi slėptis juodžiausiuose požemiuose. Deja, man, paprastam žemės gyventojui, neteko apie jas girdėti,“ – D. Kurlis yra dar kategoriškesnis, tačiau, kaip ir dera metalo širdį turinčiam žmogui, vilties nepraranda: „Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje pagaliau užgimtų metalo vardai, kurie būtų garsūs pasaulyje ir nesvarbu, kokiam jie žanrui atstovautų, kad tik verta būtų tai vadinti Metalu.“
Ar esame pasirengę pripažinti Tamsos muziką?
Pasaulinis pripažinimas būtų neabejotina paspirtis dažniau ir plačiau kalbėti apie lietuvišką juodąjį metalą. Kol laukiame lietuvių metalistų proveržio, kitų šalių dėmesys jose gimstančiai metalo muzikai gali būti pavyzdžiu, kaip bendras visuomenės ir jos reikšmingų atstovų dėmesys, pagarba net ir kontraversiškam šalyje gimstančiam menui leidžia jį atrasti kitų šalių žmonėms. Štai tos pačios Norvegijos visuomenė, supratusi, kad jos žemėje užgimusi black metalo muzika yra kažkas unikalaus ir kad ji ne tik kelia nesibaigiančias diskusijas, bet drauge ir reprezentuoja Norvegiją visame pasaulyje, šiandien oficialiai yra pripažinusi black metalo reikšmę jos kultūrai. Būsimi Norvegijos diplomatai, besirengdami atstovauti savo šaliai pasaulyje, turi praeiti kursą, kurio metu susipažįsta su black metalu, jo istorija ir reikšme, kuriant šios puikios Skandinavijos šalies įvaizdį.
„Dabar turime 106 atstovybes užsienio šalyse ir jos sulaukia daug užklausų iš žmonių, kurie nori informacijos apie norvegišką black metalą kaip reiškinį. Stažuotojų programoje turime plačią kultūrinę programą, kad kandidatai gerai suprastų Norvegijos kultūrinį gyvenimą ir Norvegijos kultūros industriją. Black metalas neabejotinai yra to dalis,“ – Norvegijos leidiniui „Dagens Næringsliv“ yra sakiusi Norvegijos užsienio tarnybos kompetencijų centro departamento direktorė Kjersti Sommerset. Dar daugiau – Norvegijos nacionalinė biblioteka į savo nuolatinę Norvegijos kultūros istorijai skirtą ekspoziciją įtraukė pirmo leidimo DARKTHRONE albumą „A Blaze in the Northern Sky“, kuris nugulė šalia Norvegijos klasikų leidinių kaip šios Šiaurės tautos kultūrinis paveldas.
Shatras įsitikinęs, kad ir Lietuvoje tamsiausia muzika yra verta tinkamo įvertinimo: „Black Metal gali ir turi būti laikomas Lietuvos kultūros dalimi! Bet ar jis bus tokiu laikomas – čia jau kitas klausimas. Norėčiau sulaukti tos dienos, nes tuomet mes įžengsime į naują kultūrinį lygį. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad į šiemet vykusį festivalį „Wacken Open Air“ (vienas didžiausių Europoje sunkiosios muzikos festivalių, sutraukiantis iki 80000 lankytojų, – aut. past.), kuris skendo masyviose liūtyse, atvyko Islandijos prezidentas! Apsiavęs guminius batus, klampojo po festivalio purvynus, susitiko su visomis grojusiomis islandų grupėmis, padėkojo joms už tai, kad atstovauja šaliai. Ir visa tai vyko natūraliai, nes Islandijos prezidentas klauso metalo muzikos – tai yra taip neįtikėtina! Tai sektinas pavyzdys, kokiame kultūriniame lygmenyje norėčiau, kad būtume kaip šalis, visuomenė.“
Paklaustas, kurį Lietuvos juodojo metalo albumą pagal reikšmę, tapatumą ir išliekamumą reikėtų laikyti Lietuvos bendro kultūros paveldo dalimi, Shatras nesudvejoja nė sekundės: „NAHASH visi realyzai turi būti laikomi bendro kultūros paveldo dalimi. Be kalbų. Tai yra seniausia ir pamatinė mūsų scenos black metal grupė iš didžiosios raidės.“
Black metal – kaip ir metalo muzika apskritai – vis dar per mažai tyrinėjimų ir visuomenės dėmesio susilaukęs kultūrinis laukas Lietuvoje. Martyno Meškausko grafikos darbai, ANUBI mirties metaforos ar NAHASH ieškojimų pasaulis – gylio ir turinio turime. Kadaise ekstremalumo pakraščius nubrėžusi muzika ne tik paliko žiaurius, gal net beprasmiškus pėdsakus, bet drauge atvėrė visiškai naują muzikinį kraštovaizdį, sulaukiantį pripažinimo ir įvertinimo atviroje visuomenėje, kuri supranta, kad kultūrą sudaro ne tik tai, kas yra gražu ir miela. Dar svarbiau, kad ši muzika ištvėrė dešimtmečių išbandymus, o susižavėjimas ja neslūgsta. Belieka tik atverti širdis ir protus, kad ir mes galėtume priimti kultūrinius klodus, užgimusius ten, kur karaliauja Juoda spalva.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.