Tayeb AL MUHAMMAD | Grietinė ir medus: vienos šalies garso takelis
Pirmąkart sąmoningai su muzika susidūriau pasigirdus tam, kas vėliau buvo įvardinta kaip „Cool Britannia“. „Spice Girls“ džiugesys dainoje „Wannabe“ ir dabar praskaidrina mano dieną. Priešingai nei 90-ųjų arabų muzika (kuri, mano manymu, buvo statiška, nes industriją buvo monopolizavę vos keli prodiuseriai, kurių kiekvienas turėjo po grupelę populiarių atlikėjų), lietuviška muzika turi begalę žanrų. Artimuosiuose Rytuose taip nėra. Dauguma renkasi, ko klausyti, pagal nuotaiką, o svarbiausia – pagal paros metą.
Šį lietuviškų albumų sąrašą sudariau nesiremdamas nei jų populiarumu, nei prodiusavimo kokybe – atrinkau muziką, artimą širdžiai ir, mano nuomone, puikiai atspindinčią bendrą žmonių nuotaiką. Reikia pabrėžti, kad į Lietuvą atvykau 2013 m., tad kai kurie iš čia minimų albumų buvo išleisti prieš mano akistatą su lietuvių kultūra. Kaip užduotį besimokantis dirbtinis intelektas, įpratau žiūrėti 90-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje filmuotą medžiagą apie Lietuvą ir jos istoriją, bandydamas suvokti tai, ką regiu dabar ir kaip iki čia buvo atkeliauta.
Mano kelionė prasidėjo tuomet, kai buvau priimtas studijuoti magistrantūrą Kaune. Dar prieš išvykdamas iš Sirijos, norėdamas pajusti vietą, į kurią keliausiu, pradėjau domėtis Lietuvos muzika. Pirmieji rezultatai padarė įspūdį: tai buvo eksperimentinės muzikos kūrėjo Donio perkurta liaudies daina „Žalio vario“.
Tą vakarą, kai planavau atsirinkti albumus šiam sąrašui, praleidau prokrastinuodamas – žiūrėjau Šventinio Bankucheno vaizdo klipus ir kvatojau. Pastebėjau, jog didžiausias skirtumas tarp lietuviškos ir angliškos komedijos yra kalba ir jos niuansai. Lietuvių kalba tapo šio albumų sąrašo ašimi.
Lietuvoje gausu eksperimentinės muzikos: nuo elektronikos iki džiazo – tai puikiai pabrėžė praėjusių metų apžvalga žurnale „Lithuanian Music Link“. Manau, viena priežasčių ta, kad Lietuvoje nėra daug didelių populiariosios muzikos prodiuserinių kompanijų, gaminančių „žvaigždes“. Panašią tendenciją pastebėjau ir kitose Baltijos šalyse. Laimei, tai sukūrė palankias sąlygas suklestėti vietinei florai ir faunai. Jei ieškotume analogijų, palyginčiau tai su kontrastu tarp ekologiško laisvai laikomų talentų auginimo ir pramoninio ūkininkavimo.
Mano manymu, muzika po Nepriklausomybės atkūrimo – formuojantis naujai kultūrinei tapatybei – kilo iš klausimo: „Taigi… ko klausysimės dabar?“ Maždaug tuo metu talentingas ir linksmas muzikantas Vytautas Kernagis į šį klausimą atsakė parodydamas, jog pridėtinė vertė sukuriama ne atsiribojant nuo to, kas buvo seniau, bet plečiant ir atšviežinant temų įvairovę (tai matyti 1989 m. muzikiniame vaizdo klipe „Žemutinių pilių šventė (Kansaras)“). Po dvidešimties metų tokios grupės kaip „Sheep Got Waxed“ ar „Solo Ansamblis“ sukūrė naują išskirtinį skambesį, kurį, tikiu, perims, tobulins ir vystys ateities kartų atlikėjai.
Manau, kad su kiekvienu dideliu įvykiu kultūra pasiekia kulminacinį tašką, kuris formuoja naują mąstyseną, lemiančią tai, kas laukia ateityje. O dažnai dar ir iškelia naują kartelę. Šiuo atveju tai vyksta muzikoje. Tad kyla klausimas, ar Lietuva artėja kultūrinio zenito link, kuris paskatintų šalį įsisavinti tam tikrą stilių. Pagyvensim – pamatysim. Bet aš tikiu, jog tai bus įvairių ekonominių ir kultūrinių kintamųjų produktas, o ne vieno genijaus sukurtas reiškinys, visai kaip „Cool Britannia“ 90-ųjų viduryje.
Saulei švelniai šildant veidą, mėgstu vaikštinėti po Kalvarijų turgų, tyrinėju ūkininkų ir bitininkų prekystalius, pabendrauju su pardavėjais, paragauju jų sunkaus darbo vaisių: nuo medaus su uogomis iki šviežios grietinės – čia visad tiek įvairovės, kad netenki laiko nuovokos. Tavo atpildas už šias klajones – naujas mėgstamiausias skonis, pažįstamas, bet kaskart kiek kitoks. Lietuvos muzikos scena – taip pat tokios įvairovės pavyzdys. Išsirinkau 10 albumų ir nekantrauju pasidalinti malonumu, kurį patyriau jų ragaudamas.
Klausyti grojaraštį.
1. Teisutis Makačinas – „Disko muzika“ (1982)
Nustebino tai, kad šio albumo autorius – klasikinės muzikos atstovas, tačiau išties jo meistriškumą atskleidžia platus instrumentų panaudojimas ir vystymas. Be to, čia pasitelkiami sintezatoriai ir elektroniniai tonai, lyginant su Baltijos šalių amžininkais (Mirdza Zīvere Latvijoje, „Elektra“ Estijoje), skamba ne tik futuristiškiau, bet kartu ir atrodo nesenstantys.
Crème de la crème: „Į dieną einam“, „Tau, Tėvyne“
2. Vytautas Kernagis – Kabaretas „Tarp girnų“ (1984)
Grįžtu prie Kernagio, talentingai derinusio žanrus bei kalbas ir perteikdavusio savitą nuotaiką klausytojams, nepriklausomai nuo jų muzikinio skonio. Čia vieną minutę gali šokti su Ona, kitą – su svajingu santechniku iš Ukmergės. Šis smagus neapibrėžtumas tinka 90-iesiems, bet taip pat ir atspindi mano kartos dabartinį įsivaizdavimą apie praeitį.
Crème de la crème: „O, disko!“, „Šimtas pavasarių“
3. Girių Dvasios – „Ratu“ (2015)
Retai pasitaiko albumų, kuriuos po daugelio metų vis dar galima patirti su tokia pačia nuostaba kaip ir klausantis pirmą kartą, – šis albumas kaip tik toks. Jungiantis elektroniką ir liaudies muziką, šis albumas neperdedant galėtų būti laikomas Lietuvos prekiniu ženklu. Vasarą traukiniu keliaujant Kauno link ar vaikštinėjant po Plungės miestelį – jis sužadina įvairiausių prisiminimų.
Crème de la crème: „Čiutyta“
4. Ruta Mur – „Pasakojimai apie...“ (2019)
Šis Rūtos Mur albumas, pasakojantis apie penkias meilės ir gamtos stichijas, – visuotinio 80-ųjų popmuzikos atgimimo dalis. Jos balsas svajingas, tolimas, bet stiprus, o muzika primena kasetę, užtiktą tėvų palėpėje, kurią kaskart išgirdęs vis labiau pamilsti.
Crème de la crème: „Pasakojimas apie žemę“
5. shishi – „Nearly Happily Ever After“ (2022)
Šiame albume skiriama dėmesio platesnėms problemoms: vartotojiškumui, sienoms, klimato krizei. „shishi“ kviečia pabusti ir imtis tvarkyti šitą košę. Tai turbūt vienintelis albumas šiame sąraše, kuriame tiek vietos skirta globalioms temoms. Dėl to ir dėl vis gerėjančios produkcijos kokybės jo neabejotinai verta klausytis.
Crème de la crème: „I Cannot Believe“, „Family Tissues“
6. Alina Orlova – „Laumžirgiai“ (2022)
Labai džiaugiuosi, kad Alina sugrįžo su pilnametražiu albumu ir kad nuo pirmojo 2008 m. pasirodžiusio darbo pastebimai išaugo kaip menininkė. Dabar girdime gerokai daugiau instrumentų, o skambesys šiek tiek melancholiškesnis. Įdomu, kad iš visų leidinių mano sąraše Alinos albumas labiausiai primena Artimųjų Rytų nišinę džiazišką kabareto muziką.
Crème de la crème: „Ruduo tau tinka“, „Apie ką šitas filmas“
7. Ambulance on Fire – „Morning Yoga Meditation“ (2022)
Turėjau pasižiūrėti į telefoną, kad įsitikinčiau, jog čia ne Björk! Vokalisčių balsai turi panašumų. Rodos, tamsus „Sheep Got Waxed“ techno persiliejo ir į kitas grupes. Šiame albume naudojant klasikinius elementus, tokius kaip fleita ar bažnyčios varpai, palaipsniui pereinama nuo ramybės prie iškraipytų greitosios pagalbos sirenų. Klausantis atrodo taip paprasta, tačiau pastiprinta bet kuri detalė išmuštų iš vėžių, – o čia balansas tikrai pasiektas.
Crème de la crème: „I Will Never“
8. Katarsis
Nors šis jaunasis talentas dar nėra išleidęs albumo, tik nemažai singlų, jo stilius toks nuoseklus, koks galėtų būti albume. Taigi tai neturėtų sutrukdyti jums mėgautis muzika. Skambesys jaunatviškas, tačiau atlikimas kaip patyrusio kūrėjo, ir jei muzikos tikslas – peržengti kalbinius barjerus, tuomet „Katarsiui“ pavyko: šis skambesys primins ilgų vasaros dienų ramybę ir ilgesį.
Crème de la crème: „Niekas“, „Vasarą galvoj minoras“
9. Wheels of Doma – „Striukė“ (2022)
Albumo viršelis puikiai atspindi muziką – tai analoginė nuotrauka su Vilniaus sporto rūmų fasadu fone ir jaunuoliu priekyje. Čia skamba ankstyvojo lietuviško ir panašaus laikotarpio vakarietiško roko mišinys su žaismingumo prieskoniu. „Wheels of Doma“ – kiek smagesnis Ruta Mur atitikmuo su daugiau gitarų, tačiau beklausydamas vis susimąstau, kiek ilgai šis stilius išliks populiarus?
Crème de la crème: „Stoglangiai“
10. Sheep Got Waxed – „More Chews“ (2022)
„Sheep Got Waxed“ įsimylėjau po pasirodymo nebyliojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ 2019 m. Šis albumas labai jį primena. Iš šių gilių glitch elektronikos frazių, tinkamai pateikus, būtų galima kurti originalius ir įtraukiančius garso takelius lietuviškajam kinui ir taip padidinti jo žinomumą tarptautiniu mastu.
Crème de la crème: „Cypalas“
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.