Justina PALTANAVIČIŪTĖ | Monika Zenkevičiūtė-Monikaze: „Kurti – tai kaip ištroškus atsigerti vandens“
Elektroninės muzikos kūrėja Monika Zenkevičiūtė-Monikaze kurti pradėjo dar vaikystėje, tačiau tikrąjį savo kūrybinį aš atrado besisvečiuodama Bristolyje, kur išvyko norėdama atsikvėpti nuo jau įsibėgėjusių studijų LMTA. Šiandien Monikos biografijoje – du albumai („Chicken Wings“ ir „Waste of Space“), elektroakustinis projektas „Laws of Distraction“, įgyvendintas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir netrukus virsiantis studijiniu albumu, sutartis su garsia leidybos kompanija „Moshi Moshi Records“, M.A.M.A. Metų elektroninės muzikos atlikėjos apdovanojimas, taip pat buvo nominuota „Music Moves Europe Awards“ apdovanojimuose, kur pateko tarp 15 geriausių kylančių jaunų atlikėjų.
Sėkmę atlikėja vertina santūriai – sako, jog įvertinimai priverčia nusišypsoti, tačiau kūrybos tikslas yra visai kitoks – dalintis muzikos stebuklu su kitais. Noras su klausytoju dalintis atrastais skambesiais ir yra pagrindinis Monikazės įkvėpimo šaltinis, kuriam jokių papildomų dirgiklių nereikia. Muzikos kūryba Monikai yra natūrali kasdienė būsena.
Kaip pati save pristatytum?
Sakyčiau, visų pirma esu kompozitorė, nes nuo to pradėjau. Dar pridurčiau, kad esu elektroninės muzikos kūrėja, prodiuserė ir atlikėja. Kaip ir viskas, per daug nereikia.
Ką reiškia tavo pseudonimas Monikaze?
Tėtis vaikystėje mane vadindavo Monikaze, kaip kamikadze, nes turėjau daug testosterono ir viską aplinkui griaudavau. Tėtis su manimi ir sesėmis vaikystėje laiką leisdavo retai, tad tai vienas iš nedaugelio mano prisiminimų apie jį. Kadangi kurti elektroninę muziką aktyviau ir nuoširdžiau pradėjau Bristolyje, kur geriau pažinau savo tėtį, natūraliai norėjosi ir savo pseudonimą asocijuoti su šiais prisiminimais. Be to, ZE – pirmosios mano pavardės raidės, tad viskas labai gražiai susisieja. Esu impulsyvus ir spontaniškas žmogus, tad sprendimas dėl pseudonimo irgi buvo impulsyvus ir spontaniškas, neapgalvotas. Bet tikrai nesigailiu.
Kokia patirtis Bristolyje tave pastūmėjo prie elektroninės muzikos?
Susidėjo labai daug smulkių įvykių, detalių, tad negaliu išskirti vienos ryškesnės patirties. Elektronine muzika domėjausi dar prie išvažiuodama į Bristolį, tačiau gyvendama ten atitrūkau nuo visų savo pažįstamų, draugų, tad atsirado erdvės nuoširdžiam savęs vertinimui: pradėjau koncentruotis į tai, kas iš tiesų patinka man, o ne draugams, laiką leidau taip, kaip norėjau pati. Išėjau atostogų metams, tad oficialiai sau leidau neracionalizuoti sprendimų, ir tai labai padėjo suprasti, ko iš tikrųjų noriu. O Bristolis – turtingos kultūros miestas, tad įsikvėpti kūrybai ten buvo lengva.
Prieš išvykdama į Bristolį, jau buvai pradėjusi kompozicijos studijas pas profesorių Mindaugą Urbaitį LMTA. Ką tau davė M. Urbaičio mokykla?
Taip, tuomet jau studijavau kompoziciją ir studijomis buvau labai patenkinta. M. Urbaitis formavo mane kaip žmogų, mokydamas reiškinius vertinti kritiškai, tačiau racionaliai ir objektyviai. Išmokė mane vieno labai svarbaus dalyko – kad reikia visą laiką palaikyti dėmesį. Taip pat man parodė labai daug geros muzikos, supažindino su įvairiausiais kompozitoriais, kartu analizuodavome kūrinius. Mane žavi jo gebėjimas muziką girdėti ir vertinti objektyviai, net ir visiškai naujus dalykus. Tai lyg kokia antgamtinė dovana, nes objektyviai įvertinti tai, ko nepažįsti, nes girdi ar matai pirmą kartą, yra labai sunku.
Studijas LMTA vis dėlto pradėjai nuo kanklių. Sunkiai dera su dabartiniu tavo įvaizdžiu ir kūryba.
Jaučiuosi labai dėkinga kanklių laikotarpiui. Iš tikrųjų nesvarbu, ką darai, svarbu, kaip darai. Kankles į rankas paėmiau dėl to, kad nebegalėjau laikytis atokiau nuo muzikos. Kai pabaigiau fortepijono klasę muzikos mokykloje, neturėjau jokios muzikinės veiklos. Tuo metu mano sesė buvo bebaigianti kanklių klasę. Girdėdama ją grojant, tiesiog nebegalėjau tverti – niežėjo pirštai, reikėjo kažkur išlieti tą susikaupusią frustraciją. Pagriebiau jos kankles ir pradėjau groti, ir tai padėjo pagrindą viskam, ką darau gyvenime dabar, nes įkvėpė mane, sukūrė nepažabotos aistros muzikai akceleraciją. Grojau be galo daug – iš pirštų tekėdavo kraujas, sapnuodavau, kad nutrūksta stygos. Ir po dvejų metų įstojau į LMTA kanklių klasę. Tad kanklėms esu labai dėkinga, nes dėl jų pasikeičiau kaip žmogus.
Ar kanklės rezonuoja dabartinėje tavo kūryboje?
Būna dienų, kai pamirštu, kad kanklės apskritai buvo mano gyvenime. Bet, manau, jos neišvengiamai rezonuoja, nes viskas palieka pėdsaką – bet kokia, kad ir labai maža veikla ar patirtis.
Kaip kuriant elektroninę muziką tau praverčia akademinės komponavimo žinios, įgūdžiai, ir atvirkščiai – kaip akademinėje skleidžiasi elektroninės kūrybos patirtis?
Mano atveju šie du pasauliai labai susiję, persipynę. Kai pradėjau kurti elektroniką, mąsčiau lygiai taip pat, kaip ir kurdama akademiniame kontekste. Pastebėjau, kad kuriant akustiniams instrumentams, mąstoma forma, labiau horizontaliai nei vertikaliai. Elektroninėje muzikoje labiau koncentruojamasi į tembrines paieškas, kas yra sunkiau kuriant instrumentams, nes čia daugeliu atvejų tenka tik įsivaizduoti, kaip kūrinys skambės. Pavyzdžiui, rašydama klarnetui, užrašyto teksto gali pasiklausyti per „Sibelius“ programą, bet norint išgauti kokius nors subtilesnius tembrinius niuansus, tenka juos tikrinti savo vaizduotėje. Vėliau, kai kūrinys patenka į klarnetininko rankas, gali stebėti, kaip jis realizuojasi, keičiasi. Kompozicija akustiniam instrumentui yra tarsi gyvas organizmas – jis turi savo sąmonę ir stipriai keičiasi pagal aplinkybes. Elektronikoje viskas kitaip – kaip sukursi, taip ir skambės. Bet elektronika man reiškia laisvę, o kartu ir neribotas galimybes. Ji leidžia sugalvoti savo vaizdinį ar tiksliau – klausinį, išgirsti jį savo galvoje, sukurti jį realybėje ir paleisti į gyvenimą, kad išgirstų kiti.
Esi intuityvi kūrėja?
Taip, esu intuicijos žmogus, tad pasitikiu savo pasąmone, iš kurios ir kyla klausiniai. Tačiau esu labai atsargi į savo pasąmonę ką nors įsileisdama. Ta pasąmonės dalis, kurią sugebu kontroliuoti, persirikiuoja ir išsitransliuoja muzikiniu pavidalu – tai yra neišvengiama. Tačiau kūryboje man svarbus intuityvumo ir racionalumo balansas, tad į kai kuriuos savo sprendimus stengiuosi įjungti savo racionalųjį aš. Tokie sprendimai dažnai būna susiję su kūrinio žinute, kurią noriu ištransliuoti.
Tavo kūrinių žinutės – muzikinės ar užmuzikinės, išorinės?
Anksčiau žinučių nebuvo visai, nes muzika man buvo būdas transliuoti savo vidų. Palaipsniui manyje pradėjo kauptis ir tarsi netyčia išsprogdavo konkrečios temos. Kai pasirašiau sutartį su „Moshi Moshi Records“, jie paprašė išsamiau papasakoti apie vieną savo albumų. To nebuvau dariusi anksčiau, tad šis įvykis natūraliai privertė daugiau galvoti apie tai, ką savo kūryba bandau pasakyti ir kodėl. Tačiau mano kūrybos pagrindas nėra norėjimas kažką ja pasakyti, bet tiesiog mėgavimasis kūrybos procesu ir muzika.
Viename interviu sakei, jog kuo daugiau žmogus turi pasirinkimų, tuo jis nelaimingesnis. Savo muzikinius pasirinkimus kontroliuoji ar leidi skleistis laisvai?
Kai vaizdinys ar klausinys yra galvoje, jis jau turi kažkokį atspalvį, nuotaiką, tad pasirinkimų skalė savaime susiaurėja. Ji sumažėja jau ir tada, kai nusprendi, kokiai sudėčiai komponuosi arba gauni užsakymą, kuris tą sudėtį nusako. Visuomet atsiranda daugybė aplinkybių, kurios pasirinkimų diapazoną susiaurina ir pakreipia viena ar kita vaga. Vieni pasirinkimai yra natūralūs, paskui kitus tenka bėgti kaip tam šuniukui trumpomis kojomis.
Kas tave įkvepia kurti?
Dabar mane įkvepia viskas. Esu tokioje stadijoje, kai įkvėpimo net nereikia, nes esu inercijoje, kūrybos man reikia fiziškai. Kūryba tapo įpročiu – kasdienybe, ritualu. Kurti man taip pat natūralu, kaip ir eiti gatve ar ištroškus atsigerti vandens. Bet būna momentų kai mane kas nors įkvepia kaip žmogų – pavyzdžiui, pažintis su mėgstamu muzikantu, geras koncertas. Neseniai buvau Islandijoje, vis dar negaliu nustoti sapnuoti krioklių, kalnų, nuostabių žmonių. Prieš Islandijos gamtos galybę pasijutau tokia mažytė, kad net keliai drebėjo. Tai irgi labai įkvepia.
Viename interviu užsiminei, jog nesi į klausytoją orientuota kūrėja. Apie ką galvoji kurdama? Apie muzika tau yra tik saviraiška?
Tikrai nesu iš tų kūrėjų, kuriems neįdomu, kaip jaučiasi klausytojas. Kuriu muziką todėl, kad noriu pasidalinti savo atrastais skambesiais. Intencija per muziką ištransliuoti save man yra svetima, nors savęs transliavimas per muziką vyksta neišvengiamai, nes muzikoje atsispindi mano vidinis pasaulis. Aš noriu, kad kiti žmonės išgirstų tai, ką girdžiu aš: kokią nors harmoninę slinktį, tembrų derinį ir panašiai. Nesisavinu tų harmoninių slinkčių ar tembrinių derinių, nes jie nėra mano. Juos tiesiog atrandu savo galvoje kaip mikrodalelytę skirtingų sąmoningai nesuvokiamų įtakų, kurios susiklijuoja į gražią dėlionę. Kartais skambesiai, kuriuos atrandu, būna negirdėti, tad negaliu atsekti, iš kur tos įtakos atėjo, kaip jos susiklijavo tarpusavyje, – tai labai mistiška. Aš tuo žaviuosi ne kaip savo sukurtu dalyku, bet kaip muzikos reiškiniu. Man atrodo stebuklinga, kad muzika mus gali taip stipriai veikti, ir noriu, kad mano klausytojas išgyventų tą patį, ką išgyvenu aš.
Kas tau yra muzika?
Galiu atsakyti labai romantiškai: muzika man yra alternatyvus pasaulis.
O kas yra kompozitorius?
Kažkokioje mano skaitytoje knygoje buvo parašytas paprastas dalykas: sudėk du dalykus, kurie niekada nebuvo drauge, ir sukursi šį tą naujo. Paprasta, ar ne? Bet pasikapsčius giliau, naujumo nėra, yra tik naujumo iliuzija. Mes negalime patirti objektyvumo, nes neturime tam įgalinančių pojūčių. Gyvename iliuzijoje, kurią patys sukuriame. Pagal ją kuriame savo gyvenimo pagrindą, taisykles, nes turime jausti kažkokį tikrumą, į kurį galime atsiremti. Tad man kompozitorius yra tik pavadinimas. Juk du skirtingi žmonės gali save vadinti kompozitoriais: vienas galbūt atsisės prie kompiuterio, sudėlios atsitiktinius skaičius, tokiu būdu sukurdamas kažkokią formą, atsisakydamas intuityvaus mąstymo, kitas – atvirkščiai: kurs labai intuityviai, emocijomis. Kompozitorius gali būti bet kas, ir šis terminas gali būti taikomas ne tik muzikai. Bet galima pasakyti ir kaip nors meniškai: kompozitorius yra mažų poreikių, dažnai apiplyšęs ir intravertiškas, vienišą gyvenimo būdą mėgstantis žmogus, kuriam patinka naujumo iliuzija. Taip pat kompozitoriui būdingas įprotis gerti daug kavos, netvarkingas miego režimas ir ilgi pasivaikščiojimai.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.