Eglė GELAŽIŪTĖ-PRANEVIČIENĖ | Kaip dar lietuviškoji kultūra būna šiuolaikinėje muzikoje
Lietuviškasis šiuolaikinis, arba daugeliu aspektų postmodernus, folkloras reiškiasi įvairiais būdais ir įvairia stilistika, tarsi jau savaimingai patekdamas tiek į populiariosios, tiek į eksperimentinės, nekonvencinės muzikos lauką. Dažniausiai (arba atpažįstamiausiai) tradicinė kultūra šiuolaikinės muzikos kontekstuose atsiranda pasitelkiant ir įterpiant vientisą lietuvių liaudies dainą, jai įvairiais būdais sąveikaujant su šiuolaikinės muzikos struktūra ir turiniu. Ir vis dėlto šįkart labai norėtųsi pamėginti atidengti tuos retesnius kūrybinius sluoksnius, kurių nematyti iš karto, stebint, kaip dar tradicinė kultūra ar pasaulėžiūra pasirodo šiuolaikinėje muzikoje.
Klausyti grojaraščio.
Lietuviškieji ženklai autoriniuose tekstuose
Vienas iš būdų tradicinei kultūrai būti šiuolaikinėje muzikoje yra autoriniai tekstai, kurių ryšys su lietuviškąja kultūra nebūtinai atsidengia iškart. Kaip postmoderniojo folkloro dalis jie pasirodo per savo lietuviškųjų / baltiškųjų simbolių matricą, labai gerai išryškėjančią patyrinėjus ne vieną, o daugiau to paties autoriaus kūrinių. Šitie autoriniai tekstai gali tarpti įvairioje muzikinėje stilistikoje, o garsine prasme lietuvių kalba užsienio klausytojui gali tapti nauja, netikėta audiopatirtimi (o tekstus išsiversti su šiandienine informacine geba dabar jau nesudėtinga). Kokie autoriai kuria tokius originalius lietuviškosios kultūros prisodrintus tekstus?
Štai pernai debiutinį albumą „Pulsacija“ išleido 7 metus egzistuojanti grupė „Raguvos“. Taikliai šią gyvą kūrybinę visumą (o ir jos neapibūdinamumą) apibūdina kultūros apžvalgininkas Domantas Razauskas: „Ingulos muziką nelengva pavadinti, ar įvardinti, galima būtų klijuoti eksperimentinės post-industrinės ar šamaniškos elektroninės muzikos etiketes, sakyti „psichodelinis gentinis folkloras“ ar panašiai, bet visa tai nebent orientaciniai ženklai nuotykių pilnoje „Raguvų“ muzikinėje kelionėje.“
Ši bendra pulsacija kuriama elektronine muzika, keltų arfa, violončele, trombonu, Ingulos Rinkevičienės balsu ir moterų poečių tekstais. Pavyzdžiui, pagal Jurgitos Jasponytės tekstą sukurtoje dainoje „Žalčio močia“ lietuviškieji ir baltiškieji ženklai per tekstą pasirodo taip: Grįžulo Ratai, Šienpjoviai ir Sietynai, žaltys, žalčio močia. Greta ryškėja gentinės prigimties (aš įtempiu lanką / ir strėlę), o gal troškimo jai priklausyti (skrodžia akmenį, atmintį, mintį) trauka, nuolatinė sąsaja su gamta (žaibai, vadinami vietiniu žodžiu, atpažįstami dangaus kūnai, tobulai pasodintas sodas, šilo migla, Šventas ežeras, kuriuo ir parplaukia žalčio močia). Santykio su gamta stebėjimas apskritai yra vienas esminių, tačiau vėlgi neakivaizdžių motyvų šiuolaikiniame muzikiniame folklore autoriniais tekstais.
Vientisą, gausų ir visuomet itin raiškiai atliekamą turinį siūlo eksperimentinės psichodelinės muzikos kūrėjas Povilas Vaitkevičius, sceniniu vardu „Vilkduja“ (pavadinimas reiškia prieblandą). Kūrėjo tekstuose gausu mitopoetinių įvaizdžių, kuriuos tirdamas kultūrologas Šarūnas Šimkus netgi parengė magistrinį darbą, išryškindamas įvairias vaizdinių grupes nuo dangaus simbolikos (pavyzdžiui, padangių erotika), skirtingų saulės apraiškų (auksinė, metalinė, juodoji, iš duonos ir pan.) iki spurdančių žvaigždžių, nakties vaisių, rujojančių žvėrių ir kitų padarų kategorijų (debesų žuvys, žydinčios katės, devyni velniai) ir kita. Pirmoje dalyje aptaręs tekstus, antrojoje Š. Šimkus pereina prie muzikos, pateikdamas itin įžvalgių nuorodų: „Erotic, dynamic, vital, sensual aspects of this music convey an archaic energetic experience of the sanctity. The mythopoetic and paradoxal nature, abundance of tricksterish figures in the texts of Vilkduja allow to speak about cojunction of oppositions in such maner and seeking of the Self, which is described by C. G. Jung as a surplus of libidic energy.“
Prieraišumas savajai kultūrai per autorinius tekstus išryškėja dar ir tuo, kad rašoma išskirtinai lietuviškai (nedrįsčiau teigti, kad lietuviškųjų ženklų niekada neatsiranda angliškuose lietuvių autorių tekstuose, tačiau kol kas nepavyko aptikti pavyzdžių). Tačiau kartais santykis su savąja kultūra autoriniuose tekstuose pasirodo dar stipriau išreikštas – ryšys su artimiausia vieta saugomas kuriant ir dainas atliekant tarmiškai. Štai šiuo metu vis labiau matomas, klausomas kūrėjas Rokas Kašėta, kuris kurdamas (o ir šiaip – kalbėdamas) renkasi jau net ne bendrinę lietuvių kalbą, o atskiro regiono – dzūkų tarmę! Rokas net ir socialinėse erdvėse rašo tik dzūkiškai. Albumo „Dzūkodelika“ (2022) pavadinimas – smagi žaismė, jungiant dzūkiškąją kultūrą ir psichodeliką. Svarbu, kad Rokas kartu su žmona Egle aktyviai dalyvauja dzūkų kultūros renginiuose, patys gyvena Dzūkijos kaimo troboje ir kalba dzūkiškai, taigi muzika perteikiama tai, kas savimi pačiais patiriama ir tikrinama. Vienoje LRT televizijos laidų Rokas pasakoja: „Tradicijos yra jungtis. Daugelis kartų audė kažkokį raštą. Jei atsitrauktume, iš aukštai žiūrėtume, tai karta po kartos ir kažkoks raštas išeina. Nejau dabar nusimuši. Gera tęsti, prisijungti, būti šitos žemės rašto dalimi ir nešti jį toliau.“ Norint artimiau susipažinti su Roko kūryba labai verta išgirsti kūrinį „Tokį rytų“, kurio tekstas, dzūkiškai parašytas poeto Romo Sadausko.
Nors tarmiškai šiuolaikinę muziką kuriančių – dar nedaug, kai kurie kūrėjai iškart pastebimi ir puikiai įvertinami. Itin puikiai priimta prieš porą metų išleista Katie Melua atmosferikai artimos žemaitiškai kuriančios Austiejos daina „ŽGŽ“, kuri šiandien turi jau virš milijono „YouTube“ perklausų. Švelnus, neperspaustas, bet įtaigus dainavimas, neskubus pianino akompanimentas ir žemaitiška tarmė kuria išskirtinį potyrį.
Neretai tarp muzikantų pasigirsta, kad dainuojant sava kalba, o juolab tarme, kūrinys bus mažiau klausomas, mažiau komerciškai sėkmingas, bet nepamirškime, kad kitos kalbinės-garsinės sistemos klausytojams tai kaip tik suteikia naujų patirčių, kurių nejučiomis ilgimasi panašiai skambančios, vien angliškai atliekamos muzikos arealuose.
Apskritai muzikos kūryba savo prigimtimi yra žaisminė, kai kurie kūrėjai tai daro itin sąmoningai. Neretai folkloras konservatyvesnės žiūros kultūros atstovams apskritai negali būti liečiamas, tad negalėtume kalbėti netgi apie subtilias jo improvizacijas, jungiančias su globaliąja kultūra. Ir vis dėlto dauguma tokios muzikos atlikėjų ir tyrėjų sutaria, kad norint išlaikyti tradiciją gyvą, jai būtina leisti keistis ir būti įvairiausiomis formomis.
Kol kas žanro atžvilgiu Lietuvoje vienintelis toks intelektualaus muzikinio humoro kūrėjas Lukas Šidlauskas, kūrybiniu vardu Šventinis Bankuchenas. Nors paprastai Lukas puikiai žongliruoja itin kūrybiškai ir subtiliai pašiepdamas įvairias absurdiškas situacijas, mūsų temai itin įdomus jo projektas su tiesiogine aliuzija į lietuvių liaudies kultūrą – „Nykstančių liaudies dainų rinkinys“. Meistriškai improvizuojama tradicinių lietuvių liaudies dainų stilistika ir skirtingais jų žanrais, atliekami paties autoriaus parašyti įvairius šiandienos kasdienybės reiškinius drąsiai šaržuojantys tekstai, sekant tradicinių dainų tekstų poetika, pavyzdžiui, itin gausu deminutyvų. Tematiškai tekstai neturi nieko bendro su tikrosiomis liaudies dainomis, tačiau kalbos nesuprantančiam klausytojui gali skambėti kaip įprasta lietuvių liaudies daina, nors ir apie kriptovaliutą ar ofisus. Folkloras pasitelkiamas kaip itin atvira forma improvizacijai apie šiandieninę kultūrą – šiuolaikinės „liaudies“ buitį, aktualijas, išryškinant vyraujančius stereotipus, kasdienius nesusipratimus, socialines roles. Itin svarbu pabrėžti, kad liaudies kūryba čia ne ironijos taikinys, o priemonė. Be to, šis sumanymas užbaigtas itin išmoningai – išleistas popierinis dainynas su tekstais ir natomis.
(Ne)šiuolaikinis instrumentas: kanklės
Didžioji dauguma pasaulio instrumentų nepriklauso vienai tautai, o yra aptinkami bent jau kaimyninėse kultūrose. Vis dėlto kai kurie jų būdingiausiai išreiškia vieną kurią kultūrą, dažnai juos pasitelkiančią (ar pasitelkdavusią) tradicinėse apeigose, šventėse, kasdienybėje. Šiandien vis dažniau Lietuvos šiuolaikinėje populiariojoje (tačiau ne masinėje) muzikoje kaip pagrindinis instrumentas atsiranda tradicinės lietuviškos arba koncertinės kanklės – pastaraisiais metais išėjo palyginti nemažai tokių albumų.
Folk, soul ir minimal muzikos kūrėjos Jausmės albume „Namolio“ (2021) derinamas spalvingas dainavimas, sodrus balsas, gamtiniai įrašai ir autoriniai tekstai. Kiekviename kūrinyje tos pačios koncertinės kanklės atsiskleidžia vis kitaip, kaitaliojant ritmiką ir spalvas. Profesionalus, subtilus, o kartu žaismingas atlikimas leidžia mėgautis bendru skambesiu. Pernai Jausmės muzika buvo itin gerai įvertinta – laimėjo jaunų muzikos grupių konkursą „NOVUS“. Prie baltiškosios tradicijos ją artina ne tik kanklės, bet ir tekstų ryšys su gamta ir namais.
Linos Žilinskaitės kūryboje vientisi atmosferiniai skambesiai jungiami su skirtingais instrumentais (kantelė, kanklės, kalimba, stiklo armonika), kurie suskamba tik išlaukus ir leidus suskambėti kitam. Balsas įsilieja į bendrą banguojančią atmosferiką jos neužgoždamas ir neišsišokdamas – netgi koncertų metu autorė garsistų prašo balsą palikti „toliau“, taip sukurdama darnią garsinę vienovę. Įsimintinas kanklininkės albumas „Linai“ (2021), kurio jau vien pavadinimas kartu ir gamtiškas, ir nurodantis į tradiciją.
Pernai albumą „Kur giria užėjo“ (2021) išleido ir kanklininkė, dainininkė Agota Zdanavičiūtė. Kaip esminis šaltinis čia pasitelkiamos žymios lietuvių žolininkės, etnografės, mokslininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakos: „Agota has followed Eugenija Šimkūnaitė's paths in the moss of forests with tender attention – she composed original compositions with her voice and beloved traditional Lituanian string instrument – kanklės (zither)“ (Dangus label Bandcamp). Pati autorė sako: „Besidomėdama mūsiškomis tradicijomis, tradicine muzika ir ją dainuodama tikrai semiuosi iš tų klodų kurdama savo muziką. Bet dabartinėje mano kūryboje tai skamba ne tiesiogiai per liaudies dainą, bet daugiau gal jaučiama tradicinės muzikos įtaka.“ Prie kiekvienos albumo kopijos autorė prisiliečia pati, į specialią kišenėlę įdėdama vis skirtingą, kaip pati sako, „gamtos palaiminimą“: medžio žievelę, žolyną, džiovintą augaliuką. Albume naudojami ir gamtos garsai, kuriuos pati kaip tas žoleles Agota ir rinko. Kodėl kanklės? „Aš pati imuosi kanklių, kai būna labai liūdna, tada kankliavimas nuramina, subalansuoja, paguodžia. Esu sau kankliavusi vienoje tamsioje didelėje erdvėje ir pasigirdo, kad kažkas dar su manimi kankliuoja. Manau, kanklės turi mistiškumo. Tikiu, kad kankliuojant pagilinamas ryšys su protėviais. Visgi kūryboje kankliavimo nesudvasinu. Tai yra mano instrumentas, kurį moku valdyti ir kuriuo man įdomu eksperimentuoti, tyrinėti, atrasti naujų skambinimo būdų, kelti sau išūkius ir pan. Asmeninėje ervėje kanklės it terapijos instrumentas, o kūryboje – galimybių instrumentas.“
Greta itin svarbus, gal kiek per mažai pastebėtas tos pačios Agotos kuruotas leidinys „Klajojančios kanklės“, kuriame išryškėja skirtingų muzikos kūrėjų / atlikėjų santykis su šiuo instrumentu. Albume surinkta 11 skirtingų autorių (Algirdas Klova, Daiva ir Evaldas Vyčinai, Gediminas Žilys, Vėtra Trinkūnaitė, Donis ir kiti) kanklėmis atliekamų kūrinių, kuriuose vis kitaip pasirodo jų pačių santykis su šiuo instrumentu, jo buvimo šiandieninėje kultūroje galimybės. Nevienodas santykis su tradicine kultūra ir jos sąveika su globaliuoju kontekstu justi ir iš intervalikos bei derminių slinkčių, kurios vienais atvejais labiau paklūsta šiuolaikinei kultūrai, kitu – senajai.
Kai tekstas ne kalbinis – išsaugoti aplinką
Dar vienas ne toks akivaizdus lietuviškosios kultūros buvimo muzikoje būdas – lietuviškųjų vietų lauko įrašai. Gamtiniai, urbanistiniai, gryni arba modifikuoti, todėl kartais neatpažįstami. Itin savitas, nuosekliai kuriantis autorius – SALA (Audrius Šimkūnas) itin daug dirba ir eksperimentuoja su lauko įrašais. Pavyzdžiui, 25 min. trukmės kūriniui „Ordo Chiroptea“ naudoti specialūs mikrofonai, rekorderiai ir net šikšnosparnių detektoriai. 2016 m. interviu Jurijui Dobriakovui kūrėjas sakė: „Vietos dvasia man egzistuoja vietoje. Savotiškas psichogeografinis pažinimas <...> Sunku apibendrintai kalbėti apie kultūrinių / muzikinių išraiškų mutacijas, bet asmeniškai praeitas kelias nuo ekshibicionistinio pagoniško juodojo metalo iki izoliacionistinio drone ar smilgos garso vėjyje klausymo. Perdavimo formos gali keistis, tačiau esmė išlieka panaši. Tai – tarsi vidinės apeigos, talismano įtvirtinimas, teritorijos, kuri nėra žemėlapis, žymėjimas.“
Šie kūrėjai klausytojui (o ir lietuviškosios kultūros tyrėjams) netiesiogiai siūlo permąstyti, kas gi šiandien yra ta lietuviškoji kultūra, įsileidžiant į ją tiek globaliosios muzikos, tiek šiandieninės miesto kultūros tyrimus. Dabartinės lietuviškos urbanistinės aplinkos įgarsinimo pavyzdys – Donato Bielkausko projektas „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ – „a conceptual album exploring ecologic connections of industrial seaport city and natural environment of its habitants <...> One [disc] is presenting recordings of Klaipėda industrial area, dark electronic, and another flows in brighter ethno ambient soundscapes.“ (Bandcamp) Viename – autentiška Klaipėdos krašto folkloristika, pereinanti į atmosferinę muziką, sukurta kartu su folkloro kolektyvu „Kuršių ainiai“, antrame – garsai, surinkti jūrų uosto teritorijoje, laivų statyklose, metalo apdirbimo cechuose, mieste. Klausytojas nustebinamas netikėtu patirtiniu posūkiu – pateikiama nuoroda, leidžianti abi šias dalis sujungti ir klausytis kartu kaip vieną kūrinį! Taip išryškinama industrinės ir gamtiškosios aplinkos sąveika ir jų darnos galimybė. „Koncertuose Klaipėdoje ir Kaune laikėmės projekto koncepcijos. Žiūrovai galėjo vaikščioti erdvėje ir pasirinkti, kurioje pusėje ir ką nori girdėti labiau: ar teigiamą ramią atmosferinę muziką, ar griaunamąją industriją. <...> O projekto „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ didžioji idėja buvo meninėmis priemonėmis provokuoti dialogą. Kalbėti apie ekologiją, apie Girulių miško svarbą, apie švaresnį orą, apie kietąsias daleles ir apskritai triukšmą mieste, kuris kažkodėl neįtraukiamas į ekologijos rodiklius, nors garsinė tarša yra tokia pat svarbi, kaip ir visos kitos taršos“, – rašė Jurga Petronytė.
Garso ekologijos temą per savo kūrybą ir pokalbius tiria ir kitas kūrėjas – Dominykas Digimas. „Tam tikros su garso ekologija susijusios praktikos man visada buvo artimos ir tapo labai mielu pomėgiu. Šiuo metu į tai žvelgiu iš ganėtinai kompozitoriškos perspektyvos – atlikdamas aplinkos įrašus, bandau gilintis į miesto garsovaizdyje esančius gamtos ritmus ir žmogaus įtaką jų kaitai.“ Autorius sako, kad dažniau mąsto apie atskirus garsinius sluoksnius ir jų tarpusavio santykius, o ne apie pagrindinę temą ir jos plėtotę: „Man patinka kurti skirtingo tankio ir intensyvumo garsines tekstūras – galbūt tai ir sukuria tam tikra prasme statiško, bet gyvo paveikslo įspūdį.“ Santykis Dominyko kūryboje, ko gero, ir yra tas raktinis žodis, kuriuo būtų galima atrakinti papildomus patyrimo sluoksnius, nes tas dabartinės lietuviškos aplinkos garsas, išgirstas ir įsisavintas Dominyko, dažniausiai ir pasigirsta per įvairius santykius, išreikštus jau ne lauko įrašais, o instrumentais. Be to, Dominykas dar ir veda garso pasivaikščiojimų užsiėmimus, kuriuose dalyviams padeda pastebėti tai, ko paprastai nepastebime ar mūsų klausa neišskiria. Tiesa, Dominyko kūrybos tikrai nebegalėtume vadinti postmoderniuoju folkloru, čia lietuviškosios aplinkos stebėjimas pasirodo kaip itin sąmoningas, šiuolaikinę akademinę muziką įkvepiantis judesys.
Taigi šįkart atsigręžėme į ne taip lengvai pasirodančią ar atpažįstamą lietuviškąją kultūrą šiuolaikinėje muzikoje, išryškėjančią ar atrenkamą iš autorinių tekstų, instrumentikos ir kitų garsinių sluoksnių. Nors straipsnyje apžvelgta tik dalis taip dirbančių kūrėjų, jų darbais siekta atspindėti kitus galimus lietuviškosios kultūros ir pasaulėžiūros buvimo būdus ir kūrybines tendencijas. Visi aptarti darbai atspindi itin sąmoningą prieigą prie savosios kultūros, savųjų vietų ir patirčių. Labai džiugina ir tai, kad, greta taip būtino sąmoningo ir kritinio mąstymo, drąsiai pasikliaujama savo nuojautomis, būnant savosios kultūros dalimi ir turint visišką laisvę tai daryti kuriant.
Šaltiniai:
Bielkauskas, Donatas, 2021. Mirštantis. Miestas. Gyvenimui. (2 CD), https://dangus-pro.bandcamp.com/album/mir-tantis-miestas-gyvenimui
Dobriakov, Jurij, 2016. Archajiška industrija, MIC, https://www.mic.lt/lt/diskursai/lietuvos-muzikos-link/nr-19-2016-sausis-gruodis/jurij-dobriakov-archajiska-industrija/
Interview with Rokas Kašėta and Eglė Kašėtienė, 2022. https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1737172/pirkioje-gyvenantys-kasetos-dzukisku-tradiciju-puoseletojai-dainuoja-audzia-o-tarmiskai-kalbeti-ismoko-is-babu
Kašėta, Rokas, 2022: Dzūkodelika (CD, MC), https://rokaskaseta.bandcamp.com/album/dz-kodelika
Paltanavičiūtė, Justina, 2020. Įsiklausyti į aplinką: kitoks Dominyko Digimo laiko pojūtis, MIC, https://www.mic.lt/lt/ivykiai/2020/05/14/isiklausyti-i-aplinka-kitoks-dominyko-digimo-laiko/
Petronytė, Jurga, 2021. Muzika, kuri kviečia dialogo apie ekologiją ir progresą, apie mirtį ir gyvenimą..., Vakarų ekspresas, https://ve.lt/gyvenimas/kultura/muzika-kuri-kviecia-dialogo-apie-ekologija-ir-progresa-apie-mirti-ir-gyvenima?fbclid=IwAR3Zi_EPnmxmtjGrnAu2Qu9rVHg22h_2iXyKASPyXLLlu8IDiURSvUrLHac
Razauskas, Domantas, 2021. Pakartot. „Raguvų“ gyslose pulsuojantis kraujas, LRT, https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000147116/pakartot-raguvu-gyslose-pulsuojantis-kraujas
Šimkus, Šarūnas, 2020. Mitopoetiniai vaizdiniai ,,Vilkdujos“ dainose, magistro darbas, Šiaulių universitetas, https://www.academia.edu/43368343/Mitopoetiniai_vaizdiniai_Vilkdujos_dainose