Domininkas KUNČINAS / Ore.lt | Karinė infrastruktūra kovoje prieš popkultūrą
Muzika buvusiose militaristinės paskirties erdvėse
Sakoma, kai ginklai žvanga, mūzos tyli, tačiau ir karo metais meninis gyvenimas tampa tiek terapija, tiek ginklu. „Mariupolio lakštingalos“ Katerynos daina, įrašyta „Azovstal“ gamyklos slėptuvėje, nuskambėjo per visą pasaulį, ir niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad priedanga nuo karo tapusioje Kyjivo metro stotyje dainuos Bono ir „The Edge“. Ir jei muzikantai iš „U2“ iš karto saugiai grįžo namo, Kateryna „Ptaška“ pateko į rusų nelaisvę, iš kur buvo išvaduota tik po 4 mėnesių. „Geriau žūti mūšyje, negu gyventi vergaujant“, – dainavo ji. Panašius žodžius tyliai niūniavo ir Lietuvos miškuose išsislapstę partizanai iškart po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir ukrainiečiai, lietuviai tikėjosi Vakarų pagalbos, tačiau jos taip ir nesulaukė. Paskutine šių kovotojų viltimi ir paguoda liko daina požeminiame bunkeryje...
Pasaulyje galima rasti daugybę įvairių militaristinės paskirties erdvių, kuriose kultūra šiandien veikia laisvai: „Bunkr Parukářka“ Prahoje, meno centras „Metelkova“ Liublijanoje, buvusioje raketų bazėje vykstantis festivalis „Fusion“, apleistoje karinėje bazėje įkurtas laisvasis Kristianijos rajonas Kopenhagoje, Beiruto „Berghainu“ vadinamas „B018“ Libane ar „The Shelter“ Šanchajuje. Prasidėjus karui ir atsiradus poreikiui naudoti slėptuves pagal jų tikrąją paskirtį paaiškėjo, jog dauguma šių patalpų Ukrainoje užimtos įvairiausių verslų nuo tatuiruočių salonų iki striptizo klubų.
Lietuvos žemę mindžiojo daug įvairių kariuomenių, todėl čia liko daug įvairių laikotarpių karinės infrastruktūros: carinės Rusijos statyti Kauno tvirtovės fortai, nacistinės Vokietijos palikti artilerijos baterijų įtvirtinimai Baltijos jūros pakrantėje, militaristinės sovietinio laikotarpio bazės ir, žinoma, daugybė įvairaus rango slėptuvių. Pasibaigus Šaltajam karui civilinės saugos slėptuvės tapo nereikalingos. Vien sostinėje Vilniuje jų buvo apie 300. Apleistos patalpos po žeme puikiai tiko pogrindinėms subkultūroms – grubi aplinka akompanavo trankiai, maištingai muzikai, o betoninės sienos saugojo aplinką nuo triukšmo. 1996–2007 m. Vilniuje veikė net keletas klubų, įrengtų patalpose, skirtose slėptis nuo bombardavimų: „Bombiakas“, „Virpesys“, „Gravity“, „Vault“. Šalia miesto žmonės šoko buvusiuose raketų angaruose „Rocketshop“ reivuose. Kaune iki šiol renginiai vyksta vietoje pavadinimu „Parakas“ ir kituose Kauno tvirtovės fortuose. Klaipėdiečiai artilerijos baterijoje „Memel-Nord“ taikė ne patranka į priešą, o patefono adata – į sprogdinantį ritmą. Prieš pat pandemiją vadinamajame „Brežnevo bunkeryje“ prie Kazlų Rūdos vyko „Mars Fest“.
Pankroko slėptuvė „Bombiakas“
Vėlyvuoju sovietmečiu pankai atrado apleistą 1956 m. pastatytą slėptuvę Antakalnyje. Jos struktūra paprasta – du įėjimai, dvi ventiliacijos šachtos, viduje – trys didelės 2,2 m aukščio patalpos nukirstais kampais bei pagalbiniai kambariai. Maskvoje suprojektuota slėptuvė pagal pirminį sumanymą turėjo sutalpinti 150 žmonių. 1961 m. slėptuvių inventorizacijoje rašoma: „įėjimai užversti šiukšlėmis, viduje – pridergta. Nebėra filtravimo įrangos, nuimtos nuo kilpų dvejos hermetinės durys“.
Pankroko judėjimui dažniau artimos kairiųjų idėjos, tačiau dėl istorinio konteksto pirmieji Lietuvos pankai dažnai buvo patriotiški kraštutinių dešinių pažiūrų nacionalistai. Galbūt todėl sovietinė, bet lietuviška nomenklatūra į jų veiklą žiūrėjo pro pirštus ir tai iš dalies lėmė šios scenos suklestėjimą, o į pankroko festivalį atėjusiam vietinio saugumo atstovui buvo siūloma įsigyti bilietą. Galbūt todėl pankai pirmieji iš subkultūrų įkūrė savo klubą.
Iš pradžių ši patalpa tapo grupių „S.K.A.T“, „Punktas“, „Erkė maiše“ ir kitų repeticijų vieta. Tačiau apie 1996-uosius „Bombiakas“ tapo pilnaverčiu pogrindinės muzikos klubu, kurį savomis rankomis įrengė ir juo rūpinosi patys pankai. Jame koncertavo ir rinkosi ne tik jie, bet ir kitų subkultūrų atstovai: metalistai, depešistai („Depeche Mode“ gerbėjai), gotai.
Iš pradžių klubas veikė nelegaliai, tad į renginius dažnai užsukdavo policijos pareigūnai. Po vieno susidūrimo, kai buvo susemti visi lankytojai, nutarta klubą įforminti teisiškai. Šios iniciatyvos ėmėsi grupės „S.K.A.T.“ vokalistas Mindaugas Savičenko ir kiti. 1996-aisiais buvo įkurtas jaunimo klubas „Mūsų kelias“ (aliuzija į skandalingojo „Sex Pistols“ bosisto Sido Viciouso atliktą F. Sinatros kūrinį „My Way“), kurio veikla: jaunimo laisvalaikio organizavimas, jaunimo meno ir mokslo propagavimas, gyvūnų globa ir gamtos apsauga, narkomanijos problema, leidyba. Surinkus apie 300 parašų klubas gavo ne tik leidimą naudotis patalpomis, bet ir finansavimą komunalinėms paslaugoms.
Įdomu, jog po kelerių metų, 2000-aisiais, klubo vadovai miesto merui aiškino, kaip kovoti su narkomanija. Dienraščio „Respublika“ priedas „Gyvenimas“ rašė: „Vilniaus meras, lankydamasis Antakalnyje įsikūrusiame vieninteliame mieste neformalaus jaunimo klube „Bombiakas“, su jo vadovais kalbėjosi apie narkomaniją. Susitikimas įvyko mero pageidavimu. R. Paksas (Vilniaus meras – aut. past.) sakė žinąs, jog „Bombiakas“ yra ta vieta, kur griežtai draudžiama vartoti narkotikus ir kad klubo vadovai su narkomanijos problema puikiai susitvarko.“
Per klubo istoriją „Bombiake“ koncertavo žinomos vietinės scenos grupės: „dr. Green“, „Skylė“, „Requiem“, „Tai ką?“, „Turboreanimacija“, „Toro bravo“ ir kt. Susirinkę gerbėjai užpildydavo nedideles patalpas. Vietinės punk / hardcore legendos „Turboreanimacija“ savo atsisveikinimo koncertą 1998-aisiais sugrojo būtent „Bombiake“.
Klube vyko ne tik muzikinė veikla: veikė įvairaus pobūdžio turgeliai, buvo biliardo stalas, leistas naujienlaiškis „Bombiakas news“. 1998–1999 m. organizuotos akcijos „Neformalios grupuotės prieš AIDS“. Jų metu vyko diskusijos, taip pat buvo renkamos lėšos nuo narkotinių medžiagų perdozavimo mirusių klubo narių atminimui.
Galiausiai savivaldybės finansavimas baigėsi, o klube lankytojų ėmė mažėti. Susikaupus skoloms, apie 2005-uosius „Bombiako“ šeimininkai klubą už simbolinį vieną litą perdavė gotams, o netrukus klubas duris užvėrė visam laikui.
Tylos perklausos „Virpesyje“
Šiandien šiame Senamiesčio kieme rasi tik šviežiai asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau prieš daugiau nei 20 metų buvusioje bombų slėptuvėje keletą metų veikė muzika besidominčių žmonių klubas „Virpesys“. Vietos idėja gimė 2000-ųjų žiemą, susitikus keliems bendraminčiams, ieškantiems vietos alternatyviai nekomercinei elektroninei muzikai. Klubas užsidarė 2003-iaisiais, tačiau šiose patalpose dar kelerius metus skambėjo muzika. Pavyzdžiui, čia kurį laiką repetavo grupė „InCulto“, vėliau atstovavusi Lietuvai „Eurovizijoje“.
Prieš kelias dešimtis metų Gediminas Ušackas-Zuikis kartu su Denisu Šafovalu ir Vitalijum Kuzkinu atsiliepė į Vilniaus savivaldybės paskelbtą patalpų nuomos konkursą ir įkūrė klubą „Virpesys“. Gediminas prisimena, jog patalpos buvo kritinės būklės ir dabar vargu ar apsiimtų jas tvarkyti. Nors pinigų tuo metu nebuvo, tačiau buvo daug entuziazmo. „Savo rankomis išnešėme kalną šiukšlių, kažkokių neaiškių skysčių, juokavome, kad galbūt radioaktyvių ir todėl dabar aš plikas“, – juokiasi Gediminas. Kartu su draugais jie minimaliai įrengė patalpą, kad tai būtų galima vadinti klubu.
Vienas klubo lankytojų tuo metu sakė: „Virpesys“ – nereali vietelė. Nafik eit į visokius ***klubius, kur groja visokie techno house ir pan. Čia nors gyvos muzikos gali išgirst ir su tikrais žmonėmis pabendraut. O jeigu kam nepatinka interjeras... tai ne mano problema!! Man labai patinka.“
Amžių sandūroje Vilniuje buvo labai stipri pankroko plačiąja prasme scena, kurios pagrindiniais taškais buvo jau minėtas „Bombiakas“ ir keleriais metais vėliau atsidaręs „GreenClub“. Tuo tarpu „Virpesys“ siekė apjungti pogrindinės elektroninės muzikos, balansuojančios ant garso meno ribos, bendraminčius. Būdavo, kad visi sėdėdavo ir klausydavosi albumo, kuriame įrašyta... tyla arba garsai, kurie galbūt nebuvo labai vaizdingi, tačiau domino čia besirenkančius žmones. Klubo pavadinimas kilo nuo žodžio oscillate, bet norėjosi, kad pavadinimas būtų lietuviškas. Neoficiali versija skelbia, kad prie įėjimo visada traukdavo skersvėjis ir visi virpėdavo.
Vienas „Virpesio“ organizatorių iki šiol atsimena atidarymo renginį, į kurį susirinko visas alternatyvinis Vilnius: sovietų numatyta 150-ies žmonių talpa buvo viršyta dvigubai ir pažeisti visi sanitarinės ir priešgaisrinės saugos reikalavimai. Garsiau paleidus muziką, ypač turinčią daug žemų dažnių, ji net ir iš požeminės slėptuvės pasiekdavo aplinkinių gyventojų lovas ir klubas sulaukdavo pareigūnų vizitų. Minėtame klubo atidaryme pasirodė Lietuvos avangardinės muzikos legendos „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ su Artūru Barysu-Baru priešakyje. Kaip ir priklauso ekstravagantiškam grupės lyderiui, Baras savotiškai pašventino „Virpesio“ sceną joje nusilengvindamas.
Plėsdami akiratį renginiuose užsienyje ir organizuodami savo programą, „Virpesio“ chebra suvokė, kad šios sferos auditorija yra nedidelė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, o tokios pakraipos klubų beveik išvis nėra ir neišeina išlaikyti tokios siauros specializacijos, todėl ilgainiui „Virpesyje“ atsirado ir techno, ir pankroko renginių.
Nors klubas buvo oficialiai registruotas, siekiant išgyventi, kai kurie dalykai buvo „pilkojoje“ zonoje. Tuo metu taip gyveno ne tik pogrindiniai klubai, bet ir didžioji dalis jaunos valstybės ekonomikos. „Mes buvome smulkūs niekšeliai, kurie turėjo nelegalų barą, – pasakoja Gediminas. – Apsilankius policijai jis būdavo staiga užmaskuojamas. Buvo ir nedidelis įėjimo mokestis, tačiau apie kažkokius pelnus nebuvo net kalbos. Dažniau iš savo entuziazmo patys padengdavome dalį nuomos išlaidų.“
Kalbėdamas apie akustiką betoninėse erdvėse, Gediminas pažymi, jog ji yra ir bloga, ir gera vienu metu: „Betonas yra geriau nei, tarkime, metalinis angaras, kuriame barška skardos ir nieko nepadarysi. Betonas yra labai masyvi konstrukcija, o kalbant apie garso atspindžius, visada pagelbėdavo juos sugeriantys žmonės. Orientavomės į alternatyvią elektroninę muziką, kuriai būdingas tikslumas ir preciziškumas, tačiau tokią aplinką puoselėjome namuose. Tuo metu vien išgirsti tave dominančią muziką klube jau buvo pasiekimas, o garso kokybė nebuvo pirmaeilis dalykas.“
Blizgus „Gravity“ pogrindis
Vilniaus šokių muzikos klubas „Gravity“ duris atvėrė 2001 m. gruodį. Įsikūręs buvusioje batų fabriko atominio karo slėptuvėje Vilniuje, šalia judraus greitkelio, jis netrukus tapo labai svarbia Lietuvos klubinės kultūros dėlionės dalimi. Įtakingo to meto interneto portalo „Ore.lt“ rinkimuose ši institucija kelerius metus iš eilės buvo pripažinta Metų klubu. Iš viso per 10 metų šiame klube apsilankė per 350 000 žmonių, surengta daugiau nei 1000 renginių, atvežta šimtai užsienio atlikėjų.
Nepaisant to, kad pirmieji šokių muzikos klubai („Eldorado“, „Nasa“) duris atvėrė dar 1994-aisiais, esminis lūžis Lietuvos klubinio gyvenimo istorijoje įvyko atsidarius „Gravity“. Tai buvo pirmasis vakarietiškas tradicijas atitinkantis naktinis klubas, instaliavęs itin kokybišką garso sistemą ir užsiprašęs tuo laiku rekordinės – 25 litų sumos už įėjimą, nors įprastinė renginių kaina būdavo 5–10 litų. Nuo tada šokių muzika visiškai „legalizavosi“ ir tapo verslu – vienas po kito atsirado kiti naktiniai klubai.
„Patalpos buvo surastos 2000 m. Tuo metu tai buvo apleista viena iš daugelio Vilniuje buvusių slėptuvių. Užlieta vandeniu, supuvęs vamzdynas, sugadinta ventiliacijos sistema“, – apie klubo pradžią pasakojo tuometinis klubo atstovas ryšiams su visuomene Daumantas Kairys.
Architektūros studija „Plazma“ iki šiol didžiuojasi buvusioje bombų slėptuvėje įrengtu griežtų formų, tačiau lengvai skirtingų koncepcijų renginių nuotaikoms pasiduodančiu naktiniu klubu: „Tai pirmoji tokio pobūdžio vieta Lietuvoje. Ilgametė „Gravity“ sėkmė ir gyvenimas, apsiėjęs be didesnių interjero pakeitimų, parodė, kad architektūrinių sprendinių kokybė, jų meninė vertė yra tiesiogiai proporcingi pagrindinei objekto veiklai.“ Patekę vidun, lankytojai turėdavo praeiti daugiau nei 60 metrų besitęsiančiu tuneliu, kurio pabaigoje laukė vienintelis išlikęs reliktas – originalios itin masyvios buvusios slėptuvės durys.
„Gravity“ – vienintelis to laikmečio Lietuvos klubas, kuris buvo aprašomas užsienio spaudoje. Tarkime, žinomas gidas „Rough Guide“ šią vietą pristatė taip: „Ultra-cool joint dedicated to the best in cutting-edge dance culture. Attracts the best of the big-star Djs.“ O elektroninės muzikos scenos almanachas „DJ Magazine“ įtraukė „Gravity“ į geriausių pasaulyje klubų šimtuką.
Bene pirmą kartą Lietuvos klubų istorijoje „Gravity“ buvo stipriai akcentuotas face control, todėl pirmus mėnesius ten patekti buvo prestižo ir gudrybės reikalas. Apsaugai vadovavo buvęs žinomas baikeris Juozas. Kaip ir Berlyno „Berghain“ apsauginis Svenas Marquardtas, Juozas tapo savotiška miesto naktinio gyvenimo legenda, su kuriuo visi norėjo draugauti.
To meto klubo atmosferą puikiai iliustruoja tinklaraščio „Mahila“ prisiminimai: „Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną / degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. „Gravas“, be abejo, įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus ritmus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, „Nesakyk Mamai“ vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po „Gravo“ išplaukta.“
Savo nepriekaištingą reputaciją bei ilgai neblėstantį populiarumą klubas užsitarnavo ne tik dėl originalių patalpų bei išties išskirtinio minimalistinio interjero, tačiau ir dėl itin aktualios muzikinės programos. Vilniaus naktinio klubinio gyvenimo kokybę ženkliai pagerino promoteriai iš užsienio: iš pradžių ja rūpinosi olandas Bernie Ter Braakas, vėliau atidaręs savo barą-klubą „Cozy“, o po kelerių metų šias pareigas perėmė Rickas Heffernanas iš Airijos, kurį į Lietuvą atvedė pažintis su žymiu DJ Paulu Murphy, anksčiau grojusiu Vilniuje.
„Gravity“ grojusių prodiuserių, didžėjų bei grupių sąrašas būtų įspūdingas bet kuriam tokio dydžio klubui pasaulyje: James Zabiela, Ellen Allien, Goldie, „Modeselektor“, „Fischerspooner“, Ivan Smagghe, Kevin Saunderson, „Simian Mobile Disco“, Peaches, „Junior Boys“, Gilles Peterson, Steve Bug, „Zoot Woman“, Carl Craig, „Datarock“, Tiefschwarz, Adam Freeland, Adam F, Apparat, LTJ Bukem & MC Conrad, Mehdi, M.A.N.D.Y., London Elektricity, James Holden, „Rank 1”, „New Young Pony Club“ ir kitos elektroninės muzikos žvaigždės.
Klubas buvo uždarytas 2011-aisiais ir paliko ryškius pėdsakus Lietuvos muzikos istorijoje. Vėliau buvo keli nesėkmingi bandymai atgaivinti šias patalpas.
Ekstremalios muzikos slėptuvė „Vault“
Nepraėjus nė metams nuo „Gravity“ atidarymo, pogrindis pateikė savo atsakymą – toliau nuo centro duris atvėrė ekstremalios ir nekomercinės elektroninės šokių muzikos klubas „Vault“.
2002-ųjų pabaigoje renginiu „Metro“ su švedų techno maestro Grovskopa priešakyje atidarytas klubas tapo tikru pogrindinės elektroninės muzikos bastionu, kuriame nuo kasdienybės gynėsi drum’n’bass, techno, hardcore, industrial, noise, trance ir panašios muzikos mėgėjai. Įkvėptas Vakarų Europos pogrindžio kultūros sunkias slėptuvės duris atverti ryžosi hardcore ir speedcore grojantis didžėjus Black Box, į pagalbą pasitelkęs d’n’b didžėjų ST bei daugybę savanorių.
Saulėtą dieną maloniame pavėsyje Žilvinas Degutis-ST pasakoja, kaip dar mokykloje organizuodavo reivus ir „Vault“ įkūrimas tapo natūralia šios veiklos tąsa, siekiant plačiau įgyvendinti savo idėjas. Skirtingai nuo „Bombiako“ ar „Virpesio“ įkūrėjų, draugai iškart žinojo, kad savo klubą nori daryti būtent bombų slėptuvėje: „Tuo metu visi žvalgėmės į Vakarus, o konkrečiau – į Berlyną, keliavome į „Love Parade“, banko saugykloje įkurtą legendinį „Tresor“, tvirtovėje įkurtą klubų kompleksą ir panašias vietas. Elektroninė muzika buvo kažkas naujo, tarsi kova prieš popkultūrą, ir natūraliai perėjo į karo infrastruktūros likučius – pamirštus, paliktus likimo valiai, niekam nereikalingus.“ Prieš tai vaikinai kelis reivus surengė „Bombiake“, tačiau tai buvo pankų vieta. Lankėsi ir „Virpesyje“, tačiau šokių muzikos entuziastai ten visada jautėsi tik svečiais. Po dvejų metų paieškų jie su savivaldybe pasirašė ilgalaikę 5 metų patalpų sutartį.
„Vault“ įsikūrė 1970 m. pastatytoje netipinėje slėptuvėje-garaže, skirtoje dviem įmonėms – J. Vito kailių gamybiniam susivienijimui (200 žmonių) bei Vilniaus specialiajam konstravimo biurui (180 žmonių). Iki žlungant Sovietų Sąjungai čia vyko kariniai mokymai. Patalpos pasirinktos neatsitiktinai – nuošali vieta ir egzotiškas interjeras lyg ir simbolizavo klubo norą užsidaryti nuo aplinkinio pasaulio, paskęsti muzikoje tarp bendraminčių. Patalpos ilgą laiką buvo apleistos ir iš būsimo klubo organizatoriai išvežė 6 pilnus sunkvežimius šiukšlių, kurį laiką slėptuvėje gyveno benamiai, tualetai suniokoti, o visi elektros laidai nulupti – tai buvo įprasta, nes tuo metu smulkesniu ar stambesniu kalibru daug kas gyveno iš spalvotųjų metalų supirkimo. Nebuvo net originalių metalinių slėptuvės durų užraktų – juos „Vault“ iniciatoriai įstatė patys. Reikėjo įvesti naują elektros įvadą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nepakankamas ir kartais nakties įkarštyje nuo perkrovos išmušdavo saugiklius.
Kaip sako ST, užduotis buvo išgyvent ir daryt tai, kas malonu širdžiai. Priešingai nei „Virpesyje“, šiame klube baras ir visa kita buvo oficialu ir mokesčiai dažnai nusverdavo balansą į minusą, kurį turėdavo padengti patys klubo iniciatoriai. „Gaila, kad teko sustoti, nes tik po 5 metų visa tai įgavo prasmę ir buvo galima vystyti toliau. Manau, jei tai būtų ilgalaikis 10–15 metų projektas, jis būtų pasisekęs. Jautėsi, kad reikia tokio didelio klubo, nes savaitgaliais atvažiuodavo žmonės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų miestų. Iš pradžių čia tilpo apie 1000 žmonių, vėliau talpa buvo sumažinta iki 800–900. Žinoma, kiekvieną savaitgalį nesugebėdavome tiek surinkti. Atsimenu, buvo renginys, kai atėjo... 4 žmonės, o tikrai sėkmingus renginius buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.“ Pirmus metus klubas dirbo kiekvieną savaitgalį: penktadienį – techno, o šeštadienį – drum’n’bass, bet jau po pirmo pusmečio suprato, kad to yra per daug, todėl vėliau vieną savaitę grodavo techno, kitą – d’n’b. Pasklidus gandui apie naują vietą, čia savo renginius pradėjo organizuoti ir kitų pogrindinių muzikos stilių atstovai. Paskui programa išretėjo iki mėnesinių arba proginių renginių.
Prieš paskutinį renginį 2007-aisiais klubo iniciatoriai paaiškino savo pavadinimo filosofiją: „Anglosaksiškoji žodžio vault reikšmė sufleruoja apie patalpą, uždarą išoriniam pasauliui – tokią, kurioje galima ką nors paslėpti, o norint – ir pasislėpti pačiam. Jūra žmonių, kuriems trumpam įgriso saulės spinduliai, truputį pabodo įprastas, neviršijantis 120 bpm gyvenimo ritmas, gal šiek tiek įsiėdė grynas oras ir plaukiantys debesys, tyliai čiulbantys paukščiai ir negarsūs gatvės muzikanto akordai, gali papasakoti kiekvienas savo istoriją apie „Vault“ reikšmę ir prasmę. Kiekvienas iš begalės šio bunkerio slenkstį per penkerius gyvavimo metus mynusių žmonių pamatė kitokią tamsą, pajautė 180 ar net dvigubai daugiau bpm natūraliai sintetinio skambesio, išgirdo virš dešimties kilovatų pulsuojančių garsiakalbių sieną, sutiko kitų tokių pat sielų, ieškančių slėptuvės nuo to, kas įprasta.“
Žilvinas prisimena, kai paryčiais užrakinęs klubą, apie 7 valandą ryto Black Box sulaukė skambučio: „Aš klube. Atvažiuok atidaryk.“ Atrakino klubo duris, išleido klubinėtoją, tas pasakoja: „Atsibundu, atmerkiu akis, vis tiek tamsu. Užmerkiu akis – juoda, atmerkiu – juoda. Pirma mintis – numiriau. Pradėjau save grabalioti – kažką jaučiu, gal visgi dar nemiriau.“ Pasišvietė telefonu ir suprato, kad jis ne pragare, o... klube.
Klube vyravusią atmosferą apibūdina savotiškos „vidaus taisyklės“, tarp kurių: Have an open mind. That means, don't judge others / Dress accordingly – no high heels or shoes with open fingers (cold floor is promised) / We support radical self expression – feel free to dance naked and walk around showing off the best you've got / Go hard or go home. Žilvinas nemano, kad buvusios militaristinės paskirties erdvės daro įtaką programos turiniui, tačiau įsitikinęs, kad tai suteikia tam tikrą atspalvį: „Kadangi pogrindinė kultūra nuo pat pradžių linkusi į tam tikrą kovą, jai tinka tokios vietos.“
Klubui užsidarius, muzikos mėgėjai pasitraukė kitur. Prie to iš dalies prisidėjo tai, kad „Vault“ buvo įsikūręs atokiame rajone, toli nuo naktinio miesto gyvenimo. Bunkerio patalpose įsikūrė teatro artistai, porą metų naudoję patalpas spektakliams. Vėliau pasitraukė ir jie, palikdami po savęs tik virtualią publiką – ant lubų sukabintus manekenus. Pastaraisiais dešimtmečiais gentrifikacija Vilniuje gerokai pažengė į priekį ir buvusi „Vault“ vieta jau nebėra nuošalus užkampis, o tinkama vieta naujam prestižinių pastatų kompleksui.
2021-ųjų rugpjūtį paskelbta, kad klubo patalpos bus griaunamos ir vietoje jų vystomas NT projektas. Naujasis patalpų savininkas leido suorganizuoti renginį ir suteikė paskutinę galimybę atsisveikinti su šia legendine vieta. Senus laikus prisiminti susibūrė didžioji dalis senųjų „Vault“ rezidentų: daugybę renginių čia organizavusi „Techstylism“ komanda, sunkiojo techno propaguotojas Android, duetas ST ir MC Strazdas, ne vieną naktį dramenbeisu klubą aprūpinę Haze, Drumm, Fantas, Nervas, nenuilstantis hardcore karys X-Ray ir, žinoma, buvęs klubo savininkas speedcoreris Black Box.
Iki šiol muzikos ir kino versle dirbančiam Žilvinui „Vault“ suteikė daugybę patirties ir supratimo, kad sunkus darbas visada atsiperka. Jam iki šiol įstrigę žinomų atlikėjų iš Japonijos, Kanados, JAV emocijos pirmą kartą patekus į „Vault“ – daugeliui jų niūri slėptuvės aplinka palikdavo išskirtinį įspūdį.
„Rocketshop“: nelegalūs reivai raketų bazėse
„Šis renginys atitiko visus saldaus skambesio „nelegalus reivas“ sąvokos kriterijus: buvo keičiama renginio data, į renginį važiuojamą pagal žemėlapį, viskas vyko apleistoje karinėje bazėje, elektrą gamino generatorius, dunksėjo pakankamai radikali muzika“ – šio amžiaus pradžioje internete rašė vienas liudininkų.
Keletą metų Vilniuje ir aplink sklandė gandai apie nelegalius šokius kažkur apleistoje raketų bazėje. Pasirodo, visa tai vyko buvusioje sovietų kariuomenės vadavietėje.
1971 m. Vilniaus priešlėktuvinė gynyba buvo atnaujinta – įrengta nauja automatizuota sistema „Vektor“, pašalinusi žmogiškąjį elementą iš grandinės ir duodavusi tiesioginę komandą priešlėktuvinių raketų daliniams. Šiai sistemai nuošalioje vietoje Visorių miške buvo pastatyta nauja vadavietė. Beje, 1987-aisiais miestą gynusi 466-oji zenitinė raketinė brigada buvo apginkluota ilgo nuotolio raketomis „žemė-oras“ S-300 – šios raketų sistemos iki šiol naudojamos kare Ukrainoje.
Šiuo metu internetine prekyba saulės energetika užsiimantis Paulius Linčius prieš 20 metų buvo geriau žinomas kaip promoterių „GoodWillPeople“ narys DJ Moon Disco. Iki šiol aktyviai didžėjaujantis Paulius prisimena: „Pirmasis mūsų tūsas buvo 1997 m. kavinėje Vilniuje. Vėliau pradėjome groti įvairiuose baruose ir rūsiuose. Kadangi buvome skirtingi, susidarė truputį mish-mash situacija: vienas groja d’n’b, kitas – house, trečias – techno. Bet 2000-ieji jau buvo toks laikas, kai norėjosi labiau išsigrynint. Pradėjome kalbėti, jog reikėtų padaryti tikrą techno reivą ir kažkas užsiminė apie bunkerį prie Vilniaus.“
Tuo metu sovietų kariai jau buvo pasitraukę iš Lietuvos, o vietinė kariuomenė dar nebuvo iki galo perėmusi visų paliktų objektų. Apleista raketų bazė puikiai atitiko „Rocketshop“ viziją. Iš kelių angarų pirmajam renginiui vaikinai pasirinko mažesnį, nes neįsivaizdavo, kiek žmonių susirinks. Visa pirmojo „Rocketshop“ reklama buvo 5 plakatai su renginio pavadinimu ir data, o visa kita – word of mouth. Organizavo jungtinės Vilniaus alternatyvinės šokių muzikos entuziastų pajėgos su Pauliumi, „Zuikiu“ iš „Virpesio“ ir X-ray priešakyje, iš viso surengusios kelis „Rocketshop“ ir vieną „Manifest“.
„Pats stovėjau prie įvažiavimo į teritoriją, vietoje sargybinio, – prisimena P. Linčius. – Prašėme 10 litų arba 15 su CD – buvome įrašę 100 vienetų DJ Hallucin miksų. Kompaktai „sprogo“ iškart. Važiavo visi: reiveriai, banditai, kekšės, verslininkai – ko tik ten nebuvo. Per visą naktį apsilankė apie 300–400 žmonių. Įpratus prie keliasdešimties žmonių miesto rūsiuose, tai buvo wow. Aš pats net nemačiau nieko, nes stovėjau „ant durų“. Turėjome, berods, 2 kilovatus garso, kurį palaikė 3 kilovatų senas generatorius. Kurui papildyti reikėjo trijų žmonių: vienas laiko generatorių, kad nešokinėtų, kitas – piltuvą, trečias – duslintuvą, kuris vos laikėsi ant vieno varžto. Generatorius atlaikė, bet stiprintuvas – ne. Kažkas vežė iš namų savo. Visas apšvietimas – vienas strobas. Ir dar dūmai. Tai buvo pirmas tikras nelegalus reivas: atvažiuoji, nupjauni spyną, pastatai generatorių, atsitūsini ir pabėgi.“ Po SSRS griūties atsirado daug tuščių patalpų. Jose galėjai daryti ką nori, jos dažniausiai būdavo nemokamos, renginių metu tų patalpų nereikėjo saugoti, nebūdavo kaimynų.
Antro „Rocketshop“ metu viskas jau buvo paruošta ir pradėjo rinktis žmonės, kai atvažiavo policija su kareiviais, liepė per pusvalandį viską susirinkti ir dingti. Kažkas užsiminė, kad žino kitą vietą netoliese – mašinų karavanas su visa aparatūra persikraustė ir ten sėkmingai šoko iki ryto. Galima spėti, kad reiveriai pasinaudojo sovietinės kariuomenės infrastruktūra ir atsargine raketų S-300PS pozicija už kelių kilometrų nuo buvusios vadavietės. Netoliese gyvenantys žmonės kvietė policiją dėl garso, tačiau buvo sunku suprasti, iš kur konkrečiai jis sklinda, todėl policija dažnai net nesugebėdavo rasti garso šaltinio vietos.
Dar viena Vilniaus priešlėktuvinės gynybos struktūra, S-75 ir S-75M raketų techninio diviziono pastatai Burbiškėse, buvo panaudoti didesniam reivui „Manifest“ – jam buvo sukurta ir interneto svetainė, ir atspausdintos skrajutės, pasamdyta apsauga, pastatyta 10–15 kilovatų garso sistema. Deja, po šio renginio organizatoriai stipriai nudegė finansiškai ir tai buvo paskutinis Pauliaus organizuotas nelegalus reivas. Šiandien jis mieliau promotina renginių serijas klubuose ar padeda patarimais pradedantiemsiems. Pasak jo, vien dabartinis atsakomybės jausmas neleistų numoti ranka į daugelį dalykų, apie kuriuos „Rocketshop“ laikais net nepagalvodavo. Nepaisant to, tuos laikus ilgametis Lietuvos šokių muzikos puoselėtojas prisimena su malonumu ir pasididžiavimu.
Kalbėdamas su interneto žurnalu „Kultūrnamis“ P. Linčius sakė: „Manrods, pas šiuolaikinį reiverį nebėra to atradimo džiaugsmo, vakarėlio laukimo, alkio jam, nebent kai kuriems dideliems renginiams, vykstantiems kartą į metus. Anksčiau, matai, visko buvo mažiau n-tuoju laipsniu, kiekvieno renginio laukdavom kaip vandens gurkšnio, medžiodavom skrajutes, ir po šokių įspūdžiais gyvendavom dar ne vieną mėnesį. Dabar tame romantikos nebelikę, nes, žinai, po savaitės vėl tūsas…“
„Rocketshop“ skambėjo šventa trejybė: techno, drum’n’bass ir hardcore. Paulius pasakoja, kad ratas apsisuko ir šiandien jis į savo setus įtraukia kai kuriuos techno gabalus, kuriuos didžėjai grodavo „Vault“. Savo pamėgtam hardcore stiliui liko ištikimas ir kitas „Rocketshop“ generatorius X-ray – šiandien jis pasirodo retai, tačiau užtikrintai.
Po kelerių metų „Rocketshop“ vietoje „Vault“ chebra surengė „Rocked Launched“ (2007) ir „Raketos“ (2008). Įėjimas kainavo jau 35 litus, o renginyje grojo ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos bei Nyderlandų.
Juodoji Klaipėdos reivo tvirtovė
1939 m. aplink Memelio (dabar – Klaipėda) miestą nacistinė Vokietija pradėjo statyti gynybinius pakrančių įtvirtinimus. Pakrantės artilerijos baterijoje ,,Memel Nord“ buvo pastatyti du 86 metrų ilgio artilerijos blokai, o tarp jų – ugnies kontrolės posto bunkeris. Po 60 metų jo betonines sienas išbandė vietinė didžėjų kompanija „One Ear Stereo“ su savo „Nature Primitive Sounds“ vakarėliais – romantiška Baltijos jūros pakrantė, grėsmingai brutali karo architektūra ir šiuolaikinė šokių muzika puikiai suderėjo tarpusavyje.
Berlyne gyvenantis Eugenijus Konstantinovas šiandien kuria garso dizainą muzikinės programos kompanijoje „Bitwig“. Lietuvoje daug kas jį iki šiol prisimena sceniniu slapyvardžiu Genys. Prieš kelerius metus muzikos prodiuseris sugrojo savo footwork setą ten pat, kur organizuodavo vakarėlius šio amžiaus pradžioje – Girulių bunkeryje prie Baltijos jūros.
Genys prisimena: „Latviai dar prieš mus organizavo drum’n’bass tūsus Liepojos bunkeriuose. Jie paliko stiprų įspūdį. Militaristinių patalpų, naktinio jūros ošimo, labai stipraus vidurius kratančio boso ir sunkaus drum’n’bass kombinacija, labai gražūs ir faini žmonės, geri DJ-ai, gera organizacija. Ilgai netrukome ir patys išbandyt savo bunkerį, nes apie jį žinojom ir kalbėjom jau seniau. Reikėjo išvalyt tą bunkerį – ten galėjo eit kas nori ir atlikinėt savo reikalus. Pajūriu atsivežėme garsą. Taip pat reikėjo ant bunkerio stogo užtempti elektros generatorių, nuleisti laidus pro skylę ir prižiūrėt visą naktį, kad neužgestų.“
Bene rimčiausiu išbandymu tapo... face control. „Susidomėjimas buvo labai didelis, nes Klaipėdoje jau visi mus žinojo, gandas apie naują tūsą skrido geriau nei per skrajutes, o šitas renginys buvo ypatingas, – prisimena E. Konstantinovas. – Neįleidome daug marozų, sakėm, kad vyksta private party. Bet susirinko pilnas bunkeris ir dar aplink visur tūsino žmonės kopose ir paplūdimyje. Atrodo, pirmą kartą surinko apie 300 žmonių – iš visos Lietuvos atvažiavo mūsų draugai reiveriai.“
2006-aisiais bunkerį prisiminė kitas klaipėdiečių kolektyvas „Unsound Method Crew“, suorganizavę savo „Misconception“. Portalas „Ore.lt“ šį reivą aprašė taip: „Jokios monotonijos ir jokio sušikto nuoseklumo. Taip kaip ir priklauso. Deja, kartais kolonėlės išvemdavo daugiau boso, nuo kurio dėl bunkerio architektūros žemi garsai, užsigniaužę patalpos viduje, vartė groblus, o vaizdas nebesuspėdavo su garsu. Žodžiu – pure fuck-up. Pasimalus pusvalandį tokioje mėsmalėje tekdavo trauktis į geriausią chill-out vakaro patalpą, t. y. pajūrį, kur kriokiantį generatorių apgaubdavo riedančių bangų gausmas, sofas atstodavo kopos, o apie biotualetus net nešneku.“ 2009 m. vasarą bunkerį ir jo apylinkes sudrebino tikra reiverių invazija. Elektroninės muzikos renginyje „Shoreward“ per naktį septyniose erdvėse pasirodė beveik 40 didžėjų.
Pastaraisiais metais „One Ear Stereo“ pradėtą estafetę perėmė Simonas Gudelis ir jo renginių serija „Spiritus Sanctus“, bunkeryje vykusi 2016-2018 m. Pasak jo, Klaipėdoje uostamiestyje dar nuo pirmųjų reivų 10 dešimtmetyje buvo tradicijos rengti šokius netradicinėse vietose: jachtų elinguose, keltų prieplaukose, buvusiose baldų ar tabako gamyklose, požeminėse stovėjimo aikštelėse ir kitose alternatyviose erdvėse. Be Genio išvardintų iššūkių organizuojant renginį bunkeryje, Simonas paminėjo smėlį ir vandenį, iš kurių kiekvieną sezoną tekdavo atkovoti patalpas.
Šiandien smėlis ir vanduo vis labiau pasiglemžia į paplūdimį „iščiuožusį“ bunkerį, o kopose išlikusiuose įtvirtinimų pastatuose istorijos entuziastų ir Pajūrio regioninio parko pastangomis įrengta istorinė ekspozicija. Joje neužsimenama apie čia vykusius reivus – tai primena nebent apsitrynę grafičiai.
Marsas „Brežnevo bunkeryje“
2018-aisiais elektroninės muzikos entuziastas Mantas Daugėla su draugais iš Marijampolės vadinamojo „Brežnevo bunkerio“ teritorijoje surengė savo pirmąjį „Mars fest“. Kitais metais organizatoriai surengė antrąją ekspediciją į raudonąja planeta pavirtusį bunkerį – viena scena buvo įrengta lauke, o kita – buvusioje kino salėje po žeme. Bagažas buvo papildytas nauja įranga, instaliacijomis, surinktas atlikėjų ekipažas bei pakrautas didesnis kiekis muzikinių žanrų. Beje, ekspedicijos sudėtyje buvo ir patyręs „Rocketshop“ pilotas Moon Disco.
1975 m. giliai miškuose netoli Kazlų Rūdos pradėtas statyti SSRS 7-osios desantininkų divizijos slaptų objektų kompleksas, dar kitaip – „Kauno placdarmas“. Tarp numatytų daugiau nei 50 slaptų karinių objektų buvo 2250 m ilgio aerodromas, kuro bazė, generolų vila su erdvia valgykla, biliardine, pirtimi bei nedideliu baseinu ir, be abejo, slapta vadavietė, kurią žmonės iki šiol vadina „Brežnevo bunkeriu“.
Sovietų Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne rašoma, kad „800 m nuo vilos buvo sunkiai aptinkama požeminė vadavietė (iš viso 1000 m² ploto): ant paprastos kalvelės buvo daržinę primenančios kareivinės, o iš jų siauri ilgi laipteliai veda į požemį, kur temperatūra lygi žiemą ir vasarą. Bunkeryje, glūdinčiame 10 m po žeme, buvo įrengtos visos komunikacijos, veikė autonominiai elektros generatoriai, ventiliacijos sistemos ir palydovinis ryšys, karių (daugiausia – ryšininkų ir šifruotojų) gyvenamosios patalpos, valgykla.“
1977 m. buvo nufilmuotas gerai įvertintas karinis-kovinis filmas „Ypatingo dėmesio zonoje“ (rus.„В зоне особого внимания“) apie keturių desantininkų grupę, pratybose „Skydas“ gavusius užduotį užgrobti slaptą vadavietę, kurią „vaidina“ būtent šis bunkeris.
Mantas prisimena, kaip teko ieškoti legendomis apipinto „Brežnevo bunkerio“: „Pirmą kartą Kazlų Rūdos miškuose praklaidžiojome visą vakarą, tačiau teko išvažiuoti nieko nepešus... Vilties nepraradome ir grįžome su bičiuliu, anksčiau buvusiu bunkeryje. Privažiavę radome tvora aptvertą privatizuotą teritoriją, iš teritorijos sargo gavome savininko kontaktus. Kadangi buvau suorganizavęs jau ne vieną renginį apleistuose pastatuose, iškart atsirado profesinis interesas padaryti čia renginį. 3 metus derėjausi, kol pavyko išsinuomoti miško aikštelę prie bunkerio, kur suorganizavome pirmąjį „Mars fest“. Įgavus savininko pasitikėjimą ir suderinus sąlygas, kitais metais pavyko išsinuomoti ir visą bunkerį.“
Kaip ir jau minėtiems kolegoms, Mantui ir jo komandai teko pasistengti, kad viskas vyktų sklandžiai. Kadangi bunkeris yra giliai miškuose, o aplink 3–4 kilometrus nėra nieko, tik medžiai, iššūkių netrūko: pradedant nuo infrastruktūros klausimų (parkingas, kelias ir jo kokybė, nuorodos ir pan.) ir baigiant deguonies tiekimu į bunkerį, esantį apie 10–12 metrų po žeme. Vienintelis problemų nekėlęs dalykas – elektros tiekimas, kadangi tai buvęs karinis objektas, jame išliko labai galinga elektros instaliacija. 2019-ųjų vasarą organizatorių pastangas įvertino keli šimtai „Mars fest“ ekspedicijos dalyvių.
M. Daugėlos nuomone, tokios erdvės, be abejonės, sukuria tam tikrą atmosferą, pats objektas savaime tampa traukos šaltiniu, žvelgiant iš reklaminės pusės renginiai tokiose patalpose nesunkiai konceptualizuojami. Tačiau reikia suprasti, kad tokių reivų „pirkėjas“ iš esmės yra nišinis, jų nėra labai daug ir dar tenka dalintis su kitais renginiais.
Kauno tvirtovė ir jos fortai
1879 m. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės vadovybės pasiūlymą statyti tvirtovę Kaune. Miestas pasirinktas dėl Nemuno ir Neries upių santakos kaip kliūties priešo kariuomenei, dėl strateginės reikšmės geležinkelio tilto, tunelio, strateginių kelių ir kt. Poligoninio tipo gynybinė sistema statyta 1882–1915 m. Kauno mieste ir jo apylinkėse. Iš viso baigti statyti 9, o nebaigti – dar 4 fortai. Tvirtovė privalėjo išlaikyti ilgalaikę (iki 180 parų) priešo apgultį, tačiau 1915 m. rusai prieš vokiečius atsilaikė vos 11 dienų. Po karo tvirtovė prarado karinę paskirtį, fortai stovėjo tušti. Vėliau kai kurie objektai buvo pritaikyti visuomenės poreikiams, o pastarąjį dešimtmetį keliuose jų suskambo ir muzika.
2014–2016 m. Kauno pogrindinę techno, house, acid, electro ir kitokios muzikos sceną gaivinęs susivienijimas „4$HO“ buvusio parako sandėlio prieigose suko savo „Kaleidoskopus“, susilaukusius didelio atgarsio šokių muzikos scenoje. Paskutinis jų baigėsi policijos vizitu ir 2017 m. renginys jau vyko... vienoje Kauno požeminių perėjų.
2018-ųjų vasarą minėtas sandėlis buvo atvertas visuomenei ir šiandien tai bene vienintelė kultūros renginiams skirta erdvė Lietuvoje, įrengta buvusiose militaristinės paskirties patalpose. Centrinis „Parako“ sandėlis dešiniajame Nemuno krante baigtas 1894 m., Kauno tvirtovės rekonstrukcijos laikotarpiu. Milžiniškas kalne įrengtas 500 kv. m statinys turi du įėjimus, jo paskirtį liudija išlikusi apšvietimo sistema: siekiant saugiai apšviesti degų sandėlį, įrengti švieslangiai su veidrodžiais, kuriuose būdavo talpinamos žibalinės lempos.
Po Pirmojo pasaulinio karo šio ir kitų sandėlių teritorija perduota Lietuvos kariuomenės, o 1940 m. ir po Antrojo pasaulinio karo – Sovietų Sąjungos armijos žinion. Atgavus Nepriklausomybę apleistas sandėlis daug metų buvo niokojamas ir neprižiūrimas. Naujam gyvenimui jį prikėlė Kauno tvirtovės parkas, susivienijęs su Kauno miesto savivaldybe bei tvirtovės mylėtojais.
Praėjus keleriems mėnesiams po atidarymo čia įvyko tarpdisciplininis kultūros paveldo festivalis „Baterija“, kuriame dalyvavo noizo ir eksperimentinės muzikos menininkė Brigitta Bödenauer iš Austrijos, taip pat – vietiniai elektroninės muzikos kūrėjai. Netrukus prie šio renginio prisijungė ir progresyvūs renginių organizatoriai „Ghia“, savo „Baterhia“ surengę III-iajame Kauno tvirtovės forte, surinkę vienus stipriausių to meto lietuviškos alternatyvinės elektroninės muzikos kūrėjus: Arkhad, Girnų Giesmės, Karkasas, Obšrr, Orchach, o 2019-aisias tie patys „Ghia“ pakvietė į didelį renginį „Buitis“, kuriame, be visų kitų, grojo ir dvi gyvos grupės: lietuviai „Pindrops“ bei pastaraisiais metais visame pasaulyje skambantys baltarusiai „Molchat Doma“.
Šiandien „Parake“ skamba įvairi muzika: nuo amerikiečių „Timber Rattle“ iki afrikietės Clementine, nuo industrinės kultūros platformos „Matters“ renginių iki hiphopo „sprogimų“, nuo bliuzo iki... brutalaus baikerių orkestro.
Vienas „Ghia“ atstovų Algirdas Šapoka užsimena, jog karantino metu ant legalumo ribos kabantys Kauno naktinio gyvenimo judintojai „SNKB“ sėkmingai rengė vakarėlius Kauno staklių gamyklos bunkeryje, tačiau apie tai nėra informacijos, nes viskas buvo perduodama iš lūpų į lūpas ar telefonu, o vos šokiams pasibaigus, ištrinama iš interneto. Kauniečiai ir toliau išnaudoja turtingą savo miesto įtvirtinimų palikimą. Pavyzdžiui, 2022 m. vasaros pradžioje promoteriai pakvietė į breakcore, acidcore, industrial hardcore, drum’n’bass ir panašios šokių muzikos naktį viename Kauno tvirtovės statinių su grėsmingu perspėjimu: „Neklaidžioti aplink teritoriją. Ypač į miškelį. Buvo rasta sprogmenų, po žiemos tai gali būti labai pavojinga.“
A. Šapokos nuomone, kariniai objektai, civilinės saugos objektai, didelių pramoninių objektų slėptuvės, paveldo statiniai – daugelis jų praradę paskirtį, atitarnavę, o pasikeitus geopolitinei situacijai, neberandantys savo vietos: „Nenuostabu, kad paskirties nerandančios erdvės yra atviros pasiūlymams, priima muzikantus, didžėjus, kūrėjus ir kitas ne pelną generuojančias socialines paraštes. Neradus komercinių sprendimų, ateina kultūriniai.“
Deja, šiuo metu Ukrainoje visi kariniai objektai ir civilinės slėptuvės naudojamos pagal paskirtį. Bet, tikėkimės, ateis diena ir laisva „Mariupolio lakštingala“ galės dainuoti be sprogimų akompanimento, o visas šias erdves užpildys kultūra.
Daugiau šio žurnalo „Lithuanian Music Link“ numerio tekstų skaitykite čia.