Karolis VYŠNIAUSKAS | Tylus Linos Lapelytės maištas
Kompozitorė Lina Lapelytė netiki hierarchijomis, bet netikėtai atsidūrė jų viršuje. Kartu su dramaturge Vaiva Grainyte ir režisiere Rugile Barzdžiukaite ji laimėjo prestižiškiausią savo kartos meno apdovanojimą – Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“. Kalbamės su Lina, kokią žinią paplūdimio operos „Saulė ir jūra“ triumfas atnešė muzikos scenai – ir jai pačiai.
Lina Lapelytė neplanavo, kad viskas taip pasisuks. Kad Kauno eksperimentiniuose koncertuose ir Londono skvotuose brendusi muzikantė atsidurs nacionalinio dėmesio centre. Bet būtent tai nutiko 2019-aisiais Venecijoje. Paskutinę vasarą prieš pandemiją Lina su komanda atsiėmė Venecijos bienalės prizą už geriausią nacionalinį paviljoną. Tai buvo pirmas toks įvertinimas Lietuvos meno istorijoje.
Opera „Saulė ir jūra“ paviljoną pavertė paplūdimiu, kuriame ant smėlio sugulė skirtingų amžių ir kūnų dainininkai. Jų dainos, išreikštos iš pirmo žvilgsnio buitiškais, dažnai komiškais Vaivos Grainytės tekstais, apnuogino kapitalistinės visuomenės dviveidystę. Kūrinio fasadas yra ryškus ir viliojantis. Bet panirus giliau randi nerimą ir bejėgystę dėl klimato krizės. Kaip įvardijo „The Guardian“ – „The beach of doom“ („Pasmerktas paplūdimys“).
Kūrinys nesiekia žiūrovui pamokslauti, jo gąsdinti ar gėdinti. Jis nesiekia ir imtis veiksmų. Jis tiesiog yra – kaip esame kiekvienas mūsų savo kasdienybėje. Šiame pasyvume ir glūdi „Saulė ir jūros“ galia: šis kūrinys parodo, kad būtent taip, ne žmonėms ką nors darant, o žmonėms nieko nedarant, ir įvyksta negrįžtami pokyčiai.
Žiūrovai Venecijoje valandas laukė, kad galėtų stebėti šį nenutrūkstamai dainuojantį hedonistinį paplūdimį. Bienalės komisija darbą įvertino už eksperimentiškumą, netikėtą erdvės išnaudojimą, o taip pat – už šviežią požiūrį į nacionalinio paviljono idėją. „Saulėje ir jūroje“ nėra nieko specifiškai lietuviško, nes klimato krizė nėra nė vienos individualios šalies problema.
Visos trys autorės dirba neturėdamos finalinio žodžio viena kitos atžvilgiu. Į dainininkus jos žiūri kaip į bendrakūrėjus, o ne kaip į įrankius. Nei „Saulėje ir jūroje“, nei ankstesniame trijulės darbe, prekybos centrų kasininkes apdainavusioje operoje „Geros dienos!“, nėra operoje įprastų solistų rolių. Čia visi lygiaverčiai. Kaip ir pati Lina. „Nors kūrinys vadinasi opera, muzika čia nėra susireikšminusi. Ji yra visumos dalis. Ji reikalinga tiek, kiek realizuoja bendrą koncepciją“, – paaiškina Lina, komentuodama minimalistinį, kartais popmuzikai artimą „Saulės ir jūros“ garsą.
Tai viena iš žinių, kurią „Saulės ir jūros“ sėkmė atnešė muzikinei bendruomenei – kad lygiavertis kolaboravimas su kitų sričių menininkais leidžia sukurti kūrinį, kuris yra didesnis nei atskirų jo elementų suma. Nors žodis „opera“ yra jo pristatyme, tai greičiau – ironiškas, nei realistiškas apibūdinimas.
Tokia prieiga prie muzikos – tarsi per galines duris, dalykus darant savaip, nors puikiai žinant, kaip juos daryti „teisingai“, yra Linos Lapelytės DNR. Ji išmoko taisykles, kad galėtų jas perkurti.
Pandemija nubraukė arba perkėlė apie 20 planuotų „Saulės ir jūros“ turo stotelių, nuo Meksikos iki Australijos. 2021-ųjų vasarą, sulig pasirodymu Danijos „Copenhagen Contemporary“ galerijoje kūrinys vėl atbudo. Žiūrovai ir vėl it dievai iš aukštai žiūrėjo į paplūdimio solistus, tik šįkart – palaikydami fizinę distanciją vieni nuo kitų.
37-erių Linai tarptautinės galerijos buvo pažįstamos ir iki pergalės Venecijoje. Ilgą laiką Londone gyvenusios, bet Vilniuje namus susikūrusios kompozitorės darbai anksčiau buvo pristatyti „Serpentine“ paviljone Londone, „Cartier Foundation“ šiuolaikinio meno muziejuje Paryžiuje, MACBA muziejuje Barselonoje. Lapelytės vardas Europoje jau gerai žinomas. Bet žmogus už jo – ne tiek. Šiame interviu, darytame Linos namuose Vilniuje 2021-ųjų balandį ir skambutyje į Kopenhagą 2021-ųjų gegužę, siekiu suprasti, iš kur Linos kūryba ateina – ir kur eis toliau.
Turi klasikinį muzikinį išsilavinimą. Nuo mažens dainavai chore, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigei smuiko studijas. Bet tada pasukai nuo tradicijos ir Londone baigei garso meno ir skulptūros studijas. Kada pajutai, kad klasikinio požiūrio į muziką negana?
Šiuolaikinė muzika visada buvo šalia manęs. Prisimenu, kai būdama dvylikos skaičiau žurnalą „Tango“, kurį leido Kauno avangardistai. Nuostabus žurnalas. Ten perskaičiau Johno Cage’o tekstus lietuviškai, sužinojau apie Laurie Anderson. Ten radau tai, apie ką nesimokiau muzikos mokykloje.
Būdama paauglė, eidama iš mokyklos namo, vis kur nors užsukdavau. Pavyzdžiui, į galeriją „Langas“, kur žiūrėdavau muzikinius performansus. Prisimenu Kaune vykusį eksperimentinės muzikos festivalį „Didelis pasaulis“. Reguliariai ėjau ir į „Kaunas Jazz“ – buvau ten savanorė ir už tai gaudavau galimybę patekti į visus koncertus. Visus juos ir lankydavau, kokius ketveris metus iš eilės. Paauglystėje susipažinom ir su Vaiva Grainyte. Ji turėjo muzikos grupę, prie kurios aš kelis kartus buvau prisijungusi.
Londone pirmą kartą atsidūriau 2003 m., vasaromis ten su draugais gyvendavome skvotuose ir dirbdavom atsitiktinius darbus. Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tad ten galėjome daugiau užsidirbti. Londone pamažu atradau ir garso menininkų bendruomenę, pati kūriau triukšmo kūrinius, o vėliau pradėjau studijuoti garso meną Londono menų universitete.
Studijos toliau keitė mano požiūrį į muziką. Man didelę įtaką padarė dėstytojai, pavyzdžiui, Cathy Lane, Davidas Toopas ir kiti. Bestudijuodama garso meną tarsi vėl ieškojau alternatyvos – tiek klasikinei muzikai, tiek išgrynintam požiūriui į garsą. Jei klasikinė muzika yra vienas kraštutinumas, eksperimentinės muzikos laukas yra kitas. Man tapo svarbu, kad tai, ką kuriu, nebūtų uždaryta tik siaurame mėgėjų būry. Kad tai tai būtų pasiekiama plačiau.
Klasikinės muzikos mokykla man paliko įspaudą. Augau mokoma, kad jeigu harmonija yra nekomplikuota arba muzikantai groja „nešvariai“, tai yra blogai, klaida. Jeigu kūrinyje yra tik viena ar dvi natos, taip negali būti, tai primityvu. Bet man primityvizmas yra įdomus. Dabar jaučiu, kad jau „atmokau“ klasikinės muzikos mokyklos pamokas, išsilaisvinau iš jų. Dabar esu labiau atsipalaidavusi.
Koks jausmas atėjus iš skvotų ir alternatyvios scenos reprezentuoti šalį nacionaliniu mastu Venecijoje, bendrauti su politikais, kitais įtakingais žmonėmis? Tam tikra prasme – tapti „sistemos dalimi“?
Priimu visa tai su ironija. Bet ir su viltimi. Viltimi, kad nebūtinai turi eiti numintu taku, kad nueitum ten, kur nori. Gali susikurti savo būdą veikti. Ir tai nereiškia, kad jis liks tik tau. Man yra svarbu dalintis. Yra žmonių, kurie pasilieka alternatyvioje terpėje. Bet man svarbu, kad alternatyva būtų matoma, suvokiama kaip lygiavertė kūryba. Noriu, kad mus suptų įvairovė, tolerancija, galimybė matyti dalykus iš kitų rakursų.
Tokia nesu viena, daug žmonių taip mano ir taip daro. Bet mums su Vaiva ir Rugile ir pasisekė, „sukrito“ aplinkybės. Mums pasisekė sutikti viena kitą. Pasisekė, kad mūsų kūryba buvo pasirinkta.
Tiek „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir jūra“ neabejotinai yra jūsų visų trijų kūrinys – jūs su Rugile ir Vaiva veikiate lygiavertiškai. Tai nėra įprasta kalbant apie tradicines operas, kur kompozitoriaus vardas statomas pirmame plane.
Mes kiekviena dirbame be galutinio balso teisės. Nėra kas pasako, kad bus taip ir ne kitaip. Mes diskutuojame tol, kol visi komandoje jaučiasi gerai, ieškome sprendimų, kol sprendimai įvykdo konceptualų pradą. Aš nelabai ir turiu kitokios patirties. Yra svarbu kalbėti ne apie hierarchiją, bet apie klausymą ir susiklausymą.
Kalbant apie mano, kaip muzikos kūrėjos rolę – man svarbu, kad muzika nebūtų savitikslė. Man muzika yra kaip pagalbos priemonė ištransliuoti kokią nors konceptualią mintį. Kartais pasijuntu nejaukiai, kai mane pavadina kompozitore. Aš tiesiog rašau dainas, kurios turi konceptualų priėjimą prie temos. Per muziką bandau atverti platesnius klodus. Man muzika yra įrankis įeiti. Naudoju ją kaip priemonę. Jeigu muzika neša tik estetinį pasitenkinimą – man tai mažiau įdomu.
Man muzikoje taip pat labai svarbu santykis su atlikėjais. Noriu, kad mano muzika dainininkui leistų jaustis patogiai. Galutinis garso takelis man yra svarbus, bet mane labiau domina pats kūrybos procesas. Be to, klausimas, kiek solistai yra atlikėjai, o kiek kūrėjai. Augau su mintimi, kad tu esi atlikėjas, tu įvykdai kompozitoriaus viziją. O man visada norėjosi kažką pridėti nuo savęs. Tad kai dabar jau aš esu kompozitorės rolėje, man labai svarbu, kad tas, kuris vadinamas atlikėju, irgi būtų kūrėjas, laisvai jaustųsi kūrėjo rolėje.
Tradiciškai opera yra priskiriama kompozitoriui, bet man tai atrodo neteisinga. Atėjusi netgi į klasikinės operos pastatymą, žiūriu į jį kaip į bendrą meno kūrinį. Ir vizualus, ir tekstinis elementas atlieka svarbų vaidmenį. Mes bandome tuos standartus laužyti, ir dažnai tai pavyksta. Taip buvo su „Geros dienos!“ opera. Jeigu ją atveži į teatro festivalį – ji jau matoma kaip režisieriaus kūrinys. Jeigu į muzikos – kompozitoriaus. Jeigu perkeli į dramos kontekstą – tada svarbiausiu tampa tekstų rašytojas.
Mums pačioms svarbiausia yra idėja. Ir tada jau žiūrime, kaip savo roles galima įveiklinti, kad idėja geriausiai atsiskleistų. Turėdamos tokį pagrindą, braukiame muzikos dalis, teksto dalis, žiūrime, ką galime atpalaiduoti iš vizualios pusės. Pavyzdžiui, „Saulėje ir jūroje“, vardan bendruomeniškumo idėjos, pakvietėme dainuoti savanorius žmones.
Žmonės, dalyvaujantys jūsų kūriniuose, yra kitokie nei įprasta matyti scenoje. Dažniau tai moterys, nei vyrai. Jos ne visada yra profesionalios dainininkės. Jos skirtingų amžių, skirtingų kūnų. Kiek tau kūriniuose svarbu atskleisti žmonių įvairovę?
Man yra svarbu scenoje parodyti skirtingus žmones, skirtingus balsus, skirtingas amžiaus grupes, skirtingas rases, nors pastaruoju klausimu Lietuvoje yra sudėtinga. Visa tai ateina iš noro nepasiduoti standartui, kvestionuoti jį. Scenoje tikrai egzistuoja jaunystės kultas. Čia tu sutinki ribotos amžiaus grupės žmones. O mane domina skirtingų kartų komunikacija. Man įdomu, ką mes visi kartu galime daryti.
Įvairovės įtraukimas kartu yra ir iššūkis sau. Dabar dirbu prie projekto su žmonėm, kurie girdi, bet neturi klausos. Jame turiu apversti tai, kaip dirbdavau dainininkų atrankose. Atrankose aš neieškodavau profesionalių dainininkų, bet man buvo svarbu, kad žmogus galėtų intonuoti ir harmonizuoti su kitais. Tai buvo pagrindinis kriterijus. Tad šis naujas kūrinys yra kaip patikrinimas, kiek mano tolerancija gali išsiplėsti. Kiek galiu dirbti su žmonėmis, kurie oponuoja tam, su kuo aš augau, kam buvau treniruota. Juk klasikinės muzikos kultūroje, jei neturi klausos, tai yra blogai. Geriau tu nedainuok. O aš noriu, kad šie žmonės dainuotų.
Kai dariau atranką Švedijoje, visi kaip vienas dainininkai pasakojo istorijas apie chorus mokyklose ar kitur. Jiems vis būdavo pasakyta – gal tu nebeateik. Gal imituok kad dainuoji, bet nedainuok, ar dainuok truputį tyliau… Man įdomu pralaužti šį socialinį barjerą.
Šio kūrinio tekstai yra apie nepritapimą. Kūrinys vadinasi „Dilgėlynas“ – „Nettle Field“. Švedijoje kaip scenografijos elementą mes buvome užauginę dilgėlių lauką. Dilgėlė man asocijuojasi su beklausiškumu. Tai augalas, kuris yra labai dviprasmiškas. Viena vertus, tave nudilgina, tau skauda. Ir darže jis egzistuoja kaip piktžolė. Kita vertus, tai labai naudingas augalas, turintis daug naudingų savybių. Įsidilginimas gydo tam tikras ligas. Man yra įdomus šis dviprasmiškumas. Lygiai taip su beklausiškumu – viena vertus, šie žmonės yra „netinkantys“ dainavimui. Kita vertus, galbūt klasikinis harmonijos supratimas neturi būti mano muzikinė atspirtis.
Praėjo dveji metai nuo jūsų laimėjimo Venecijoje. Kaip šis įvykis tave pakeitė?
Aš vis dar galvoju apie tai. Pusę metų po laimėjimo mes intenstyviai dirbom toliau. Reikėjo ieškoti finansų kūriniui išlaikyti, palaikyti kartelę, kuri po laimėjimo buvo labai aukštai. Dalis prie projekto dirbusių žmonių keitėsi, reikėjo apmokyti naujus. Mes tarnavome tam kūriniui. Eilės prie mūsų paviljono nešė ne tik džiaugsmą, bet darė ir spaudimą. Laimėjimo euforijos fone buvo daug buities: mes gyvenome kaip komuna, kartu gaminomės maistą, bandėm išlaikyti žmogiškus santykius. Viską darėme su džiaugsmu, bet tai reikalavo daug energijos. O tada prasidėjo COVID krizė.
Būdama menininke, įpratau kovoti už save. Menininkams yra sunku. Tai dabar, po Venecijos laimėjimo, kartais nustembu, kad kai kažką pasiūlau, gaunu žalią šviesą. Bet ši žalia šviesa kartu yra ir labai didelė atsakomybė. Tad mokausi būti atsargesnė. Esu gan optimistinio būdo, man viskas atrodo įmanoma. Ir dabar pagaunu save, kad ir čia pasakiau „taip“, ir ten – ir dabar viską reikia įgyvendinti. Laimėjimas atnešė mums daugiau galimybių. Bet kartu turime mokytis į jas atsakingai žiūrėti. Svarbu, kad dalykai įvyktų gerai ir kad neperdegtume.
Jūsų laimėjimas nėra vien apie jus tris – tai pergalė visai Lietuvai, jos meno ir muzikos scenai. „Auksinį liūtą“ lydėjo publikacijos „The New York Times“ ir „The Guardian“, Lietuvos kūryba kuriam laikui atsidūrė šiuolaikinio meno žemėlapyje taip ryškiai, kaip galbūt niekada lig šiol. Kita vertus, tu nesi vien nacionalinė kūrėja, daug laiko mokeisi ir gyvenai Londone, ši kultūra tave formavo. Kiek tau svarbu šis, nacionalinis, jūsų pergalės aspektas?
Kai mąstau apie nacionalinius dalykus, visada jaučiuosi nejaukiai. Idėja, kad tave formuoja nacionalinės sienos, galvojimas tik apie savo mišką, man nėra labai įdomi. Man svarbu mąstyti už valstybės, už šalies, už nacionalinių ribų. Pavyzdžiui, mūsų darbo metodas, kur stengiamasi dirbti nehierarchiškai, tarpusavio santykių formavimas, grįstas kolaboratyvumu – man jis atrodo svarbus lietuviškam valstybiniam lygmeny, bet taip pat – ir tarptautiniam lygmeny.
Dirbdamos mes galvojome apie globalias temas. Žinoma, globalūs dalykai prasideda nuo tavęs, bet tavimi neužsibaigia. Pavyzdžiui, klimato krizė yra labai plati, bet kartu ir labai siaura tema, nes visada galime pradėti ją spręsti nuo savo pačių veiksmų. Svarbūs ir mikro-, ir makromomentai. Bet tiek „Saulėje ir jūroje“, tiek „Geros dienos!“ tiriamas vartotojiškumas yra globalus klausimas.
Manau, kad Lietuvos reprezentavimas pasaulyje dažnai yra suprimityvintas. Yra daug giluminių dalykų, kurie yra užkoduoti mumyse, net jei apie juos nekalbam. „Saulė ir jūra“ koordinatorė Lucia Pietroiusti yra italė ir ji sakė jautusi, kad mūsų darbo principai yra atsinešti iš kultūros, kurioje mes augome. Galvojau apie tai. Tikiu, kad mūsų darbo principas, grįstas sutarimu, gamtišku priėjimu prie dalykų, žemės pajutimas – tai yra susiję su mūsų šaknimis. Man tai yra lietuviška – ne gintaras ar cepelinai.
„Saulė ir jūra“ tarptautinėje žiniasklaidoje dažnai buvo pristatomas kaip komentaras apie klimato krizę. Viename interviu minėjai, kad jis yra daugiau nei tai. Kokią žinią klausytojui norėjai perteikti?
Nėra taip, kad mes norėjom perteikti kažką specifiško. Klimato krizės naratyvas buvo iššifruotas Venecijoje – Lietuvoje to buvo daug mažiau. Bet klimato tema irgi labai gili ir plati. Atrodo, kad bet koks momentas, kurį paliečiam, yra su ja susietas. Net pats bendradarbiavimo principas, kurį plėtojame kūrinyje – jis irgi yra apie klimatą. Ir kūnų įvairovė, ir tolerancija – šito kūrinyje yra labai daug. Kai sakau, kad nesinorėtų, kad kūrinys būtų vertinamas tik per klimato kaitos prizmę, turiu galvoje tai, kad klimato kaita yra labai plati sąvoka. Ji į save įtraukia daug labai svarbių momentų, kaip mes kooegzistuojam.
Autorė Siri Hustvedt yra sakiusi, kad lūkesčiai, kuriuos žmogus sudeda į kūrinį, gali jį ar ją apakinti. Jei mes iš kūrinio tikimės kažko didingo, šis lūkestis sugadina mums kūrinio patyrimą. Lūkesčiai į „Saulę ir jūrą“ yra labai dideli. Ar jauti tai?
Tai ypač jautėme Venecijoje, po pergalės paskelbimo. Kontrastas tarp to, kaip mes įsivaizdavome, jog viskas bus, ir to, kaip buvo, buvo didžiulis. Mes atvykome galvodamos – kodėl kažkas apskritai turėtų eiti į mūsų paviljoną? O tada viskas baigėsi nesibaigiančiomis eilėmis, žmonės atėjo su didelėmis viltimis ir įsivaizdavimu kaip viskas bus. Daugelis apie kūrinį skaitė, matė fotografijose, matė videoištraukų. Ir vis dėlto gyvas pasirodymas pralenkdavo jų lūkesčius. Mane tai džiugino. Kas kūrinys yra daugiau negu tik tai, kas papasakojama, aprašoma, nufotografuojama. Jo gyvumas, jo atmosfera yra tai, kas visgi jį skiria nuo to, kas yra išmedijuota apie jį.