Rasa MURAUSKAITĖ | Talentinga, drąsi ir stilinga Lietuvos šiuolaikinės muzikos šiandiena: ansamblis „Twenty Fingers Duo“
Eksperimentiškai nusiteikęs šiuolaikinės kultūros būvį atspindintis ansamblis – toks yra duetas „Twenty Fingers Duo“, kuriame groja sesuo ir brolis, smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas. Duetas dar labai jaunas tiek savo narių amžiaus, tiek veiklos trukmės atžvilgiu, tačiau jau yra atlikęs daugiau nei 50-ies lietuvių ir užsienio autorių kūrinių premjeras, išleidęs debiutinį albumą ir patekęs į tarptautinės bendruomenės akiratį. Kaip ir nemažai kitų šiuolaikinio meno atstovų, duetas įsikūrė buvusio Lukiškių kalėjimo patalpose, kuris šiandien tapo tikru menininkų inkubatoriumi, veikiančių 24 valandas per parą ir pretenduojančiu tapti viena įdomiausių Vilniaus kultūrinio kraštovaizdžio vietų. Dėl šių priežasčių man visai nebaugu „Twenty Fingers Duo“ vadinti vienu ryškiausių lietuviškos šiuolaikinės muzikos scenos reiškinių.
Dueto išskirtinumas susideda ne tik iš jų atliekamos muzikos, interpretacijų, bet, visų pirma, iš požiūrio, elgsenos scenoje ir už jos ribų, veiklos sklaidos principų ir paties kūrybinio proceso autentikos. Šiuolaikiška laikysena pasaulio, savęs pačių ir muzikos atžvilgiais, atsisakymas likti akademiškumo įrėmintame, izoliuotame veiklos lauke. Vietoj to, drąsiai veriamos duris į visuomenę, ne prisitaikant prie jos diktuojamų sąlygų, bet žaidžiant įtraukiomis idėjomis, aukšta kokybe ir atvirai deklaruojamu poreikiu eksperimentuoti – visa tai būdinga šiam entuziazmo ir kūrybiškumo nestokojančiam ansambliui.
Išskirtinis „Twenty Fingers Duo“ bruožas – ir jų broliškas ryšys, kurį Lora ir Arnas patys visuomet mėgsta pabrėžti. Brolystė, kaip ir panašus profesinio tobulėjimo kelias ar paraleliai auginta meilė šiuolaikinei muzikai reiškiasi bene visose ansamblio kūrybinės veiklos stadijose. Nuo repeticijų, kai, kaip patys prisipažįsta, gali drąsiai pasakyti vienas kitam bet ką, iki sceninio atlikimo, kai jų superglaudus ansambliškumas justi ne tik per garsą, bet ir vizualiai. Vienas tiesmukų pavyzdžių, į kurį pati ne kartą atkreipiau dėmesį – dueto polinkis groti atsisukus ne veidu į publiką, o vienas į kitą.
Tiesą sakant, dėmesį šis ansamblis patraukia dar nepagrojęs nė vienos natos, mat, sąmoningai, ar pasąmoningai, Lora ir Arnas labai tendencingai formuoja ne tik garsinę, bet ir vizualinę savo tapatybę. Griežtai juoda sceninė apranga (kitokio scenoje šio dueto nesu mačiusi), mėgstamas tamsių spalvų scenovaizdis, gana aštri, intensyvi, „įelektrinta“ judesių gramatika – tai šio ansamblio koncertuose kartojasi ir sukuria papildomą vizualinį naratyvą.
Gyvuose pasirodymuose „Twenty Fingers Duo“ nariai aplink save susikuria unikalią erdvę, mentalinį burbulą, kuris sprogsta sulyg paskutine atliekamos programos nata. Kaip įdomiai pasakė ir visai netyčia taikliai apibrėžė ansamblio veiklos formą Estijos kompozitorius Aleksandras Žedeljovas, tiek smuikas ir violončelė, tiek patys Lora ir Arnas yra tarsi dvi DNR grandys, susietos nepertraukiama jėga, einančios paraleliai, nors ir labai skirtingos. O tarp šių dviejų grandinių tvyro aukštos įtampos energetika, persismelkianti ne tik tokiuose kūriniuose kaip aukštais tonais ausis treniruojantis Rūtos Vitkauskaitės „Aukštetas“, bet ir ilgais tonais ar melancholijos dvasia alsuojančiose kitokio profilio kompozicijose.
Su Lora ir Arnu įvairiuose kontekstuose man teko kalbėtis ne kartą, ir kaskart jie vis primindavo, kad jiems ypač įdomi veikla, išeinanti už grynosios muzikos ribų. Ėjimą tarpdiscipliniškumo link galėčiau įvardinti viena „Twenty Fingers Duo“ kūrybinio judėjimo krypčių. Ypač dažnai ansamblis bendradarbiauja su vizualiųjų menų lauko kūrėjais, ieškodami garso ir vizualumo sąlyčio taškų, turtindami garsinį naratyvą vizualiuoju ir atvirkščiai.
„Performa“
Kol kas vienas ryškiausių ansamblio darbų – nuolatinio kismo formoje egzistuojantis audiovizualinis projektas „Performa“. Kaip yra sakę patys Lora ir Arnas, tai – „viena vizualiai intonuota garso kelionė“, kurioje šeši specialiai projektui kurti lietuvių kompozitorių kūriniai interpretuojami ir vizualiai – kompozicijas lydi vizualaus meno kūriniai ir vaizdo projekcijos, specialiai kurtas scenovaizdis. Šiandien „Performa“ veikia „dviem formatais“ – programa vis dar rodoma sceniniu pavidalu, o praėjusių metų pabaigoje ji virto debiutiniu „Twenty Fingers Duo“ albumu. Įdomu, kad net CD formate ansamblis neatsisakė „Performoje“ koduojamo garso ir vaizdo ryšio – vizualiąją albumo tapatybę kūrė menininkė Lauryna Narkevičiūtė. Šis vizualusis naratyvas tiesiogiai papildo garsinį albumo turinį. Albumo konceptualumas neliko nepastebėtas ir sulaukė nemažai susidomėjimo ne tik šiuolaikinės akademinės muzikos lauke, bet ir už jo ribų, o „Performos“ kūriniai po vieną ar po kelis sėkmingai „migruoja“ ir po kitas „Twenty Fingers Duo“ ruošiamas programas.
„my___ir your___“
Ansamblio polinkį judėti tarpdiscipliniškumo link atspindi ir Druskininkų meno rezidencijos metu kartu su lenkų kompozitoriumi Piotru Bednarczyku parengta smuiko, violončelės, elektronikos ir video interakcija „my___ir your___“. Šiame kūrinyje, sujungiačiame akustinius instrumentus, elektroniką ir vizualinę medžiagą, ne tik kartu veikia skirtingos meno rūšys, bet ir įdomiai tyrinėjama „savos“ ir „svetimos“ tapatybės raiška ir kaita. Pagrindinė kūrinio idėja – „kito“ įtaka, žvalgymasis po tai, kaip žmonės gali veikti ir veikia vieni kitus. Bednarczyko kūrinyje Lora ir Arnas tarsi veržiasi ir trikdo vienas kito garsinę ir vizualiąją erdvę, taip permąstydami patį poveikio kitam reiškinį.
„Blue“
Ansamblis „Twenty Fingers Duo“ į dar kitokį formatą žengė, bendradarbiaudamas su dizainere Morta Nakaite ir kompozitoriumi Dominyku Digimu, kurdami garso takelį nostalgiškai, postapokaliptinę estetiką tyrinėjančiai kolekcijai „Blue“. „Blue“ buvo įkvėpta specifinio susidomėjimo kolektyvinių sodų fenomenu, atklystančiu iš sovietinio laikotarpio patirties. Šis fenomenas po truputį blėsta iš šiuolaikinių žmonių atminties, tačiau apglėbtas lengvos nostalgijos atmosferos jis atgimė konceptualaus dizaino formomis, lydimomis unikalaus garsovaizdžio. Be abejonės, „Twenty Fingers Duo“ įsitraukimas būtent į šios dizainerės kūrybinį procesą nėra visai atsitiktinis – Morta Nakaitė gerai pažįsta šiuolaikinio meno lauką, yra sukūrusi ne vieną kostiumą spektakliams, filmams, ar įvairiems tarpdisciplininiams projektams.
Grįžtant prie muzikinių „Twenty Fingers Duo“ pasirinkimų, nepaisant to, kad duetas žvelgia į muziką labai plačiai ir neprisiriša prie vienos konkrečios stilistikos, didelę dalį jų repertuaro sudaro jaunų kompozitorių, maždaug „30-mečių – 40-mečių“ kartos kūrėjų darbai. Duetas dažnai atlieka jau minėtos Rūtos Vitkauskaitės, Mykolo Natalevičiaus, Dominyko Digimo, Juliaus Aglinsko, Ritos Mačiliūnaitės ir kitų šios kartos kūrėjų darbus. Iš vyresnės kartos kompozitorių ansamblio repertuare vis pasirodo šviesaus atminimo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo „Dialogai“. Šio kompozitoriaus muzika ansambliui tapo tarsi „jungiamąja grandimi“ tarp to, ką dar studijuodami Akademijoje jie atlikinėdavo kaip „naująją muziką“, ir eksperimentinių kūrinių, kurie dabar sudaro didžiąją dalį „Twenty Fingers Duo“ repertuaro.
Tam tikrus repertuarinius „Twenty Fingers Duo“ polinkius galimai lemia dueto deklaruojamas noras nuosekliai dalyvauti kūrybiniame procese. Procesualus žvilgsnis į kūrinio atsiradimą, giliai integruojant į procesą ir atlikėjus, Lietuvos šiuolaikinės muzikos lauke yra būdingesnis jaunesnės kartos kūrėjams. O Lora ir Arnas ne kartą yra minėję, kad jiems dalyvavimas kūrinio gimimo procese yra vienas svarbiausių jų kaip dueto kūrybinės veiklos elementų. Atlikėjai mėgsta sekti procesą, jį stebėti, jame dalyvauti, diskutuoti ir nelikti vieniši su kompozitoriaus partitūra. Savotiškas „budėjimas“ prie kūrinio dar iki jam gimstant, bendravimas su kūrėjais – tai savita atlikėjiška pozicija, įgalinanti gilų panirimą į kiekvieną naują kūrinį. Lygiai taip pat Loros ir Arno repertuariniai pasirinkimai leidžia užčiuopti atitolimą nuo akademiškumo ir atsidavimą eksperimentiškumui, atmetant muzikos rėminimą į stilius ar žanrus, o pagrindine varomąja jėga paliekant grynąjį garsą ir juo koduojamas idėjas.
Savo muzikinių pažiūrų įvairovę „Twenty Fingers Duo“ išlaiko ir aktyviai dalyvaudami kitų ansamblių veikloje, ar grodami orkestruose, kurių didelę dalį programos sudaro toli gražu ne tik naujoji muzika. Lorą galime išgirsti griežiant Šv. Kristoforo kameriniame orkestre, taip pat ji kuria solines programas. Savo ruožtu, Arnas groja ir šiuolaikinės muzikos ansamblyje „Synaesthesis“, taip pat yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelių grupės narys, neseniai su kolegomis įkūrė ir violončelių ansamblį „Cello Club“. Abu kartu kaip „Twenty Fingers Duo“ Lora ir Arnas bendradarbiavo ir rengiant Ritos Mačiliūnaitės operos „NO AI DI“ įrašus, ir ruošiant, mano nuomone, vieną įdomiausių pastarojo meto leidinių, elektroninės muzikos kūrėjo „Fume“ neoklasikos albumą „Data Sapiens“. Akivaizdu, kad „Twenty Fingers Duo“ šiandien yra labai „paklausūs“, o tai lemia ne tik jų energija ir entuziazmas, bet ir nuolatos su jais bendradarbiaujančių menininkų pabrėžiamas aukštas šių atlikėjų meistriškumo lygis.
Ekspresyvūs ir atviri, atmetantys elitistinį požiūrį į šiuolaikinę muziką – tokie menininkai kaip oras reikalingi šiandienei muzikinei kultūrai. Tokie ir yra duetas „Twenty Fingers Duo“. Lietuvoje šiuo metu išties pastebimas šiuolaikinės muzikos scenos drąsus bruzdėjimas, kuriame talentingi sesė ir brolis triukšmauja įdomiai, stilingai ir profesionaliai.