Laura KEŠYTĖ | Garso režisūra Lietuvoje: iššūkiai nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios iki dabar

---

Maždaug prieš 40 metų toli toli, kažkur Vakarų galaktikoje, švietė Michaelo Jacksono ir Prince’o superžvaigždės, o artėjant Madonnos ir Whitney Houston koncertams Jungtinėse Valstijose būdavo skelbiama nepaprastoji padėtis. Visi jie – ryškiausi ano meto muzikantai. Nostalgiškasis devintasis dešimtmetis, kai bumbsėjo elektroninė šokių muzika ir kilo „naujoji banga“, atėjo iškart po disko eros, bet prieš internetą; po Jimmy ir Janis mirties jau buvo praslinkę dešimt metų, o paauglių pop grupių ir gangsta rap mados dar nebuvo sužydėjusios; tebeegzistavo ir Sovietų Sąjunga.

Netrukus trys Baltijos šalys pakilo į kovą už laisvę, tačiau anuomet vyko ir dar viena revoliucija. Jos nerodė televizija, bet žmonės ją kuo puikiausiai girdėjo – muzikos ir dainų pavidalu. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Be profesionalios įrašų studijos ir tokių specialistų kaip Finneas O’Connellas nebūtų nei Beyoncé, nei daugybės kitų atlikėjų. Tiesa, analoginių įrašų eroje net George’as Martinas privalėjo turėti rimtos aparatūros ir asmeninę įrašų studiją. O šiapus „geležinės uždangos“ žmonėms teko viską dirbintis savomis rankomis – jie neturėjo nieko, išskyrus neįtikėtiną entuziazmą.

Šiame rašinyje noriu parodyti, kaip Lietuvoje augo įrašų industrija, kaip ją kūrė žmonės, gyvenę iš dainų bei albumų kūrimo, įrašymo bei platinimo. Nusprendžiau pakalbinti trims kartoms atstovaujančius garso inžinierius. Mes šnekėjomės apie labai skirtingus visų jų pirmuosius žingsnius, apie problemas ir technologijas, taip pat apie sociopolitinį ir ekonominį atitinkamų laikotarpių kontekstą.

GIEDRIUS LITVINAS: KAIP SUKURTI KAŽKĄ IŠ NIEKO

„Vienas mano bičiulis dirbo Valstybiniame jaunimo teatre. Kartą jis man pasakė, kad pas juos yra nebenaudojamas studijinis magnetofonas MEZ. Juos tiekė karinė aviacijos įmonė (Maskvos eksperimentinė gamykla), kuri, be kita ko, gamino ir tam tikrų plataus vartojimo prekių. Tas magnetofonas buvo senoviškas, bet profesionalus, monofoninis, didžiulis ir labai sunkus, pagamintas aštuntajame dešimtmetyje. Jį teko perdaryti iš mono į stereo – įmontavau ten dvi vengriškas stereogalvutes, o kitas mano draugas sukonstravo spintą stiprintuvams.

Ir viskas puikiausiai veikė. Tas magnetofonas mums tarnavo labai ilgai, nors turėjo tam tikrų mechaninių trūkumų. Pavyzdžiui, jis buvo pritaikytas 760 metrų juostoms, o mes galėjome nusipirkti tik kilometrinių juostų. Nepaisant to, pradėjome veiklą. Tuo magnetofonu padarėme daugybę įrašų“, – prisimena garso režisierius Giedrius Litvinas. Daugelis jo kolegų ir mokinių vadina jį moderniosios garso įrašų ir garso inžinerijos kultūros pradininku Lietuvoje.

Giedriaus Litvino papasakota istorija nukelia mus į XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžią. Anuomet šalyje buvo tik kelios garso įrašų studijos, visos valstybinės. O G. Litvinas, kartu su dviem patikimais draugais – Gediminu Zujumi ir Kęstučiu Lušu, ėmėsi kurti naują privačią studiją.

„Vienas mano draugas domėjosi skaitmenine technika. Aš paprašiau, kad sukonstruotų man reverberatorių, nes nusipirkti tokį daiktą buvo tiesiog neįmanoma. Ir jis sumeistravo jį (1983-aisiais!) pagal kažkokiame vokiškame technikos žurnale rastą aprašymą. O dar vienas draugas – tai irgi svarbu pažymėti – iš paskirų detalių savo rankomis surinko garso pultą“, – pridūrė G. Litvinas.

Norėjosi turėti profesionalią studiją su gyviems įrašams skirta patalpa, kurioje sutilptų koncertinis fortepijonas ir didesni muzikantų kolektyvai. Tačiau laikai buvo sunkūs, ypač finansiniu požiūriu. „Galiu pašnekėti ir apie pinigus, jei norite. Tais laikais už darbo studijoje valandą imdavome du dolerius. Įsivaizduokite, kaip sunku buvo nusipirkti aparatūros, kainuojančios šimtus ir tūkstančius dolerių. Tačiau sukomės kaip išmanydami ir pirkome įrangą, kurią tik įstengdavome gauti“, – sako G. Litvinas.

Norint suvesti galus su galais reikėjo tam tikrų kompromisų. „Vadinu tai manevravimu tarp muzikos kaip meno ir muzikos kaip pornografijos. Pirmoji pakylėja sielą, o antroji leidžia išgyventi rinkoje ir aprūpinti šeimą“, – metaforiškai, bet atvirai sako G. Litvinas.

Brangiausias įrenginys, kurį anais laikais labiausiai norėjosi įsigyti, – modernus analoginis daugiakanalis juostinis magnetofonas. Ir paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje G. Litvinas su kolegomis studijoje darė įrašus naudodami technologiją „įrašas ant įrašo“ – šį būdą dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo išradęs amerikiečių gitaristas ir kompozitorius Lesas Paulas.

Muzikos kūrimo ir įrašymo istorijai ši jo pasiūlyta naujovė buvo nepaprastai svarbi, tačiau „įrašo ant įrašo“ metodas buvo nepatogus, juolab kad naudojant jį nukentėdavo įrašo kokybė, nes norint sukurti daugiasluoksnį įrašą tekdavo per kelis kartus ant ankstesnio įrašo užkloti vis naują. „Ir jei, pavyzdžiui, bosistas suklysdavo, nieko nebegalėdavome padaryti. Visi atlikėjai privalėjo groti ir dainuoti labai tiksliai, o jei ne, kokybiško įrašo nebus“, – prisimena G. Litvinas.

Net kai Vakarų studijose įsigalėjo daugiakanaliai juostiniai magnetofonai, jie tebebuvo labai brangūs, todėl ne kiekviena profesionali studija įstengė tokį aparatą įsigyti. „Niujorke, Londone, Berlyne ir Tokijuje toji technika buvo naudojama, bet mažytėje Lietuvos rinkoje toks magnetofonas kainavo panašiai kaip butas. Tiesa, netrukus vienas mūsų draugas vis dėlto sugebėjo jį nusipirkti. Tai buvo „Tascam MSR24S“ dvidešimt keturių kanalų magnetofonas, įrašinėjęs į vieno colio juostą ir kainavęs apie dvylika tūkstančių dolerių.[1] Šis aparatas iš esmės pakeitė mūsų įrašų studijos galimybes. Vėliau, 1994-aisiais, mes jau perėjome prie skaitmeninės įrangos – įsigijome „Tascam DA-88“ magnetofoną“, – sako G. Litvinas. 

„Prasidėjus „perestroikai“[2], kai įrašų studijose ėmė dažniau lankytis Lietuvos popmuzikos atlikėjai, vienas pirmųjų muzikos prodiuserių (Aleksandras Romanovas) išleido keletą kasečių su brolių Aliukų dainomis. Lietuvoje bendras jų tiražas siekė 200–300 tūkstančių kasečių. Ką tai reiškė šaliai, kurioje tuomet gyveno vos 3,7 milijono žmonių? Lietuvos mastu – niekuomet nepranoktas rekordas, o jei įvertinsime rinkos dydį, paaiškės, kad Aliukai perspjovė patį Michaelą Jacksoną“, – juokiasi G. Litvinas.

Tačiau technologijų pasaulis sparčiai judėjo į priekį. 1991-aisiais pasirodė pirmoji „Pro Tools“ kompiuterinė garso įrašymo programinė įranga (digital audio workstation, DAW), kainavusi maždaug šešis tūkstančius dolerių. Netrukus be DAW normali garso įrašų studija tapo sunkiai įsivaizduojama. Paskutinįjį XX a. dešimtmetį įsigalėjo kompaktinės plokštelės, sukurta mp3 technologija.

„Vienas pirmųjų albumų, įrašytų naudojant keturių kanalų „Pro Tools“ aparatą, yra 1994 metais išleistas Herbie Hancocko „Dis Is da Drum“. Skaitmeninė technika anuomet tebebuvo naujovė. Tačiau neilgai trukus skaitmeninę įrangą galėjo sau leisti ne tik tokie milžinai kaip „Warner Bros.“ ir „Sony“, bet ir nepriklausomos studijos, kolektyvai, net pavieniai muzikantai. Rinka neatpažįstamai pasikeitė: kūrėsi daugybė naujų studijų, ilgainiui, tiesa, nemažai jų užsidarė. Tačiau tai jau visiškai kita istorija“, – apibendrina G. Litvinas.

NORMANTAS ULEVIČIUS: NUO ANALOGO PRIE SKAITMENOS

Dar 1951 metais pirmasis Australijos skaitmeninis kompiuteris, vadinamas „CSIRAC“, buvo užprogramuotas atlikti „Colonel Bogey“. Tiesa, šis, kaip ir kiti pirmieji kompiuteriai, buvo milžiniškas – užėmė visą kambarį ir anaiptol nepriminė plonų ir lengvų, į kuprinę telpančių dabartinių nešiojamųjų.

Turėjo praeiti bemaž pusšimtis metų, kol asmeninių kompiuterių (PC) rinka pasiekė savo zenitą. Kai PC tapo pajėgus palaikyti kompiuterinę garso įrašymo programinę įrangą (DAW), tai buvo revoliucija, pakeitusi muzikos industriją: nuo šiol muzikos prodiuseriai, dainų kūrėjai bei atlikėjai galėjo įsirašyti ir apdirbti garsą patys.

Visgi paskutiniojo XX a. dešimtmečio pabaigoje PC vis dar buvo prabangos prekė Lietuvoje, o norint įsirašyti DAW, tekdavo... pažeisti įstatymą. „Net jei išgalėdavai įsigyti asmeninį kompiuterį, gauti legalios DAW buvo beveik neįmanoma. Lietuvoje ilgą laiką nebuvo nei specializuotų atstovų, nei oficialių pardavėjų, tekdavo ieškoti piratinės programinės įrangos. Anuomet turguose buvo galima įsigyti kompaktinių plokštelių su tūkstančiais piratinių programų, ir tai atrodė normalu“, – prisimena muzikos versle nuo 2001-ųjų dirbantis prodiuseris, aranžuotojas ir garso inžinierius Normantas Ulevičius.

Geros kokybės garso plokštės buvo labai brangios, o pigesnės, neprofesionalios – prastos. „Klausantis įrašų per pigias plokštes, galėdavai girdėti kietojo disko triukšmą. Visgi jos buvo sprendimas tiems, kas turėjo ribotą biudžetą, bet norėjo dirbti su garso įrašais“, – sako N. Ulevičius.

Aštuonių kanalų skaitmeninis magnetofonas „Alesis ADAT“ buvo dar viena įperkama tų laikų alternatyva. Sąlygiškai nebrangus aparatas suteikė galimybę muzikos prodiuseriams, dirbantiems ekonominėmis sąlygomis, daryti kelių kanalų įrašus.

„Mano nuomone, „Alesis ADAT“ nebuvo tobulas kokybės požiūriu, ypač verčiant analoginį įrašą skaitmeniniu, be to, juo nebuvo galima redaguoti, karpyti įrašų. Nepaisant to, daugeliui jis tapo visai nebloga išeitimi, nes turėdami tokį įrenginį garso inžinieriai galėjo „apeiti“ prastas garso plokštes. Kalbame apie laikus, kai PC dar nebuvo masinėje rinkoje ir galutiniai įrašai („masteriai“) būdavo įrašomi į DAT (digital audio tape) kasetes“, – sako N. Ulevičius.

Iki šiol kalbėjomės tik apie techninius dalykus. Metas pakalbėti apie turinį. Kokia buvo muzika tais laikais, kai pradėjai miksuoti? – paklausiau.

„Kadangi ilgus dešimtmečius gyvenome po „geležine uždanga“, iš pradžių Vakarų muzika  atrodė tarsi stebuklas. Visi, kas tik galėjo, vogė iš jos arba kopijavo – kaip tai pavadinsi – viską, ką galėjo. Kita vertus, tik taip buvo galima kažko išmokti. Aš irgi klausydavausi užsienietiškų įrašų ir mėgindavau pasiekti, kad mano daromi įrašai skambėtų ne blogiau – tiek techniniu, tiek ir muzikiniu požiūriu“.

O kaip viskas atrodo šiandien? „Jei atsigręžtume į devintąjį, dešimtąjį dešimtmečius, kai technologinis atitrūkimas tarp Vakarų ir lietuviškos muzikos buvo akivaizdus, galima sakyti, kad šiandien tie skirtumai labai menki, o galbūt jų apskritai neliko. Tais laikais, kai pradėjau dirbti įrašų studijose, įrašus darydavo tik rimti dėdės – turintys didelę patirtį bei solidžią aparatūrą. O dabar, skaitmenos laikais, kiekvienas gali daryti įrašus. Taip, tokių, kurie šį darbą atlieka išties gerai, superprofesionaliai, galbūt nėra daug. Bet egzistuoja daugybė tokių, kurie žino, kaip sukurti gerai skambantį įrašą – tokį, kuris per „YouTube“ pasieks milijonus klausytojų“, – sako N. Ulevičius.

Tiesa, yra manančių, jog DAW daro neigiamą įtaką muzikos industrijai, ypač „Auto-Tune“ ir panašūs įrankiai, leidžiantys keisti, koreguoti ir tobulinti daugybę įrašo aspektų. Kiti tvirtina, kad dėl DAW, kuri atvėrė beveik neribotas garso modifikavimo galimybes, menksta muzikavimo lygis, radijo stotys transliuoja prastą muziką, prodiuseriai įgyja pernelyg daug galių ir taip toliau.

„Dar iki „Auto-Tune“, kai dauguma studijų nenaudojo kompiuterių, atlikėjams reikėjo būti tiksliems, turėti gerus atlikimo įgūdžius. Todėl ankstesnių kartų muzikantai turėjo būti ir talentingi, ir turėti gerą feel'ą. Dabar tik feel'o užtenka, – sako Ulevičius. – Yra dvi medalio pusės. Viena vertus, šiandien esi laisvas eksperimentuoti, ieškodamas savo tapatybės ir kūrybiškumo. Kita vertus, buvimas geru atlikėju ne visuomet tau garantuos sėkmę; taip pat svarbu atrasti savo balsą, unikalų skambesį, išskirtinį identitetą. Bet kuriuo atveju, teks įdėti daug valandų darbo, ir net tuomet tas galutinis elementas – sėkmės reikalas.“

ROLANDAS VENCKYS: DARBAS MAŽOJE STUDIJOJE

Tikriausiai galima teigti, kad po to, kai Thomas Edisonas išrado fonografą, muzikos kūrimo ir įrašymo industrija tarsi apsisuko ratu ir dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui, sugrįžo prie ištakų. Iš pradžių garso režisieriais dirbdavo pavieniai žmonės, kuriems tekdavo patiems surasti tinkamą atlikėją arba muzikos kūrinį, vėliau atitinkamai „sureguliuoti“ muzikos atlikimo niuansus, o galiausiai, darant įrašus, prižiūrėti akustinius ir mechaninius fonografo veikimo aspektus.

Šiandien visos mechaninės užduotys, kadaise reikalavusios išskirtinės atidos ir patirties, virto skaitmeniniu procesu, kuris, nepaisant jo sudėtingumo, įveikiamas gana paprastai – pasitelkus atitinkamą šiuolaikinę techniką. Anksčiau viską atlikdavo vienas žmogus: jis tvarkydavo įrašus, parengdavo juos tiražavimui ir galiausiai išleisdavo plokšteles. Dabar įrašų gamybos ir platinimo procesas išsiskaidė į daugybę nišinių sektorių, ir kiekviename jų reikia ypatingų žinių bei įgūdžių. Nepaisant to, ir šiais laikais vis daugiau įrašų nuo pradžios iki pabaigos vėl kuria pavieniai žmonės.

„Praktika didelėje muzikos įrašų studijoje, manyčiau, būtų labai vertinga, bet nesu tikras, kad norėčiau tokioje studijoje dirbti. Man patinka nepriklausomybė, mėgstu dirbti vienas“, – sako muzikos prodiuseris ir įrašų suvedimo inžinierius Rolandas Venckys.

Jau vienuolika metų jis dirba su puikiai žinomu lietuviškojo hiphopo duetu „Lilas ir Innomine“, o nuo 2020-ųjų jo paslaugomis naudojasi ir daugiau garsių Lietuvos atlikėjų. Nuo pat pradžių Rolandas savo studijoje dirba vienas.

„Niekuomet nesvajojau tapti įrašų suvedimo inžinieriumi. Visa mano veikla ir mokslai buvo orientuoti į profesionalaus muziko karjerą. Tačiau nutiko keistas ir netikėtas dalykas. Prieš porą metų keli mano draugai paklausė – gal galėčiau suvesti vieną jų dainą. Be abejo, galėčiau – man juk smagu pagelbėti draugams. Štai taip aš pirmąsyk padirbėjau su Evgenya Redko, o kai jos įrašai pasirodė viešai, man pradėjo rašyti kiti žmonės. Jie teiravosi, ar nesiimčiau suvesti jų įrašus, nors aš niekur nesireklamavau kaip šios srities specialistas. Vėliau žmonės kreipdavosi sužinoję apie mane iš lūpų į lūpas. Nesiskundžiu.“

Save Rolandas vadina „skaitmenos žmogumi“, bet puoselėja mintį artimiausiu metu į savo studiją integruoti vieną kitą analoginį aparatą.

„Esu įrašų suvedimo inžinierius, tad išmanau, kaip pajungti vieną ar kitą įrenginį ir kaip išspausti maksimumą iš įrašų, kuriuos man pateikia atlikėjai arba jų prodiuseriai. Šiuo metu rezgu planą atnaujinti įrangą ir išplėsti studiją.“

Reikia pažymėti, kad Lietuvoje dauguma įrašų suvedimo paslaugas teikiančių garso inžinierių daro ir vadinamuosius „masterius“, kitaip tariant, parengia įrašus tiražavimui. Tačiau R. Venckys šios veiklos nesiima.

„Vadinamasis „masteringas“ manęs nedomina. Laikau save tik įrašų suvedimo inžinieriumi, nes man patinka analizuoti įrašus iš meninės perspektyvos. Pavyzdžiui, mane domina kaip sintezuotas vienas ar kitas garsas ir panašūs dalykai“, – aiškina jis.

Ar esama skirtumo tarp darbo su klientų ir savo paties muzika?

„Jei atvirai, nemanau, kad mano asmeniniai įrašai skamba taip gerai kaip tai, ką aš darau užsakovams, – juokiasi Rolandas. – Man regis, taip yra todėl, kad kurdamas aš daugybę valandų ieškau tobulo garso, o suvedimo procesas visuomet reiškia, kad tam tikrų dalykų reikia atsisakyti. Kita vertus, tvarkydamas kitų žmonių įrašus kai ką leidžiu sau daug lengviau, pavyzdžiui, prireikus drastiškai naudoju ekvalaizerį.“

Ar brangu šiais laikais tapti pradedančiuoju įrašų suvedimo inžinieriumi? Ar tai taip pat brangu kaip kadaise, Giedriui Litvinui kuriant studiją? „Ne, gyvename šiek tiek kitokiais laikais. Jei turi kompiuterį, išorinę garso plokštę, ausines ir dar specialius studijinius monitorius, tu jau dirbi studijoje. Na gerai, ne visai studijoje, bet tu jau gali profesionaliai kurti ir suvedinėti muziką ir pasiekti puikių rezultatų. Visa tai tau kainuos apie tūkstantį eurų. Vienintelis ir svarbiausias dalykas, kurio negalėsi nusipirkti, – tai patirtis“, – sako R. Venckys.

O kaip Lietuva atrodo Vakarų muzikos kontekste? „Mano supratimu, iki šiol esame pigios darbo jėgos kraštas, nors per kelis pastaruosius dešimtmečius įkainiai gerokai išaugo“, – sako R. Venckys.

Lietuvoje 2021 metais vidutinis įrašo suvedimo įkainis – 200 eurų už dainą, o „masterio“ gamyba kainuoja apie 100 eurų už dainą. „Kokybės požiūriu, manyčiau, nesiskiriame [nuo Vakarų]. Tačiau kažin ar apskritai reikia lyginti. Juk jeigu užsibrėši ką nors pasivyti, gali būti, kad vysiesi visą gyvenimą.“

ALEKSANDRA IR VILIUS KERAI: KAIP BŪTI MOBILIU IR GLOBALIU

Galima gyventi prašmatnioje viloje pačiame prestižiškiausiame Los Andželo rajone. Arba hipsteriškame lofte Manhetene. Arba namelyje ant ratų, stovinčiame šalia Eliziejaus laukų. Panašiai, regis, įmanoma kalbėti ir apie darbą garso įrašų studijoje.

Esama garso inžinierių, kuriems pasiseka gauti darbą „Abbey Road“, „Capitol“, „Metropolis“ ir kitose pasaulinio garso studijose. Tačiau šiais laikais dauguma garso inžinierių (ir ne tik vyrų!) studijas įsirengia namuose, kartais – buvusiose gamyklose ir kitose keistokose vietose.

Kita vertus, esama ir tokių, kurie, keliaudami po visą pasaulį, studiją vežiojasi kartu su savimi – kišenėje. Būtent šiai kategorijai priklauso garso inžinieriai Aleksandra ir Vilius Kerai. Jie – vyras ir žmona – jau dešimtį metų mėgina pasaulinėje rinkoje įtvirtinti savo prekės ženklą „Baltic Mobile Recordings“.

„Mūsų studijos pavadinimas pasako viską. Įrašinėjant akustinę muziką reikia tam tikros akustikos, nors kartais tenka prisitaikyti prie tam tikros erdvės. Kita vertus, dažniausiai neįmanoma į vieną patalpą sukišti visą orkestrą. Darbas vietinėje studijoje – toks variantas mums taip pat netinka, tačiau pasitelkus tam tikrą aparatūrą įrašų studijomis galima paversti koncertų sales“, – sako Vilius.

Kaip klasikinės muzikos įrašymo specialistai, Vilius ir Aleksandra jau žinomi pasaulyje: juos ne kartą liaupsino kritikai, pora tris kartus nominuota „Grammy“ apdovanojimams. Jiems yra tekę dirbti ir su kylančiais talentais, ir su muzikos pasaulio legendomis – nuo solistų ir kamerinių ansamblių iki orkestrų. Vilius ir Aleksandra įrašinėjo „Gewandhausorchester“, „Kremerata Baltica“ su Gidonu Kremeriu, Birmingemo miesto simfoninį orkestrą su Mirga Gražinyte-Tyla, Lucas’ą Debargue, Daniilą Trifonovą, Lawrence’ą Brownlee, Dmitrijų Chvorostovskį, Ildarą Abdrazakovą ir Julianą Avdejevą.

Tačiau net ir nameliui ant ratų reikia vietos, kur jis galėtų stabtelėti, o Viliui ir Aleksandrai – tinkamos patalpos įrašų suvedimui. O gal ne?

„Žinoma, mums netinka neprofesionali namų sąlygomis įrengta studija. Darbui su garsu reikia pakankamai erdvios patalpos, kur dažnių girdimumas būtų maksimaliai geras. Reikia ir atitinkamai sukalibruotos aparatūros. Tačiau tai gana standartiniai reikalavimai, todėl Vilniuje mes turime kelias patalpas, kuriose galima kokybiškai klausytis įrašų ir, tvarkant juos, išvengti klaidų“, – sako Vilius.

Sugrįžus namo į Vilnių jo ir Aleksandros, be kita ko, mielai laukia Nacionalinė filharmonija. Bendradarbiaudami su ja Vilius ir Aleksandra sukūrė skaitmeninę koncertų salę, kuria abu labai didžiuojasi.

O dabar pakalbėkime apie pinigus. Kas kainuoja daugiausia? Įranga ar kas kita? „Tiesą sakant, ne taip lengva atsakyti. Naudojame tokią pat įrangą, kaip dauguma kitų profesionalių įrašų studijų. Iki šiol tikriausiai daugiausia investavome į nematerialius dalykus. Į žinias investuojame nuolat“, – sako Aleksandra. Ji baigė magistro studijas Danijos karališkojoje muzikos akademijoje, o Vilius studijavo Darmštato taikomųjų mokslų universitete. Be to, vėliau jiedu dalyvavo įvairiuose tobulinimosi kursuose, o praktiką atliko, be kita ko, ir pas Giedrių Litviną, kai šis savo studijoje įrašinėjo orkestro grojamą muziką.

Koks pasiekimas arba apdovanojimas jiems atrodo svariausias? „Nėra lengva išskirti tik vieną. Apskritai, apdovanojimų stengiamės nesureikšminti. Mūsų tikslas – žengti į priekį ir išsikovoti lyderių pozicijas Baltijos šalių įrašų rinkoje. Iki šiol esame įrašę jau šimtą penkiasdešimt albumų – tai tikrai nemažai“, – sako Vilius.

„Pradėdami veiklą turėjome kelis tikslus, vienas jų – kilstelėti klasikinės muzikos įrašymo standartus Lietuvoje. Kitas – tapti žinomais tarptautiniu mastu. Galiu didžiuotis, kad per pastaruosius dešimtį metų garso inžinieriaus profesija tapo prestižine. Svarbu mokyti jaunosios kartos atstovus, kad jiems neatrodytų, jog „garsistas“ – tai žmogus, kuris tik junginėja laidus. Šis stereotipas vis dar gyvas“, – juokiasi Aleksandra.

Na, ir paskutinis klausimas: kaip garso inžinieriui prasibrauti į tarptautinę rinką?

„Visų pirma, be abejo, būtina nuolat mokytis, tobulėti ir klausytis muzikos. Svarbu, kad muzikantai, orkestrai ir įrašus organizuojantys žmonės pasitikėtų tavimi. O jausdamas pasitikėjimą ir gerą atmosferą, visuomet gali siekti kūrybinių aukštumų“, – sako Aleksandra.

Vertė Darius Krasauskas