Anton LUKOSZEVIEZE | Autokoliažas: meditacijos apie Rekašių
LITHUANIAN MUSIC LINK 2021 - Antanas Rekašius grojaraštis
Rrrrrrrrrrrrrrrrrr Rrrrrrrr Rrrrrrrrrrrrrrr Rrrr Rrrrrr
Rrrekašius
Žmogus vaiRuoja automobilį iR juokiasi
ŽiūRėkit! Čia Vilnius!
žmogus kRenta peR dangų kaip IkaRas, šypsodamasis,
žmogus šoka scenoje kaip baleRina,
žmogus eina peR kopas pajūRy,
žiRglioja lyg gandRas,
žmogus studijuoja teisę, bet muzika pasigRobia jo sielą,
žmogus papRašo kulkos iR nusišauna.
Jo nebėRa.
PRisiminkime Rekašių.
„Epitafija“ NR. 2 foRtepijonui iR styginiams (nedatuota)
TRumpas afoRistinis kūRinys, viena fRazė, despeRatiškas tRemolandi, žvilgsnis įbestas į niekuR, gedulingai dūsaujantys styginiai, o kuR foRtepijonas? Ten, pabaigoje, įžengia iR foRtepijonas, atskiRais, pasikaRtojančiais, disonuojančiais akoRdais, aidėdamas tuštuma iR despeRacija – tai 25-oji valanda.
KonceRtas dviem foRtepijonams (1982)
Dviejų dalių, kaip neįpRasta foRtepijono konceRtams, jis pRasideda daužymu į foRtepijonų koRpusų medį, ostinato Ritmais unisonu, nepaliaujančiais, minimaliais; tada atsiRanda klasteRiai, vyksta vakaRėlis, bet kažkoks įtemptas. Jis išRaižo gaRsus Ryškia juoda linija, kaip tapytojas Maxas Beckmanas, tada ištaško juos taRsi Joan Mitchell, gRoteskaRijos apšviestos įniRtinga netvaRka. ImpRovizaciniai pasažai vaRtosi iR plaukia, tai ne PendeReckis, panašiau į Cecilį TayloRą.
AntRoji dalis, oRkestRas pasitRaukia (tuRbūt skaito laikRaščius?). Įstoja būgnai, „vaikščiojantis“ bosas, beveik džiazas, 2 pianistai žengia peR uolėtą gaRsinių spRogimų Reljefą. Tai psichogeogRafija, netgi bepRotiška, bet pabaigoje štai šypsosi linksmos aRabeskos, Rachmaninoviškai meRkia akį. Baigta. Nueina nuo scenos. Aplodismentai. Uždanga. Viso geRo.
C 40°
Ir kūnas kai parakas dega.
Tartum po paklode
Velniai susikūrė sau pragarą.
Iš sienos išlindo žirafas.
Išsišiepė kertės.
Apsivertė lubos.
Prasidėjo kinematografas.
Kazys Binkis
„FluoRescencijos“ violončelei iR vaRgonams (1981)
Jam patinka blokai, blokinės foRmos, tuščios foRmos užpildymui, Rašo paRkeRiu su liniuote, bRėžia linijas iR foRmas, užpildo natomis iR naudoja visokius simbolius gaRsams aRtikuliuoti, gaRsams keisti, gaRsams pakReipti iR pasukti, tembRams, Rubati iR laisvos impRovizacijos skRydžiams. Taškosi Rašalas, švyst, tėkšt! Į nieką nepanašus kūRinys, ne koks bjauRusis lenkų septintojo dešimtmečio avangaRdinio sonoRizmo ančiukas, labiau kokia bepRotiška kantata be dainavimo. Violončelė dainuoja intensyviais, glisanduojančiais tonais iR slenkančiu mikRotonalumu, niūRios Lietuviškos Ragos – keistos besikaRtojančios sielvaRtingos sutaRtinės. VaRgonų paRtija gRėsminga iR gotiška, su klasteRiniais akoRdais iR tRūkčiojančiais tRemolandi. TaRsi tiRšti dažai, stoRai užtepti, kaip RičaRdo Vaitiekūno paveiksluose, faktūRa iR svoRis, šviesa iR tamsa, teptuko potėpis.
Antanas Rekašius (1928-2003)
Gimė jis Pavandenėje, kaime, ten šokis, pavana, lėtas šokis, jis tipena lynu, juokiasi. ARtistas pasipRiešina žemės tRaukai.
Jo tėvai slėpė žydus peR Holokaustą iR buvo pageRbti IzRaelio valstybės.
Simfonija NR. 6 (1982)
Kai kuRios simfonijos yRa ilgos, o jo simfonijos dažnai gana tRumpos, bet atRodo ilgos – tiek jose visko, kad atsiRanda auRalinė iliuzija. Šią simfoniją įsivaizduoju kaip milžinišką pRocesiją, čia vėl yRa „džiazas“, „vaikščiojantis“ kontRabosas, taRsi Lalo SchifRino fleita iR iš tikRųjų VladimiRo TaRasovo būgnai, ekscentRiški vaRgonų klasteRiniai intaRpai, muzika juda piRmyn, niekada nestovi vietoje, iR tada pasigiRsta tas būdingas vibRafono gaRsas, taRsi talismanas, kaip visad – įspėjantis. IR daR tas bepRotiškas maRšas, lyg kokia visų sovietmečio simfonijų paRodija. Šis gaRso pasaulis iR beveik koliažinė estetika pRimena šiuolaikinį kompozitoRių Helmutą OehRingą. Pabaiga, aRba coda – tai tiesiog atmosfeRa, klaustukas, tRemolandi styginiai, pRanykstantys tamsoje.
„DaR negana“, solo saksofonui(ams) su oRkestRu (1998)
PasiRodo Rashaan Roland KiRk (beveik). Šiame laikotaRpyje Rrrrekašius beveik atsisako natų solo paRtijai, solistas gRoja keletu instRumentų, kuRiuos pasiRenka pats. PRasideda gRažiai, vėl vibRafonas, tęsiami styginiai, paukštiški fleita iR klaRnetas, skamba beveik smagiai. Palaipsniui piRmoji dalis apsigyvena gaRsaulyje, pRimenančiame MahleRio „nakties muziką“, iR vis gReitėja. Į oRkestRo pRotRūkius įsiteRpia impRovizuoti solo pasažai, kaRtais beveik ant vodevilio Ribos, solistui kaitaliojant aukštą iR žemesnį saksofonus. BaRitoninis saksofonas suskamba lyg automato salvė. Staiga pasidaRo aišku, kad pavadinimas „DaR negana“ Reiškia solo paRtijos peRviRšį, laukinį, smaRkų, ekstRemalų gRojimą. Bet palaipsniui gRįžta paslaptingieji „nakties muzikos“ elementai, o viskas baigiasi dRamatiška kulminacija, solistui gRojant dviem saksofonais iš kaRto (vėl Rashaan Roland KiRkas). Keistas tai kūRinys, bet iR gRažus, nelyginant papje-maše skulptūRa palikta lietuje. FoRma pRaRandanti foRmą.
JA ZZ : (THE “SAY WHAT?”)
IS IS JA LIVES
the dooji
the vohnz
other stuff
flying anyway
the chord you came in on
Amiri Baraka
Simfonija NR. 5 („Segmentai“) (1981)
Jam patinka oRkestRas, ta viRšgaRsinė tRiukšmo mašina, dRamos peRviRšis, viRšūnė, tRoškimų pavaRų peRjungimas. IR vėl – gRiausmingi foRtissimo, atkaRtoti peRšokimuose, „koliažisimo“ iR šiuRpinanti muzika, dominuojama vibRafono iR būgnų. VladimiRo TaRasovo būgnai! Rrrrekašiui patiko jo gRojimas. Šis oRkestRinis gaRsaulis panašus į BeRnaRdo HeRmanno muziką mokslinės fantastikos filmams „Diena, kai sustojo Žemė“ iR „451 laipsnis FaRenheito“. Tai kino muzika be kino, pRadingęs kinas, pRimenantis HiRoshi Sugimoto ilgo išlaikymo fotogRafijas tuščiuose kino teatRuose. Tada vėl įžengia mūsų senas bičiulis džiazas, vaikščiojantis kontRabosas, mandRas tRombonas, pasiklydęs tRimitas, pakvaišę maRšai. Bet tada, bet TADA, staiga viskas nuRimsta, tylos iR Ramybės akimiRka, štilis jūRos plokštumoje ties Nida, ČiuRlionio saulėlydis, žvilgsnis įRemtas į tuščią hoRizontą.
Not waving, but drowning
‘Nobody heard him, the dead man,
But still he lay moaning:
I was much further out than you though
And not waving, but drowning.’
Stevie Smith
Kaip ši simfonija pasibaigia? TRenksmu, tikRai ne veRksmu.
PeRtRauka
Iš esmės klasikinis kompozitoRius, simfonijos, styginių kvaRtetai, kameRinė muzika, konceRtai, baletai, net opeRa-oRatoRija (Reikėtų išgiRsti!), o po visu tuo –tRoškimas išsilaisvinti, sulaužyti foRmą niRtulingu, ypatingu, ekspResionistiniu, egzistenciniu peRtekliumi. Jį tikRai įkvepia džiazas, tas subveRsyvus gaRsas Sovietų Sąjungoje (nebent būtų „oficialus“), kuRį vėliau uzuRpavo RokenRolas. Rrrrekašiaus muzika tuRi panašumų su kitu tos pačios kaRtos lietuvių menininku, tapytoju Vincu KisaRausku (jis buvo iR scenogRafas). Abu menininkai figūRuoja savo daRbuose – autopoRtRetuose peR autokoliažus. Rrrrekašiaus muzika kyla iš jo paties sudėtingos asmenybės – jis lyg klounas, kuRis juokiasi iR veRkia BRuce Naumano video kūRinyje „Klouno kankynė“, „juokašaRėmis“, kaip Rašė James Joyce „Finegano budynėje“ – iRgi autokoliažo šedevRe. Kai kuRiuose KisaRausko paveiksluose matome nespalvotas Vilniaus gatvių su žmonėmis fotogRafijas. Jos atsiRanda modeRnistinio stiliaus tapybos daRbuose, vaizduojančiuose anonimiškų nuogalių statulas iR biustus ant postamentų. Anti-paminklai stebi pRaeivius nuotRaukose, taRsi būtų tikResni už fotogRafijose užfiksuotą Realybę. O pats paveikslas stebi žmoniją, panašiai kaip Rrrrekašius atsuka gaRsinį veidRodį į savo paties egzistenciją, iR į mūsų. KisaRausko tapyboje iR asambliažuose iRgi pasiRodo niūRios skulptūRiškos figūRos, dažnai įstRigusios modeRnistiniuose peizažuose iR scenogRafiškuose vaizduose. Jis vaizduoja pRadingusius Biblijos, GRaikų mitų iR tRagedijų veikėjus, Antiginę iR Ismenę, sūnų paklydėlį, klaidžiojantį Lietuvos kaime, iR IkaRą, kRentantį iš dangaus. Tos figūRos atRodo suRinktos iš mašinų detalių, taRsi post-kubistiniai kiboRgai. Jis dažnai tapė tiesiai ant kasdienės buities daiktų, visokių įRankių, vyRių, kampainių, o paskui nutapydavo iR tuos objektus.
Rrrrekašiaus muzikoje modeRnistinės kompozicijos gaRsinės savybės iR aRchetipai (aleatoRika, glissandi, impRovizacija, tRiukšmas, klasteRiai, laisvas mikRotonalumas iR džiazo elementai) jungiasi su įgimtu teatRališkumu. Tokia ekstatiška iR emocionali beveik musique concRète. IR noRs jo muzika pilna pasitikėjimo iR bRavūRos, joje visuomet tvyRo tRagizmo iR egzistencinės kRizės nuojauta.
KonceRte dviems foRtepijonams sutikau Cecilį TayloRą. TayloRo foRtepijoninės imRovizacijos tyRinėja klaviatūRą taRsi haliucinuodamos, vaRomos galingos emocionalios iR subjektyvios jėgos jos ieško muzikos, kuRioje nėRa piRmenybės.
YRa daR iR Anthony BRaxtonas, daR vienas juodaodis ameRikietis kompozitoRius, estetiškai aRtimas kai kuRiems Rrrrekašiaus muzikos elementams. BRaxtonas – iR kompozitoRRius, iR impRovizatoRius, jo daRbų ciklai, tokie kaip „Ghost TRance“, dažnai naudoja „atviRą Raktą“. Tai Reiškia, kad muzikantai (iš tų pačių natų gRojantys klaRnetu, altu, foRtepijonu, baRitoniniu saksofonu iR kt.) patys pasiRenka Raktą aR tRansponavimo inteRvalą, sukuRdami įvaiRias haRmonines iR kontRapunktines kolizijas. BRaxtonas taip pat leidžia iR skatina banguojantį Rubato, ansamblio asinchRoniškumą, mikRotoninius nukRypimus iR laisvos impRovizacijos intaRpus (taip pat įteRpia ištRaukas iš kitų savo kompozicijų). Tokių dalykų esama iR ChRistiano Wolffo kompozicijose. Visi šie elementai, vienokia aR kitokia foRma, yRa Rrrrekašiaus muzikoje, jo plunksna elegantiškai slysta lapu, kuRdama Rašalinį išRaiškos fotoRobotą.
The Clown
‘As a child, fleeing, trying his body
among trees, feeling the wind, even
then knowing treasures that surprised
him, he cried “I am glorious! It is a
secret that must not be kept from them!”
and saw his voice in the sky’s clamors.’
Frank O’Hara
KonceRtas fleitai iR kameRiniam oRkestRui (1971)
GRaikų kompozitoRius Iannis Xenakis, paklaustas aR yRa tokių instRumentų, kuRių jis nemėgsta, atsakė: „fleita – jos labai kvailas gaRsas“. Šiame kūRinyje fleita iš pRadžių skamba lyg pasimetusi, taRsi paukštis įskRidęs į RestoRaną iR despeRatiškai bandantis ištRūkti iš aRchitektūRos gniaužtų. Pagaliau fleita išsilaisvina, lyRiškai, melodingai, oRnamentuotai, taRsi čiauškanti skRaidyklė. ORkestRuotė saikinga iR stangRi, taRsi Paulio Klee įbRėžti piešiniai. Bet į pabaigą oRkestRas palaipsniui suRyja fleitą su visais gaRsais, tada išspjauna sulaužytą iR sugniuždytą.
„Metafonija“ smuikui iR oRkestRui (1971)
Labai dRamatiška pRadžia, taRsi pūga, atplėšianti duRis. PasigiRsta smuikas, kuRis skamba lyg pamažu išpRotėjantis Davidas OistRachas, intensyviai, lyRiškai, tRiukšmingai. AistRinga iR atviRa melodika su eskapistiniais tRiukšmo elementais. ORkestRas nepalaiko smuikininko, o jam oponuoja, gal net kovoja su juo – šiek tiek kaip Lutosławskio konceRte violončelei (lenkų aleatoRika). KaRtais vibRafono gaRsas suteikia šiek tiek vilties. Smuiko paRtija palaipsniui, Regis, viRsta kažkuo kitu, pavyzdžiui ORnette Coleman gRiežimo smuiku skambesiu, o tada išgaRuoja viRtuoziškumo kosminiame debesyje, (beveik) užgožta oRkestRo. Šis kūRinys – tai lyg vėlyvojo Romantizmo konceRtų smuikui paRodija, Rrrrekašius iR vėl taRsi šypsosi, bet ta šypsena ne be įtampos.
Simfonija NR. 4 (1971)
DabaR Rrrrekašius jau suRadęs savo bRaižą – ši simfonija skamba tviRtai iR lakoniškai (tRunka 12 minučių), tai papRasta blokinė kontRastinių pasažų foRma. ORkestRuotė skamba užtikRintai (kaRtais gal kiek gRubokai), su Ryškiais pučiamaisiais iR gRiausmingais mušamaisiais. HeRoiškai eneRgingus iR tRiukšmingus pasažus Ramina tylūs, atmosfeRiški inteRliudijai su tRemolandi styginiais (taRsi koks užsiblokavęs Rašytojas lauktų įkvėpimo). ORkestRas – tai jo žaislų dėžė, iR iš visų jo simfonijų ši labiausiai pRiaRtėja pRie ciRko nuotaikos, o viena beveik juokinga jos padala skamba lyg gRoteskiški atRakcionų vaRgonai.
„Emanacija“ elektRiniams violončelei, gitaRai iR vaRgonams iR sintezatoRiui (1984)
Šis kūRinys – tai lyg keistas kiek ankstesnių „FluoRescensijų“ (1981) giminaitis. PaRašytas elektRoninės muzikos gRupei „ARgo“, vadovaujamai GiedRiaus KupRevičiaus, jis skamba lyg impRovizuojamų gestų vidinis sapnų pasaulis, pRipildytas lėtų, pulsuojančių iR paslaptingų, ypatingo gRožio haRmonijos vaizdų. Violončelė įsiteRpia į šį peizažą dRamatiškais melodiniais oRnamentais. KūRinys ne toks abstRaktus kaip AMM aR „GRuppo di impRovvisazione nuova consonanza“ kūRyba, jame jaučiama intRoveRtiška ekspeRimentinė atmosfeRa, aRtimesnė italų kompozitoRiaus Egisto Macchi aštuntojo dešimtmečio muzikai, aR net anglų kompozitoRiui Basilui KiRchenui.
„In MemoRiam“ (Simfonija NR. 7) (1987)
Rrrrekašius paRašė devynias simfonijas (Beethoveno šešėlis). Septintojoje jis pasiRodo savo kūRybos viRšūnėje. Ji tRunka 24 minutes – ilgesnė, nei kai kuRios ankstesnės. PRadžia – beveik optimistiška, bet palaipsniui išviRsta į maniakišką maRšiRuojančią paRodiją su smaRkiais Ritmais. ORkestRuotė labai užtikRinta, kaRtais net lyRiška, su aRchetipiniais dRamatiškais pRotRūkiais. ViduRiniojoje dalyje gReitėjanti muzika pasiekia beveik baltojo tRiukšmo masto kulminaciją. Paskutinioji dalis – pompastiška iR dabitiška, kaip būdinga daugeliui kitų jo kūRinių. Jis dažnai peRdiRbdavo savo paties kūRinius, taip iR šios simfonijos muzikos galima Rasti iR Styginių kvaRtete NR. 3 iR Muzikoje styginiams NR. 2.
„CoRno“ valtoRnai iR vaRgonams (nedatuotas iR pRadingęs, tik įRašo fRagmentas)
Visi kompozitoRiai tuRėtų Rašyti valtoRnai iR vaRgonams, tai nuostabus deRinys. TembRiniai panašumai sukuRia gRažų gaRsų lydinį, kūRinys sultingai melodingas iR pRimena Modestą MusoRgskį, peRleistą peR šiuolaikinę pRizmę.
„Autokoliažas“ NR. 2 (1987)
Labai lakoniškas kūRinys, kiekviena padala sklandžiai peReina į kitą – nuo kinematogRafiškos iR Ramios įžangos iki destRuktyvių ostinati, peR laisvesnę medžiagą kaskaRt gRįžtant pRie militaRistinių motyvų, su PRokofjevo aR sovietinio Režimo totalitaRizmo atgaRsiais. Šioje muzikoje yRa tikRo gyvenimo džiaugsmo, tačiau vėl iR vėl ji gRįžta pRie beveik nihilistinio intensyvumo, vis labiau iR labiau suneRimdama. Tačiau baigiasi kūRinys netikėtai – tyliais pasikaRtojančiais foRtepijono akoRdais iR gRėsmingais tolstančių timpanų gaRsais.
„Musica dolente e con bRio“ saksofonui, violončelei iR mušamiesiems (1980)
Juodaodis ameRikiečių menininkas Jean-Michel Basquiat tapė aliejinėmis pastelėmis iR aeRozoliniais dažais. Jis diRbo gReitai, kuRdamas kompleksiškus sąmonės sRauto vaizdinius iš savo gyvenimo, miesto, žodžių, šūkių, gRafičių, muzikos iR savo tapatybės. Jo paveikslai dažnai tyčia nesupRantami – toks asmeninis idiomatinių ikonogRafijų leksikonas.
Vėlesniais metais Rrrrekašius Rašė muziką taip sklandžiai, kad jo paRtitūRose gali matyti tą gReitą konstRavimą iR gRafinį notacijos nužymėjimą. Šiame kūRinyje instRumentų paRtijos susiduRia iR pRasiskveRbia viena į kitą banguojančiomis, spyRuokliuojančiomis gaRso linijomis. Muzika netolygiai kvėpuoja, nenuspėjamai iR ekscentRiškai šokčioja, tRūkčioja, kliuvinėja iR džiazuoja. Motyvų dalelės vis atsikaRtoja, šen iR ten sugRįžta, bet kaskaRt šiek tiek kitaip. Tam tikRa pRasme, šis kūRinys išpRanašauja austRų kompozitoRiaus BeRnhaRdo Lango ciklą DiffeRenz/WiedeRholung (SkiRtingumas/PasikaRtojimas). Rrrrekašiaus muzikos notacija suteika galimybę atlikti ją įvaiRiais būdais, naRdant šen iR ten laiko juostoje. Mušamųjų paRtija užRašyta Ritmiškai iR aRitmiškai, dažnai neapibRėžto aukščio gaRsais žemame, aukštame aR viduRiniame RegistRuose. Mušamieji instRumentai nenuRodyti – taip paliekama eRdvė pačioms įvaiRiausioms gaRsinėms inteRpRetacijoms. Nebus dviejų vienodų atlikimų – čia tikRai ekspeRimentinė muzika nematomam teatRui. Pantomima gaRsu.
Drive Suite
…! (Cymbals!)
A. hypnopaedic slight silt-furrowing
furrowing extraterrestrial blivits
some counterclock clucking, sound
of a man-mash, 9th street…Hudson & Manhattan
Tunnels crisscross under the Hudson
To Journal Square, there… …
…there….
B. predestined wood of an antique
woodwind way – way in the forefront
, uttering!
C. the tubes, a lonely gangbanger
pissing against all incorruptible destruction
(called) in lieu of
construction!
Ray Bremser
Postliudas
2014 metais vaikščiojau po NiujoRką fotogRafuodamas iR pamačiau RobeRtą FRanką (tuomet jam buvo 90 metų), sėdintį pRie lango savo namuose BleeckeR gatvėje 7 iR stebintį pasaulį. NufotogRafavau tą vaizdą, o kai nuotRauką išRyškinau iR atspausdinau, jo nebuvo matyti lange, atspindinčiame išoRinį pasaulį, jis buvo pasislėpęs, žvelgė iš vidaus.
RobeRtas FRankas kaRtą pasakojo, kad šeštajame dešimtmetyje pRo savo langą stebėjo tapytoją Willemą De Kooningą, vaikštinėjantį po savo NiujoRko studiją: padeda potėpį ant dRobės, atsisėda, laukia, vėl vaikštinėja iR daR kaRtą daRo potėpį. „Buvau labai tylus, nepastebimas šio žmogaus daRbo stebėtojas. Man tai labai daug Reiškė. Tai paskatino mane vaikščioti ten iR atgal iR nepasiduoti.“
Šiandien mums gali atRodyti, kad čia tas Romantiškas požiūRis į vaRgstantį iR kovojantį menininką, tačiau mane čia domina mintis, kad kūRyba yRa ne tik veikimas, bet lygiai taip pat iR laukimas. Realiai atlikdami muziką mes ne tiek laukiame, kiek veikiame. Bet visa tai paRuošia kompozitoRius, mintimis žingsniuodamas ten-atgal po kambaRį, užsiRašydamas idėjas, žymėdamas penklines, patviRtindamas iR vėl keisdamas galutinį gaRsinį Rezultatą.
Man atRodo, kad Rrrrekašius su savo medžiaga diRbo kaip tapytojas, Raižydamas paviRšius, taškydamas dažus, sluoksniuodamas spalvas iR faktūRas, lipdydamas melodinius gestus, bRėždamas gaRsų kReives iR spRogdindamas haRmoninius sąskambius su linksmybe iR džiaugsmingu atsidavimu. Tapytojo analogija tuRbūt tinkama, nes dažas yRa šlapias iR intuityvus, beveik gyvas, iR tuRi tą potencialą akimiRksniu pažymėti mintį.
Anuomet Rrrrekašius buvo sėkmingas kompozitoRius, tiesą sakant, jis sugebėjo pRagyventi vien iš kompozicijos, o tai sovietmečiu buvo nemenkas laimėjimas. Šiandien jis geRokai pRimiRštas, net iR Lietuvoje. Kai kuRie jo kūRiniai labai būdingi anam laikmečiui, iR keista, kaip kai kuRi muzika išeina iš mados, kitaip nei šiuolaikinis menas, teatRas, šokis iR kinas, kuRie, Regis, yRa nuolat iš naujo veRtinami iR peRkontekstualizuojami. Muziejų kultūRa. Daugumą meno kūRinių galime pamatyti, o muzikai Reikia laiko, jos Reikia klausytis iR ji yRa nematoma, netgi išdaloma. Klausymasis yRa dieviškas pRocesas. Nuo vizualiojo meno galima tiesiog nueiti, bet muzika egzistuoja Realiame tęstiniame laike. Tai, ką dabaR galime padaRyti su Rrrrekašiaus kompozicijomis, tai iš naujo įveRtinti iR ReinteRpRetuoti, dažnai dėl labai atviRos jo paRtitūRų pRigimties. Simfoniniai oRkestRai galėtų atlikti jo simfonijas iR kuRti naujas inteRpRetacijas, iR jos galėtų suskambėti labai netikėtai, ypač 4-oji, 5-oji, 6-oji iR 7-oji. Šiandienos muzikantai daug geRiau nei ankstesnės kaRtos išmano šiuolaikinės muzikos instRumentines technikas iR inteRpRetacijos galimybes.
Rrrrekašius – unikalus iR keistai oRiginalus XX amžiaus kompozitoRius. Jo muzikoje gausu kitų kompozitoRių – ChaRleso Iveso, Gustavo MahleRio, Anthony BRaxtono, ChRistiano Wolffo, Cecilio TayloRo, SeRgejaus PRokofjevo iR net Mikalojaus Konstantino ČiuRlionio – atgaRsių. Jis veRtas mūsų dėmesio, iR net pRikėlimo...
Interviu klausimas: Jūs esate kompozitorius...
Rrrrekašius: (pertraukdamas) Galbūt...
Vertė Paulina Eglė Pukytė