Laima SLEPKOVAITĖ | 15-ka metų džiazo rungtynių: konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ laiko juostą išskleidus
Prieš penkiolika metų tarptautinis festivalis „Vilnius Jazz“ pradėjo organizuoti nacionalinį konkursą „Vilnius Jazz Young Power“. Tai buvo dėsningas žingsnis, atitinkantis festivalio misiją ir viziją, kuri nepakito nuo pat jo pradžios. Antanas Gustys ėmė rengti „Vilnius Jazz“ 1988 metais, pirmiausia siekdamas suteikti tvirtą platforma vietinių kūrėjų veiklai. Mat kai Lietuvos muzikantai koncertuodavo svetur, susidarydavo įspūdis, tarytum jie būtų atstovai didelės brandžios džiazo kultūros. Taigi, tą kultūrą, kuri jau turėjo stiprių ambasadorių kaip Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Juozas Milašius ar Ganelino, Čekasino ir Tarasovo trio, reikėjo auginti ir puoselėti, sukurti jai solidesnę infrastruktūrą. „Vilnius Jazz“ tapo svarbia to dalimi, nuolatos inicijavo naujų originalių projektų gimimą, skatino jaunus iškylančius muzikantus ir nuosekliai atspindėjo pagrindinius, aktualiausius vyksmus sostinės avangardinio džiazo scenoje.
Pirmojo dešimtmečio viduryje Lietuvos džiazo sferoje vyko savotiškas „kambro sprogimas“. Įsteigus LMTA džiazo katedrą, „demografinė situacija“ šiame žanre sparčiai keitėsi, muzikantų ėmė daugėti, naujosios kartos atstovai pradėjo formuoti savo bendruomenes. Jos buvo gana izoliuotos nuo vyresnės kartos įtakų. Tuo metu daugelyje sričių jauni žmonės jautė didelį nusivylimą tuo, ką gali jiems pasiūlyti Lietuva: turėdami galimybę keliauti, išvykti pagal mainų programas, girdėdami įrašus ir gaudami didžiulius srautus informacijos internetu, jie galėjo lyginti studijų kokybę jaunoje savo katedroje ir gilias tradicijas turinčiose Europos mokyklose, galėjo interneto žiniasklaidoje patikrinti, koks vietinių autoritetų svoris tarptautiniu masteliu, išgirsti daugybę įvairios muzikos ir, suprantama, abejoti Lietuvos džiazo mitologija, galiojusia iki tol, ieškoti savųjų, unikalių kelių.
Neatverti scenos tiems naujiems talentams ir atidėti jų iniciaciją iki pilnos brandos reikštų gilinti tą nusivylimą ir atotrūkį. Todėl visi festivaliai vienaip ar kitaip ėmė stiprinti nišas, skirtas jaunimui, o „Vilnius Jazz“ tai padarė, organizuodamas konkursą „Vilnius Jazz Young Power“.
Tikslas – paskatinti jaunimą kūrybinei laisvei, suteikiant progą atlikti savo muziką festivalio scenoje. Konkurso sąlygos – tiesiogiai vedančios jo įgyvendinimo link: didžioji dalis programos laiko skiriama originaliai kompozicijai pristatyti, o privalomųjų kūrinių sąrašas gerokai nutolęs nuo chrestomatinių kanonų. Į sąrašą įtraukiamos brandaus moderniojo džiazo eros autorių kompozicijos (Ch. Mingus, Th. Monk, J. Coltrane), šiuolaikinių džiazo kūrėjų (tarp jų – lietuvių) muzika ir vos vienas kitas tradicinis standartas. Konkurso sąlygose nėra keliami jokie stilistikos reikalavimai. Nepaisant to, jog jis rengiamas aiškiai avangardinės orientacijos festivalio kontekste, jis lieka svetingas visoms galimoms džiazo raiškoms, tačiau griežtai reikalauja vieno – originalumo, kūrybos.
Penkiolika kartų „Vilnius Jazz Young Power“ pakvietė jaunus žmones kurti ir parodyti, kas išėjo. Penkiolika laureatų komplektų žengė į „Vilnius Jazz“ sceną, pranašaudami lietuviškojo džiazo ateities skambesį... Ateitis atėjo. Per pusantro dešimtmečio galima jau ir patikrinti, kaip veikia šitas skatinamasis mechanizmas, ir kurios konkurso pranašystės tapo/tampa Lietuvos džiazo scenos realybe.
Pirmasis konkursas įvyko 2006 metais, ir jo orientacija išryškėjo ir išsikristalizavo iš karto: studentiškai stropūs bandymai priartėti prie etaloninių džiazo pavyzdžių neperžengė atrankos slenksčio, užtai migloto žanrinio turinio grupės „Magic Mushrooms“ ir „Lietaus uždanga“ sėkmingai pasiekė finalą, kaip ir Juozo Kuraičio ir Tomo Razmaus duetas „For Free“, pelnęs tąsyk Grand Prix ir kvietimą kitais metais groti didžiojoje festivalio scenoje.
Juozas Kuraitis su Tomu Razmumi tuo metu skambėjo tarsi visiškai susiformavę muzikantai – spontaniškai improvizuojantys, abu labai techniški, kūrybingi, pasirengę „pilno metro“ koncertams ir iš esmės jau tuomet laikyti Lietuvos džiazo saksofonininkų elito dalimi. Tomas Razmus išlaikė trajektoriją, kurią galima buvo numanyti, jam grojant „Vilnius Jazz Young Power“ scenoje. Šiandien jis yra Kauno saksofono kolosas, originalių avangardinio džiazo projektų kūrėjas ir narys, dirbantis su Arnu Mikalkėnu, „Ąžuoliniais berželiais“, daug metų grojantis Kauno bigbende ir dėstantis. Juozas Kuraitis kurį laiką žengė labai panašiu keliu, dalyvaudamas avangardinio džiazo projektuose, tačiau ilgainiui papildoma veikla privačiuose renginiuose tapo jo pagrindine. Dabar jis yra YouTube „sidabrinio mygtuko“ turėtojas (per 100 tūkst. prenumeratorių), kurio kanale paskelbtas 2006 m. konkursinio pasirodymo fragmentas turi 6 „patiktukus“ (vienas jų – šio straipsnio autorės) ir greičiausiai stebina atsitiktinius žiūrovus, pratusius girdėti švarų blizgų jo saksofono garsą, atliekantį popdainų koverius, o ne dvibalses improvizacijų fugas. Juozo kūrybinės krypties pokytis džiazo bendruomenės išgyventas skausmingai. Mat jis buvo ne šiaip perspektyvus, o jau didelį įdirbį turėjęs ir aukšto meistriškumo lygio pasiekęs savitas, charizmatiškas profesionalus džiazo kūrėjas, kurio „kėdė“ nacionalinėje džiazo scenoje liko tuščia.
Kiti finalininkai taip pat numigravo į kitas muzikos atmainas: „Lietaus uždangos“ lyderė Božena Buinicka dabar kuria kamerinę muziką, o „Magic Mushrooms“ solistė Elena Neniškytė aktyvi alternatyviosios muzikos scenoje. Taigi pirmojo konkurso „derlius“ – išnešiotas po skirtingus žanrus, ir, kaip rodys vėlesnė jo istorija, ši tendencija visuomet išliks – greičiausiai, dėl to, jog šis konkursas kryptingai pritraukia gyvsidabriškos prigimties muzikus – atvirus, ieškančius ir besikeičiančius. Šiaip ar taip, iš 2006 m. „laidos“ džiazo scenoje pasiliko Tomas Razmus, smuikininkas Tadas Dešukas, gitaristas Paulius Volkovas ir keli kiti – nūdien suaugę ryškūs muzikantai, ir buvo užduotas tonas bei kryptis naujo reikšmingo džiazo kultūros reiškinio.
Antras konkursas įžiebė antrąją žvaigždę ant Grand Prix pakylos – pianistas Dmitrijus Golovanovas, skambindamas solo, pelnė nugalėtojo titulą. Kaip ir Tomo Razmaus ir Juozo Kuraičio duetas, laimėjęs prieš tai, jis nebuvo iš tikro „Vilnius Jazz Young Power“ atradimu. Dar nebuvo išaušęs metas atradimams, pirmieji konkursai atvėrė sceną jau atrastiems ir dar tinkamai neįvertintiems. Tuo metu jau pagrįstai buvo galima tikėtis, jog „Vilnius Jazz“ D. Golovanovą greitu metu kviestų groti solinį rečitalį pagrindinėje programoje, nes jo skambinimo kokybė ir kompozicinė inteligencija labai imponavo džiazo žinovams. Taigi jis sudalyvavo ir laimėjo – nuspėjamai, nukonkuruodamas finale save patį duete su tuomet dar vis grojusiu džiazą Juozu Kuraičiu ir grupę „Untitled“, kurios nariai liko aktyvūs muzikos lauke. Antrojo konkurso „pranašystė“ išsipildė su kaupu – Dmitrijus Golovanovas yra reikšmingas Lietuvos džiazo scenos kūrėjas, pedagogas, pianistas, ką tik pristatęs savo antrąjį solinį albumą „Heritage“, pretenduojantį tapti vienu kertinių šių metų džiazo įvykių.
Tais pačiais metais konkurso orbitoje atsirado dar vienas muzikantas, šiandien vaidinantis svarų vaidmenį šio žanro pasaulyje. „Vilnius Jazz Young Power“ atradimu tituluotas multiinstrumentininkas Leonardas Bėkša dabar yra VDU muzikos akademijos džiazo katedros vadovas ir vienas iš nedaugelio nuoseklių tradicinio džiazo ekspertų bei meistrų.
Bėkša buvo išskirtas ir metais vėliau, pelnydamas atskirą diplomą „už tradicijos aktualizavimą“, o Grand Prix tuomet pelnė Rūta Švipaitė su savo kvartetu. Štai šito projekto sugrįžimo mes dar sulauksime, galbūt. Rūta pastaruosius keliolika metų yra aktyvi džiazo scenos narė, daugiausia girdima trio „The Ditties“, kuris yra labai stilingas ansamblis, įkvėptas penktojo dešimtmečio glausta harmonija dainavusių moterų grupių, šiuo metu pristatantis naują lietuvių estrados kūrinių aranžuočių programą ir pamažu formuojantis originalių kūrinių repertuarą, kuriame yra ir Rūtos dainų.
2009-aisiais „Vilnius Jazz Young Power“ scenoje triumfavo „YRINAUDA“ – kvartetas, kaip ir daugelis kitų konkursinių ansamblių, gana greit tapęs istorija, bet jo nariai – Dovydas Stalmokas, Paulius Volkovas, Mykolas Bazaras ir Gediminas Augustaitis – kuria istoriją. Dovydas Stalmokas, jau tuo metu buvęs labai priartėjęs prie Lietuvos supersaksofonininkų lygos ir ypač domėjęsis žemųjų tesitūrų saksofonais – baritonu, bosu, bosiniu klarnetu – dabar yra šių instrumentų lyderis nacionaliniu mastu. Originalus kūrėjas, buriantis neįprastus ansamblius, žengiantis neišvaikščiotais takais, vizionierius. Jauniausias jo kūrybinis kūdikis yra „Low Blow“ – vėlgi netradicinis darinys, pagrįstas žemųjų pučiamųjų tembrų deriniu, sėkmingai pasirodęs ir 2020 m. „Vilnius Jazz“ scenoje – taigi festivalis jau užsiaugino sau muzikantus, susigrąžina konkurso laureatus „profesionalų lygoje“.
Greta „YRINAUDA“ 2009 metų konkurse būta daugiau įdomių reiškinių, mat džiazo jaunimo populiacija dar labiau tirštėjo, ir į 2010-ųjų „Vilnius Jazz Young Power“ sugrįžo jau pasirodę šioje scenoje dalyviai, taip pat prisijungė naujų, tarp kurių nebebuvo aiškios lyderystės. Grand Prix pelnė Mantvydo Pratkelio ir Jono Butvydo duetas – abu muzikantai liko džiazo ir apskritai muzikos lauke, nuosekliai dirba ir demonstruoja puikią kokybę. Jiems konkurenciją tuomet sudarė „Bon Ton“ – su Simona Smirnova, sėkmingai kuriančia ir dirbančia dabar Niujorke vokaliste, džiazo kanklininke ir nedžiazo kompozitore; „Vilkšu pa muguru“ su Silvija Pankūnaite – tikra džiazo virtuoze, žarstančia scat improvizacijas ir kuriančia įdomią muziką, dažnai besisvečiuojančia popmuzikos projektuose, bet palaikančia profesionalią džiazo atlikėjos formą; ir „Yo-Yo Mo-Mo-Mo“ – ansamblis, sudarytas iš puikaus instrumentininkų komplekto. Ir kiekviename šių ansamblių grojo saksofonu vienas žmogus – Simonas Šipavičius, kuris pelnė tuomet geriausio instrumentininko prizą, bet kas jis per vienas iš tikrųjų – paaiškėjo metais vėliau.
2011-ieji turėtų būti įrašyti aukso raidėmis „Vilnius Jazz Young Power“ istorijoje. Tai yra metai, kai konkursas tikrai atspėjo ateitį ir suteikė aikštelę reiškiniui, kuris davė vaisių nebe pavienių muzikantų įvairaus indėlio į Lietuvos džiazą pavidalu, o paliudijo gimimą tikros grupės – tvarios, tvirtos, turinčios ne šiaip idėjų, o tam tikrą skambėjimą, kryptį, kuriančios savo unikalią mikrovisatą. Tai buvo „Sheep Got Waxed“ – Simono Šipavičiaus, Ado Gecevičiaus ir Pauliaus Vaško aljansas. Jiems ne tik pavyko sukurti efektingą išskirtinį skambesį, jiems pavyko jį ištransliuoti! „Sheep Got Waxed“ ėmė leisti albumus, keliauti po pasaulį ir toli gražu ne vien po džiazo vėliava. Tiek Lietuvoje, tiek svetur trio patraukė labai įvairią auditoriją, mėgstančią alternatyvią muziką, ieškančią įdomesnių garsų ir pasiduodančią veržliai energijai. Kaip matome, žvelgdami į „Vilnius Jazz Young Power“ istoriją – tarpžanrinis migravimas įprastas šioje subscenoje, šiuo atveju jis buvo itin sėkmingas ir pastebimas.
Po metų konkursas skambiai kompensavo moteriškųjų vardų skurdą Grand Prix pozicijoje, apdovanodamas ansamblį „Singaz“. Veronika Čičinskaitė-Golovanova, Vytautė Pupšytė, Jekaterina Pranevič, Raimonda Vaičiūtė, Kristina Svolkinaitė, lydimos pritariančių muzikantų – puokštė labai ryškių balsų ir pedagogių. Ansamblis vėliau pasirodė Birštono festivalio scenoje ir nebetęsė veiklos, tačiau tai buvo svarus Veronikos Čičinskaitės lyderystės atsiskleidimas. Dabar ji yra „The Ditties“ narė, vadovauja savo kvartetui, kuria savo muziką ir yra išleidusi debiutinį albumą „Singerof a 1000 Faces“.
2013, 2014 ir 2016 m. konkursinės „laidos“ vėliau paveikė džiazo sceną labai panašiu būdu: projektai „r.a.d.d.“, „Made in 234“, „TDT“ nebeišliko itin aktyvūs tuo pavidalu, kokiu padarė įspūdį konkurse, bet juos sudarantys asmenys, muzikantai – Armanas Isojanas, Domantas Razmus, Klaudijus Štuopinis, Karolis Šarkus, Donatas Petreikis ir kiti – jie groja, jie kuria. Vieni labiau žinomi, kiti mažiau, bet dauguma ryškių konkursantų pateisino žiuri ir publikos pasitikėjimą, tęsdami muzikinę veiklą.
O štai nuo 2015 metų tarytum spragtelėjo kažkoks jungiklis, ir ėmė gimti ansambliai, kurių gyvavimas nesibaigia sudalyvavimu konkurse. „Brave Noises“ (2015), „Katarsis4“ (2016 finalininkai, nepelnę Grand Prix), „Džiazlaif“ (2017), „Castor Stetson“ (2018), „Kanalizacija“ (2019) – tai yra grupės, kurioms „Vilnius Jazz Young Power“ tapo tam tikra stotele, bet nebuvo nei jų susibūrimo tikslas, nei baigtinis taškas. Visi šie reiškiniai gyvuoja iki dabar ir yra pagrįstai tituluojami įdomiausiais, aktualiaisiais projektais. Jie leidžia albumus, skamba interneto platformose, skleidžia žinią apie save ir rodo šiek tiek kitokius meninės elgsenos, vadybos ir kūrybinio gyvenimo modelius negu jų pirmtakai. Ta jauniausia karta labai efektyviai naudojasi dabartinėmis galimybėmis ir nesidrovi savo jaunystės, pasitiki savo kūryba ir neatidėlioja savo sumanymų įgyvendinimo. Taip pat jų ansamblių tvarumas, darbo nuoseklumas, produktyvumas ir disciplina nuteikia labai optimistiškai kontempliuojančius Lietuvos džiazo ateities tema.
Pernai konkursą laimėjo grupė „Juzt“: Tuomas J. Räsänen, Nikita Kiriuchinas, Kazimieras Krulikovskis ir Vainius Indriūnas. Tai nieko negarantuoja dar. Tačiau penkiolikos metų istorija rodo tendenciją, jog kartą pasirodę „Vilnius Jazz Young Power“ scenoje muzikantai jau nebeišsižada kūrybinio kelio – gali jį tęsti kitame žanre, pradėti kurti partitūras orkestrams, nužengti į tamsiuosius metalo požemius, bet iš esmės ši scena pritraukia jau tvirtai apsisprendusius ir pasirengusius profesionaliam keliui muzikantus. Tad krištoliniame rutuly aiškiai matyti – tie jauni žmonės liks, jie kurs ir puoš Lietuvos muzikinę panoramą. Ar „Vilnius Jazz Young Power“ juos paskatina, nukreipia, padaro įtaką jų meniniams sprendimams, ar paprasčiausiai eksponuoja muziką, kuri būtų gimusi bet kuriuo atveju?
Tą reiškinį, jog daugybė grupių per 15 metų susibūrė specialiai konkursui, galime laikyti aiškiu ženklu, jog skatina. Konkurso vardan susivienija muzikantai, būtent konkursui jie kuria originalią muziką, aranžuoja privalomąjį kūrinį, repetuoja ir ruošiasi, mobilizuojasi ir orientuojasi į festivalinės scenos gabaritus, į sceną, kurioje negalima pasislėpti už minios šurmulio, įgarsinimo drumzlių ar pasikliauti „gera atsmosfera“. Sužadinamos ambicijos, iškyla stimuliuojantis uždavinys. Taigi skatinamoji dalis – labai efektyvi. O štai eksponavimas – tai šiek tiek mažiau išpuoselėta konkurso pusė. „Vilnius Jazz Young Power“ nedaro didelio įvykio iš savo laureatų laimėjimų. Jų pasirodymams skirtas sekmadienio dieninis koncertas, retai priviliojantis gausesnę auditoriją negu dalyvių sukviesti jau esami jų gerbėjai. Apdovanojimų ceremonija vyksta vakare, pilnoje salėje, su priderama iškilme, žiniasklaida gauna informatyvius pranešimus spaudai, bet apskritai „Vilnius Jazz“ neforsuoja „Vilnius Jazz Young Power“ ir leidžia konkursui augti ir įdomėti savaime.