Vitalijus GAILIUS | Niša – vieta, kur slepiasi lietuviškos muzikos unikalumas
Vartant popierinius bei scrollinant virtualius žodynus, žodis „niša“ toli gražu nėra siejamas su muzika. Architektūra, biologija, verslas... Tai sritys, kuriose šis terminas sutinkamas dažniausiai. Tačiau, kad ir kokioje sferoje jis būtų taikomas, jo apibrėžime vis tiek slypės tokie žodžiai kaip „siauras“, „specifinis“, „ypatingas“ ir kt. Visi šie žodžiai susiveda į tai, kas nėra plačiai paplitę ar masiška, tarsi į tai, kas glūdi tamsiojoje Mėnulio pusėje.
Muzikiniame diskurse žodis „niša“ nėra perdėm retas svečias. Žvelgiant iš muzikologinės perspektyvos, šis terminas tampriu ryšiu susisaistęs su mikrožanro sąvoka, po kuria slepiasi patys netikėčiausi subžanrai, pvz., cloud rap, shitgaze, zeuhl, crunk, balearic pop, jerkin ir t. t. Taigi, muzikiniame pasaulyje „niša“ taipogi reiškia tai, kas yra specifiška, charakteringa, kas nukrypsta nuo klasikinio žanrinio suvokimo.
Verta atkreipti dėmesį, kad „niša“ nėra tapati underground sąvokai. Kitaip tariant, ne kiekvienas undergroundinis reiškinys gali būti laikomas niša. Antai groti black metal nereiškia būti nišoje per se. Metalo muzikos kultūroje, kuri laikoma pogrindine, tai vienas esminių žanrų, todėl vargu ar būtų tikslinga laikyti tai niša. Bet jei imtumei plakti juodąjį metalą su tuvių tautos garsiniu paveldu ir komunikuoti tai kaip tuvian black metal, tada atsivertų galimybė kalbėti apie nišiškumą. Taigi, esminis to bruožas – atitrūkimas nuo dominuojančios srovės, ėjimas gilyn ir ieškojimas nekonvencinių meninės raiškos būdų. Būtent tokiems kūrėjams pažinti skiriamas šis straipsnis. Be to, svarbus atrankos kriterijus – kūrybinis tvarumas ir aktyvumas. Šiuo metu letargo miegu snaudžiantys lai lieka nuošalyje.
Beribė garso meno erdvė
Pagalvojus apie nišinę lietuvišką muziką, iškart minčių vingiai nubloškia į garso meno kategoriją. Tai neišmatuojamo gylio sritis, savy talpinanti ne tik muziką – plačiausia įmanoma prasme, – bet ir kitas meno formas. Vis tik bandant konkretizuoti garso meno sudedamąsias dalis, galima išskirti elektroakustinius, akusmatinius, fieldrecordings ar musique concrète dėmenis. Garso mene ypatingą vaidmenį atlieka ir konceptualumas. Garsiniai eksperimentai šios srities menininkų kūriniuose labai dažnai yra įkvėpti sociologinių, filosofinių, matematinių ir kitų idėjų bei modelių (prisiminkite Italijos futuristus ir Luigio Russolo garsinius eksperimentus), todėl pasižymi giliomis prasmių dekonstravimo galimybėmis. Lietuvoje ši meno dirva labai derlinga ir smalsiam garso entuziastui galinti pasiūlyti aukščiausios prabos kūrėjų.
Visų pirma norisi paminėti Arturą Bumšteiną. Tai vienas savičiausių kompozitorių bei garso menininkų Lietuvoje. Šio menininko kūryboje susiduria ne tik drone/ambient estetikai būdingi garsiniai žaidimai, bet ir radikalios garso dažnių manipuliacijos, poeziją bei garsą derinantys perfomansai ir kt. Be to, Arturas išsiskiria ryškiu polinkiu į garso istoriją. Garsas jam aktualus ne tik kaip fizikinis reiškinys, bet ir kaip istorinis-kultūrinis dėmuo. Arturas ieško įkvėpimo senuose žydų muzikos lobynuose, miego sutrikimams gydyti skirtuose audioįrašuose, spektrinėje „The Beach Boys“ kūrinio analizėje ar tiesiog iš menininko namų rūsio sklindančiame garse. Jo kūryba žavi savo daugiasluoksniškumu: kompozicijos yra tarsi simbolių ir nuorodų prifarširuotas Gabrielio García'os Márquezo magiškasis realizmas.
Dažnam garso menininkui galėtume lipdyti „performanso“ etiketę, tačiau performatyvumo prasme Lietuvoje nepralenkiamas – Armantas Gečiauskas, arba tiesiog Arma. Muzikinį kelią pradėjęs dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, Arma tapo unikaliu reiškiniu Lietuvos muzikiniame gyvenime. Dažnai galima išgirsti vadinant Armą tiesiog „scenos šamanu“. Velniškai taiklus epitetas! Kiekvienas menininko pasirodymas – tarsi modernus šamanizmo aktas, kuriame susipina ne tik racionaliai nepaaiškinami garsų viražai, bet ir nutrūktgalviškas Armos judesio bei madų šou. Jo pasirodymai artimesni ketvirtąją sieną išgriovusiam postmoderniam teatrui nei tipiniam koncertui. Armantas mėgsta provokuoti publiką, megzti kontaktą su salėje sėdinčiaisiais. Nenustebkite išvydę jį lakstantį tarp žiūrovų ar svaidantį jiems kamuolį.
Stengiantis žanriškai nusakyti Armos garsyną, galima referuoti į noise, industrial, musique concrète, glitch ir dar daugybę galimų stilių bei jų variacijų. Savąjį garsyną jis kuria ne tik pasitelkdamas skirtingus sintezatorius, efektų pedalus, bet ir vaikiškus žaislus ar buities rakandus. Vis tik vertėtų paminėti, kad didžiąja dalimi tai yra improvizacinis aktas, vykstantis čia ir dabar.
Dar viena garsinio meno figūra, vis ryškiau pastebima Lietuvos nišoje – Simonas Nekrošius. Jis – menininkas tarpdisciplinininkas, kuris specializuojasi garso meno srityje, ieškodamas jungčių tarp akustinio ir elektroakustinio garsyno. Šis menininkas nenaudoja įprastų muzikos instrumentų, jam artimos readymade ir do it yourself koncepcijos, todėl jis savuosius instrumentus gaminasi pats. Simono arsenale ne tik vadinamoji bambarimba, t. y. iš tuščių plastikinių butelių sukonstruota marimba, bet ir kur kas egzotiškesni (ne)muzikos instrumentai: iš stygų padaryti sparnai, muzikalizuotos supamo arkliuko modifikacijos ar įgarsintos kėdės. Simono konstruojami instrumentai yra įdomūs ne tik garsine, bet ir dizaino prasme. Jie estetiškai patrauklūs, imituojantys gyvūnus ar statinius. Tai tarsi garsinės skulptūros. Šį menininką galima laikyti lietuviškuoju Yurium Landmanu.
Šiam kūrėjui būdingas spontaniškumas, neapibrėžtumas, tai tarsi dar vienas fluksiškų nuotykių ieškotojas. Simono pasirodymai dažnai keisti ne tik ausiai, bet ir akiai. Tai labai performatyvus menininkas, galintis groti užsiropštęs ant daugiaaukščio stelažo, o kartais kviečiantis klausytoją mėgautis skalbimo mašinos centrifugos skleidžiamas garsais.
Lietuviškoje nišoje tūno ir Darius Čiuta – garsais žaidžiantis architektas. Šis garso menininkas –vienas asketiškiausių ir minimalistiškiausių Lietuvos scenos atstovų. Tuo įsitikinti galite klausydami kūrinio „-13PAL-“ (2013), kurio pagrindinis motyvas – Palangoje įrašytas jūros garsas.
Ankstyvojoje kūrybos stadijoje Čiuta dažniau eksperimentavo noise estetikos rėmuose, tačiau ilgainiui pasinėrė į click & cut, microsound, fieldrecording, garso dizaino, arba tiesiog į konceptualiosios garsinės raiškos verpetus, ir savo idėjomis labiau traukia užsienio nišinių leiblų ar renginių organizatorių akis bei ausis nei vietinių garso fanų dėmesį. Be to, architektūrinis mąstymas, kuomet pastatą dėlioji po dalelytę, puikiai dera su Čiutos garsiniais kūriniais. Žinoma, tai nėra ištaigingas barokas ar dangų ramstanti gotika: tai greičiau kažkas tarp skandinaviško minimalizmo ir funkcionalistinio bauhauzo.
Nekonvencinė elektroninė muzika
Kalbant apie Lietuvos nekonvencinės elektroninės muzikos sceną, verta atkreipti dėmesį, kad ženkli dalis šios srities atstovų yra atėję ir ateina iš metalo muzikos lauko. Dėl šios priežasties galima kelti hipotezę, kad metalo muzikos, ypač black metal, estetinė / idėjinė pusė daro reikšmingą įtaką Lietuvos elektroninės muzikos eksperimentams, pasireiškiantiems šaltu, grubiu skambesiu, tam tikrais atvejais net padvelkiantį mizantropiškumu. Lygiagrečiai gyvuoja labai ryški folk muzikos reinterpretavimo svarba, suteikianti Lietuvos elektroninei muzikai tik šiam regionui būdingų skambesio niuansų.
Užbėgant galimoms spekuliacijoms už akių, paminėsiu, kad šiame skyriuje paliksime nuošalyje Lauryną Jukonį ir Donatą Bielkauską (aka Donį). Šių puikių ir svarų indėlį Lietuvos nišinei muzikai turinčių muzikantų kūryba buvo aptarta ankstesniuose šio žurnalo numeriuose, tad dabar dėmesį sutelksime į kiek mažiau akcentuojamus kūrėjus.
Pradėkime nuo Povilo Vaitkevičiaus. Kaip ir Laurynas Jukonis, jis yra to paties backgroundo atstovas, t. y. atėjęs į elektroninę/neo-folk sceną per metalo muziką. Pagrindiniai šio kūrėjo raiškos barai – neo-folk/trip hop/industrial estetikoje paskendusi „Vilkduja“ ir šaltas noise/industrial elementais pulsuojantis „Oorchach“.
Šie du projektai atspindi Povilo dvilypumą. „Vilkduja“ – tarsi švelnesnioji pusė, kuriai labai svarbu rašytinė tradicija, t. y. žodis. Būtent jis „Vilkdujos“ kontekste reiškia labai daug. Tarsi iš pasąmonės besiveržiantys tekstai įsiurbia klausytoją į siurrealistinę visatą, kurioje ryškios ritminės struktūros tiesiog priverčia pamiršti viską aplink. O štai jo „Oorchach“ atskleidžia grubesniąją ir šaltesniąją Povilo kūrybos pusę. Joje žodžio reikšmė išnyksta, ir viskas koncentruojama į garsinę pasakojimo konstrukciją. Industrial žanro rėmuose besireiškianti muzika – retkarčiais šaižiais triukšmais, o kartais minimalistiniais drone vieno garso akcentais – kuria blausios, urbanizuotos terpės garsovaizdį. Susidaro įspūdis, kad „Vilkduja“ reprezentuoja gamtiškąjį-juslinį kūrybinį pradą, o „Oochach“ – racionalųjį-technokratinį.
Prieš kelerius metus daug šurmulio netradicinės elektroninės muzikos scenoje susilaukė „Karkasas“. Ilgą laiką savo tapatybę po bitininko kauke slėpęs atlikėjas audrino daugelio vaizduotę. Vėliau paaiškėjo, kad už šio atšiaurų industrial, noise bei techno mišinį ir efektingus gyvus pasirodymus siūlančio projekto slypi Deividas Jaroška – daugeliui žinomas DJ, pastaruoju metu vis giliau brendantis į nišinės raiškos vandenis. Karkaso muzika nėra kinematografiška ar meditatyvi: tai intensyviais beatais nužymėtas betoninio šaltumo triukšmas, nugramzdinantis į tamsų ir apleistą, miesto pakraštyje tūnantį pramonės rajoną.
Bene gryniausią drone'ą Lietuvoje atlieka Daina Pupkevičiūtė, geriau žinoma kaip Daina Dieva. Tai, be abejonės, viena ryškiausių nišinės elektroninės muzikos asmenybių, kuri solidžiai atskiedžia gana vyriškos scenos vaizdinį. Ši menininkė savąjį garsovaizdį lipdo pasitelkdama elektronines priemones, gyvus instrumentus, įrašytus aplinkos garsus bei savo pačios vokalą ir tekstus. Skrupulingai apgalvotas, nevengiantis folklorinių užuominų, minimalia dinamika ir sakralumu pasižymintis Dainos muzikinis pasakojimas paliečia klausytojus labai giliai. Šios atlikėjos muzika labai kinematografiška, todėl nė kiek nekeista, kad gyvuose Dainos pasirodymuose nevengiama vizualizacijų, kurios dar labiau sustiprina sapniškumo jausmą.
Nekonvencinė elektroninė muzika – ypatinga erdvė Lietuvos muzikos kontekste, kurioje apstu nekanoninio skambesio apraiškų. Tačiau pradėję pažintį nuo pristatytų asmenybių, neabejotinai atrasite ir tokius projektus kaip „Vėlių namai“, „Skeldos“, „Lys“, „Obšrr“, „Valemara“, „Vidinė ramybė“ bei daugelį kitų.
Niša nišoje arba (ne)džiazas
Lietuvoje, dėl istoriškai susiklosčiusių priežasčių, džiazo scena turi išskirtinę savybę – joje dominuoja laisvoji šio žanro atmaina, pastaruoju metu intensyviai dreifuojanti link improvizacinės muzikos lauko. Taigi, kad ir kaip oksimoroniškai tai skambėtų, Lietuvos džiazo scenoje dominuoja (ne)džiazas. Na, o antra vertus, jau pats free jazz ar improvizacinė muzika yra nišinė kryptis, pasižyminti ganėtinai siauru klausytojų ratu, specializuotais leiblais ir idėjiniu pasišventimu muzikai. Tačiau net ir tokiame atokiame kampelyje esama tų, kurie tūno šešėlyje labiau nei kiti. Todėl norisi pakalbėti ne apie Liudą Mockūną, Arkadijų Gotesmaną ar legendinio Ganelino trio narius, bet apie keletą kitų muzikantų bei kolektyvų.
Juozas Milašius – Lietuvos džiazo / improvizacinės muzikos senbuvis, gitarinės (ne)muzikos genijus. Nors Juozą galima išvysti pagrindiniuose Lietuvos džiazo festivaliuose, o kartais net grojant su orkestru Vilniaus kongresų rūmuose, tačiau, kad ir kokiame formate jis pasirodytų, Juozas tarsi išlieka tuo, kaip jį dažnai vadina, enfant terrible. Jis – gitaristas, kurio negalima pavadinti tiesiog dar vienu Dereko Bailey'io ar Fredo Fritho sekėju.
Šio menininko kūryboje galima aptikti niujorkietiško no wave, merzbowiško noise bei Glenno Branca'os monumentališkumo. Tačiau bandant įminti Juozo muzikos mįslę paaiškėja, kad susidūrei su kūrėju, ieškančiu savitų garsinių raiškos būdų. Būdamas diplomuotas muzikantas, Juozas neslepia, kad jo tikslas – „išsivaduoti iš mokėjimo groti, pakylant į aukštesnę, grynosios kūrybos, būseną“. Be to, Juozas ragina atsisakyti meilės instrumentui, kuri, pasak jo, pražudė ne vieną bendražygį. Todėl pamatę Juozą daužantį gitarą į grindis ar brutaliai brūžinantį stygas, nenustebkite.
Kurdamas savo garsinį pasaulį Milašius pasitelkia tiek standartines gitaras, tiek specialiais kontaktiniais mikrofonais preparuotas šešiastyges. Jomis jis kuria ne tik harmonizuotus bei sąlyginai melodingus pasakojimus, bet ir žiūrovus iš salės varančias garso sienas.
„DJ Extended feat. Kaziemieras Jušinskas“ tarsi atsigręžia į musique concrète ištakas ir naudoja patefonus eksperimentinėje plotmėje. Tūlas melomanas, pamatęs ką DJ Extended išdarinėja su plokštelėmis ir patefonu, plyštančia širdim griebtųsi už galvos. Grubiai mėtoma adata, braižomos plokštelės, ant jų kraunami įvairūs papildomi daiktai. DJ Extended pasirodymas gali atrodyti tarsi XIX a. luditų reinkarnacija – tik nukreipta ne prieš pramonės automatizavimą, bet prieš vinilinių plokštelių kultą. DJ Extended, arba Gikui, patefonas tampa įrankiu, kuriuo jis konstruoja postmodernistinę architektūrą primenantį garsinį statinį, paženklintą šaižaus triukšmo, analogiškai užloopintų kilpų bei lo-fi estetikos.
Patefoniniame chaose girdime Jušinsko sopraninį saksofoną, laviruojantį tarp free jazz ir improvizacinės muzikos, tačiau stebuklingu būdu padedantį chaosą ir pažaboti. Taigi, „DJ Extended feat. Kazimieras Jušinskas“ yra unikalus duetas, derinantis tai, kas atrodo sunkiai suderinama.
Nišoje uoliai triūsia „Katarsis4“ kolektyvas, už kurio pavadinimo slepiasi keturi talentingi jaunosios kartos saksofonininkai: Arminas Bižys, Kazimieras Jušinskas, Algirdas Janonis ir Danielius Pancerovas. Tai aktyvūs ir savitos muzikinės raiškos paieškomis pasižymintys Lietuvos laisvosios improvizacinės bei džiazo scenos dalyviai. Juos nuolat galima išgirsti įvairaus formato kolektyvuose tiek su bendraamžiais, tiek su scenos senbuviais.
Kvarteto atliekama muzika grindžiama aleatoriniais kūrybos principais. „Katarsis4“ vyrukai itin subtiliai, išnaudodami instrumentų preparavimo technikas, atskleidžia, atrodytų, beribes saksofonų galimybes. Savo asmeninį garsyną jie kuria pasitelkdami buityje naudojamų objektų garsus (vamzdžiai, puodai, teniso kamuoliukai ir t. t.), taip pat nevengia elektroninių inkliuzų bei folkloro intarpų. „Katarsis4“ muzika – tankus audinys, kurio gijomis teka ne tik skirtingos muzikinės, bet ir gyvenimiškos patirtys. Šis kolektyvas jokiu būdu negali būti traktuotinas vien kaip lokalus Juliaus Hemphillo suburto „World Saxophone Quartet“ atitikmuo, tai visai kita – jaunosios kartos muzikinė visata.
Kalbant bendrai apie (ne)džiazo sceną Lietuvoje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad jaunosios kartos muzikantai, dažnai turintys platesnį, ne tik džiazinį, išsilavinimą, labai sėkmingai įsilieja į Lietuvos muzikos sceną, kuria įdomus projektus ir aktyviai ieško saviraiškos galimybių. Būtent dėl šios priežasties besidomintiems nišiniais muzikiniais vyksmais reikėtų atidžiau sekti jaunąją Lietuvos improvizatorių-eksperimentatorių kartą.
Vienas už visus, visi už vieną
Rašant apie nišinius garsinius vyksmus Lietuvoje, būtina paminėti keletą aktyviai veikiančių kolektyvinių iniciatyvų, kurių dėka šalies kultūrinis gyvenimas pasidabina jusles audrinančiais renginiais. Šios iniciatyvos gali atrodyti skirtingos, tačiau visos jos sudaro bendrą nekomercinių šalies renginių ekosistemą. Pora jų – „Improdimensija“ ir „Kablio“ rūsys „XI20“ – buvo aptarti praėjusiame žurnalo numeryje.
Ikoniškiausia ir turbūt viena ilgiausiai gyvuojančių nepriklausomų ir DIY principu paremtų kultūros iniciatyvų yra „Empty Brain Resort“. Pergyvenusi ne vieną sunkų egzistencinį laikotarpį, ši grupė žmonių, su Matu Labašausku priešakyje, tebegyvuoja ir džiugina visiškai nekomerciniais renginiais. „Empty Brain Resort“ nėra tiesiog koncertų organizavimo agentūra – tai judėjimas, kuris šiuo metu yra įsikūręs Vitebsko g. 23, Vilniuje. Šiuo numeriu pažymėtame name vyksta koncertai, rengiami kino vakarai, performansai ir įvairūs kito formato pasibuvimai. „Empty Brain Resort“ komandos modus operandi – visiška nepriklausomybė ir sąmoningas priešinimasis kultūros komercializacijai.
Beje, „Empty Brain Resort“ komanda kasmet organizuoja itin jaukų festivalį „Braille Satellite“. Gamtos apsuptyje vykstančiame renginyje galima išvysti ne tik pakankamai plačiam ratui žinomus „Faust“, „Squadra Omega“ ar Felixą Kubiną, bet ir nepaprastai giliai nišoje tūnančius projektus, apie kurių egzistavimą negalėtų nutuokti net užkietėję nekomercinės muzikos fanai.
Kadaise Lietuvoje aktyviai veikė industrial/dark ambient leiblas „Autarkeia“, po kurio vėliava buvo leidžiami ne tik leidiniai, bet ir rengiami koncertai, pvz., „Nordic Audio Modern“ festivalis. Kiek vėliau atsirado „Kankorėžinės Liaukos Ložė“ bei „Terror.lt“ platformos, paleidusios ne vieną radikalios elektronikos leidinį. Minimos iniciatyvos, deja, sulėtino savo apsukas ir užmačias, tad Lietuvos scenoje įsivyravo vakuumas, kurį sėkmingai užpildė „GHIA“ – šaltais, betono džiunglių įkvėptais garsais besižavinti bendraminčių grupė.
Šios grupės pagrindinės veiklos – renginių organizavimas ir muzikos įrašų leidyba. Pradėjusi nuo renginio „Nostalghia“, ši grupelė vis dažniau imasi organizacinio darbo. Verta pabrėžti, kad „GHIA“ koncertai išsiskiria ne tik nišinių žanrų atlikėjais, bet ir erdvėmis. Galima sakyti, kad bemaž tiesiogine žodžio prasme „GHIA“ koncertuose nišinė muzika skamba nišose, pvz., Kauno III forte, buvusioje psichiatrijos ligoninėje ar senojoje Kauno marių prieplaukoje.
Nišinių renginių kaleidoskopas nebūtų toks įvairiaspalvis be Kirtimų kultūros centro (KKC). Gūdų 6-ąjį dešimtmetį menančiame pastate, esančiame netoli Vilniaus oro uosto (Dariaus ir Girėno g. 69, Vilniuje), nuolat vyksta labai daug „kreivos“ muzikos renginių. Kaip kultūrnamio komanda pati sakosi – jie sėja kultūros grūdus, o derliumi vaišina visus! Be to, kultūrnamio komanda kultūrinius grūdus sėja ir ne tik Vilniuje. Vykdydami tęstinius projektus, jie keliauja po mažesnius Lietuvos miestus skleisdami žinią apie nekomercinę muziką. KKC – tai vieta, kurioje susikerta pačios netikėčiausios muzikinės kryptys – nuo garso meno iki patrakusio punk roko.
Pagiriamasis žodis nišai
Lietuva toli gražu nėra pasaulio muzikos industrijos elito dalis. Vis dar negalime pasiūlyti grupės ar atlikėjo, kuris sutrauktų tūkstantines minias užsienio šalyse (nebent tai būtų mūsų operos atstovai, bet šįkart ne apie juos). Kartais, galbūt per dažnai, bandome atkartoti kitų sėkmės formules, bet, nutapius tik dar vieną Moną Lizą, tikėtis šlovės būtų naivu. Tačiau sielotis dėl to neverta. Pažvelgus giliau į muzikos kertes, kurias įvardijame žodžiu „niša“, aptinkame aibes kūrybingų ir unikalių muzikantų, galinčių užgauti pasaulio melomanų širdis. Ir, tiesą sakant, jau užgavusių. Žinoma, jų auditorija specifinė ir ne tokia skaitlinga, tačiau tai nereiškia, kad jų kūriniai mažiau vertingi. Priešingai – kaip rodo istorinė žmonijos patirtis, niša yra būtent tas nematomas avangardas, siūlantis naujas formas, kurias vėliau perima populiarioji kultūra.