Mykolas KATKUS | Kai muzika sustoja
Kiti muzikantai vadina juos laimės kūdikiais – tai buvo paskutinis didelis metų koncertas prieš kovo antroje pusėje Lietuvoje įvedant griežtą karantiną, daug anksčiau negu daugelyje Vakarų valstybių. Suplanuoti tokių žinomų popmuzikos atlikėjų kaip Justinas Jarutis, Jazzu ir Marijonas Mikutavičius pasirodymai arenoje buvo atšaukti arba perkelti, kaip ir dauguma festivalių ar mažesnių renginių visoje Lietuvoje. Muzikantai, aktoriai, garso inžinieriai, renginių organizatoriai ir muzikos agentai staiga liko be darbo, nors didžioji dalis šalies verslų sugebėjo tęsti veiklą. Turintiems nuolatinį darbą valstybiniame sektoriuje labai pasisekė – atlyginimai iš valstybės biudžeto ir toliau mokami laiku. Tačiau privataus ir nevyriausybinio sektoriaus darbuotojai nukentėjo kur kas labiau. Dauguma žmonių, susijusių su muzikos scena, savo veiklą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje buvo registravę kaip savarankiškai dirbantys: tokia veiklos forma jiems sumažina mokesčių naštą mainais į netenkamas socialines garantijas, kurios suteikiamos dirbantiems pagal nuolatinio darbo sutartis. Jau balandžio pradžioje pasigirdo pasakojimų apie muzikantus ir garso inžinierius, kurie ieško darbų pagal terminuotas paslaugų teikimo sutartis ir tampa tokių kompanijų kaip „Bolt“ ir „Barbora“ vairuotojais – reikia maitinti šeimas.
Alternatyviosios muzikos scena nukentėjo dar smarkiau. 2019-ieji buvo alternatyvos grupių ir gyvos muzikos klubų klestėjimo metai: netrūko įvairovės, stipriai išaugo pasirodymų profesionalumas. Daugelis tikėjosi dar didesnio pagyvėjimo 2020-aisiais. Kai į alternatyviosios muzikos pasirodymus ėmė plūsti publika, vis daugiau grupių uždirbo pakankamai, kad išgyventų iš nemeinstryminės muzikos. Šioje scenoje ėmė spiestis jaunieji talentai, o muzikos inkubatoriai, tokie kaip „Tamsta“ ir „Novus“, kasmet išperėdavo mažiausiai porą stiprių debiutų – tai buvo beprecedentė situacija Lietuvos alternatyvoje, kur daugelį metų ligi šiol grojo vis tos pačios grupės. Scena buvo jauna, entuziastinga, nepriklausoma, bet iš esmės neturtinga – didelė dalis jos dalyvių sunkiai uždirbamas lėšas investuodavo į įrangą ir tarptautinių ambicijų įgyvendinimą.
Viena šiuo metu populiariausių Lietuvos indie muzikos grupių – „Solo Ansamblis“ šiais metais tikėjosi sulaukti proveržio. Vasario mėnesį jų tamsų, poetiško skambesio elektroninio postpanko albumą „Olos“ išleido Kanados leidybinė kompanija „Artoffact Records“. Albumo pasirodymą lydėjo palankios recenzijos, ir apie jį imta kalbėti tarptautinėje indie muzikos bendruomenėje. Grupė išpardavė visus bilietus į savo pasirodymus Lietuvoje balandžio mėnesį ir nufilmavo įspūdingus (beje, ir nemažai kainavusius) vaizdo klipus dainoms „Dansingas“ ir „Baloje“. Visai netrukus grupė turėjo išvykti tarptautinių gastrolių, kurioms ji karštligiškai ruošė scenografiją ir muziką. Vienas grupės narių Vytautas Leistrumas prisipažįsta, kad karantino įvedimas buvo skausmingas, nes beliko stebėti, kaip žlunga visi grupės planai. Tačiau laikui bėgant emocijos kiek apmalšo. „Tiesą sakant, kai visi darbai sustojo, nebeliko ir daugelio su jais susijusių rūpesčių“, – filosofiškai apibendrina Leistrumas po to, kai „Solo Ansamblis“ rudens pradžioje surengė atidėtus koncertus Vilniuje.
Živilė Diawara, vienos iš didžiausių gyvos muzikos koncertams ir įvairiems menams skirtų erdvių Vilniuje „Loftas“ savininkė, valdžios paramą vadina „minimalia“ ir „neskubia“. Tiesa, ekstremalios situacijos laikotarpiu šalies Vyriausybė skyrė išmokas savarankiškai dirbantiems, kurių dydis priklausė nuo pernai uždirbtų pajamų. Lietuvos kultūros taryba taip pat ėmėsi tam tikrų priemonių papildomai paremti menininkus ir įstaigas. Greitai sureagavo ir Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA), pasidalinusi savo santaupomis su asociacijos nariais. Tačiau bendruomenėje vis tiek kalbama, kad pagalba sektoriui buvo menka ir fragmentuota.
„Trūksta supratimo, kad kultūros srityje viskas yra susiję, ir negali gelbėti vienos jos dalies, nepadėdamas ir kitai“, – sako Diawara, kalbėdama apie priemones, kurios visų pirma buvo skirtos menininkams, o ne infrastruktūrai ir kitiems su muzikos industrija susijusiems darbuotojams. Ji ir dauguma kitų sektoriaus vadybininkų pateikia Vokietijos pavyzdį: ten federalinė vyriausybė skyrė 50 milijardų eurų paramą smulkiajam verslui ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Ši šalis suteikė tiesioginę pagalbą menininkams, išmokas mažoms ir vidutinėms įmonėms ir net padengė nuomos išlaidas mažiausiai uždirbantiems – tarp jų ir menininkams. Lietuvoje to nebuvo.
Menas koronos metu
Per šimtą automobilių tvarkingai sustatyti priešais sceną dideliame lauke maždaug 25 km už Vilniaus, pro atvirus mašinų langus visu garsu plyšauja garsiakalbiai. Scenoje grupė „Happyendless“ – lietuvių elektroninės muzikos grandai, neseniai išleidę savo ketvirtąjį albumą „Utopija“, – užtikrintai keliauja per savo programą. Viskas atrodo gana įprastai tol, kol sėdime mašinoje, bet jeigu tenka iš jos išlipti atlikti gamtinius reikalus, apima sunkiai nusakomas jausmas tarp nejaukos ir nuostabos. Nuo scenos nesklinda joks garsas. Kai „Happyendless“ užgroja savo šmaikščią, šokių muzikos stiliumi perdarytą SSG dainos „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ versiją, nepatogumo jausmas dar labiau sustiprėja: muzika kviečia šokiui, o jūs sėdite uždaryti automobilyje ir negalite iš jo išlipti. Kai kurie išlieja emocijas spaudydami garsinį signalą, o per paskutinę dainą chaotiškas pypsėjimas jau nebesiliauja. „Buvo įdomu, bet nebenorėčiau to pakartoti“, – po pasirodymo sako vienas iš elektroninio dueto narių Andrius Kauklys.
Koncertai automobiliuose yra grynai lietuviškas išradimas (vėliau pasklidęs ir po pasaulį), kaip per karantiną publikai suteikti gyvos muzikos pojūtį. Įvairiuose scenos, automobilių ir radijo galimybes derinančiuose eksperimentuose tuomet sudalyvavo ne tik „Happyendless“, bet ir Giedrė Kilčiauskienė, Jurga Šeduikytė, „Colours of Bubbles“ ir daugelis kitų. Nors koncertai nesulaukė tokio populiarumo, kokio tikėtasi, jie neabejotinai įliejo gyvybingumo į apmirusią sceną. Iš pradžių muzikos atlikėjus apėmusį nerimą ir neigimą veikiai išstūmė baimė dėl ateities ir pyktis, kurį kai kas sugebėjo paversti kūrybiniu subruzdimu. Dauguma ėmėsi panašių dalykų, kaip ir jų kolegos visame pasaulyje: akustinių koncertų, „Zoom“ transliacijų iš virtuvės, „Tik Tok“ šokių ir eksperimentų su virtualia realybe. Kiti paleido naują projektą „Sapiens Music“, kuriame atlikėjai po vieną filmuojasi baltame fone dainuodami akustinę savo dainos versiją, lyg per „Zoom“ sapno transliaciją. „Loftas“ pradėjo internetu transliuoti savo ankstesnių koncertų įrašus ir įrašė kelis naujus. „Karantinas privertė mus susikoncentruoti į ateitį – trimatę, virtualią realybę ir kitokio skaitmeninio turinio kūrimą. Problema ta, kad norint įgyvendinti šias permainas reikia įgūdžių, investicijų, ir kol kas nėra patikrinto būdo, kaip iš to uždirbti pinigus“, – sako Živilė Diawara.
Asmeniniame lygmenyje pandemijos nerimas paveikė menininkus tiek pat, kiek ir visus kitus. „Iš pradžių labai bijojau viruso. Taip pat nerimavau dėl ateities – tiek profesiniu, tiek finansiniu atžvilgiu. Bet atlėgus panikai, liko tik tikrovė, paprastas gyvenimas. Esminiai gyvenimo dalykai – būti su vaikais, ruošti maistą, užsiimti namų ruoša, žaisti žaidimus ir daryti, ką labiausiai mėgstu – nuobodžiauti, nieko neveikti, spoksoti pro langą. Tai buvo pauzė, kurios mano protas ir kūnas jau seniai troško“, – pasakoja Vytautas Leistrumas.
Muzikos tinklaraštininkė Kornelija Anelauskaitė, kuri rūpinasi matematinio roko grupės „jautì“ vadyba, išsakė mintį, kad per karantiną ryšys tarp atlikėjų ir jų klausytojų tapo intymesnis. „Rodėsi, kad iš klausytojų ir žiūrovų muzikantus ir menininkus pasiekė daugiau supratimo ir meilės. Muzika, kaip ir kitos meno formos – teatras, kinas, tapyba ir literatūra, tapo laikinu prieglobsčiu ir atgaiva šiais sunkiais laikais.“ Ji taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą pirmųjų koncertų po karantino atmosferą – atrodė, kad muzikantai groja iš pačių širdies gelmių.
Birželio pradžioje Lietuvos Vyriausybė prailgino restoranų ir barų darbo laiką ir leido organizuoti kultūros renginius tik atvirose erdvėse. Mano paties grupė „Sinstation“ surengė vieną pirmųjų pokarantininių koncertų Vilniaus mokytojų namų kiemelyje įsikūrusioje „Vasaros terasoje“ – pirmoje tuomet atsidariusioje koncertų vietoje, kuri kvietė klausytojus į kasdienius koncertus. Atmosfera tebebuvo labai suvaržyta. Kai kurie fanai nusipirko bilietus, bet paskutinę akimirką apsisprendė neiti. Mūsų pasirodymui pasiekus apogėjų, nušokau nuo scenos ir praėjau tarp klausytojų, kaip visuomet ragindamas juos prisijungti dainuojant „Naktį“. Kai kurie nedrąsiai atsistojo prisijungė ir dainavo per kaukes, bet dauguma niūniavo sėdėdami prie savo staliukų. Buvo justi kontaktas su auditorija, bet jis buvo distopinis, visai kitoks nei ramesniais laikais.
Vėliau, kai šioje scenoje koncertavo Jazzu, Gabrielė Vilkickytė, Alina Orlova ir kiti, publika po truputį darėsi gyvesnė. Nors vasaros festivaliai buvo atšaukti, klausytojų minios rudeniniuose festivaliuose „M.A.M.A.“ ir „Loftas Fest“ šėlo kaip anksčiau. Tik žmonių juose buvo gerokai mažiau. Dauguma organizatorių ir muzikantų kaltino Vyriausybę, neleidusią atnaujinti veiklos visu pajėgumu. Tačiau ne dėl visų bėdų vertėtų kaltinti karantiną ir Vyriausybę – žmonių norą įsigyti bilietus į renginius slopino nerimas dėl viruso bei būgštavimai, kad jie gali būti atšaukti arba perkelti.
Nors viešai festivalių atšaukimo priežastimi buvo įvardijamas viruso plitimo pavojus, jokia paslaptis, kad tikrasis tokio sprendimo kaltininkas buvo nepakankamas bilietų pardavimas. Plačiai žiniasklaidoje nuskambėję atvejai, kai žmonės užsikrėtė COVID-19 virusu, dalyvaudami stand-up pokalbių šou „Kitokie pasikalbėjimai“ ar šlagerių festivalyje „PravalFest“, pardavimų situacijos taip pat nepagerino. Kontroversiškai vertinamas atlikėjas Sel plačiai ištrimitavo apie rengiamą koncertą, į kurį tikėjosi pritraukti 15000 klausytojų, bet vėliau jį atšaukė dėl viruso grėsmės, nors žmonės kalba, kad tikroji priežastis buvo prasti bilietų pardavimai. Soulo diva Erica Jennings taip pat turėjo atšaukti savo pasirodymą, o kiti populiarūs atlikėjai koncertavo daug mažesnėms auditorijoms nei įprasta. Renginių organizatoriai sako, kad net per patį vasaros sezono piką, kai nebuvo beveik jokių ribojimų, buvo parduota tik trečdalis įprasto bilietų kiekio.
Lietuvos ekonomika pasirodė atspari pandemijai – rugsėjį kai kurie ekonomistai netgi prognozavo nedidelį augimą, bet žmonės vis tiek vengė lankytis renginiuose. Dauguma laikėsi rekomendacijų ir vengė didelių susibūrimų, ypač viduriniosios klasės trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, turintys mažų vaikų ir pagyvenusius tėvus. 30–50 metų amžiaus grupė, muzikos industrijos varomoji jėga, dabar gyveno ramesnį gyvenimą, saugodama savo tėvus ir nerimaudama dėl vaikų.
Rugsėjo pradžioje buvo panaikinti žiūrovų skaičiaus viešuose renginiuose apribojimai, bet koncertų lankytojų dėl to nė kiek nepagausėjo. Rugsėjo viduryje kasdienė koronaviruso atvejų statistika staiga pasiekė nuo gegužės mėnesio nematytas aukštumas, o bendras diagnozuotų atvejų skaičius ėmė viršyti bet kada anksčiau matytus skaičius. Nors Vyriausybė nuolat kartojo, kad rudens-žiemos laikotarpiu nebus taikomos tokios drakoniškos priemonės kaip pavasarį, visi suprato, kad teks toliau gyventi nežinomybėje, kol bus sukurta ir pradėta platinti vakcina. Dauguma vadybininkų ir menininkų, nesitikėdami sulaukti didžiąją jų pajamų dalį generuojančių gyvos muzikos renginių atsigavimo anksčiau negu kitų metų vasarą, taupo pinigus ir ieško alternatyvių uždarbio šaltinių. Visa bendruomenė – muzikantai, atlikėjai, stand-up komikai, renginių organizatoriai, garso inžinieriai ir biurų tarnautojai – toliau įdėmiai seka naujienas ir gandus apie karantino situaciją.
Kokį poveikį tai turės muzikos ir menininkų ateičiai? Vienas industrijos veteranas neslepia skepsio: „Kartojasi tai, ką jau matėme 2008-aisiais: visos alternatyviosios muzikos grupės buvo nušluotos nuo scenos, nes joms teko mesti gitaras ir ieškotis kitų darbų. Net popscenos vaizdas drastiškai pasikeitė, nes žmonės užmiršo savo herojus.“ Pasak jo, į koncertus didžiosiose arenose taip pat sugrįšime gerokai vėliau nei kitąmet, nes žmonės išleis pinigus kitiems dalykams ir nebenorės brangiai mokėti už bilietus. „Koncertuose vis dar laukiami visi norintys, bet jie neateina“, – sako jis. Kiti situaciją vertina optimistiškiau. Tai geras laikas kūrybai. Pasak Kornelijos Anelauskaitės, „dabar tereikia lukterėti, kol vaisiai prinoks“.