Eirimas VELIČKA | Dainuojančios su medžiu: rytinės Baltijos pakrantės psalteriumo šeima
Senieji padavimai byloja, kad Baltijos psalteriumu skambindavo vaidilos, išminčiai ir dievai. Jeigu dar XX a. pradžios Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos fotografijose matomi pagyvenę atlikėjai vyrai, tai XXI a. pradžios scenoje dominuoja jaunos moterys. Šiuo metu tarptautiniame folk / world muzikos kontekste aktyvios ir ryškiai matomos kelios atlikėjos, skambinančios giminingais, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje aptinkamais instrumentais. Lietuvių kanklininkė Indrė Jurgelevičiūtė, latvių kuoklių virtuozė Laima Jansonė, estų kanele skambinanti Mari Kalkun ar suomių kantele – Maija Kauhanen, – tai skirtingos ir savitos muzikantės, kurias vienija sveikas balansas tarp senųjų gamtiškų muzikos šaknų ir naujųjų kūrybos daigų, dygstančių šiuolaikiniame mieste.
Visos jos atviros eksperimentams, netipiškiems atlikimo būdams, pagalbiniam instrumentarijui, įvairių žanrų jungtims, technologijoms ir kolaboracijoms su skirtingais muzikantais. Džiazo, ambiento, postminimalizmo, alternatyvos ir elektronikos gūsiai folk / world miške sukuria nevaržomas jų improvizacijas, kurias jau reiktų laikyti ne šiuolaikišku senosios tradicijos atlikimu, o autorine kūryba.
Kas sudaro rytinei Baltijos jūros pakrantei būdingų instrumentų šeimą, kaip ji susiformavo, kas jai būdinga ir iš kokio konteksto kyla minėtos kūrybinės asmenybės – toliau pristatoma etnomuzikologo Eirimo Veličkos tekste.
Instrumentai
Daugelis tautų turi savo mėgiamą muzikos instrumentą, kuris yra tarsi tos tautos kultūrinės tapatybės ženklas. Lietuviams toks instrumentas yra kanklės. Iš senovės laikų mus pasiekia mitopoetinis įvaizdis: senelis išminčius, po ąžuolu prie šventosios ugnies sau pritardamas kanklėmis, dainuoja senovines giesmes. Kanklės yra minimos lietuvių liaudies pasakose, patarlėse, liaudies dainose, religinėse giesmėse, poetų eilėse. Lietuvių rugiapjūtės dainos tekste kanklės skamba prie pasaulio medžio šaknų, taip pagrįsdamos visą kosminės būties sąrangą.
Tačiau kanklės nemažiau svarbios ir kitoms Baltijos jūros tautoms – Lietuvos šiaurinėms kaimynėms. Pvz., kannel yra estų nacionalinis instrumentas, o latvių kokle, kaip ir skambinimas jomis, yra įtraukta į Latvijos kultūros kanoną.
Lietuvių kanklės, latvių kokle, lyvių kāndla, estų kannel, suomių ir karelų kantele, šiaurės vakarų Rusijos gusli – tai chordofonai, daugiastygiai skambinamieji instrumentai, priskiriami dėžės citrų šeimai. Visi šie instrumentai, gyvuojantys rytinėje Baltijos pakrantėje, sudaro giminingų instrumentų grupę, kuri apibendrintai yra vadinama Baltic Psaltery. Artimiausi jų giminaičiai Europoje – vokiečių citra, čekų citera, prancūzų psalteriumas ir kt. Tolimesni kanklių giminaičiai yra, pvz., Artimųjų ir Vidurio Rytų regionuose paplitęs kanūnas. Juo yra atliekama arabų, persų, turkų klasikinė muzika. Dar tolimesnės Baltic Psaltery giminaitės yra Tolimųjų Rytų citros: kinų guzheng, japonų koto, korėjiečių gayageum. Kanklėms iš dalies giminingos ir egzotiškos bambukinio vamzdžio citros – Madagaskaro valiha ir Indonezijos Ročio salos instrumentas sasandu.
Baltijos regiono įvairių tautų kanklių pavadinimų panašumas patvirtina jų bendrą kilmę. Suomių kalbininko Eino Niemineno teigimu, baltiški ir fino-ugriški kanklių pavadinimai veikiausiai yra kilę iš protobaltiško žodio kantlīs / kantlēs, kuris iš pradžių reiškė „dainuojantis medis“. Šis žodis savo ruožtu kilęs iš dar senesnio proto-indoeuropietiško žodžio kan („dainuoti, skambėti“). Lietuvių etnologas Romualdas Apanavičius išsakė kitą idėją, kuria remiantis kanklių pavadinimas gali būti kildinamas iš indoeuropiečių žodžio šaknies gan(dh)-, reiškiančios „laivelį“, ir gali būti siejamas su analogiško rusų instrumento pavadinimu gusli. Ši etimologija palaiko hipotezę, kad kanklių tipo instrumentai yra susiję su laidotuvių apeigomis ir galbūt kilę iš luoto, kuris senovėje buvo naudojamas laidoti vandenyje. Tačiau šaknis kan- gali būti ir onomatopėjinės kilmės – šitaip ja tarsi imituojamas užgautos stygos garsas.
Tradicinių kanklių korpusas yra tuščiaviduris, trapecijos formos, išskobtas iš vientiso gabalo klevo, liepos, uosio, juodalksnio, obels ar kito medžio. Viršutinė plona rezonatoriaus lentelė – iš eglės ar drebulės. Ją puošia išdrožta dekoratyvi rezonansinė anga, primenanti saulutę. Stygos pritvirtinamos prie metalinio strypo instrumento plongalyje, o platesnėje įstrižai nupjautoje dalyje – įtempiamos mediniais (kartais metaliniais) varžikliais / suktukais. Stygos derinamos diatoniškai. Kanklių garsas – tylus, skambus, aidintis, sidabriško tembro.
Grojant instrumentas laikomas ant muzikanto kelių. Skambinama pirštais arba brauktuku. Naudojami įvairūs skambinimo būdai. Skambėti turinčios stygos paliekamos atviros, o visos kitos slopinamos, liečiant jas kairės rankos pirštais. Dešinės rankos pirštais ar brauktuku braukiama per stygas, tačiau skamba tik tos, kurios yra atviros; jos sukuria reikiamą akordą. Kitas būdas: reikiamos stygos užkabinamos dešinės, kartais ir kairės, rankos pirštais. Šie būdai įvairiai derinami tarpusavyje.
Kanklių kilmė ir naudojimas susiję su archajiniais tikėjimais, su mirusiųjų kultu ir laidojimo papročiais. Senosios kanklės forma kiek primena valtelę ar luotą. Tikėta, kad laivelis perneša mirusio žmogaus sielą į kitą pasaulį. Pasak senų žmonių, kankles geriausia skobti artimam žmogui mirus, tuomet jos skambės taip, kaip skambėjo to žmogaus balsas. Vienoje latvių dainoje pasakojama apie jauniausią motinos dukrelę, atėjusią prie Dauguvos upės. Skindama rožes ir plaudamasi rankas, ji įkrito į Dauguvą. Upės srovė nepajėgė jos toli nuplukdyti ir išnešė į krantą. Ten išaugo vešli liepa su devyniomis viršūnėmis. Atėjo Dievo sūnūs iš tos liepos kanklių kirsti. Dukrelės motina, išgirdusi tų kanklių skambesį, raudodama tarė: „Tai ne liepos kanklės, tai mano dukrelės balsas.“ Kokles latvių tautosakoje yra soliarinis instrumentas. Jos siejamos su Saule ir priskiriamos dangiškajai sferai. Latvių dainose kokles paminėtos apie 300 kartų. Dainose jos vadinamos Dieva kokles arba zelta kokles. Jomis skambina Jānis, Dievo sūnus, taip pat Saulė, sėdinti pasaulio medžio viršūnėje.
Suomių kantele minima liaudies dainose ir poezijoje. Nacionalinio suomių epo „Kalevala“ eilutėse kantele yra paminėta net 280 kartų. Čia ji apdainuojama kaip poeto ir išminčiaus Väinämöineno instrumentas. Iš pradžių Väinämöinenas pasigamina pirmąją kantele iš gigantiškos lydekos žandikaulio ir eržilo šerių. Jam užgrojus, pradeda vykti stebuklai, o kantele skambesys pakeri visus žmones ir šalia esančius miško gyventojus. Ši kantele nuskęsta jūros bangose, todėl Väinämöinenas iš beržo pasigamina naują.
Estų kannel yra Estijos nacionalinis simbolis. Pasak legendos, kannel skambino estų dainų dievas Vanemuinas. Estų nacionalinis epas Kalevipoeg prasideda žodžiais: Laena mulle kannelt, Vanemuine [„Vanemuinai, paskolink man savo kannel!“]. Jakobas Hurtas 1875–1876 m. publikavo estų liaudies dainų rinkinį, kurį pavadino Vana Kannel [„Senoji kannel“].
Rašytiniuose šaltiniuose estų kannel pirmąkart paminėtos 1579 m., lietuvių kanklės – 1590 m., latvių kokles – 1613 m. Seniausios archeologų iškastos kanklės yra iš XI–XII a., jos rastos dabartinėje Lenkijos teritorijoje ir šiaurės Rusijoje, Novgorode. Vis dėlto manoma, kad šie instrumentai yra žymiai senesni, ir jų amžius siekia daugiau nei du tūkstančius metų. Senųjų kanklių paplitimo arealas apytiksliai sutampa su Narvos archeologinės kultūros ribomis.
Yra keletas kanklių rūšių. Pačios archajiškiausios kanklės turėjusios tik 5 (kartais 6 ar 7) stygas, kurios būdavo gaminamos iš žvėries žarnų arba arklio ašutų. Jos randamos šiaurės rytų Lietuvoje, Latvijos Kuržemėje, Suomijos rytuose, Karelijoje. Jomis skambinamos paprastos, siauros apimties melodijos. Šiaurės rytų Lietuvoje 5-stygėmis kanklėmis būdavo atliekamos sutartinės – archajinės kilmės polifoninės pjesės, pagrįstos sekundų sąskambiais. Skambinama būdavo saulei leidžiantis, temstant – pačiam sau (atlikėjas ir klausytojas dažniausiai būdavo tas pats asmuo).
Įprastos tradicinės kanklės dažniausiai turi 9–12, kartais ir daugiau metalinių stygų. Jos buvo paplitusios Vakarų Lietuvoje, Latvijos Latgalijoje, įvairiose Estijos ir Suomijos vietose. Jomis kankliuojamos tradicinių dainų ir šokių melodijos. Šios kanklės ergonomiškos – turinčios apytikriai tiek stygų, kiek yra abiejų rankų pirštų, pasižyminčios virtuozinio grojimo galimybėmis. Jas patogu nešiotis, jomis galima groti gamtoje. Senoji folklorinė kankliavimo tradicija Pabaltijo šalyse pradėjo nykti XX a. pradžioje, todėl kiekvienoje šalyje užrašyta (ar įrašyta) tik po kelias dešimtis tradicinių kanklių melodijų.
XX a. pradžioje kanklės pradėtos sistemingai tobulinti. Keitėsi ir pats instrumentas, ir atliekamas repertuaras. Radosi vis daugiau stygų, pradėtos naudoti klijuoto korpuso kanklės. Senąjį tradicinį repertuarą pakeitė populiarių šokių, autorinių dainų melodijos. Estijoje Väino Maala 1952 m. sukonstravo chromatinę kannel, turinčią 46 stygas. Lietuvoje 1954 m. Prano Servos sukonstruotos 29-ių stygų koncertinės kanklės su chromatiniais keitikliais, turinčios 4-ių oktavų diapazoną.
Lietuviams kanklės, kaip tautinės muzikos simbolis, buvo svarbios per visą XX a. Kauno mieste ilgą laiką veikė kino teatras pavadinimu „Kanklės“ (dabar čia veikia to paties pavadinimo kavinė). Šiuo metu Kanklių gatvės yra įvairiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Joniškyje ir kt. Latviškos kuoklės taip pat yra neatsiejama jų nacionalinės tapatybės dalis, jos panaudotos pašto ženkle, jų vardu irgi vadinamos miestų gatvės.
Žmonės
XX a. 9-ajame dešimtmetyje Pabaltijyje kilo didžiulė susidomėjimo folkloru banga, sutapusi su Pabaltijo tautų išsivadavimo iš Sovietų imperijos sąjūdžiu. Ši banga paskatino domėjimąsi senosiomis tradicinėmis kanklėmis, suteikdama kanklių muzikai naujos gyvybės. Su tradicinių kanklių pritarimu imta dainuoti liaudies dainas, vėliau – ir autorinės kūrybos dainas, kurti instrumentines kompozicijas, „plakti“ įvairių stilių muzikos kokteilius.
Latvijoje savo pačių pasigamintomis latgališkomis kokle 1981 m. pradėjo skambinti broliai Valdis ir Māris Muktupāvelai. Šį instrumentą ėmė naudoti (ir iki šiol tebenaudoja) latvių grupė „Iļģi“. Latvių pavyzdys įkvėpė ir lietuvius. Tradicines 9-styges kankles 1983 m. išskobė Vytautas Musteikis ir Evaldas Vyčinas – pirmasis pradėjęs dainuoti senąsias lietuvių liaudies dainas su tradicinių kanklių pritarimu. Kanklės imtos naudoti ir šiuolaikinėje instrumentinėje muzikoje. 1988 m. buvo įkurta instrumentinės muzikos grupė „X ženklas“, grojusi improvizacinę minimalistinio stiliaus muziką, kūrybiškai derinusi tradicinės ir šiuolaikinės muzikos priemones. Grupė gyvavo palyginti neilgai, tačiau 1990 m. dar spėjo išleisti LP vinilo plokštelę. O štai 1993 m. minėtos latvių grupės „Iļģi“ išleista kasetė „Rāmi rāmi“ buvo aiškiai pozicionuojama kaip postfolkloras, kuris sutapo su panašiu metu Suomijoje vykusiu naujosios bangos folkloro judėjimu.
Lietuvių džiaze tradicinės kanklės pirmąkart panaudotos Skirmanto Sasnausko kompozicijoje „Sidabrinės stygos“ (1991). Čia jos skamba drauge su sintezatoriumi, sukurdamos ramią, saulėtą ir paslaptingą nuotaiką. Kanklės pradėjo skambėti ir Lietuvos folkroko muzikoje: pirmoji jas ėmė naudoti grupė „Atalyja“, vėliau „Žalvarinis“, „Skylė“. Grupėse „Atalyja“ ir „Skylė“ kanklėmis, o ir bosine gitara, groja Gediminas Žilys. Jis nuodugniai studijuoja ir interpretuoja senąsias tradicines lietuvių dainas, kuria muziką spektakliams, įvairiems performansams, neopagoniškoms baltų apeigoms. Gediminas Žilys yra senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidila, atlieka šeimos apeigas – vestuves, vaikų palaiminimus. Su šia bendrija tampriai susijusi ir kita aktyvi kanklininkė Žemyna Trinkūnaitė, vyriausiojo krivio Jono Trinkūno dukra, ilgametė apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ dalyvė. Ji išplėtojo savitą kankliavimo stilių, kur tradicinė kanklių technika yra derinama su naujesniais, iš koncertinių kanklių perimtais grojimo būdais. Jos kompozicijos originalios, nors paremtos lietuviškomis dermėmis, sąskambiais, intonacijomis. Kitokią kryptį plėtoja lietuvių kanklininkė Aistė Bružaitė, kuri plečia kanklių muzikos galimybes nevengdama iššūkių ir naujovių. Ji dalyvauja bendruose projektuose su klasikinių muzikos instrumentų atlikėjais, didelę jos repertuaro dalį sudaro autorinės, šiuolaikinių užsienio ir Lietuvos kompozitorių sukurtos kompozicijos, kurias ji pati ir inicijuoja.
Kanklių skambesį šiandien galima išgirsti ne tik koncertų salėse ar iš įrašų, bet ir gamtoje – įvairiose vasaros stovyklose, prie upių ar ežerų. Šį instrumentą ypač pamėgo jauni žmonės, besidomintys tautos šaknimis, etnine kultūra, senąja ikikrikščioniška religija. Daugelis jų kanklėmis skambinti mokosi vieni iš kitų, etninės kultūros stovyklose, bendraminčių klubuose. Vienas tokių naujai atsiradusių sambūrių Lietuvoje yra „Kanklių ratas“, veikiantis kūrybinių dirbtuvių principu. Jam vadovauja etnomuzikologė, kanklininkė Agota Zdanavičiūtė. Pastarųjų metų vasaromis čia kanklėmis skambinti mokė ir Indrė Jurgelevičiūtė bei Žemyna Trinkūnaitė.
Ryškiausia estų kannel meno puoselėtoja yra Tuulė Kann, kuri nuolat bendradarbiauja su kitais muzikantais, pasirodydama kaip tradicinės, džiazo, senosios ir šiuolaikinės muzikos atlikėja. Ji taip pat rengia kannel kursus ir kūrybines dirbtuves Suomijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Kannel ir kitus tradicinius estų instrumentus savo kūryboje sistemingai naudojo estų folkroko grupė „Oort“ (1996–2015). Ji savo kūryboje derino senąsias estų ir globalios roko muzikos priemones bei instrumentus, šiuolaikiškai interpretavo archajines estų dainas.
Įvairiapusiškas, itin plataus profilio suomių kantele atlikėjas Timo Väänänenas geba skambinti skirtingų dydžių tradicinėmis ir modernizuotomis kantele, latvių kokle, rusų gusli, domisi kitais giminingais muzikos instrumentais. Jis kūrybiškai derina tradicinę ir novatorišką grojimo technikas. Jo atliekamoje Karelijos kante muzikoje savitai dera archajiškas šamanizmas ir šiuolaikinis minimalizmas, tradicinės fidlerių melodijos ir modernios kompozicijos. Timo Väänänenas taip pat atlieka ir elektroninę muziką, kurioje naudoja garso įrašų kilpas, semplerius, kompiuterius, elektrinės gitaros efektų prietaisus. Timo, bendradarbiaudamas su instrumentų meistru, yra sukonstravęs modernizuotas 39-ių stygų elektrines kantele. Jis groja kaip solistas, dalyvauja įvairiose muzikos grupėse ir kūrybiniuose projektuose.
Šiuo metu per rytinės Baltijos jūros pakrantės šalis vėl ritasi nauja, putojanti folk / world muzikos banga, atgaivindama ne tik šią muziką nuolat praktikuojančias bendruomenes, bet ir kitų žanrų muzikantus. O į šią gaiviai šiaurietišką bangą brenda ne tik skirtingų skonių vietiniai klausytojai, bet ir užsienio smalsuoliai.