Dovydas BLUVŠTEINAS | Lietuviško pogrindžio herojai rengiasi užkariauti pasaulį?
Interviu su Quintonu Scottu, įrašų kompanijos „Strut Records“ vadovu
Mažai tikėtina, kad tūlo melomano, bent mažumėlę besidominčio „pasaulio muzika“, akiratin nebūtų pakliuvęs „Strut Records“ pavadinimas. Ši įrašų kompanija išgarsėjo kruopščiai sudarytais egzotinės, šokiams tinkamos muzikos retenybių rinkiniais. Vėliau ji pradėjo leisti puikiąją seriją „Inspiration Information“, kurioje pasirodė ne vienas Mulatu Astatke, Sun Ra, Ebo Tayloro ir daugelio kitų žymių atlikėjų albumas, taip pat didelės apimties teminiai rinkiniai. Turint omenyje, kad iki šiol „Strut Records“ daugiausia užsiėmė afrikiečių ir afroamerikiečių muzikos leidyba, žinia apie kompanijos planus išleisti lietuviškos scenos marginalų – grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ – įrašų dėžutę man buvo gana netikėta. Dar labiau nustebau sužinojęs, kad didžiąją jos turinio dalį sudarys anksčiau neskelbti namudiniai grupės įrašai. Situacija išties neįprasta ir juoba kelianti susižavėjimą, tad nudžiugau, turėdamas galimybę išgirsti visą istoriją iš pirmų lūpų – iš kompanijos „Strut Records“ įkūrėjo ir vadovo Quintono Scotto.
Pradžiai išsiaiškinkime, kas gi yra tas nemirtingas padaras vardu „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, daugumos atpažįstamas iš trumpinio IVTKYGYG, o artimesnių bičiulių vadinamas tiesiog „Gražuoliais“.
Grupę 1987 m. įkūrė dvi spalvingos Vilniaus pogrindžio scenos asmenybės – gitaristas ir tapytojas Artūras Šlipavičius-Šlipas ir šviesaus atminimo mėgėjiško kino kūrėjas bei sovietmečiu žymus muzikos įrašų kolekcininkas, perpardavinėtojas Artūras Barysas-Baras. Šlipas yra gana patyręs muzikantas, apsėstas meninių objektų kūrimo, o Baras, regis, nepasižymėjo jokiais muzikiniais gabumais. Šlipą visuomet domino rafinuoti, intelektualūs aukštojo tarpdisciplininio meno projektai, o Barą – tik pačios kraštutiniausios kultūrinių provokacijų ir savęs demonstravimo formos.
Toks nepatogus hipiškos estetikos ir pankiškos etikos sambūvis negalėjo ilgai tverti. Grupė sukūrė keletą pogrindžio hitų ir 1991-aisiais išleido kasetę. Baras leido laiką pankų, gatvės keistuolių ir valkatų kompanijoje, pamažu grimzdamas į alkoholizmo liūną. Nesant jokių galimybių rengti viešus pasirodymus per ekonominę ir politinę 10-ojo dešimtmečio suirutę, IVTKYGYG iš viešumos pasitraukė į namų studiją, kur rengė nesibaigiančias improvizacijų sesijas. Į objektų kūrimą orientavęsis Šlipas spyrė savo kolegas kiekvieną pavykusią sesiją paversti juostinių įrašų albumu su visu deramu apipavidalinimu, dainų pavadinimais ir autorių pavardėmis. Šie unikalūs savadarbiai albumai buvo kuriami kaip gimtadienio dovanos grupės nariams ir bičiuliams.
Dešimtmečio viduryje Baras gavo metus priverstinio gydymo nuo alkoholizmo vadinamajame gydymo ir darbo profilaktoriume – de facto sovietiniame kalėjime alkoholikams. Jo ilgą laiką nesant grupėje, Šlipas nusprendė įrodyti pasauliui, jog IVTKYGYG yra tikra grupė, sugebanti groti rimtą muziką. Jis pasikvietė savo seną bičiulį, puikų saksofonininką ir kompozitorių Vytautą Labutį, drauge su būriu jaunesnių džiazo muzikantų, ir 1996 m. įrašė solidų fusion albumą „Linkėjimai Falkenhanui“.
Išėjusio į laisvę Baro tokios naujienos anaiptol nepradžiugino, tad Šlipo prašomas į jau suvestą albumą nuo savęs pridūrė vos kelis žodžius. Grupė retsykiais dar susiburdavo koncertams, bet nesantaika tarp dviejų grupės lyderių tik gilėjo. Tiesa, IVTKYGYG toliau plėtojo savo veiklą, sukūrė naujų, eksperimentinio ar vizualiojo meno link artėjusių projektų, kaip kad muzika skalbimo ar siuvimo mašinoms, kuriuos Baras beveik be išimčių ignoruodavo. Savo ruožtu jis sudarė visų IVTKYGYG įrašų rinkinį, kuriuose dalyvavo kaip vokalistas, savo asmeninėmis lėšomis išleido kompaktinę plokštelę „Lavonai“ ir išvyko į Londoną, kur 2002 m. surengė trumpą savo archyvinių filmų retrospektyvą eksperimentinio meno centre „The Horse Hospital“. Grįžęs į Lietuvą, jis išgyveno dar porą pakilimų ir nuopuolių metų, kol tykiai užmigo amžinu miegu ant sofos savo motinos bute.
Dauguma muzikos gerbėjų sieja „Strut Records“ su pasaulinio populiariosios muzikos paveldo tyrinėjimu. Dėl to mums Lietuvoje buvo išties keista išgirsti apie jūsų susidomėjimą IVTKYGYG. Gal galėtumėte keliais žodžiais apibūdinti kompanijos interesų lauką ir ideologiją?
Sakyčiau, kad „Strut Records“ muzikinių interesų amplitudė visuomet buvo gana plati. Pradėję savo veiklą prieš dvidešimt metų, pirmiausia ėmėmės leidybos projektų, susijusių su šokių muzikos ištakomis, vėliau jie išsišakojo į daugelį kitų žanrų. Tiesa, mūsų katalogo pagrindą sudaro Afrikos, Lotynų Amerikos ir Karibų muzikos įrašai, tačiau esame išleidę ir postpanko ar 9-ojo dešimtmečio elektroninės muzikos rinkinių iš „Factory Records“ leistų grupių katalogo, amerikiečių violončelininko Arthuro Russello kūrybos, britų didžėjaus ir prodiuserio Trevoro Jacksono industrinės muzikos rinkinius „Metal Dance“ ar rumunų elektroninės muzikos pradininko Rodiono G. A. kūrybos. Mūsų kompanija buvo sumanyta kaip istorijų apie prarastą ar mažiau žinomą muziką rinkėja ir skleidėja, tad IVTKYGYG Davidui [šio leidybos projekto bendrakuratoriui Davidui Ellisui – aut. past.] ir man tapo neįtikėtinu atradimu. Labai retai pasitaiko aptikti tokį didelį negirdėtos, bet vertingos muzikos, taip pat vaizduojamojo meno, nuotraukų ir filmų archyvą.
Su kokia verslo tikrove šiandien susiduria nepriklausomi leidėjai? Kaip išgyvenote kompaktinių plokštelių eros pabaigą ir koks būtų Jūsų sėkmės receptas šiems, ne mažiau audringų pervartų, laikams?
Manau, kad dabar, kaip niekada iki šiol, tampa svarbi kokybė. Jeigu leidžiame studijinį albumą, viskas – nuo tekstų ir įrašų iki albumo dizaino – turi būti aukščiausios kokybės. Jeigu tai rinkinys, dažnu atveju tai turi būti tokia muzikos sritis, apie kurią žmonės dar negirdėję, ji turi būti gerai „supakuota“, įrašai puikiai suvesti ir išsamiai aprašyti buklete. Iš tiesų mes iki šiol parduodame nemažai kompaktinių plokštelių, nors vinilų pardavimai tolygiai auga, srautiniai įrašų siuntimai taip pat gali generuoti neblogą pelną, jeigu pavyksta išsukti projektą, pasitelkiant rinkodaros ir viešųjų ryšių priemones. Dar yra „Bandcamp“ savilaidos platforma, kuri tapo itin parankia įrašų kompanijoms, norinčioms parduoti įrašytą turinį specifinės muzikos gerbėjams. Šiandien šioje platformoje parduodame nemažai turinio, ir tai neabejotinai yra ateities scenarijus tokioms įrašų kompanijoms kaip mūsiškė.
Dabartinėmis aplinkybėmis „Strut Records“ yra daugiau vinilines plokšteles leidžianti kompanija. Ar puoselėjate kokius nors ypatingus jausmus vinilui? Gal kolekcionuojate? Didžėjaujate? Koks buvo Jūsų kelias iki įsteigiant tokią neįprastą ir kartu sėkmingą įrašų kompaniją? Regis, būsite pradėjęs visiškai naują kryptį nepriklausomų įrašų leidybos versle.
Taip, man labai patinka vinilai! Per ilgą laiką esu surinkęs ne vieną tūkstantį įrašų (nelaimei, prieš keletą metų per potvynį praradau didelę dalį savo kolekcijos). Pastaruoju metu nesu labai išrankus – galiu klausytis muzikos internete, kompaktinių ar vinilinių plokštelių; manau, kad gera muzika yra svarbiau už formatą, bet išleisti įrašų albumą vinilinės plokštelės pavidalu vis dar yra ypatingas įvykis. Panašų malonumą patirdavau tuomet, kai jaunystėje labdaros krautuvėlėje pavykdavo rasti kažką naujo ir ypatingo. Aš ir toliau gana dažnai didžėjauju po savo kompanijos vėliava – man vis dar patinka sudėlioti programą, derančią konkrečiai progai ar auditorijai.
„Strut“ įkūrėme 1999-aisiais, kai įrašų rinkinių rinka sparčiai augo. Joje jau veikė tokios kompanijos kaip „Soul Jazz“ ir „BBE“, o aš pastebėjau, kad didžėjai vis tiek tebeieško albumų, kuriuose būtų gilinamasi į šokių muzikos istoriją. Tad pirmiausia ėmėmės leidybos projektų, skirtų Larry Levanui ir Niujorko klube „Paradise Garage“ anuomet skambėjusiai šokių muzikai, Grandmasterio Flasho novatoriškoms didžėjavimo technikoms ir ankstyvajam „Massive Attack“ laikotarpiui, kai grupės nariai dar didžėjaudavo su „The Wild Bunch“. Taip pat pastebėjome, kad klubinė liaudis vis labiau domisi reta 8-ojo dešimtmečio Afrikos muzika, tinkama šokių salėms. Ir štai, 2001 m. pasirodęs mūsų albumas „Nigeria 70“ buvo vienas pirmųjų rinkinių, dokumentuojančių 8-ojo dešimtmečio Nigerijos populiariosios muzikos sceną, kai menininkai ėmė miksuoti highlife stiliaus muziką [muzikos stilius, grįstas Afrikos tautų ir Europos muzikos sinteze – vert. past.] su soulu ir fanku. Taigi, manau, kad mūsų raktu į sėkmę tuomet tapo įsiklausymas į didžėjų bei klubų lankytojų poreikius tinkamu momentu.
Grįžtant prie pokalbio apie beprotišką IVTKYGYG istoriją, labai įdomu, iš kur apie juos sužinojote? Ir kodėl nusprendėte, kad jie gali būti įdomūs jūsų auditorijai?
Pirmąkart apie juos išgirdau iš Davido Elliso, su kuriuo paskui drauge kuravome jų kūrybos rinkinį. Jis kaip tik rengėsi Londone surengti rumunų elektroninės muzikos kūrėjo Rodiono Roşca'os [plačiau žinomo anksčiau minėtu pseudonimu Rodion G. A. – vert. past.] pasirodymą ir prasitarė Vilniuje ir Londone susipažinęs su Artūru Barysu. Kuo daugiau Davidas man pasakojo apie Barą ir IVTKYGYG susikūrimą, tuo man darėsi įdomiau ir atrodė svarbu paskleisti pasakojimą apie grupės istoriją plačiau. Kai susitikome su jais asmeniškai ir išgirdome daugiau jų muzikos, man rodos, abiem tapo aišku, kad nuojauta pasiteisino.
Pastaraisiais metais muzikos rinka smarkiai keičiasi: dėl tokių skaitmeninių platformų kaip „YouTube“, „Spotify“ ir kitos, žmonės tapo gerokai atviresni įvairiems muzikos stiliams ir nišoms, o vinilo gerbėjai nuolatos ieško ir atranda kažką nauja sau. Tikrai tikiu, kad IVTKYGYG muzika ir istorija sujaudins daugelį įvairių kartų žmonių, jei tik gerai padirbėsime prie rinkodaros!
O kuo IVTKYGYG tokia ypatinga? Spėju, kad Rytų ir Vidurio Europoje esama daug ir kur kas originalesnių garažinės psichodelikos grupių, kurių istorijos dar dramatiškesnės ir spalvingesnės. Niekam niekada nešovė į galvą, kad IVTKYGYG groja unikalią ar kokiu nors požiūriu revoliucingą muziką. Čia jie visados buvo laikomi truputį kuoktelėjusiais vietiniais pijokėliais – juokingais ir mielais, bet ne daugiau.
Taigi, ką suplanavote įtraukti į netrukus pasirodysiantį IVTKYGYG įrašų leidinį? Kas dėžutės viduje?
Pradėjome nuo jų klasikinio „geltonojo albumo“, įrašyto 1988-aisiais, o likusiose keturiose plokštelėse nėrėme į studijoje, repeticijose, rūsyje ir gyvų pasirodymų metu darytus įrašus iki pat šio amžiaus pradžios. Dauguma įrašų sesijų buvo rengiamos grupės narių gimtadienių proga: kiekvienas toks pagrojimas buvo įrašomas į kompaktinę plokštelę ir įteikiamas sukaktuvininkui kaip dovana. Taigi, kiekviena sesija buvo įamžinama tik vienoje plokštelėje, ir niekas, išskyrus jos savininką, tais įrašais daugiau nedisponavo. Tokiu būdu 90 proc. rinkinio turinio iš esmės nebuvo žinoma niekam už grupės narių ir jų artimiausių bičiulių rato. Be muzikos, į dėžutę taip pat įdėtas nemažos apimties, 12 colių dydžio [standartinis ilgai grojančios vinilinės plokštelės skersmuo ~ 30,5 cm – vert. past.] bukletas, kuriame spausdinami nematyti kadrai iš grupės gyvenimo, dailės kūrinių reprodukcijos ir afišos, palydimi tekstais, parašytais Davido Elliso, tamstos, Baro sūnaus Vyčio ir legendinio Lietuvos kontrkultūros žurnalo „Tango“ redaktoriaus Roberto Kundroto. Į bukletą taip pat įtraukėme išsamius interviu su grupės nariais. Šitaip siekėme ne tik nuosekliai papasakoti grupės istoriją, bet ir perteikti ryškiausius kasdienio bei kultūrinio gyvenimo bruožus Lietuvoje nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios iki šių dienų – t. y. tiek sovietmečiu, tiek ir atgavusnepriklausomybę.
Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kaip vyko muzikos atranka? Jeigu rinkotės namudinius įrašus, matyt, gerokai užtrukote juos redaguodami ir rengdami gamybai?
Taip, su Davidu gana ilgai užtrukome, kol perklausėme visą įrašų archyvą – iš viso maždaug 30–40 valandų muzikos. Siekėme aprėpti skirtingus grupės kūrybos aspektus, todėl šalia „geltonojo albumo“ į rinkinį sudėjome keletą takelių iš kitų albumų, gyvų pasirodymų fragmentus ir daugelį „gimtadieninių“ įrašų sesijų. Muzikiniu požiūriu šiame rinkinyje atsispindi stulbinama, sunkiai apibrėžiama įvairovė – nuo nepagražinto, fanku atmiešto postpanko iki hipnotizuojančio drone stiliaus ir triukšmingo roko. Čia esama ir struktūruotų dainų, tačiau rinkinio visuma išlieka nuostabiai nestruktūruota, lyg sudėliota iš spontaniškai įamžintų akimirkų, o ne kažko, kas buvo nuodugniai suplanuota studijoje. Įrašų kokybė taip pat labai skirtinga, daugeliui jų teko atlikti garso korekcijas, kad išgautume sodresnį skambesį, nors mums skambesio primityvumas kaip tik atrodo didžiausias šios muzikos privalumas.
Ar planuojate kokias nors reklamines veiklas? Ar rinkinio pristatymą lydės, pavyzdžiui, Baro filmų peržiūros ar Šlipo tapybos parodos, o gal labiau stengsitės pristatyti pačią grupę ir jos gyvų pasirodymų ekstravaganciją?
Taip, žinoma, mums atrodo svarbu pademonstruoti platesnį meninį vyksmą, kuriame dalyvavo grupės nariai, įskaitant daugybę Baro mėgėjiškų filmų ir Šlipo tapybos darbus. Juose nepaprastai vaizdžiai dokumentuotas laikmetis. Analoginio kino ekspertė Lijana Siuchina talkino mums restauruojant daugelį į juostas įrašytų Baro trumpametražių filmų, kuriuos ketiname rodyti rinkinio pristatymų metu ir per visą jo reklaminę kampaniją. Taip pat turime puikių tapybos darbų ir iliustracijų, sukurtų Šlipo ir jo brolio Rimanto, kuris yra grupės logotipo ir afišų dizaino autorius.
Šis interviu bus spausdinamas žurnale, skirtame Lietuvos muzikos sklaidai užsienyje. Kokius įspūdžius po savo viešnagės Lietuvoje papasakotumėte kolegoms iš nekorporatyvinio muzikos verslo pasaulio? Galbūt jau teko išgirsti ir kitas mūsų grupes?
Noriu būti atviras – labai mažai žinojau apie lietuvišką muziką prieš imdamasis šio projekto. Savo darbe ypač mėgstu tai, kad dirbdamas kaskart atrandu iki tol man visiškai nežinomus muzikos pasaulius. Nuo šio projekto pradžios susipažinau su kur kas platesniu lietuviškos muzikos – tiek senos, tiek naujos – kontekstu. Didžiulę mano pagarbą pelnė Jūsų, Dovydai, įkurtos „Zona Records“ veikla: su dideliu malonumu perklausiau 9-ajame dešimtmetyje gyvavusios grupės „WC“ minialbumą „Live at Radiologinė“ ir minimalistinę muziką kuriantį bei eksperimentinį folklorą grojantį Algirdą Klovą. Iš naujesnių komerciškai sėkmingų menininkų man patinka kai kas iš Sauliaus Spindi įrašų, kuriuose lietuviškas folkloras miksuojamas su indiškomis mantromis ir elektronika. Savo žiniomis ir simpatijomis dabar dalinuosi su muzikos gerbėjais Jungtinėje Karalystėje!
Mūsų pačių akimis žiūrint, Lietuvos muzikos scena nėra nei tiek pažengusi, nei tiek egzotiška, kad būtų įdomi globaliai auditorijai. Ar, Jūsų vertinimu, joje yra kas nors, kas vis dėlto patrauktų jos dėmesį? Ką galėtume parduoti, kad taip nutiktų? Ar ji verta kokių nors ypatingų pastangų, ar geriau tiesiog groti draugams dešimtmečiais ir laukti, kol būsi kažkieno atrastas, kaip kad nutiko IVTKYGYG?
Na, tikiuosi, kad kitoms grupėms neteks tiek ilgai laukti! Man visiškai neatrodo, kad jūsų bėda – esą nepakankamai pažengusi muzikos scena. Manau, kad taip yra dėl nepakankamo tarptautinės muzikos industrijos dėmesio visai Rytų Europos muzikai, ir dėl to daugiausia kaltas neišmanymas, o gal dar prisideda ir kalbos barjeras. Sprendžiant iš tos muzikos, kurią esu girdėjęs, galbūt tam tikri menininkai išties yra tinkamesni Lietuvos auditorijai, bet kai kurie, mano manymu, tikrai galėtų veržtis ir į kur kas platesnę rinką. Mažiau galiu spręsti apie roko ir metalo muziką, bet elektroninę muziką kuriantys menininkai ir grupės (tarp jų ir mano anksčiau minėtos), mėginantys ieškoti savitumo, eksperimentuojantys su neįprastais deriniais ir kitokiu lietuvių tradicinės muzikos skambesiu, tikrai galėtų tikėtis užsienio įrašų kompanijų dėmesio. Jūs pats mane maloniai pakvietėte įteikti prizą vasario mėnesį vykusiuose Lietuvos alternatyvios muzikos apdovanojimuose [„T.Ė.T.Ė.“ – vert. past.]. Tiek Davidas, tiek aš buvome stačiai apstulbinti kai kurių tą vakarą girdėtų dalykų ir išvykome smarkiai įkvėpti.
Manau, kad labiau vertėtų sutelkti dėmesį į tai, kaip pateikti tą muziką platesniam pasauliui ir prasiveržti per globalų triukšmą, padėti žmonėms patiems atrasti jiems patiksiančias grupes ar menininkus. Galėtų rastis koks nors specialus Lietuvos muzikai skirtas videokanalas – kažkas panašaus į „Tiny Desk“ Jungtinėse Valstijose ar „Boiler Room“ Jungtinėje Karalystėje – arba net ir šiam tikslui sukurtas „YouTube“ kanalas, nuolatos pildomas reklamine medžiaga. Net jei tenka pavargti, norint, kad informacija apie grupes pasiektų reikalingų žmonių radarus, esu įsitikinęs, kad gera muzika pati atranda kelius į pasaulį ir anksčiau ar vėliau būna pastebėta.
Iš anglų kalbos vertė Veronika Janatjeva