Mindaugas URBAITIS | „Synaesthesis“ – 21 amžiaus šiuolaikinės muzikos ansamblis
Poreikis susiformuoti specializuotiems, išimtinai šiuolaikinę muziką atliekantiems, ansambliams ypač aktyviai kilo 7-ame dešimtmetyje, kai naujomis išraiškos priemonėmis pagrįsta muzikos kalba pradėjo itin ekstensyviai plėtotis. 1950 m. Londone įsikūręs „Melos Ensemble“ savo repertuare dar turėjo daug klasikinių kūrinių (kaip ir 1964 m. ten pat įkurtas „Nash Ensemble“), bet vėliau dalis ansamblių pamažu ėmė atsiriboti nuo klasikinių ir net XX a. pirmosios pusės muzikos kūrinių. Tuomet įsisteigė tokie, iki šiol aktyviai koncertuojantys, žymūs kolektyvai kaip 1963 m. įkurtas prancūzų ansamblis „Ars Nova“, 1964 m. – „The University of Chicago Contemporary Chamber Players“, 1965 m. įsteigti ansambliai „Asko“ (Amsterdame) ir „Pierrot Players“ (Londone), taip pat 1968 m. įkurtas kamerinės muzikos orkestras „London Sinfonietta“. Vėliau tokių ansamblių vis gausėjo, dažniausiai jie pasižymėdavo įvairia netradicine muzikantų sudėtimi, todėl patys imdavo inspiruoti naujų kūrinių sukūrimą būtent jiems. Kai kurių sudėtys buvo kamerinio orkestro apimties, įtraukdavusios visų grupių instrumentus, todėl jie galėjo skaidytis į mažesnės sudėties ansamblius ir taip lengviau kaupti įvairesnį repertuarą. Kartais tai buvo tradicinės sudėties ansambliai, pavyzdžiui, styginių kvartetai, besispecializuojantys atlikti šiuolaikinę muziką („Arditti“, „Kronos“, Lietuvoje – „Chordos“ kvartetas), o kartais itin saviti, tokie kaip „Strasbūro mušamieji“ („Les Percussions de Strasbourg“), susikūrę 1962 m., grojantys vien mušamaisiais instrumentais. O ir kiti šiuolaikinės muzikos ansambliai vis dažniau apsiriboja vien tam tikros stilistikos muzikos atlikimu. Tiesa, kai kurie ansambliai, ypač vokaliniai, pavyzdžiui, „Hilliard Ensemble“ (veikęs 1974–2014 m.) ar to paties steigėjo, Paulo Hillierio, 1990 m. įkurtas „The Theatre of Voices“ atlieka ir senąją, ir naujausią muziką.
Lietuvos kompozitorių sąjungos šiuolaikinės muzikos ansamblis violončelininko Imino Kučinsko iniciatyva buvo suburtas 1975 m. ir per savo aktyvios veiklos laikotarpį atliko maždaug 120 lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų. Ansamblio skambesį ryškiausiai atspindėjo Imino Kučinsko naudojama elektrinė violončelė su įvairiomis garso modifikacijomis, anuomet kompozitoriams skambėjusi itin naujai ir patraukliai. Ansamblio sudėtis buvo nedidelė, bet gana lanksti.
Vilniaus naujosios muzikos ansamblis (vadovas ir dirigentas Šarūnas Nakas), veikęs 1982–2000 m., iš pradžių specializavosi atlikti netradicinių sudėčių vokalinius-instrumentinius Broniaus Kutavičiaus kūrinius, bet vėliau į repertuarą įtraukė ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinių. Atgavus nepriklausomybę, ansamblis ne kartą pristatė lietuvių šiuolaikinę muziką įvairiose užsienio šalyse.
1991-aisiais Vilniuje susibūręs šiuolaikinės muzikos ansamblis „Ex tempore“ (Gintarė Skėrytė – sopranas, Skirmantas Sasnauskas – trombonas, Arnoldas Gurinavičius – kontrabosas, Arūnas Šlaustas – fortepijonas, Saulius Astrauskas – mušamieji; trombonu grojo ir Vytautas Pilibavičius) taip pat atlikdavo daugiausia būtent jiems sukurtus lietuvių kompozitorių kūrinius.
Jau dešimtmetį veikiantis Lietuvos ansamblių tinklas, suburtas kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako iniciatyva, sujungia kone visus Lietuvos kolektyvus ir solistus, atliekančius šiuolaikinę muziką. Tinklo veikloje dalyvauja styginių kvartetas „Chordos“, fortepijoninis trio „Kaskados“, Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas, pavieniai naujosios muzikos atlikėjai, taip pat ir pats jauniausias kolektyvas – šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“.
Šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“ 2013 m. įkūrė dirigentas Karolis Variakojis ir kompozitorius Dominykas Digimas. Į ansamblį susibūrę bendraamžiai kartu mokėsi jau M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau kolektyvas pasipildė naujais nariais, studijavusiais ar tebestudijuojančiais Lietuvoje bei svetur. „Synaesthesis“ jau iš pat pradžių siekė atlikti pačią naujausią, XXI amžiuje sukurtą, įvairių šalių kompozitorių kūrybą. Pirmiausia ansamblis pasirinko atlikti savo bičiulių, jaunųjų kompozitorių, Dominyko Digimo ir Andriaus Arutiuniano, netrukus ir savo buvusių profesorių – Yannis Kyriakides ir Ryčio Mažulio, muziką. Vėliau įtraukė kitų jaunųjų kompozitorių kūrinių.
Nuo pat pirmųjų koncertų tapo akivaizdu, kad ansambliui rūpi, kur ir kokiomis aplinkybėmis pristatoma jų atliekama muzika. Todėl buvo ieškoma netradicinių erdvių, pasitelkiama šviesa, judesys, vaizdo projekcijos ir kiti atributai, jau tapę įprastais šiuolaikinės muzikos koncertuose. Ansamblio spiritus movens Karolis Variakojis sugebėjo ne tik suburti atlikėjus, pasišventusius šiuolaikinei muzikai, bet ir juos taip įkvėpti, kad koncertų metu ansamblio energija, atrodo, veržiasi per kraštus. Šis užsidegimas, su kuriuo ansamblis dirba ir koncertuoja, nežada blėsti – kol kas „Synaesthesis“ programos ir jų atlikimas sulig kiekvienu koncertu vis gerėja, progresijos „kreivė“ sparčiai kyla aukštyn, į programas įtraukiami vis sudėtingesni ir stilistiškai itin skirtingi šiuolaikinės muzikos kūriniai, retkarčiais nevengiama ir XX a. antrosios pusės klasikos.
Stipriausias ir įdomiausias „Synaesthesis“ ansamblio programas, kurias iki šiol jie parengė, galima drąsiai vadinti konceptualiomis: jos buvo gerai apgalvotos tiek pasirinktų kūrinių visumos, tiek koncerto vietos atžvilgiu. Atsitiktinumų čia būta mažai – viską nulėmė koncerto visuma, kurion kartais būdavo „sulydomi“, rodos, ne visada lengvai suderinami kūriniai. Tuomet pasitelkiamos šviesos (ar net minimali režisūra), ir jokio atsitiktinio kūrinių tarpusavio suderinimo nepastebima – atrodo, kad būtent tokia programa ir buvo sumanyta. Programų konceptualumas ir tai, jog jie atsisako dalyvauti atsitiktiniuose pasirodymuose, regis, yra viena stipriųjų ansamblio pusių. Antra vertus, jaunas kolektyvas, dalyvaujantis įvairiuose meistriškumo kursuose, seminaruose, festivalių programose, kol neturi susikūręs stipraus įvaizdžio ir „išsikovojęs“ vardo, tad neretai turi tenkinti organizatorių pageidavimus (arba atlikti kūrinius, kurių patys, tikėtina, net neįtrauktų į savo programas). Ansamblis neatmeta ir įsipareigojimo groti daugiau bendraamžių kūrinių, dažnai neatsižvelgdamas į jų meninę įtaigą ar net profesionalumą. Bet tai – kiekvienam pradedančiajam kolektyvui įprasti sunkumai. Tokiomis aplinkybėmis pasirodymų atmosferą kurti padeda Karolio Variakojo komentarai, kurie visada būna betarpiški, spontaniški, tarsi suimprovizuoti, sukuriantys intymumo ir bendrumo jausmą tarp ansamblio narių ir susirinkusios publikos.
Iki šiol įvairiapusiškiausiai ansamblis save pristatė dviejų „Gaidos“ festivalių užsakymu parengtomis programomis: 2017 m. atliko programas „Cool People Playing Strange Music“ ir „Strange People Playing Cool Music“, o 2018 m. – „In Celsius“ ir „In Fahrenheit“, kur buvo pristatyti Europos ir Amerikos kompozitorių kūriniai. 2017 m. atliktas Davido Lango „Cheating, Lying, Stealing“ buvo, turbūt, stipriausias ir energingiausias, kokį yra tekę girdėti.
Apžvelgiant ligšiolinę ansamblio „Synaesthesis“ kūrybinę veiklą, nekyla abejonių, kad tai ryškiausias ir šiuolaikinės muzikos atlikimui labiausiai užsiangažavęs Lietuvos naujosios muzikos ansamblis. Per penkerius veiklos metus kolektyvas buvo pastebėtas ir įvertintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2016-aisiais ir 2017-aisiais, tobulindamasis tarptautinėje vasaros akademijoje Austrijoje, du kartus buvo apdovanotas už geriausią naujai sukurto kūrinio atlikimą ir interpretaciją „Just Composed“ kategorijoje. 2017 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ansambliui skyrė ,,Jaunojo kūrėjo“ premiją, o 2018 m. „Synaesthesis“ tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos reziduojančiu ansambliu.
Tačiau bėgant laikui ansambliui „Synaesthesis“ neabejotinai kils ne tik estetinių repertuaro pasirinkimo, bet ir pragyvenimo problemų. Vien dabartinis ansamblio narių entuziazmas gali nepadėti išlikti, jeigu jis nebus nuolat ir tinkamai palaikomas kultūrą ir meną remiančių institucijų – šiuolaikinės muzikos festivalių ir retų koncertų „donorystės“ tikrai nepakaks. Reikia tikėtis, kad „Synaesthesis“ pasišventimas, pasiekimai ir įdirbis atliekant šiuolaikinę muziką bus tinkamai institucionalizuoti, kad tai neliks tik entuziazmu paremtu laisvalaikio užsiėmimu. O kad naujausioji muzika gali būti ne tik strange, bet ir cool, „Synaesthesis“ jau įrodė.