Rūta SKUDIENĖ | (Ne)Pamiršta „Melodija“: Vilniaus plokštelių įrašų studijai 60

---

Skaičiai ir datos. Ką skaičiai reiškia žmogaus, valstybės gyvenime? Nepriklausomos valstybės šimtmetį Lietuva minės, kaip ir dera, įvardydama svarbiausius Europos žemėlapyje atsiradusios moderniosios Lietuvos įvykius, faktus.

XX a. pradžioje radikaliam valstybės naujumui visuotinai įsitvirtinti susiklostė itin palankios objektyvios sąlygos – technikos pažanga, greičio ir nuotolių įveikimo rekordai, atvirumas pasauliui, besivystanti miestų infrastruktūra. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais muzikos įrašai ir kinas neatpažįstamai pakeitė pasaulį. Formavosi nauja muzikos (ar apskritai meno) suvokimo patirtis, plėtojosi pramogų industrija, laisvalaikio kultūra. Pirmoji lietuviška plokštelė įrašyta 1907 m. Rygoje, dar gerokai iki paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Išliko kolekcininkų sukauptas ir išsaugotas įspūdingas pirmųjų garso įrašų, XX a. 3–4-ojo dešimtmečių šelako plokštelių archyvas. Plokšteles įrašinėjo ir leido užsienio įrašų kompanijos Europoje ir JAV. 

Lietuvos radijas neseniai minėjo savo 90-metį^[1]. Nuo 1940 m. pusę šimtmečio Lietuvą nuo pasaulio skyrė geležinė uždanga. Tai – mūsų istorija. Garso įrašai sovietmečiu tapo ideologizuota „strategine“ sritimi, į kurią buvo nemažai investuota. Skaičiuojame toliau – Lietuvos televizija šiemet mini šešiasdešimtmetį (įkurta 1957 m.), Vilniaus plokštelių studijai, įteigtai 1958 m., 2018 m. rudenį taip pat būtų sukakę 60. Savarankiškai ir aktyviai studija dirbo iki 2004-ųjų. Laisvoji rinka negailestinga, tad išsilaikyti, neturint nacionalinio statuso, buvo neįmanoma. Didžioji dalis reikšmingiausių darbų nuveikta 1958–1990 m., ryšiai su plokštelių fabrikais Rygoje ir Maskvoje buvo palaikomi iki pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991-aisiais.

Skaitmeninė revoliucija XX a. pabaigoje negrįžtamai nušlavė (taip atrodė tada) vinilo epochą. Plokštelių gamybos linijos fabrikuose buvo negailestingai demontuotos. Garso režisieriai, atlikėjai kaip išganymo laukė skaitmeninės technikos naujovių, vėliau turėjusių didelės įtakos ne tik techniniams garso ir vaizdo įrašų pasikeitimams, bet ir meniniams, kūrybiniams, profesinio meistriškumo, etiniams ir estetiniams aspektams.

Subyrėjus firmai „Melodija“, respublikiniai garso archyvai buvo išblaškyti, dalis įrašų perleista užsienio leidybinės kompanijoms. Laimei, Vilniaus įrašų studijos archyvas išsaugotas, aprašytas, originaliose juostose profesionaliai saugomas Lietuvos centrinio valstybės archyvo vaizdo ir garso dokumentų skyriuje. Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka kaupia ir tiražuotus laikmenų egzempliorius.

Didžiausia naujosios Europos skaitmeninė garso ir vaizdo bei įvairių dokumentų duomenų bazė „Europeana“ kviečia šalis nares dalytis sukauptu kultūros paveldu, įsijungti į visiems prieinamą naujos kartos kultūros paveldo dalijimosi sistemą. Dalytis tikrai yra kuo – tereikia žinoti ir įvertinti, ką turime.

Pokario metais, sovietmečiu – XX a. 5–6-uoju dešimtmečiais – į Vilnių iš Maskvos specialiai atvykdavo vadinamosios „garsų užrašymo brigados“, kurios įrašinėdavo žymiausius to meto operos solistus ir atlikėjus. Lietuviškos plokštelės buvo gaminamos / spaudžiamos viename seniausių Europoje – Rygos plokštelių fabrike, 1958 m. pavadintu „Līgo“, 1962 m. – „Melodija“, o 1964 m., įsteigus sąjunginę firmą „Melodija“, viename iš pagrindinių šios monopolistinės įrašų kompanijos plokštelių fabrikų.

Vilniaus plokštelių studija, įsteigta 1958 m. rugsėjo 10 d., kurį laiką oficialiai veikė kaip Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys. Iki 1962 m. studijos darbuotojai savo patalpų neturėjo, glaudėsi Lietuvos radijo patalpose Konarskio g., plokštelėms buvo atrenkami techniniu ir meniniu atžvilgiais labiau pavykę Lietuvos radijo įrašai. 1962 m. Vilniaus studija persikėlė į XIX a. pastatą tuometiniame Jaunimo sode, adresu Barboros Radvilaitės g. 8 (dabar – Sereikiškių parko Bernardinų sodas), kur jau buvo įsikūrę Liaudies kūrybos namai ir Dainų švenčių štabas. Pirmojo pastato aukšto patalpos buvo rekonstruotos ir akustiškai pritaikytos įrašų studijai. Didžiojoje, 280 kv. m. ploto, salėje įrengtos stalaktitus primenančios 32 pakabinamos piramidės ir 5 garsą sugeriantys skydai, jų kūrėjo vengro Georgo von Békésy garbei vadinami Bekešio skydais^[2]. Pagal tų laikų standartus, patalpos ir aparatinė buvo viena iš geriausiai įrengtų tokio pobūdžio studijų  Baltijos šalyse.

1964 m. buvo įsteigta sąjunginė firma „Melodija“, kurios padaliniu iki pat antrojo LR nepriklausomybės atkūrimo tapo Vilniaus plokštelių įrašų studija. Įrašų studijos darbavosi  Maskvoje, Leningrade, Tbilisyje, Taškente, Alma-Atoje, Taline, Rygoje ir Vilniuje, aparatinė – Kijeve. Įrašai vyko ir natūralios akustikos patalpose tuometinėje Vilniaus paveikslų galerijoje (dabar – Vilniaus arkikatedra). 9-ojo dešimtmečio pabaigoje studijos aparatinėje stovėjo daugiakanalis magnetofonas, naujas garso įrašymo pultas, didžiojoje salėje – „Petrof“ ir „Bechstein“ firmų fortepijonai. Vis dėlto centrinė firmos „Melodija“ studija Maskvoje  techniškai buvo aprūpinama nepalyginti geriau. Mūsų dienų technikos požiūriu, tai tebuvo kuklios galimybės. Garso režisieriams  reikėjo nemenkų praktinių įgūdžių, techninio ir muzikinio išsilavinimo. Įrašytos muzikos skambesio kokybė, emocinis paveikumas priklausė nuo sunkaus, sekinančio režisieriaus ir atlikėjų darbo. Įrašai dėl aplinkinio miesto triukšmo vykdavo vakarais, neretai nusitęsdavo ir iki išnaktų.

Pavaldumas buvusios Sovietų  Sąjungos kultūros ministerijai iš vienos pusės varžė ir įpareigojo paklusti sovietinės kultūros sistemai, iš kitos – saugojo nuo vietinių politinių funkcionierių perdėto uolumo ar diktato. Vartant Vilniaus studijos katalogus nuo pat 1959 m. iki 1974 m., o ir vėliau sudarytus, stebina įrašytos muzikos įvairovė, plokštelės kruopščiai sugrupuotos pagal žanrus. Šalia muzikinių, čia esama nemažai literatūros kūrinių įrašų, lietuvių liaudies pasakų vaikams, folkloro, restauracijos, metodinės mokomosios medžiagos ir specialių užsakymų.  Nereikėtų pamiršti, jog plokštelių leidybiniai planai buvo sudarinėjami tik pritarus Lietuvos kultūros ministerijos valdininkams bei firmos „Melodija“ vadovybei. Prioritetas be išlygų teiktas sovietinės ideologijos aspektams. Kūrinių pavadinimais „Leninas regi“, „Baladė apie garvežio Nr. 293 kūriką“, „Daina apie Partiją“ ir pan., kitų tam laikotarpiui būdingų „menine ir idėjine prasme vertingų“ kompozicijų galima rasti tik ankstyvuosiuose 6, 7 dešimetmečių leidiniuose.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje plokšteles imta specialiai apipavidalinti, atsisakyta standartinių vokų. 1964–1970 m. laikotarpiu specialiose pakuotėse išleista trylika plokštelių rinkinių, kurie  šiandien jau tapo bibliografine retenybe: M. K. Čiurlionio muzikos rinkinys, skirtas menininko gimimo 90-osioms metinėms, „Tarybų Lietuvos rašytojų balsai“, ansamblio „Lietuva“ rinkiniai, „Lietuvių liaudies dainų antologija“, restauruotos Kipro Petrausko plokštelės, Juozo Gruodžio simfoniniai ir kameriniai kūriniai ir kt. Plokštelių apipavidalinimui buvo kviečiami dailininkai profesionalai, prieš pateikiant vokus gamybai jų meninį lygį aptardavo vietinė ir „Melodijos“ meno tarybos.

Studija, buvusi vienintelė tokia kūrybinė organizacija Lietuvoje, tiražavimui ir platesnei sklaidai fiksavusi lietuvišką muziką ir žodį, dirbo gana autonomiškai (tuo laiku Lietuvos radijo ir televizijos programos buvo nepalyginti griežčiau cenzūruojamos). Įrašė ir parengė leidybai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Jurgio Karnavičiaus, Balio Dvariono, Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus kūrybos rinktines, seriją „Tarybų Lietuvos kompozitoriai“, 8–9 dešimtmečių jaunųjų kompozitorių plokšteles, serijas „Lietuvos vargonai“, Lietuvos kamerinio orkestro, styginių kvartetų, lietuvių folkloro rinkinius, ansamblius, poeto Justino Marcinkevičiaus dramos spektaklius, Maironio, Vytauto Mačernio poeziją, dainų švenčių plokšteles, populiarių  estradinių dainų kūrėjų, ansamblių, elektroninės muzikos grupės „Argo“, restauravo 3–4 dešimtmečių operos solistų, tarpukario mažosios scenos artistų įrašus. Turime pirmojo džiazo festivalio „Jaunystė-68“ Elektrėnuose, konkursų „Vilniaus Bokštai“, Birštono džiazo festivalių koncertinius įrašus, Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio, Petro Vyšniausko kvarteto, Gintauto Abariaus, Kęstučio Lušo albumus ir kt. Sovietmečiu Lietuvos radijo ir televizijos ignoruotas, ideologiškai neparankus bardas Vytautas Kernagis, sumaniai strateguojant ilgametei redaktorei Zinai Nutautaitei, sėkmingai įrašinėjo Vilniaus plokštelių studijoje. 1974 m. buvo įrašyta V. Ganelino muzika Arūno Žebriūno filmui „Velnio nuotaka“, išleista dvigubu albumu. Atgimimo metais išleistos grupės „Antis“, „Roko maršų“, roko muzikos festivalio„ Lituanika-87“ plokštelės. Čia paminėta tik dalis įrašų, kuriuos be išlygų derėtų vertinti kaip muzikinį Lietuvos kultūros paveldą.

Vilniaus plokštelių studijoje buvo įrašinėjama ir muzika Lietuvos kino studijos kurtiems kino filmams, dramos teatrų spektakliams. Studijoje dirbę garso režisieriai buvo savamoksliai praktikai. Garso režisūros mokyklos ar studijų tuo laiku tiesiog nebuvo. Vytautas Einoris, Vytautas Bičiūnas (vienintelis stažavęs Varšuvos aukštojoje mokykloje pas garso režisierių Antaną Karužą, dėstęs muzikinės akustikos kursą LMTA), Vilius Kondrotas, broliai Eugenijus Motiejūnas ir Rimantas Motiejūnas – tai savamoksliai, pagarbos nusipelnę  žmonės, neskaičiavę nei darbo dienų, nei valandų.

Paskutiniaisiais studijos gyvavimo metais istorija paradoksaliai pasikartojo: iš Maskvos atvykdavo „skaitmeninio garso įrašymo brigados“, „Melodijos“ garso režisierius Eduardas Šachnazarianas, redaktorė ir mobili skaitmeninė studija – vadinamasis „tonvagenas“. Privilegija įrašinėti pažangesne technologija suteikta sąjunginiu mastu itin vertintam Lietuvos kameriniam orkestrui, vadovaujamam Sauliaus Sondeckio. Įrašai vyko tikintiesiems dar negrąžintoje Arkikatedroje (tuo metu – Vilniaus paveikslų galerija). Pasak E. Šachnazariano, geriausioje Vilniuje akustinėje aplinkoje įrašams... Vėliau skaitmeniniu būdu Šv. Jonų bažnyčioje buvo įrašyti Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ fragmentai, kuriuos atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir solistas Vaclovas Daunoras, o 1991 m. sausio mėn. – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekamos M. K. Čiurlionio simfoninės poemos (specialiai studijos iniciatyva įrašams kviestas dar egzistavusios firmos garso režisierius Jurijus Vinikas).

Lietuviškų plokštelių su firmos „Melodija“ ženklu tiražai buvo nedideli. Tiražus gamybai nustatydavo jomis prekiaujančios organizacijos, priklausiusios plokštelių prekybos namams. Klasikinės muzikos programos tesiekdavo 500–1000 egz. Didžiausi tiražai teko pramoginei lietuviškai muzikai, ansambliams „Kopų balsai“, „Nerija“ ir kitiems, Maironio lyrikai^[3], V. Kernagio programoms, etc. Pramoginė muzika lietuvių kalba kitų respublikų rinkose buvo nekonkurencinga, už geležinės uždangos lietuviški įrašai pasklisti neturėjo jokių galimybių, tačiau jie buvo populiarūs, klausomi ir vertinami tautiečių emigrantų bendruomenių už Atlanto.

Apsukę didžiulį ratą – iš Vilniaus į Maskvą, perėję (arba ne) techninę kontrolę, perklausyti meno taryboje, parengti tiražavimui, gamybai nukeliavę į Rygos plokštelių fabriką, įrašai sugrįždavo į Lietuvos parduotuves. Ši „muzikinė kelionė“ trukdavo dvejus, mažiausiai – vienerius metus. Neparduotas, prekybininkų grąžintas plokšteles fabrikai vėl perdirbdavo į masę, iš kurios buvo  spaudžiamos kitos... Gal todėl kai kurios tarybinės plokštelės skambėjo nekokybiškai, šnypštė. Prekyba plokštelėmis patobulėjo tik perestroikos metais, atsirado specializuotų parduotuvių Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose. Eksportui skirtos plokštelės buvo kokybiškesnės. Kieno muzika tuo laiku patekdavo į užsienio plokštelių rinką, savo pavaldinių „Melodija“ neinformuodavo. Esama žinių, jog tai buvo Lietuvos kamerinio orkestro, ansamblio „Lietuva“, GTČ trio programos, Virgilijaus Noreikos įdainavimai.

Po 1991 m. kompaktinių plokštelių pavidalu nemažai studijos įrašų perleido „Muzikos bomba“, kai kuriuos – Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras, „Zona“. Išskirtinio dėmesio nusipelno 1992 m. japonų kompanijos „King record“ leidiniai, sudaryti iš Vilniaus plokštelių studijos archyvo. Kompaktinės plokštelės pasirodė po M. K. Čiurlionio paveikslų parodos Tokijuje, jos buvo platinamos visame pasaulyje. Išleistas jau minėtas 1991-ųjų skaitmeninis M. K. Čiurlionio simfoninių poemų įrašas, dvigubas 1975 m. įrašytų kūrinių fortepijonui albumas ir liaudies dainos chorui.

Vinilo, analoginių įrašų epocha grįžta. Kokybiško skambesio ekspertai, kolekcininkai perleistas vinilo plokšteles vertina tik tas, kurios pervestos korektiškai – iš originalių  studijinių juostų. Netgi senųjų šelako plokštelių ar kiek vėlesnių laikų monofoninio skambesio dirbtinai koreguoti, „tobulinti“ nereikėtų – taip prarandame autentiškumą, epochos skambesį.

Šiuo metu buvusios Vilniaus plokštelių įrašų studijos patalpos priklauso Nacionaliniam liaudies kultūros centrui. Buvusios didžiosios įrašų studijos salės šiaurinėje sienoje šviečia dideli langai, įrašai čia dar tebevyksta. Akustiką reguliuojančios lubų piramidės išliko. Centras stipriai atnaujina, modernizuoja aparatinę, tačiau...  šviečiantis užrašas „Tylos! Vyksta įrašas“, regis, atrodytų senamadiškai.