Paulina NALIVAIKAITĖ | Mirga Gražinytė – Lietuvos muzikos sklaidos strategė

---

Jauna lietuvių dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla (g. 1986) jau yra pasaulio gyvosios klasikinės tradicijos dalis. Šioje pasaulinėje terpėje, it ryžtinga strategė ar kultūros diplomatė, ji ketina stiprinti ir Lietuvos muzikos pozicijas. „Labai laukiu, kada tarptautiniame kontekste galėsiu pristatyti (arba jau įvykusius pristatymus papildyti) Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio, Justės Janulytės muziką. Tai – ypatinga privilegija, kurią sunku suvokti žmogui, kilusiam iš didelės valstybės“, – tvirtina dirigentė. Bene stipriausias saitas ją šiuo metu jungia su kompozitorės Ramintos Šerkšnytės orkestrine kūryba, kurią Mirga Gražinytė-Tyla 2016-aisiais pristatė trijose Detroito koncertinėse erdvėse su Detroito simfoniniu orkestru, Liucernos festivalyje su Europos kameriniu orkestru, Linkolno centre Niujorke, diriguodama Juilliardo orkestro koncertų sezono atidaryme, ir Birmingemo koncertų salėje su šio miesto simfoniniu kolektyvu, kuriam nuo rugsėjo vadovauja.

Mirga Gražinytė: įskelianti muziką

Užlipusi ant scenos, ji tampa vienvalde muzikos tėkmės vedle, savo galion įtraukdama visą orkestrą. „The San Diego Union-Tribune“ kritiko žodžiais tariant, „Mirga scenoje nėra diktatorė, bet jos ketinimai – akivaizdūs. Nė mažiausios abejonės nekyla dėl to, ko ji siekia, ir kiekvienas jos judesys – tikslingas. O tas tikslas yra suteikti muzikai gyvybę.“^[1] Toji pulsuojanti gyvybė, kurią natoms įkvepia Mirga Gražinytė, neabejotinai yra vienas iš veiksnių, klausytojus po jos dirigavimo paliekančių euforijoje, o kritikus priverčiančių prabilti liepsnojančiomis metaforomis, kaip antai „Los Angeles Times“ kritiką Marką Swedą: „Šių [...] kūrinių dirigentė nepradėjo – ji juos įskėlė kaip ugnį.“^[2] Po tokių palyginimų juo labiau žavi tai, kad ši, rodos, stipri ir galinga amazonė scenoje veikiau primena fėją, kuri visą savo vitališką energiją, sugestyvius gestus, kūrybinę įtaigą perteikia lengvais ir grakščiais judesiais.

Vis daugiau tarptautinio dėmesio sulaukianti Mirga Gražinytė užsienio klasikinės muzikos kultūros teritorijose aktyviai veikia daugiau kaip dešimtmetį. Vos baigusi Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ji išvyko studijuoti į Graco muzikos ir scenos menų universitetą, o po bakalauro studijų pasiliko vokiečių-austrų muzikinės tradicijos apsuptyje, į dirigavimą besigilindama Leipcigo ir Ciuricho aukštosiose muzikos mokyklose. Pastarieji metai dirigentei – nenutrūkstama profesinių pergalių grandinė. Tvirtu jos pagrindu tapo dar studijų metais laimėti svarbūs choro dirigentų konkursai, tačiau nuo 2011 m. Gražinytės karjera auga veikiau geometrine progresija. Kapelmeisterės pareigos Heidelbergo teatre ir Berno operoje, muzikos vadovės pareigos Zalcburgo teatre – atrodo, lyg kas spyruokle būtų švystelėjęs ją profesinių aukštumų link. O nuo 2016 m. rugsėjo Mirga Gražinytė užima Birmingemo simfoninio orkestro meno vadovės poziciją, kuri, sakoma, dirigentei buvo pasiūlyta jau po pirmos repeticijos. Į šias pareigas ji buvo išrinkta dar nė nesulaukusi 30-ties: Birmingemo simfoninis orkestras beveik keturis dešimtmečius sensacingai renkasi jaunus ir veržlius batutos talentus.

Gražinytė stiebiasi ne tik Europoje – Amerika jai taip pat svetinga. 2012–2013 m. buvusi Gustavo Dudamelio stipendininkė Los Andželo Filharmonijoje, po metų ji tapo dirigento asistente, o dar vėliau – asocijuotąja dirigente. Tačiau ne tik faktai, bet ir kritikų žodžiai byloja apie jaunos dirigentės talentą. Pavyzdžiui, dažnai pabrėžiama šarminga Mirgos Gražinytės manieros dalis – vitališka energija, kurios poveikiu mėgaujasi ir publika, ir muzikantai: pastarieji, užtikrintai valdomi dirigentės, neišvengiamai perima šios entuziazmą, kurį neabejotinai jaučia ir publika. Toji energija ir entuziazmas spaudoje įvardijami ir kaip „natūralus džiaugsmingas muzikalumas“ – o argi nuoširdus, iš asmenybės savasties kylantis mėgavimasis savo veikla nėra raktas į sėkmės spyną? „Guvus Mirgos Gražinytės intelektas, įspūdinga technika ir, svarbiausia, natūralus džiaugsmingas muzikalumas jai leis nuveikti daugiau nei tiesiog užimti Nelsono, Oramo ir Rattle’o vietą. Bet kuris orkestras būtų laimingas, gavęs tokią vadovę“^[3], – teigia portalo „The Arts Desk“ apžvalgininkas. 

Iš tiesų, ne vienas kritikas akcentuoja ne tik energiją, bet ir dirigentės intelektą bei techniką: nors ir svaidydamasi pavydėtinais energijos pliūpsniais, Gražinytė juos suderina su racionalumu; gyvuose, bet preciziškuose jos mostuose glūdi emotio ir ratio harmonija. Iš esmės apie tai ir kalba „The San Diego Union-Tribune“ kritikas: „[...] nuostabiausia Mirgos stiliaus savybė – nebūtinai jos energija. Tai – retas euforijos, susitelkimo, tikslumo ir intelekto derinys. Prie to pridėkite jos scenos įvaizdį, takų dirigavimą, ir turėsite reto talento paveikslą“^[4].

Raminta Šerkšnytė. Foto: Modestas Ežerskis.

Raminta Šerkšnytė: mažųjų tercijų manifestas

Lietuvą Mirga Gražinytė garsina ne vien savo vardu: dirigentė yra savo šalies kompozitorių muzikos atlikimo entuziastė, savo veiksmais skleidžianti žinią apie jų kūrybą ir „pilotuojanti“ ją „virš jūros lygio“. Ir tai nėra pavieniai atvejai, bet, regis, vis nuoseklesnė Gražinytės repertuaro gija, stiprinanti jos kaip atlikėjos tautinį identitetą ir kartu kurianti bei tvirtinanti „lietuviškumo“ vaizdinį tarptautinės bendruomenės sąmonėje. Koks tasai vaizdinys? Sujungus pačią dirigentę – motyvuotą, ryžtingą, temperamentingą, intelektualią, darbščią – ir jos diriguojamą Lietuvos orkestrinę muziką – modernią, kūrybišką, individualistinę ir kartu būtišką, dvasišką, gamtišką – susiformuoja ganėtinai gaivi ir aktyvi perspektyva.

Akivaizdu, kad dirigentė neabejinga Lietuvos kompozicinei muzikai. Gražinytei nuoširdžiai rūpi, kad lietuvių kūrėjai turėtų orias ir palankias sąlygas savo kūrybai kurti ir skleisti. „Tikiuosi, kad mūsų šiuolaikinė muzika ir patys jauniausi kompozitoriai sulaukia pakankamai paramos, kad jų kūryba skleistųsi ir vešėtų. Visi turime jais rūpintis, laukdami gardžių vaisių“, – teigia dirigentė. Pati tapusi dar vienu ryškiu ir inspiruojančiu pavyzdžiu, kad nepaprasti kūrybiniai gabumai nepaiso valstybių sienų, Gražinytė yra vienas iš tų „vaisių“, kuriančių Lietuvos kultūrinį ir simbolinį kapitalą. O jos dėmesys lietuvių muzikai neabejotinai aktyvina Lietuvos kompozitorių žinomumą pasaulyje.

Paklausta apie intensyvų santykį su Ramintos Šerkšnytės (g. 1975) muzika, dirigentė akcentuoja jo asmeniškumą: „Mano ryšys su Ramintos Šerkšnytės muzika – labai asmeninis. Turbūt labiausiai mane žavi šios kompozitorės ir jos kūrinių poetika, paslaptis. „Ramintizmas“, mažosios tercijos. Jos asmeninis balsas. Šis balsas – pati didžiausia vertybė ir tarptautiniame kontekste“. Su šia kompozitore Mirgą Gražinytę jau kone penkerius metus sieja nuolatinis bendradarbiavimas. Kompozitorės ir dirigentės tandemas – vienas pozityvių pavyzdžių, kaip gali būti vykdoma kryptinga ir nuosekli Lietuvos muzikos sklaida tarptautinėje erdvėje. Abiem pusėms naudingu bendradarbiavimu džiaugiasi ir Šerkšnytė, pabrėždama sėkmę lemiančias jos kūrybos propaguotojos savybes: „Nuo pirmojo susitikimo žaviuosi šios dirigentės mokėjimu bendrauti ir sudominti žmones, entuziazmu ir žinojimu, ko siekia. Nesistebiu, kad ji sulaukė didelės sėkmės.“^[5]

Ryžtas, uolumas, ambicingi sumanymai, maksimalios jėgų investicijos ir smarkūs pirmieji kūrybiniai pareiškimai yra abiem šioms „ne pagal amžių subrendusioms“ asmenybėms būdingos ypatybės. Pavyzdžiui, Gražinytės diriguoti orkestriniai kompozitorės kūriniai „De Profundis“ (1998) ir „Aisbergas“ (2000) yra Šerkšnytės bakalauro ir magistro kompozicijos studijų baigiamieji darbai. „De Profundis“, tapęs pirmuoju autorės kūrybiniu manifestu, iki šiol veržliai migruoja po pasaulio koncertų salių repertuarus ir yra skambėjęs apie 100 kartų, jį atliko daugiau kaip 20 įvairių orkestrų.

Mirgos Gražinytės favoritų sąraše atlikimo laukia ir nemažai kitų Lietuvos orkestrinės muzikos kompozitorių. Anot atlikėjos, reprezentacijos tarptautinėje scenoje yra verti „visi, kurie prabilo savo asmeniniu balsu, o jų – daug“. Tai – kūrėjai, įsitvirtinę kaip dabartiniai lietuvių muzikos titanai; be galo skirtingi, atskleidžiantys šiuolaikinės lietuvių muzikos įvairovę: racionalusis Balakauskas, giliai folkloriškas Bajoras, skoningai emocionali Narbutaitė, ekstravagantiškas Martinaitis, monolitiška Janulytė... Gražinytė neabejoja ir Broniaus Kutavičiaus (2017-aisiais numatyti šio kompozitoriaus oratorijų ir operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ atlikimai Zalcburge) muzikos paveikumu: „Bronius Kutavičius, jei nebūtų naudojęs tiek daug lietuvių kalbos savo kūryboje, būtų stovėjęs vienoje gretoje su Arvo Pärtu, puikiai žinomu visame pasaulyje. Kita vertus, jis nebūtų mūsų Kutavičius, jei būtų elgęsis kitaip!“ – tvirtai įsitikinusi dirigentė. Ji nepamiršta ir tų, kurie bene labiausiai nusipelnę Lietuvos kompozicijos tradicijos formavimui. Anot Mirgos Gražinytės, ji taip pat norėtų atlikti muziką „iš mus jau palikusiųjų kartos: Eduardą Balsį, Julių Juzeliūną, Juozą Gruodį, žinoma, ir Čiurlionį“.