Jurijus DOBRIAKOVAS | Archajiška industrija
Folkloras ir liaudies muzika Lietuvoje, nors kartais ir siejami su tam tikru konservatyvumu ir retrogradišku provincialumu, užima labai stiprias pozicijas – daug stipresnes nei daugelyje kitų kraštų, kur archajinė etninė tradicija tapo viso labo dekoratyviu aksesuaru arba muziejine vertybe. Čia ji yra tautinės ir kultūrinės tapatybės pagrindas, užtikrinantis tęstinumą, išskirtinumą ir išlikimą. Žinoma, perdėtas ir pernelyg siaurai suvokiamas prisirišimas prie monolitinių ir homogeniškų tapatybių bei įvaizdžių šiandieniniame pasaulyje gali tapti veikiau stabdžiu nei varikliu, bet apskritai reikia pripažinti, kad Lietuvoje sutinkamos iš amžių gelmės ataidinčios gyvasties rasi ne visur. Juolab kad ta gyvastis nebūtinai turi įgyti imitacinį, rekonstrukcinį, dekoratyvųjį pavidalą, mėginant anachronistiškai atgaivinti kažką, kas buvo „anuomet“ – pagoniškai pastoraliniame baltų idilės pasaulyje arba ištuštėjusiame sodžiuje. Jau keletą dešimtmečių sėkmingai gyvuoja nelabai matoma, nedidelė, bet stipri ir glaudi muzikinė scena, kurios nariai kiekvienas pagal savo unikalų metodą rituališkai supina sunkiai apčiuopiamą archajinės praeities pajautą su industrine arba postindustrine elektroninio garso estetika. Šios scenos apraiškų galima aptikti nedideliuose pogrindiniuose renginiuose, savilaidos principu išleistuose riboto tiražo leidiniuose, arba specifiniuose šiuolaikinės baltiškos kultūros festivaliuose. Schema „elektroninė muzika + folkloriniai motyvai“ yra gana gerai žinoma – daug kas sulipdo sutartinę su jaunimui iškart atpažįstamu elektroninės muzikos pagrindu. Tačiau minėtos scenos atstovai eina visai kitu keliu: jų kūryboje praktiškai nerasime tiesioginių liaudies muzikos skolinių, tačiau apstu efemeriškų sąsajų su vieta ir jos belaike dvasia. Apskritai įsijautimas į tą vietą, kurioje kvėpuoja (reikia pažymėti, kad gyvena jie anaiptol ne tik Lietuvos sostinėje ar kituose didesniuose miestuose), jiems yra būtina kūrybos sąlyga, kaip kad buvo ir jų protėviams neatmenamais laikais. Todėl jų kuriami garsai yra ne kas kita kaip tikrasis šiuolaikinis elektrinis lietuviškas folkloras, apdainuojantis šiandienos pasaulį, kuriame yra ir sengirių, ir apleistų gelžbetonio archipelagų, o elektros srautai maitina naująjį gentiškumą. Ryškiausią šios scenos dalį dokumentuoja Lietuvos muzikos informacijos centro 2016 m. rudenį išleistas muzikinis rinkinys „Note Lithuania: Beyond Folk“, o čia pateikiamas pokalbis su vienais aktyviausių archajiškai industrinio garso kūrėjų: Daina Pupkevičiūte (Daina Dieva), Vyteniu Eitminavičiumi („Skeldos“), Povilu Vaitkevičiumi („Vilkduja“, „Oorchach“), Audriumi Šimkūnu („Sala“), Laurynu Jukoniu („Girnų giesmės“, „NULIS:S:S:S“) ir Mindaugu Suchocku („Sovijus“).
Jurijus Dobriakovas: Lietuvoje esame įpratę nuolat girdėti, esą išlikusi vietos etnokultūrinė tradicija yra labai archajiška – neva turime seniausią Europos kalbą, galime gana tiksliai atkurti senas giesmes ir apeigas, gerai žinome baltiškojo panteono dievus, nepaisant įsitvirtinusios krikščionybės išsaugojome iš esmės pagoniškas šventes, apskritai per visas kultūrines okupacijas nepraradome (baltiškos) etninės tapatybės tęstinumo. Ar toks archajiškos praeities gajumas nūdienoje šiuolaikiniams kūrėjams padeda judėti į priekį, ar atvirkščiai – sukausto ir pririša prie susigulėjusių formų ir tam tikro „įteisinto“ folkloro suvokimo?
Daina Pupkevičiūtė: Archajiška praeitis nėra mano tema, kelrodis ar inkaras, tad ji manęs neriboja, neveda ir neslegia. Manęs nedomina tradicijų rekonstrukcijos, ir labai daug iš to, kas talpinama po folko ir neofolko etikete, man atrodo dirbtina, galbūt visų pirma dėl to, kad tai yra kito laiko ir erdvės dalykai. Įsūdyti į dabartį jie atrodo nebe vietoje, nebe laiku.
Vytenis Eitminavičius: Ryšį su gamta pajutau gerokai anksčiau nei sužinojau, kas yra pagonybė. Vaikystėje braidant po spalvotus lapus rudenį, geriant vandenį iš seno vienkiemio šulinio kaime ar deginant smilgas po daugiabučio balkonu. Ir tai veikiausiai buvo svarbesnis ryšys ir pajautimas nei vėliau pažintos etninės tradicijos. Aišku, gera suprasti, kad Lietuva taip stipriai saugojo ir išsaugojo savo baltišką kalbą, muziką, ritualus. Lyg kažkas būtų norėjęs perduoti tai, kas svarbu, pirmapradiška, kas yra pamatas. Pamatas mums patiems. Todėl nemanau, kad archajiška praeitis gali kažkaip sukaustyti. Tačiau taip pat sunku būtų pasakyti, kiek tiesioginės įtakos etninė tradicija turi muzikai, kurią aš kuriu. Visgi didžiausia būtinybė yra pats ryšys su gamta, kuris stipriai veikia žmogų. Apie tą poveikį man ir yra įdomu kalbėti garsais.
Povilas Vaitkevičius: Matai, tą gajumo sąvoką galima suvokti skirtingai. Vienam tai bus išsipustymas krakmolyta XIX amžiaus „foklorinių“ drabužių imitacija, kitam gi – tiesiog Dabarties kūrimas, nebandant formuoti jos kažkokių idealistinių utopijų pagalba. Man artimesnis pastarasis suvokimas, tačiau negaliu paneigti lietuviškojo genius loci įtakos. Dažniausiai tai, kas vadinama etnokultūra, kažkodėl yra tapę tartum muziejiniu eksponatu. Kadangi su tokio tipo terpėmis kūryboje bemaž nesusiduriu, tai man nei trukdo, nei padeda. Tiesog karts nuo karto savo kūryba reikia priminti, jog šioji nenori (ir negali) būti talpinama į pastaruosius apibrėžimus. O kalbant apie archaiką… Aš ją regiu daugelyje Dabarties apraiškų, todėl man ji nėra kažkas užšaldyta praeityje. Gentiniai, atavistiniai simboliai visuomet yra šalia, formą jiems suteikia tik laikmetis.
Audrius Šimkūnas: Jei ta tradicija iš tikrųjų yra tokia, kokia vaizduojama – aukščiausi saliutai ir garsiausi plojimai! Tačiau tradicija nėra aksiominis reikalas; kad gyvuotų, ji turi kisti, keistis ir keisti. Ir dar – būti šiek tiek keista. Tai negali būti aklas tikėjimas, kad „štai tada buvo geriau“. Turbūt ir „prie ruso“ daug kam buvo geriau... Privaloma atsirinkti tuos gerumus ar blogumus, atskirti grūdus nuo pelų. Kalbant apie „įteisintą“ folklorą, kad ir kaip būtų liūdna, labiau įteisintas ir proteguojamas yra saugus „duokim garo“ variantas – savotiškas smetoninis-sovietinis muzikinis steampunk’as. Pavykus nuo jo atsiriboti, jau galima kalbėti apie kažkokią kūrybinę magiją, judėjimą į priekį ar etninės tapatybės tęstinumą.
Laurynas Jukonis: Dėl išlikusių tradicijų – viskas tiesa, čia nėra vietos žodžiui „neva“. Ir tai nei trukdo, nei padeda, tiesiog yra. Taip, šiais laikais vyksta savotiškas kultūrinis karas. Tarkime, britiškas skambesys bando diktuoti madas, o mažesnėse šalyse klausiama: tai kodėl mes nejudame į priekį, kodėl skambame beveik kaimiškai? O iš tiesų klausimas turėtų skambėti taip: kodėl nesileidžiame indoktrinuojami britiško skambesio (kultūros)? Atsakymas – todėl, kad nėra poreikio, jei jautiesi pakankamai pasitikintis savimi, kai turi savo nuomonę. Įtaka, be abejo, yra, tačiau turime savą svarų pagrindą. Reikalingas savotiškas kompromisas.
Mindaugas Suchockas: Esu įsitikinęs, kad tie, kurie buvo ar yra paliesti tavo įvardintos archajiškos praeities gajumo, sugeba kur kas kokybiškiau kurti, judėti į priekį vien dėl to, kad turi papildomą jutinių bei formų paletę, nepriklausomai nuo to, ar ją aktyviai naudoja. Šios formos yra savaime neteisėtos elementorinio folkloro atžvilgiu, nes vos tik pabandai jas pagriebti, supranti, jog savo rankose teturi tų formų sąsajos su savimi rezultatą, kuris yra skirtas tik tau. Todėl bet koks ideologizavimas, įteisinimas yra su jomis nesuderinamas. Galima jas tik užfiksuoti, bet jokiu būdu ne legitimizuoti.
Jurijus Dobriakovas: Kur jums asmeniškai slypi vietos dvasia – Lietuvos kolektyvinėje etninėje kultūrinėje ir muzikinėje tradicijoje, ar asmeniškesniuose dalykuose? Kokie tie dalykai? Kiek ta tradicija yra svarbi šiandien (tiek jums, tiek apskritai mūsų laikmečiui ir visuomenei), ir kaip ilgai ji išliks reikšminga? Kokias mutacijas ji patiria garso kultūroje, ir kas vis dėlto leidžia jai likti savimi net ir po tų mutacijų?
Vytenis Eitminavičius: Man svarbi vietos dvasia neslypi kolektyvinėje tradicijoje. Veikiau priešingai – tai tylių kūrėjų, individualių ieškotojų, dvasios mokytojų veiklos rezultatas. Jį sukuria žmonės, kuriuos norėčiau vadinti draugais, nors daugelio jų dar nepažįstu. Tie svarbūs atradimai, dažnai nepaliečiantys populiariosios kultūros ausų, ir sukuria vietos dvasią. Jie kyla iš asmenybių, kurios gilinasi į pamatinius dalykus, daug dirba ir vėliau palieka mums tai, kas leidžia prisiglausti prie šaknų.
Etninė tradicija nuolat keitė savo pirminį veidą. Galbūt tie pokyčiai leido jai netapti nišiniu reiškiniu ir išlikti matomai net ir populiariojoje kultūroje. Tik ten ji dažnai mutavo, prarasdama pirmines prasmes, neretai iš savitos minorinės, gilesnės tradicijos palikdama vien smagų spalvotą rūbą – vien formą, be žmogaus, be jo minčių. Vis dėlto manau, kad giliausios etninės tradicijos išliks tol, kol bus žmonių, kurie savo tyliais, bet didžiuliais darbais vis primins, kas toje tradicijoje buvo svarbiausia.
Povilas Vaitkevičius: Manyčiau, pajautoje. Būtent pajauta man atrodo tas dalykas, kuris muzikinėje scenoje vienija tam tikrus žmones. „Tradicija“ gi šioje vietoje pavirsta tautinio charakterio bruožais. Ją bemaž nuolat siekia uzurpuoti vienos ar kitos socialinės grupės. Todėl, kai kalbame apie tradiciją, asmeninė pajauta, santykis su vietos dvasia man atrodo sąžiningiausias dalykas. Tradicijos reikšmingumą egzistenciniu lygmeniu žlugdo būtent tie, kurie paprasčiausiai „išmoksta“, o ne pajaučia. Galima mane kaltinti kažin kokiu supoetinimu, tačiau idealai nekyla iš sukurtų schemų – jie ateina iš daug giliau. O dėl mutacijų – išties nežinau ką atsakyti. Kelissyk permąsčiau šią klausimo vietą ir arba šiuo momentu, arba apskritai nesijaučiu galįs įvardyti, kokias būtent mutacijas ši tradicija patiria.
Audrius Šimkūnas: Vietos dvasia man egzistuoja vietoje. Savotiškas psichogeografinis pažinimas. Ir ne tiek svarbu, kur ta vieta – po ąžuolu ar po širdimi. Tiesiog tai yra čia ir dabar ir nereikalauja jokių paaiškinimų. Turbūt bėgant metams keičiasi jos gylio suvokimas, pereinama į slėpiningesnius dalykus, nebesinori vien tik rėkti apie savo „nušvitimus“ ir agituoti už juos. Svarbumas pasireiškia visai kitais kanalais, ir galiu pastebėti, kad ši akumuliuota energija veikia ir aplinkinius. Jei tai vyksta, reiškia, tai yra svarbu, reikšminga ir turi tęstinumą.
Laurynas Jukonis: Įtariu, kad asmeniškuose patyrimuose: šaltas miegas speige, kelionės pūgoje, naktiniai pokalbiai ir įžvalgos prie ugnies, keistų vietų tyrinėjimas. Tai – pakankamai stiprūs būtent vietos dvasios patyrimai. Taip, tai lyg ir neturi tiesioginės sąsajos su folkloru ar tradicija, tačiau folklorą pagimdė dalis tų pačių pirmykščio instinkto patyrimų, kuriuos diktuoja vietos gamta. Apskritai, galbūt mes kalbamės ne apie archaiką, o veikiau apie archetipinį patyrimą. Ir savo draugų rato skambesį pavadinčiau „atgarsiu“.
Mindaugas Suchockas: Pagrindinės šaknys man vis tik visada buvo ir liks gamtoje, reljefe ir žmogaus gentiškume. Pastarasis, įvairiomis formomis gludindamas santykį su jį supančia tikrove (taip pat ir įpinant kolektyvinę plotmę), sugebėjo tai daryti šimtmečiais ir dar ilgiau. Tame procese susidaro išties daug galios turinti ir išdirbta nuoroda – įsikūnijimas į tą pirminį susidūrimą. Ji neleidžia užmiršti savo ir tikrovės santykio nepažinumo ir kartu artimumo. Tai yra ir tavos genties (žmonių, su kuriais tavo pats yra panašiu būdu, ir su kuriais tu esi įgalus prikelti ir gludinti tą nuorodą) atributas.
Gentis yra pagrindinis knygnešys. Kol ji yra, tol egzistuoja jos nešama kultūra. Šis reiškinys, kaip rodo istorija, nuo jos visiškai nepriklausomas. Šiandien spalvų perteklių patiriančiame laike tiesiog jaučiamas stipresnis šių nuorodų, genčių šakojimasis. Panašu, kad pereinama iš liemeninės šaknų sistemos į kuokštinę, kuri, nors ir atrodo chaotiškesnė, atlieka tą pačią funkciją. Kas tradicijai leidžia išlikti savimi net po mutacijų? Didelę reikšmę čia turi gentys, vis dar praktikuojančios „originalus“. Jų buvimas ir aistra (nepaverčiant pirminių nuorodų ideologija) leidžia išsaugoti ir perduoti tas monolitines ir kartu dinamines patirtis bei išlaikyti jų nepakitusią, bet tuo pat metu ir besikeičiančią struktūrą.
Jurijus Dobriakovas: Tokioje sunkiai klasifikuojamoje muzikinėje nišoje neišvengiamai egzistuoja savotiškos pavadinimų ir apibrėžimų pinklės. Iš Vakarų atėjo tokie skirtingų padermių „dabartinį folklorą“ nusakantys terminai kaip neofolk, post-folk, apocalyptic folk (pastarasis, tiesa, neturi tiesioginių sąsajų su „liaudiška“ muzika), psych folk, freak folk, folk rock, folktronica ir t. t. Vis dėlto neapleidžia jausmas, kad specifinės lietuviškos „archajiškos“ post-industrinės scenos skambesio apibūdinimui jie netinka, nes ir pats šis skambesys, atrodo, yra toks, kad praktiškai neturi analogų kitų kraštų tamsesnės muzikos scenose. Grupės „Wejdas“ garsas kadaise apibrėžtas kaip amber ambient. Galbūt galėtų atsirasti kažkoks panašus žanrinis kodas, kuris būtų unikalus būtent mūsų garsiniam klimatui? Kas apskritai lemia šio klimato savitumą?
Daina Pupkevičiūtė: Žanrų pavadinimai tėra orientacinė gairė: juos perskaitęs klausytojas turėtų susiprasti, ko gali tikėtis, bet jie neįgalūs perteikti kiekvieno atskiro projekto spalvinių dermių ir ypatybių. Netikiu įvardijimo galia. Man vis atrodo, kad gausūs apibrėžimai tik apsunkina navigaciją perteklinės (muzikinės ir kitos) informacijos vandenyne (man pačiai būna visiškai neaišku, kas manęs laukia, kai prie kūrinio perskaitau neo tribal post-apocalyptic folk).
Vytenis Eitminavičius: Žanriniai kodai man visada buvo kiek nesuprantamas dalykas. Niekada pats nesiklijavau jokių stilių apibūdinimų, o kai norėjau suvokti, kokiam žanrui galėtų priklausyti mano garsai, klausiau labiau tai išmanančių žmonių. Amber ambient buvo vienas gražiausių savitumo apibūdinimų, ir džiaugčiausi, jei kas nors sugalvotų kitų. Tačiau nemanau, kad tai yra pačių kūrėjų reikalas.
Muzikos terpė, kuria ir kurioje gyvename, man regis, savita ne vien dėl gamtinio pajautimo, kuris vaidina vieną svarbiausių vaidmenų, bet ir dėl kitų veiksnių – istorinių, socialinių, įgimtų ar paveldėtų, kurie darė ir daro įtaką pačiai klimato visumai: sovietmečio žlugimas ir palikimas, nesuvaidintas, netriukšmingas patriotizmas, nuolatinis noras dirbti, prisiliečiant prie kažko naujo ir prasmingo, miestų gatvės ir kiemai, kuriuose dauguma augome, savo laiko ir materialių resursų skyrimas tam, kas tau atrodo svarbu ir t. t. Žaviuosi, kad ši aplinka nėra nuolat verkianti, kaip viskas sunku, nepadaroma, neįmanoma. Priešingai, ne vienas atvejis, kuomet kūrėjai aukojo tiek daug vardan dalykų, kurie jiems atrodė reikšmingi. Ėmė ir padarė.
Povilas Vaitkevičius: Kurti kažkokį specifinį žanrinį kodą būtų dirbtina – jis turėtų išsirutulioti savaime. Tačiau kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Net ir turėdama tam tikrą vienijantį vaibą, lietuviška nekonvencionaliosios muzikos scena vis dėlto aprėpia ganėtinai skirtingas išraiškos formas. Todėl būtų išties sudėtinga rasti kažkokį vienijantį apibrėžimą. Tačiau galbūt tokia neapibrėžta situacija ir yra būtent tai, ko reikia? Taip ji tik patvirtina savo gaivališkumą, „nepaklusnumą“ Vakaruose jau įsitvirtinusiems (sub)kultūriniams kanonams. O štai apie savitumą ne kartą mąstyta ir diskutuota, tačiau galutinės išvados, vėlgi, nepriplaukta. Vienas sandų čia galėtų būti mano aukščiau minėta pajauta, tačiau vis dėlto reikėtų kalbėti apie bruožus. Klimato savitumas, matyt, sąlygotas ir istorinių / kultūrinių patirčių, kurios susipina su vis dar neprarastu ryšiu su gamta (patinka lietuviui medis gi!). Visam tam diriguoja ne kas kitas, o vietinis gana užsispyręs individualizmas, kuris, naudodamasis jam suteikiamomis formomis, ir pagimdo šį klimato unikalumą.
Audrius Šimkūnas: Terminai ar etiketės yra tik vienas iš būdų šiokiai tokiai tvarkai chaose įvesti. Jei atsirastų lietuviškas postindustrinis žanrinis kodas (ir neįsivaizduoju, ir tuo pat metu galiu pasiūlyti krūvą bereikšmių pavadinimų) – valio! Nors kiek tai svarbu pačiam kūrėjui – jau kitas klausimas. Asmeniškai aš visiškai praleidžiu šį reikalą. Lietuviška tamsiosios muzikos scena turbūt šiek tiek kitokia nei, sakykime, vokiška, bet tą patį būtų galima tarti ir apie Gabono tamsiąją sceną. Žmonės yra kaip žvaigždės – iš toli lyg visos šviečia vienodai, o pasižiūrėjus iš arčiau – dujiniai spektrai skiriasi. Prie viso to galima pridėti, kad mes, matyt, dar turime kažką neišsakyto (juolab, kad ne taip seniai buvo draudžiama kalbėti), dar ne visos paslaptys išduotos – iš čia ir savitumas.
Mindaugas Suchockas: Terminai visuomet kelia didelį galvos skausmą. Vis tik esu linkęs žvelgti į stilius sukūrusias grupes kaip į mokyklas. Taip galima kur kas aiškiau ir tiksliau klasifikuoti muziką, ypač eksperimentinio žanro; tik tiek, kad muzikantams visuomet labai sunku pripažinti kažkurios mokyklos įtakas. Kiekvieno kūrėjo kelias prasideda nuo tam tikrų mokyklų įtakos, bet galiausiai jis yra likimo įpareigotas eiti link savarankiško kūrinio.
Nesu tikras, ar žanrinis kodas yra reikalingas. Viską pasako grupių darbai ir už jų stovintys žmonės. Dar vienas svarbus momentas yra tai, kad industrinė / eksperimentinė muzika, bent jau kiek man žinoma, dar netapo pelningu verslu, todėl pagrindinė varomoji-kurianti jėga vis dar yra asmeninis kūrėjų įsipareigojimas sau – aistra tam, ką jie daro.
Jurijus Dobriakovas: Elektronika, industrija ir archaika iš pirmo žvilgsnio nėra labai lengvai suderinami dalykai. Tačiau šioje scenoje jie labai organiškai susipina. Ne tik lietuviškos terpės, bet ir, sakykime, Didžiosios Britanijos „okultinės“ postindustrinės muzikos klasikos („Coil“, „Nurse With Wound“ ir t. t.) vaizdinijoje industrinė atmosfera tarsi išauga iš gamtos, tačiau ta gamta suvokiama labai psichodeliškai ir ezoteriškai, tad neaišku, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Kas jums yra „industriškumas“ – ypač vietiniame lietuviškame kontekste, kur industrija ilgą laiką buvo susijusi su socializmo statybomis, etninę kultūrą pavertusiomis dekoratyviu spektakliu Dainų šventėse? Kaip tampa įmanomas tas „archajiškas“ industriškumas?
Daina Pupkevičiūtė: Mąstydama apie lietuvišką industriją galvoju apie tuos specifinius garsus kuriančius žmones. Dauguma mūsų gyvena gelžbetoninėse džiunglėse, nuoguose miegamuosiuose rajonuose, dūsta sandūroje su tos pilkos sovietinio rajono buities bedvasiškumu, su penkių darbo dienų savaitės prasmės stygiumi, ir ilgisi. Ilgimės įvairių, skirtingų dalykų, jaučiame nostalgiją tam, ko niekad nepažinome, dalykams, kurių niekada neturėjome (kartais pralenkiame Vakarų pasaulio laiko dėsnius ir nukreipiame ilgesį net į ateitį – į visa tai, ko niekada nebus, kuo niekada nebūsime, ko nepamatysime ir nesulauksime), ir galbūt būtent gamta tampa ta idealia vieta – ne tiek fizine, kiek metafizine, atliepiančia neapibrėžtą ilgesį, užpildančia jį turiniu.
Man jau ilgą laiką atrodo, kad žmonės, kuriantys kokybišką šio žanro muziką, atsiranda joje ne dėl sąmoningo sprendimo imtis šio žanro. Veikiau jie ateina į jį dėl tam tikrų pasaulėjautos panašumų: juos sieja ne tik muzika, bet ir vertybinė orientacija, ieškojimai, aistra. Aišku, gali būti, kad visa tai pernelyg sudvasinu. Man pačiai industrija yra (kritinio) mintijimo būdas: mintijimo apie save ir kitą kažkokioje posthumanistinėje erdvėje, laiką, kuriuo gyvename, principus, kuriais veikiame, tikslus, kuriuos (išsi)keliame, prasmes, kurias kuriame.
Vytenis Eitminavičius: Galvodamas apie industriją pirmiausia persikeliu į vaikystės kiemą. Pramonės ir fabrikų mieste. Tuo metu dar egzistavo „kiemo kultūra“, šiuo metu, regis, sparčiai nykstanti. Didžiąją dalį laisvalaikio vaikystėje praleidau betoninėse aikštelėse, apsuptose betoninių namų. Toje aplinkoje nutiko daug atradimų, kurie paliko pėdsakus. Augau susintetinto akmens erdvėje, kur galėjau lyginti į grindinį atsimušančio kamuolio garsą su griaustiniu arba girgždančius metalo vartus su vėjyje „verkiančiomis“ pušimis. Ir tai vyksta iki šiol, kai neapibrėžtais garsais stengiuosi prisiliesti prie pirminių materijų, simbolių ar įvaizdžių – to, kas tiesiogiai siejasi su archaika.
Povilas Vaitkevičius: Na, besisukantis vežimo ratas Donelaičio „Metuose” juk irgi yra tam tikra „industrija“. Manyčiau, šiuos dalykus vienija tam tikri universalūs principai, paneigiantys įprastinę linijinio laiko sąvoką ir tokiu būdu muziką paverčiantys ne vien estetiniu malonumu, bet ir pasaulį keičiančiu įrankiu. „Gamta suvokiama labai psichodeliškai“ – tačiau juk ir nėra kažkokio „tikrojo“ būdo, kaip ji turėtų būti suvokiama – josios abejingumas mūsų bandymams ją aprėpti ir sukrečia, ir žavi. Na, o pats muzikinis „industrijos“ terminas mano suvokime yra nutolęs nuo pirminės, grynai „fabrikinės“ estetikos – man tai siejasi su daugybe Būtyje bei gamtoje veikiančių dalykų. Seksualus ritmingas sekvensoriaus lempučių mirksėjimas ir duslus pagaliu daužomo medžio garsas susišaukia visur esančioje gamtoje. Juk elektra – irgi tas pats gintaras (graikiškai – electron).
Audrius Šimkūnas: Tavo minima Anglijos scena (bent jau jos grandai) gimė iš vadinamojo septyniasdešimtųjų okultinio atgimimo: Crowley, Spare, Grantas... Tas occult revival susipynė su tuo pat metu vykstančiomis psichodelinėmis-psichotropinėmis revoliucijomis. Toks kokteilis vienus nuvedė link žvaigždžių, kitus – į kapus. Pas mus, viskam vėluojant dešimtmečiais ir dešimtis kartų perrašytomis kasetėmis, viskas vyko lokaliai. O vyko vien dėl to, kad gamta nemėgsta tuštumos. Todėl atskaitos taškai buvo paimti iš vidaus – iš čia tas „archajiškas“ aspektas. Mes irgi žaidėme savus „magus“ – net labai rimtai. Bet vadinome tai industrial – nes kaip ir nėra kito apibendrinimo, termino, kurį bent jau kažkas suprastų. Socializmo statybos čia mažai kažką davė, gal tik izoliaciją, kuri, kaip kartais atrodo, irgi suteikia stiprų postūmį kūrybiškumui. Jei negali gauti iš kažkur kitur, darai pats! Tai ir yra laisvė – kaip atsvara totalitariniams, Dainų švenčių tipo reiškiniams.
Laurynas Jukonis: Stilistinių apibrėžimų žaismas. Mes sutariame, kad tai kažkiek primena britų ar švedų išpopuliarintą skambesį, bet temos – kitos, ir skambesys šiaip jau yra kitas, ir, be abejo, nėra beveik nieko bendra su industrializacija. Lygiai taip pat niekas iš mano pažįstamų neinterpretuoja archaikos tiesmukai, tarkime, įmaišant liaudies dainas. Pavadinimai – tai tik bendravimą palengvinantys apibrėžimai.
Mindaugas Suchockas: Esu linkęs pasitikėti energijos tvermės dėsniu. Jį „supsichodelinus“ galime tarti, kad niekas niekur nedingsta, tik įgyja kitas formas. Tas, manau, ir vyksta su archaika: kaip jau minėjau, ji tampa atskira paletės pastele (nors visuomet kyla pavojus sukurti nevykusią sintetinę simuliaciją – puikus pavyzdys būtų jau paminėtos dainų šventės) arba vis dar gali būti praktikuojama išlikusia savo forma.
O su socializmu įvyko tikrai ironiškas posūkis. Tiek stengtasi užspausti augimą ar net iškapoti mūsų archajinių struktūrų šakas, bet štai iš šaknų išsiveržė unikalūs gaivalai. Tai tik dar kartą parodo, po kokiu galingu klodu mes esame.
Industrija man visada asocijavosi su išjungiančia galvą ir įjungiančia klausą, aršia ir kartu darnia nostalgija. Kaip įmanoma baltiška industrija? Tik per žmogų, kuris ją kuria, ir per jo poziciją savo kūrinio atžvilgiu. Jeigu ji – nuoširdi, atvira, deganti, jis ir jo kūryba yra tinkama dirva archajinių pradų įskiepiui.
Jurijus Dobriakovas: Vis pastebimesnė tampa tendencija, kai įvairaus pobūdžio etninės muzikinės tradicijos interpretacijos įsilieja į miglotą world music vandenyną, kur prisirišimas prie konkrečios vietos nebėra būtinas – atvirkščiai, svarbi tampa transkultūrinė sintezė. Ar tai – neišvengiamas raidos scenarijus? Kaip jį vertinate? Tam tikra prasme postindustrinė muzika, naudojanti stiprius archajinius vaizdinius, dėl skirtingų pradų sujungimo taip pat yra sintetinė. Kuo tuomet jūsų kūryba skiriasi nuo minėtojo world music modelio?
Daina Pupkevičiūtė: Vienintelis nekintamas dalykas šiame pasaulyje ir yra tas nuolatinis kismas, tad neišvengiama, kad mes nuolat sintetiname, piname ir iš vieno auginame kita. Kasdien, sąmoningai ir nesąmoningai, su mūsų sutikimu ir be jo, tikslingai ir netyčia susiduriame su nesuskaitoma galybe informacijos – ir visa tai vienu ar kitu būdu lieka kažkurioje galvos kertėje bei neišvengiamai persikelia į kūrybinius darbus. Tai nėra nei blogai, nei gerai – taip tiesiog yra. Nemanau, kad įmanoma sukurti ką įdomaus užsidarius hermetiniame patogumo burbule, nes bet kokiam kūrybiniam signalui skleisti reikia impulso – tiek vidinio, tiek išorinio.
Vytenis Eitminavičius: Neįvardyčiau to kaip išskirtinai šių dienų problematikos. Neišvengiama yra tendencija nuolat ieškoti naujų formų, naujo priėjimo. O pats rezultatas visgi labiausiai priklauso ne nuo pačios idėjos, bet nuo tai sukūrusių asmenybių. Asmeniškai man nėra artimas tiesioginių etninės muzikos formų integravimas į vadinamąjį world pasaulį. Esama puikių pavyzdžių, kuriuose panaudota kiek subtilesnė integracija leido sukurti reikšmingus kūrinius, taip pat egzistuoja ir daugybė prastų kičinių prieigų. Tačiau ši tendencija mažai susijusi su stiliumi ar žanru, tai priklauso tik nuo pačių kūrėjų.
Niekad nesiekiau tiesiogiai kalbėti apie etnines tradicijas. Tačiau pirmapradiški vaizdiniai nuolat išlenda iš sąmonės, nes, matyt, jie ir sudaro esminę šerdį. Nemanau, kad kada nors naudosiu kūrinyje įrašytą „semplą“ su lietuviška sutartine, tačiau pačios sutartinės daugialypiškumo, persidengimo principai neabejotinai veikia ir veiks pačių garsų tarpusavio komponavimą.
Povilas Vaitkevičius: Tas „įvairių muzikinių kultūrų“ suliejimas muzikoje visgi dažniausiai baigiasi kiču. Vien liedamas formas parodai, jog tau nelabai svarbu, ko jos yra pripildytos. Todėl mano santykis su world music ir panašiais dalykais yra mažų mažiausiai atsargus. Tai tikrai nėra neišvengiamas raidos scenarijus, aš tokias apraiškas tariuosi regįs tik tam tikruose specifiniuose kontekstuose. O skirtingų industrinės muzikos pradų jungimas yra kitas reikalas – čia necituojamos jau kažkada sukurtos formos, čia manipuliuojama nuojautomis, išgyvenimais ir archaikos patirtimi dabar, kas yra visai kas kita negu groti lumzdeliu pritariant tablai ir segėti drobinį sijoną. Galiu kalbėti tik apie savo muziką – ji skiriasi tuo, jog nevaizduoja kažin kokio nuo kūno atskirto „dvasingumo“ ir stengiasi nenaudoti tiesioginių folkloro citatų. Kaip ir sakiau – siekis yra kurti Dabartį, tą laiką, kuris yra dažniausiai pamirštamas ir sudėtingiausiai pajuntamas.
Audrius Šimkūnas: Transkultūrinė sintezė neišvengiama jau nuo pat pradžių. Naudojamos tos pačios kūrybos technikos ir techninės priemonės kaip ir visame pasaulyje – tai visada palieka vienokį ar kitokį atspaudą kūryboje. Bet savotiškais mus daro tas energetinis krūvis, kuriuo mes įkrauname savo garsuotes. Tai jau nėra world, tai – jau Kernavė ar Užpaliai. Ir tai – jau mano širdies išgyvenimas, būrimas čia ir dabar, šioje ar kitoje vietoje. Ir kai tu tai darai, niekada negalvoji apie jokias sintezes ar pradų sujungimus. Tai paliekama interpretatoriams.
Laurynas Jukonis: Išties miglotas world apibrėžimas. Ar mes kalbame apie stilių kaip tokį, ar apie kitų tautų folkloro įtaką? Vadovaujantis klausimo idėja, black metal su savo norvegiškomis šaknimis ir lietuvišku atlikimu irgi būtų world. Industrinė muzika smarkiai paremta technologijomis, kurios apskritai neturi tautybės (na, beveik...) ir yra tiesiog instrumentas tikslui pasiekti. Todėl nėra skirtingų pradų, tiesiog yra, tarkime, industrinė estetika kaip kūrybos priemonė ir rezultatas, kažkokiu būdu turintis sąsajų su archaika. O dėl susiniveliavimo – turint apčiuopiamas patirčių šaknis, įtakos, mano galva, yra nepaveikios arba bent jau kontroliuojamos.
Mindaugas Suchockas: Reikia pripažinti, kad pasaulis yra didelis, o galimybės kurti – begalinės, tad nemanau, kad world music yra blogai. Kiekvienos grupės ar kūrėjo užduotis yra išauginti savo medį, ir jie turi teisę pasirinkti, kaip formuoti savo kūrinių šakas ir iš kokių šaknų teikti jiems gyvybę. Aš galiu vardinti konkrečias elektroninės muzikos grupes, kurių bendri projektai su sutartinėmis krėtė iki paskutinio stuburo slankstelio, grupes, kurios net neįvardija saves kaip etno ar folk, bet jų muzikoje aiškiai girdisi aukštaitiškos dermės. Mano lankytuose folkloro sambūriuose žmonės, neturintys visiškai jokios klausos, po kelių mėnesių kaip lygūs galėdavo dainuoti tarmiškas dainas su senbuviais. Vis dar esama ilgamečių miškų, kuriuose galima iš naujo atrasti (be palapinės ir ryšio) pirmapradžius protėvių susidūrimus su tikrove, pakuždėjusius mūsų archajines dermes. Todėl galiu pasakyti, kad esu ramus: baltiškasis gaivalas ras, kaip išlikti vienokia ar kitokia forma.
Elektroninėje muzikoje sintetinis tik kūrimo procesas – įskiepių įgaivalinimas, tuo tarpu pats kūrinys, jei viskas prigyja, tampa gyvu, organišku. Kaip jau sakiau, tai – pavojingesnis kūrybos kelias (dėl rizikos sukurti nevykusią simuliaciją), bet tai yra kūrėjo pasirinkimas. „Sovijus“ yra pririštas prie keliautojo legendos ir yra priverstas ją sekti, kitos išeities mes neturime. Jeigu kūrinys reikalauja, galime įterpti kitų kultūrų artefaktų, bet pagrindinis dendritų tiltas, net mums patiems nežinant, vis vien gręšis gyvybinių syvų į baltiškus archetipinius gaivalus.