Karolis VYŠNIAUSKAS | Optimisto gidas po Lietuvos populiariąją muziką
Sovietinės estrados ir „Eurodance“ šokių dienos baigėsi: Lietuvos populiarioji muzika šiandien yra kaip niekada šviežia, įvairi ir atvira pasauliui, kuris dar visai neseniai buvo anapus „geležinės uždangos“.
2015-ųjų vasarą įvyko tai, apie ką ilgai buvo galima tik svajoti: apie Lietuvos atlikėją rašė pasaulio žiniasklaida nuo britų NME, „The Guardian“ ar „The Independent“ iki amerikiečių „Billboard“; jo vardas buvo tarp populiariausių „Twitter“ temų, apie jį kalbėjo tarptautinių muzikos festivalių organizatoriai ir kiti atlikėjai, pradedant kylančiais scenos kolegomis, baigiant „The Chemical Brothers“.
Tačiau perskaičius šiuos straipsnius nesinorėjo spausti „patinka“. O pats atlikėjas mielai užmirštų, kad ši istorija kada nors apskritai įvyko.
To atlikėjo vardas yra „Ten Walls“. Elektroninės muzikos prodiuseris, visame pasaulyje išgarsėjęs hitu „Walking with Elephants“, asmeniniame „Facebook“ profilyje pasidalino klasikinėmis homofobinėmis mintimis: gėjus pavadino „kitos veislės“ žmonėmis ir sulygino homoseksualumą su pedofilija. Nors vėliau atsiprašė, muzikantas nepaneigė, jog šie žodžiai priklauso jam.
Muzikos bendruomenės reakcija buvo bekompromisė: „Ten Walls“ klausytojai pasaulyje ir Lietuvoje, tarp kurių būta daug LGBT ir juos palaikančių žmonių, pasmerkė tokį pareiškimą. Festivaliai atšaukė planuotus Lietuvos prodiuserio koncertus, išankstiniai jo naujo albumo užsakymai buvo anuliuoti, o albumo išleidimo laikas atidėtas nenumatytai datai.
Tai buvo liūdna diena lietuviškai muzikai. „Walking with Elephants“ – graži, bevokalinė elektroninės muzikos kompozicija – buvo pakilusi iki 6-osios vietos Jungtinėje Karalystėje. Pirmas toks pasiekimas bet kokiam Baltijos šalių atlikėjui. „Ten Walls“ veidas papuošė kultinio žurnalo „DJ Mag“ viršelį. Jis koncertavo pasaulio muzikos sostinėse nuo Niujorko iki Londono ir Paryžiaus. Jo „šou“ Ibizoje transliavo BBC. Jokiam kitam Lietuvos atlikėjui nebuvo pavykę prie to net priartėti.
„Ten Walls“ įrodė, kad, net jei užaugai Lietuvoje, daugybę metų sunkiai dirbdamas ir kurdamas geros kokybės muziką gali atverti duris į pasaulinę rinką. Jis buvo pirmoji taip ilgai laukta lietuviška tarptautinė populiariosios muzikos sėkmės istorija. Tačiau šalyje nuo seno įsišaknijusi homofobija, kurios fone užaugo didelė dalis Lietuvos visuomenės, taip pat ir muzikantai. Per kelias dienas „Ten Walls“ karjera buvo sustabdyta. Tai kartu buvo ir kirtis visai lietuviškos muzikos reputacijai: tarptautinėje erdvėje Lietuva „nuskambėjo“ kaip konservatyvi šalis, kurioje net menininkai skirsto žmones pagal tai, ką šie myli.
Tačiau tegu ši istorija neapgauna: Lietuvoje jau užaugo karta muzikantų, kurie yra atviri pasauliui, nebeturi sovietinių laikų baimių ir dėl to pasiekia puikių rezultatų. Niekada anksčiau lietuviška populiarioji muzika nebuvo tokia įvairi, kokybiška ir įdomi klausytojams ne tik savuose namuose.
Pažvelgę į šiuolaikinės lietuviškos muzikos žemėlapį rasime daug džiuginančių vardų, kurie dar tik pradėjo savo muzikinį kelią, bet jau kuria istoriją. Daugelis jų užaugo ir ėmė kurti Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, o vėliau – atvėrus sienas ir tapus Europos Sąjungos nare. Jie nesuvokia, kaip muzikantų kūryba gali būti kontroliuojama, kaip kad tai buvo daroma sovietmečiu. Populiariosios muzikos jie nesieja su estrados dainomis – nebent perdainuoja jas savaip. Jie juokiasi iš po nepriklausomybės atgavimo Europą it maras užklupusios „Eurodance“ muzikos, kuri dar visai neseniai laikyta popmuzikos etalonu. Jie daug keliauja ir leidžia dienas internete. Anglų kalba jiems kaip gimtoji – net jeigu gramatika ir skyryba (taip pat ir dainose) vis dar neretai išlieka lietuviška.
Jie nekuria muzikos Lietuvai – jie kuria muziką pasauliui. Tai yra radikalus pokytis, kuris leidžia muzikantams pasiekti daug žadančių rezultatų.
Nepriklausomybės karta
Pradėkime nuo Vilniaus gėlių vaikų grupės „Garbanotas Bosistas“. Jos nariai, paauglystėje klausę „Led Zeppelin“, dabar patys kuria modernią psichodelinę muziką. Šį pavasarį ją pristatė koncertuose didžiausiame jaunų grupių festivalyje Europoje, Jungtinėje Karalystėje vykstančiame „The Great Escape“. Jie buvo pirmoji ten pasirodžiusi grupė iš Lietuvos. „Garbanoto Bosisto“ sėkmė kartu buvo ir naujas žingsnis vietos muzikos vadybai: duris į šį festivalį grupei atvėrė dvi jaunos kartos vadybininkės iš lietuviškos „Bold Affair“ muzikos agentūros, kuri tapo oficialia šio festivalio partnere.
Pirmoji Lietuvos muzikos interneto sensacija, „YouTube“ peržiūras milijonais skaičiuojanti atlikėja „GJan“ jau susitiko su „Sony“, „Universal“ ir APG atstovais Los Andžele ir Berlyne, o jos daina skamba reklamoje Vokietijoje. Vos pernai mokyklą baigusi mergina muziką lig šiol rašo namuose su draugu, o populiariausios savo dainos vaizdo klipą nufilmavo už 4 eurus. Tiek ir pakanka, kai turi kompiuterį, internetą ir žinai, kaip parašyti gerą dainą bei pasidalinti ja su pasauliu.
Kai kurių Lietuvos muzikos talentų dar neatrado ir patys lietuviai, nes jie kuria svetur. Vienas jų – tarp keliasdešimties tūkstančių Londono lietuvių sužibęs elektroninės muzikos prodiuseris „Embody“. „Kai mokykloje draugai svajojo būti kosmonautais, aš svajojau būti Michaelu Jacksonu“, – sako muzikantas, pase – Karolis Labanauskas. Jis pamažu artėja prie svajonės išsipildymo. Savo vasarišką šokių muziką Karolis kuria bendradarbiaudamas su taip pat kylančiais vokalistais abiejose Atlanto pusėse. Jo dainas jau groja „BBC Radio 1“, bet tikroji Karolio žaidimų aikštelė yra internetas: „SoundCloud“ platformoje jo kūrinių perklausų skaičius viršijo milijoną. Ir tai tik pradžia – „Embody“ vis dar nėra išleidęs debiutinio albumo.
Elektroninės muzikos talentų kiekis Lietuvoje neturėtų stebinti. Žiemą čia jau 17 val. sutemsta, temperatūra neretai pasiekia minus 20 laipsnių, o šaltasis metų laikas kartais užsitęsia ir iki pusmečio. Jauni žmonės, ypač – gyvenantys mažuose miestuose, dienas ir naktis leidžia namuose. Užuot stiklinėmis akimis žiūrėję į nesibaigiantį „Facebook“ naujienų srautą, kai kurie jų pasineria į muziką.
Toks vaikinas yra Ernestas Kaušylas, arba „Brokenchord“. Paauglystę leidęs Utenoje, nedideliame pramoniniame Rytų Lietuvos mieste, jis kūrė muziką ir siuntė savo dainas visiems, kam gali būti įdomu. Vieną dieną jo kūryba pasiekė grupės „Radiohead“ narių ausis. Jie pasidalino jo kūriniu savo tinklalapyje. Padedant BBC radijo didžėjei Mary Anne Hobbs, kuri yra „Brokenchord“ muzikos gerbėja, vaikinas susisiekė su „Radiohead“ atstovais ir sulaukė užsakymo perkurti vieną jų dainą. Rezultatas – „Brokenchord“ remiksas grupės dainai „Give Up The Ghost“ pateko į oficialų „Radiohead“ remiksų albumą, kartu su tokių prodiuserių kaip Jamie XX, „Four Tet“ ar „Caribou“ darbais. Šiuo metu Ernestas studijuoja Olandijoje ir rašo naujas dainas savo debiutiniam albumui.
Link pirmojo albumo artėja ir Prancūzijos elektroninės muzikos scenoje save atradęs lietuvių didžėjus Manfredas. Ilgą laiką jis buvo aktyvus Lietuvos muzikos scenoje, ėjo lietuviško MTV muzikos redaktoriaus pareigas ir priklausė vienai sėkmingiausių šalies elektroninės muzikos komandų „Metal on Metal“. Bet solinė Manfredo karjera jo kelią veda į naujas aukštumas. Jo debiutinis singlas „Pink Industry“ buvo išleistas leidyklos „Les Disques De La Mort“, įkurtos pripažinto Prancūzijos elektroninės muzikos prodiuserio Ivano Smagghe’o. Koncertai Paryžiuje, Londone ar Berlyne Manfredui jau tampa rutina.
Merginos Lietuvos popmuzikoje ilgą laiką tebuvo lėlės, dainuojančios pagal fonogramą ir nešančios pinigus jų vadybininkams. Tai – viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje popmuzika turi tokį blogą įvaizdį: čia nebūta savų Madonnų, Beyonce’ių ar netgi „Spice Girls“. Tačiau ir tam lemta keistis. Monika Liu yra viena daugiausiai žadančių naujosios lietuvių popmuzikos kūrėjų. Kadaise gimtojoje Klaipėdoje repavusi hiphopo grupėje, dabar ji sukaupė patirties studijuodama prestižiniame Berklio muzikos koledže Bostone ir pamažu įsiliedama į Jungtinės Karalystės muzikos rinką.
Dar prieš kelis metus ji dirbo Londono drabužių parduotuvėje tam, kad išgyventų. Dabar Monika pati bendradarbiauja su šio miesto prodiuseriais, dainų autoriais ar dainininkais – tokiais kaip, pavyzdžiui, Emeli Sandé. Debiutinis Monikos EP pavadintas „I AM“, kurį jį pati parašė ir prodiusavo, o kiekvienai dainai dar nupiešė ir po piešinį – pop, kuriuo galima didžiuotis. Toks, kuris perkuria šį žanrą visų pirma pačių Lietuvos klausytojų sąmonėje ir nuplėšia nuo jo prasto skonio etiketę.
Ilgą laiką Lietuvos muzikantai susidurdavo su dainų įrašymo ir prodiusavimo problema. Buvo įprasta, jog grupė gyvai skamba daug geriau nei įrašuose ir tai buvo suprantama. Sovietiniais laikais vakarietiška dainų prodiusavimo ir įrašymo tradicija Lietuvos nepasiekė, o nepriklausomybės kartos muzikantai dažniausiai įrašinėdavo nedidelėse savo pačių įrengtose studijose, neturėdami nei technikos, nei patirties, nei kolegų, kurių galėtų paprašyti patarimo.
Situaciją pakeitė 2013 m. Vilniuje atsidariusi studija „Ymir Audio“. Ją įkūrė į Lietuvą persikėlę Norvegijos muzikantai, taip pat grojantys synthpop grupėje „Rasabasa“. Šioje studijoje gimė didelė dalis techniškai stipriausių pastarųjų metų lietuviškų įrašų. Pirmuosius savo EP čia įsirašė tamsaus indie roko grupė „Deeper Upper“, savo kelią iš koncertų pogrindyje į alternatyvios scenos viršūnę pradėjo scream’o grupė „No Real Pioneers“. Patys „Rasabasa“ kas pusmetį išleidžia po naują dainą, lydimą artistiškų vaizdo klipų, kurtų jaunos režisierių ir operatorių komandos. „Ymir Audio“ tapo daugiau nei tik vieta įsirašyti muziką – tarptautinė studija susiejo muzikantus ir menininkus, kurie dirba nepriklausomai ir vertina save nebe lokaliais, bet globaliais kriterijais.
Netgi LGBT tema Lietuvos muzikoje pamažu pralaužia ledus. Šių metų „Eurovizijos“ konkurse, dėl kurio Lietuva vis dar lengvai pametusi galvą, šalies atstovų pasirodymo metu ant scenos bučiavosi ir vaikinas su mergina, ir dvi merginos, ir du vaikinai – istorinis momentas tiek Lietuvos muzikai, tiek šalies kovai už žmogaus teises. Vienos meilės žinutė atnešė Lietuvos atstovams Vaidui Baumilai ir Monikai Linkytei vietą „Eurovizijos“ finale ir palaikančias tarptautinės žiniasklaidos antraštes.
Tai yra tik keletas ryškių lietuviškos muzikos istorijų. Jas visas vienija tai, kad dar prieš dešimtmetį nė viena jų nebūtų buvusi įsivaizduojama. Dabar tai – nauja, daug žadanti realybė.
Jau ne be dešimtasis dešimtmetis
Lietuvos muzikos praeitis yra nepalanki. Vyresnieji muzikantai prisimena laikus, kai Vakarų muzikos įrašus galėdavai gauti tik nelegaliai, kai instrumentus reikėdavo gamintis patiems, o ilgus plaukus tau galėjo nukirpti tiesiog gatvėje. Vienas įtakingiausių šalies muzikantų Andrius Mamontovas savo grupės karjeros pradžią turėjo atidėti tam, kad atitarnautų sovietinėje armijoje – ir tai anuomet atrodė normalus dalykas. Sovietinės taisyklės buvo negailestingos bet kokios kūrybos kontekste, neišskiriant muzikos, o atgavus nepriklausomybę daugelis talentingų muzikantų pasuko lengvų pinigų keliu. To rezultatas – daug, greitai ir pigiai pagamintos menkavertės popmuzikos.
Tik dabar, prabėgus 25-eriems metams po nepriklausomybės paskelbimo ir daugiau nei dešimtmečiui po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, lietuvių populiarioji muzika iš esmės keičiasi. Tiek metų nepažintas pasaulis kitapus kadaise buvusios „geležinės uždangos“ dabar yra pasiekiamas bet kuriam norinčiam.
Atverti sienas buvo svarbus, tačiau tik pirmasis žingsnis. Antrasis, užtrukęs daug ilgiau, buvo suprasti, kaip už tų sienų elgtis. Lietuvos muzikantams ir jų vadybininkams vis dar trūksta kontaktų ir mokėjimo komunikuoti su reikiamais žmonėmis svetur. Tačiau ir šie ryšiai mezgasi: tam padeda Baltijos regiono muzikos centru tapusi „Talino muzikos savaitė“; į Lietuvą muzikos industrijos žmonių pritraukė ir kelis kartus įvykusi „Vilniaus muzikos savaitė“.
Savo padarė ir anglų kalbos pamokos. Kartą, kurios pirmoji užsienio kalba buvo rusų, pakeitė nuo mažens mokykloje angliškai kalbėti besimokiusieji. Ši kalba prasiskverbė ir į muzikantų dainų žodžius, dėl ko jie neretai sulaukia ir priekaištų.
Anglų kalba kartu yra ir interneto kalba. O šis įrankis tapo nepakeičiamu Lietuvos muzikantams dalijantis muzika, užmezgant kontaktus, bendraujant su tais, kurie jų muzikai neabejingi. Lietuvoje interneto greitis ir interneto paplitimas – vieni didžiausių Europoje. Daugelis jaunų žmonių dienas leidžia nosis įbedę į kompiuterio, telefono ar planšetės ekraną. Daug šansų, kad jie ten klausosi muzikos. „Spotify“ ir „Deezer“ tapo kiekvieno save gerbiančio muzikos klausytojo gyvenimo dalimi, o patiems muzikantams nebereikia aiškinti, kas yra ne tik šios platformos, bet ir tokie internetiniai muzikos tinklai kaip „Bandcamp“ ar „SoundCloud“ – jų muzika ten jau yra sudėta.
Lietuvos muzikantams atstovaujanti šalies gretutinių teisių asociacija AGATA žengė dar vienu žingsniu toliau ir sukūrė visiškai naują vien lietuviškos muzikos skaitmeninę platformą „Pakartot.lt“. Ten sudėti praktiškai visi lietuvių muzikos įrašai nuo senųjų kompozitorių darbų iki šių dienų albumų. Viskas – visiškai nemokamai, nebent patys kūrėjai neleido savo darbams ten atsirasti.
Muzikos cirkuliacija vyksta ne tik iš Lietuvos į pasaulį, bet ir atvirkščiai. Lietuvoje šiuo metu rengiami tokie užsienio atlikėjų koncertai, apie kuriuos anksčiau nedrįsdavai nė svajoti. Lady Gaga, Lana Del Rey, Edas Sheeranas – visi jie per pastaruosius porą metų pirmą kartą koncertavo Lietuvoje ir sutraukė pilnas arenas. Anksčiau tokių šviežių muzikos vardų čia negalėdavai sulaukti: turėjo praeiti bent keli dešimtmečiai po jų karjeros piko. Dabar tokie koncertai tampa savaime suprantamu dalyku.
Atsirado vietos ir taip reikalingiems mažesniems koncertams: apleistame Vilniaus fabrike atsidaręs muzikos klubas „Loftas“ pradėjo kviesti tuos atlikėjus, kurie nesurinktų arenos, bet yra per daug populiarūs nedideliam klubui. Nicolas Jaaras, „Moderat“, „Kelis“, „Editors“, Zebra Katz – visi jie lipo ant „Lofto“ scenos.
Kartais koncertai tampa daugiau nei tik vieno vakaro pramoga – jie tampa politiniu pareiškimu. Lietuva yra užuovėja kaimyninės Baltarusijos grupėms, dalis kurių dėl kritikos šalies režimui neturi teisės ten groti. Tad jos važiuoja koncertuoti į Lietuvą, o iš paskos – ir gerbėjai. Paskutiniajame grupės „Lyapis Trubetskoy“ koncerte „Lofte“ galėjai jaustis it Minske, jei ten vieną dieną kiltų perversmas. Koncertą stebėjo keli tūkstančiai Baltarusijos muzikos fanų, į viršų kilo šios šalies vėliavos ir skambėjo revoliuciniai šūkai – tokie, kurie vos už kelių šimtų kilometrų būtų nutildyti.
Užsienio atlikėjų pavyzdys turi įtakos ir lietuvių muzikantams bei jų fanams. Tai ypač jaučiama hiphopo kultūroje. Vien per 2014-uosius Vilniuje pasirodė amerikiečių reperiai Xzibit, „Cypress Hill“ narys B-Real, duetas „Onyx“. Dar prieš dešimtmetį išgirsti gyvą amerikietišką hiphopą Lietuvoje buvo kažkas fantastiško – dabar publika prie to jau pripranta.
Kartu kyla ir lietuviško hiphopo banga, kurios autoriams ši muzika – būdas išsakyti tai, kaip jaučiasi jaunas žmogus dabartiniame po ekonominės krizės vis dar neatsigavusiame, lengvų atsakymų nesiūlančiame pasaulyje. Lilas, „Tie Geresni“ ar MC Mesijus lietuviškai repuoja apie lietuvišką realybę ir kartais surenka kelis milijonus peržiūrų „YouTube“. Nors vis dar likęs alternatyvios scenos dalimi, lietuviškas hiphopas netgi turi savo atskirus apdovanojimus ir išgyvena didžiausią populiarumo bangą nuo pat šios muzikos radimosi Lietuvoje.
Istorija tik prasideda
Žinoma, viskas reliatyvu. Lietuvos muzikoje vis dar apstu dalykų, kuriuos būtina gerinti. Jaunos grupės vis dar išyra per greitai, pasak pačių muzikantų – dėl to, kad nepavyksta užsitikrinti finansinio pagrindo. Lietuvos muzikos industrija kol kas kupina skylių, kurios dar turi būti užlopytos, idant muzikantai neliktų tuščiomis kišenėmis. Šiame versle vis dar esama per daug žmonių, norinčių greitų pinigų ir turinčių per mažai noro į muziką investuoti. Lietuviškos muzikos estetika pasikeitė greičiau negu jos verslo modelis.
Šiuo metu lietuviška muzika išgyvena įdomų dualumą: vieną dieną toje pačioje koncertų salėje Vilniuje matai dešimtį tūkstančių jaunų žmonių, dainuojančių kartu su britų paauglių dievuku Edu Sheeranu, ir štai po dviejų savaičių toje pat arenoje jau koncertuoja rusų muzikos žvaigždžių desantas su Filipu Kirkorovu priešakyje. Muzika, kuri dažnai atliekama pagal fonogramą, kupina kičo elementų ir absoliučiai priešinga tam, kur link daugelis naujųjų vietos muzikos kūrėjų nori eiti, Lietuvoje vis dar yra populiari, nes yra palaikoma vyresnės kartos klausytojų.
Pagrindinis iššūkis šiandienos lietuvių populiariajai muzikai – ji nebėra žmonėms tokia įdomi kaip kadaise, kai nebūta tiek daug kitų pramogų, kai grupės turėdavo fanų klubus, kai kiekvienas reikšmingesnis naujas muzikos albumas tapdavo įvykiu, o gerbėjai dainų žodžius mokėdavo mintinai. Dabar muzika yra tapusi viena iš daugelio pramogų: greitai suvartojama ir taip pat greitai užmirštama. Populiarioji muzika pamažu praranda savo esmę – ji tampa nebe tokia populiari. Tai yra problema, su kuria susiduria pasaulinė muzikos industrija, ir Lietuva nėra išimtis.
Tačiau ne veltui šį tekstą rašo optimistas. Toks, kuriam aišku, kad lietuviška muzika jau pasirinko kryptį: eiti į pasaulį, o ne užsidaryti savo kieme. Tai, kas daugelyje Vakarų šalių muzikos scenų jau yra įvykę, Lietuvoje prasideda tik dabar. Būti muzikantu Lietuvoje dabar reiškia kurti istoriją. Ir tik laiko klausimas, kada čia užgimusi muzika vėl atsidurs naujienų tinklalapių antraštėse. Šįkart, tikėkimės, tokiose, kurias perskaičius norėsis spausti „patinka“.
STILIAI IR SCENOS | Lietuvos muzikos link Nr. 18