PROJEKTAS. Vykintas Baltakas Dubajuje: statybų triukšmas ir emigrantų kultūra

Ensemble Modern ir Siemens Arts Program, bendradarbiaudami su Goethe’s institutu, parengė ambicingą, atraktyvų ir egzotišką tarptautinį projektą into..., kurio pagrindinis objektas – didmiestis ir jo muzikinis įvaizdis. Projekte dalyvauja šešiolika kompozitorių ir keturi nevakarietiškos kultūros megapoliai: Stambulas (Turkija), Dubajus (Jungtiniai Arabų Emyratai), Johanesburgas (Pietų Afrikos Respublika) ir Perlo upės delta (Kinija). Kiekviename iš šių didmiesčių nuo 2008 m. vasario iki 2009 m. gegužės visą mėnesį gyvens po ketvertą kompozitorių, kurie „Ensemble Modern“ užsakymu kurs muzikinius miestų atspindžius. Kūrinių premjeros bus atliktos 2008 m. rudenį – 2010 m. vasarą Frankfurte, Berlyne, Esene bei kituose Vokietijos miestuose ir minėtuose didmiesčiuose. „into...“ projekto aprašyme skleidžiasi tokios rengėjų intencijos:

„Nuo 2006 metų daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose – jau vien dėl šio fakto miestas atsiduria visuomenės ir mokslininkų dėmesio centre. Miestų viliojami žmonės nuo seno keliasi į juos – ar tikėdamiesi išsipildysiančių ilgesingų troškimų, asmeninės laimės, ar siekdami sėkmės ūkiniame, visuomeniniame gyvenime. Drauge miestas patiria nuolatinę vidinę kaitą. Nėra dienos, kad jis būtų toks, koks buvo anksčiau, tačiau, kita vertus, jis vis dėlto išsaugo savo branduolį. Bet kas gi yra miesto esmė? Kas lemia jo „esenciją“, slypinčią anapus žinomų asociacijų ir konotacijų, anapus išorės ar geografinės padėties?“

nuotrauka: Astrid Ackermann

Šiame eksperimente dalyvauja šešiolika kompozitorių iš viso pasaulio: anglai ir vokiečiai, kanadietis ir rusas, italė ir korėjietė, vengras ir norvegas. Tarp jų ir lietuvis Vykintas Baltakas, jau ne vieneri metai gyvenantis tarp Vokietijos ir Belgijos, o neseniai sugrįžęs ir iš savo pirmosios viešnagės Dubajuje. „Į...“ („into...“) Dubajų kartu su Vykintu Baltaku keliavo kompozitoriai Markus Hechtle, Márton Illés ir Jörg Widmann, o į kitus didmiesčius – Mark Andre, Beat Furrer, Samir Odeh-Tamimi ir Vladimir Tarnopolski (Stambulas); Luke Bedford, Jörg Birkenkötter, Lars Petter Hagen ir Lucia Ronchetti (Johanesburgas); taip pat Unsuk Chin, Heiner Goebbels, Benedict Mason ir Johannes Schöllhorn (Perlo upės delta).

„Dubajus šiuo metu kaip nė vienas kitas miestas yra atviras darbo jėgos migracijai iš viso pasaulio. Daugiau nei 85 procentai jo gyventojų – svetimšaliai darbuotojai iš Azijos, Amerikos ir Europos. Kadaise buvęs maža žvejų ir perlų narų gyvenvietė, Dubajus tapo perspektyviu ir sparčiai besivystančiu metropoliu. Stulbinamai įspūdingi statybos projektai, pasiūla vartotojams ir kultūros mėgėjams byloja apie prabangą ir pramogas, o kartu apie lankstumą ir didžiulę gebą keistis.“

Taip toliau rašoma projekto anotacijoje, kuriai antrina ir kompozitorius Vykintas Baltakas, apstulbintas Dubajaus plėtros sparta ir visuomenės gyvenimo dinamika. „Iki 1990-ųjų Dubajus buvo tik takeliai smėlyje, o atsidūręs ten šiandien jautiesi tarsi būtum nuskridęs į mėnulį“, – apie metropolį pasakoja kompozitorius, jį vadindamas vartotojiško kapitalizmo, socialinių konfliktų, supermodernios architektūros ir multikultūrinės visuomenės miestu. „Valgydamas indišką patiekalą, klausaisi Mozarto „Don Giovanni“ arabų kalba ir stebi amerikietišką architektūrą pranokstančius dangoraižius“, – prisimena Vykintas Baltakas. Ir pasakoja toliau: „Dubajuje sugyvena 3 visuomenės sluoksniai: vietiniai arabai, vakariečiai ekspertai (įmonių vadovai, verslininkai, teisininkai, architektai, menininkai etc.) ir nemažas darbininkų emigrantų sluoksnis (indai, pakistaniečiai, kirgizai, malaiziečiai etc.). Taigi miestą valdo 7 procentai arabų, o likusieji kaip tik ir kuria Dubajaus kultūrą, nebūdami jos dalimi“.

Kompozitorių viešnagės metu, bendradarbiaujant su vietiniais Goethe’s instituto padaliniais, vyksta apsilankymų ir tyrinėjimų programa, individualiai suderinta su kompozitorių interesais. Visiems kompozitoriams suteikiamos prieigos prie pageidaujamų veiksmo vietų, o galimi sąlyčio taškai yra vaizduojamasis menas, naujoji ir tradicinė muzika, sociologija, architektūra, urbanistika, migracija, gamtos mokslai, vaidybos ir šokio menas bei daugybė kitų dalykų. Vykintas Baltakas pasakoja, kad iš tiesų vyko labai daug įvairių susitikimų (2–3 per dieną). Tarp jų: pokalbis su vokiečių impresarijumi Michaeliu Schindhelmu, buvusiu Berlyno operos fondo direktoriumi, kuris šeicho kvietimu dirba prie naujai statomo operos teatro Dubajuje; susitikimas su vokiečių istorike Frauke Heard-Bey, kuri jau 40 metų gyvena šiame mieste; viešnagė Dubajaus kultūros konsulate, kuriam vadovaujant rengiama arabų šokio enciklopedija; taip pat susitikimai su paprastais Dubajuje gyvenančiais žmonėmis, pavyzdžiui, su Dubajaus oro uoste dirbančia emigrante iš Malaizijos. Antrosios viešnagės metu rugsėjo mėnesį kompozitorius tęs savo susitikimų programą ir ves porą meistriškumo klasių. Kalbėdamas apie Dubajaus sonosferą ir muzikinę aplinką, Vykintas Baltakas visų pirma atkreipia dėmesį, kad čia yra didžiausias kranų skaičius pasaulyje, todėl ir garsinė aplinka labai specifinė, ją taip pat smarkiai veikia etninės emigrantų tradicijos. Antra vertus, Dubajuje beveik nėra barų kultūros ir muzikos, nes alkoholio vartojimas musulmoniškoje valstybėje oficialiai uždraustas. Negana to, arabiškuose kraštuose muzika ne itin vertinama; aukščiausia meno rūšis čia – poezija. Vis dėlto šiandien čia jau statomi ne tik vienas už kitą didesni prekybos centrai, bet ir viešos koncertų erdvės, operos teatrai, nors kol kas neaišku kokia publika juose lankysis. „into...“ projektui kiekvienas kompozitorius turėtų sukurti apie 20 minučių trukmės kūrinį. Nors konkreti kūrinio vizija dar tik formuojasi, Vykintas Baltakas sako, kad tai nebus „Afrikietiškų eskizų“ (lietuvių muzikos klasika tapęs Juliaus Juzeliūno kūrinys, pagrįstas afrikiečių ir lietuvių folkloro motyvais – red. past.) tipo kūrinys. „Svarbiausi čia yra miesto įspūdžiai, jų poveikis, įsiklausimas į miestą. Vieniems kompozitoriams įdomus architektūrinis aspektas, kitiems – vietinė įtaka. Manyčiau, kad Dubajus yra multikultūrinis, supermodernus, elektroninis didmiestis, ir ieškoti čia senos arabiškos tradicijos net nepradėsiu. Šiame kontekste egzistuojanti arabiška kultūra yra šiek tiek iškreipta. Tačiau tai – nemažiau įdomu.“

Tarp kitų artimiausių Vykinto Baltako darbų – profesoriavimas tarptautiniuose Darmštato naujosios muzikos kursuose liepos mėnesį. Pasak kompozitoriaus, nors juose nebedalyvauja Stockhausenas, Boulezas, Nono, Berio ir kitos avangardo garsenybės, kursai vis dėl to išlieka pagrindine ir pačia didžiausia kūrybine muzikos laboratorija pasaulyje. Kursų metu taip pat skambės trys Vykinto Baltako kompozicijos: Štutgarto Radijo simfoninis orkestras (SWR) atliks „Poussla“, „Neue Vocalsolisten Stuttgart” – „Instruktion zur Durchführung einer alten Liebesbeschwörung, die Ihre/Ihren Geliebte(n) auf einmal und für immer an Sie binden wird“, o pianistas Bernhard Wambach paskambins „(how does the silver cloud s)ou(nd?)“.

Lietuvos muzikos link Nr. 16