RENGINIAI. Lietuvių muzika „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje“

Birželio 5-9 dienomis Paryžiuje įvyko 54-oji Tarptautinė kompozitorių tribūna (International Rostrum of Composers). Tarptautinį šiuolaikinės muzikos radijo įrašų forumą, kurio tikslas propaguoti nacionalinę muziką, atkreipti šiuolaikinės muzikos specialistų dėmesį į mažiau žinomus kompozitorius, rengia Tarptautinė muzikos taryba (International Music Council) su Prancūzijos radijo ir UNESCO pagalba. Kasmet radijo stotims atstovaujantys delegatai susirinkę keturias dienas nuo ryto iki vakaro dalyvauja įrašų perklausose ir vėliau balsuoja už patikusius kūrinius. Kiekvienai šaliai pristatyti savo muziką skiriama iki 35 minučių.

Ugnė Giedraitytė

Šįmet forume iš viso skambėjo 64 kūriniai, dalyvavo 33 radijo stotys iš 4 kontinentų. Jau ketvirtus metus Lietuvą šiame radijo įrašų konkurse lydi sėkmė. 2004 m. viena iš forumo lyderių tapo Onutės Narbutaitės Melodija Alyvų sode simfoniniam orkestrui, o tarp jaunųjų kompozitorių – Mariaus Baranausko taip pat simfoninis opusas Kalbėjimas. 2005 m. į lyderius tiek bendroje, tiek jaunųjų kompozitorių kategorijoje sėkmingai iškilo Ramintos Šerkšnytės Sūkurys smuikui solo ir dideliam ansambliui. Pernai vėlgi tarp trijų geriausių jaunųjų kompozitorių kūrinių pateko Vytauto V. Jurgučio Terra tecta violončelei ir fonogramai. Na, o šįmet pergalę švenčia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė Ugnė Giedraitytė, kurios kompozicija Panneau klarnetui ir styginiams jaunųjų kompozitorių kategorijoje tapo antra. Ir Jurgutis, ir Šerkšnytė, ir Giedraitytė, ir prieš porą metų „Rostrume“ nugalėjęs latvis Martinis Vilumas yra Osvaldo Balakausko mokiniai. Regis, lietuviška kompozicinė mokykla įgyja neabejotiną pripažinimą.

Nors Lietuvos radijas šiame forume dalyvauja nuo 1996 metų, tačiau prireikė nemažai laiko, kol kitų kraštų delegatai atkreipė dėmesį į lietuvišką muziką. Viena vertus, susiduriame su lietuviškos ir baltiškos muzikos įvaizdžiais, kurie anaiptol nėra tapatūs. Daugeliui lietuvių muziką menkai pažįstantiems ar iš viso negirdėjusiems delegatams Lietuva neatsiejama nuo savo šiaurinių kaimynių Latvijos ir Estijos. O tie kraštai kaip žinia naujosios muzikos žemėlapiuose pažymėti Peterio Vaskso, Arvo Pärto, Erkki-Sven Tüüro ženklais. Deja, nė vienas žymesnių lietuvių kompozitorių nespėjo įšokti į paskutinį disidentų traukinio vagoną, kuris būtų „ištempęs“ lietuvių muziką į erdvesnius politinius peronus ir uždėjęs kurį nors – tarkime, Broniaus Kutavičiaus ar Osvaldo Balakausko – stiliaus ženklą prasiplėtusios Europos muzikos žemėlapyje. Esu tikra, ir dabar dar smagiai riedėtume sulipę į tą vagoną, kaip kad sėkmingai dunksi estiškojo traukinio „a la Pärt“ ratai. Tai kas, kad į estų naujosios muzikos lyderes išsiveržusios Helena‘os Tulve‘s muzika labiau atliepia prancūzų spektrinės muzikos tradiciją nei piartiškąjį „tintinabuli“, inercijos dėsnis vis teik puikiai suveikia. Nors politikoje Baltijos šalys suvokiamas kaip ekonominis-politinis-kultūrinis regionas, lietuvių muzika sėkmingiau sietųsi su lenkiškomis tradicijomis. 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuomet ne vienas lietuvių kompozitorius lankėsi „Varšuvos rudenyse“, mūsų krašto muzikos panorama gerokai pakito, veikiama tiek bendrų festivalio nuotaikų, tiek konkrečių lenkų kompozitorių – Witoldo Lutosławskio ir Krzysztofo Pendereckio – kūrybos. Tačiau Žečpospolitos faktorius “Rostrume” neveiksnus. Lenkų naujosios muzikos garvežys seniai nurūko ambicingai lenktyniaudamas su ramiai ir saugiai (kad nepasakius, tingiai) riedančiais vokiečių ar prancūzų traukiniais.

Suprantama, šito konteksto nežinantiems „Rostrumo“ delegatams klausantis vienos iš Baltijos „sesių“ – Lietuvos – muzikos, iškildavo tapatumo klausimas. Ką jie girdėjo, ir ko galėjo tikėtis iš lietuviškos muzikos prieš gerą dešimtmetį? Tuomet „Rostrume“ triumfavo itin meistriškai sukomponuoti, “gerai padaryti” kūriniai, energinga, kinetinė muzika, dažnai akivaizdžiai atstovaujanti kokiai nors ryškiai avangardo ar post-avangardo mokyklai. Ir tai suprantama – forumas dažniausiais vyksta Paryžiuje, IRCAM’o , kurio eksperimentinės muzikos studijose tobulinosi nemaža dalis “Rostrume” pristatomų kūrinių autorių, pašonėje. Lietuviški kūriniai su jiems būdingu prigimtiniu lyriškumu, dažnai melancholišku ar rezignaciniu atspalviu neatlaikydavo tokio aukšto technologinio pilotažo ir likdavo patyrusių radijo delegatų interesų užribyje. Nenorėčiau, kad skaitytojui pirštųsi išvada, kad lietuvių kompozitoriai buvo mažaraščiai ir atsilikę nuo naujausių muzikos madų. Tiesa ta, kad sovietmečio izoliacija sukūrė kitonišką kultūros kontekstą, ir lietuvių, kaip ir daugelio kitų Rytų Europos kraštų, kompozitoriai jautė ir kūrė kiek kitaip nei jų kolegos Paryžiuje ar Štutgarte, tad “Rostrumo” delegatams lietuvių muzika vis dar atrodė šiek tiek „šostakoviška“ arba vis dar neperserganti senstelėjusiu minimalizmu, arba perdėm virkaujanti, arba tiesiog neįprasta. Žodžiu, “Rostrumo” senbuviai rezervuotai vertino forumo naujokių šalių muziką.

Tačiau per tą dešimtmetį pakito ir lietuvių muzikos panorama, ir „Rostrumo“ vertybės. Užaugo nauja kompozitorių karta, lygia greta su savo bendraamžiais kituose kraštuose dalyvaujanti tuose pačiuose meistriškumo kursuose, forumuose. Jie savo kūrybą suvokia tarptautiniame kontekste ir mažai sieja su tautiniu. Tačiau lietuviškas pėdsakas vis tiek paženklina jų partitūras – tai grynai muzikinis, susijęs su mokykla ir tradicija, tai bendresnis, kultūrinis, sietinas su tautinio charakterio archetipais. Tai, manyčiau ir buvo Jurgučio, Šerkšnytės, Baranausko ir Giedraitytės kūrinių sėkmės laidas – šiuolaikiškas kontekstas ir truputis tautinio prieskonio. Ne be talento, žinoma.

Kita vertus, „Rostrume“ per dešimtmetį irgi pūstelėjo kitokių vertybinių vėjų. Tai susiję su platesniu kultūriniu-politiniu klimatu. Karai Jugoslavijoje, Irake, Rugsėjo 11-osios išpuolis, globalizacija ir dar daugelis mūsų laiko problemų krečia pasaulį, žadina naujas „išsigelbėjimo“ idėjas ir kreipia humanistinę ir kūrybinę mintį idealistiškesnių dalykų link. Tai liudija ir pakitusios vertybės muzikoje, kurias atspindi „Rostrumo“ rezultatai. 1999 m. Onutės Narbutaitės Sinfonia col triangolo nesulaukė delegatų susidomėjimo, o panašios stilistikos meditatyvi, elegiška jos Melodija Alyvų sode 2004 m. pagal balus užėmė antrąją vietą. Arba porą metų iš eilės į lyderius išsiveržę poetiški latvių choriniai opusai. Prieš 10 metų chorinė muzika „Rostrume“ būtų nuskambėjusi kaip visiškas anachronizmas. Galbūt jau galime prakalbti ir apie Rytų Europos muzikos įtaką Rostrumui kaip apie gaivališkesnį, ne tokį struktūruotą, technologizuotą ir todėl gaivesnį meninį gurkšnį?

Paradoksalu, tačiau gilias muzikos tradicijas ir didžiulę nacionalinės muzikos įvairovę turinčios kai kurios Vakarų šalys kartais pristato užsienio kompozitorių kūrinius. Nors „Rostrumo“ idėja – propaguoti nacionalinę muziką, ieškoti naujų talentų, keistis informacija ir įrašais, tačiau varžybų akcentas pastaraisiais metais akivaizdžiai sureikšmintas. Tad kas svarbiau: suteikti galimybę savo šalies kūrėjams, ar žvalgytis potencialių nugalėtojų bet kur? Kol mažosios šalys ieško ryškesnių kūrinių iš keliolikos ar keliasdešimt savo krašto kompozitorių naujausios kūrybos, austrai ir prancūzai dairosi laureatų tolyn, apeidami tūkstančius savo kraštų kompozitorių. Norėtųsi tikėti, kad ateityje „Rostrumas“ nevirs ne muzikos forumu, o radijo stočių varžybomis, kur neišvengiamai laimi didesnis ir turtingesnis.

Lietuvos muzikos link Nr. 15