Naujosios Ryčio Mažulio kūrybos refleksijos: Huddersfieldas, Lježas, Visbis
|
|
Mikrointervalinių kanonų autorius, radikaliausias lietuvių minimalistas Rytis Mažulis jau antrus metus iš eilės pristatomas Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalyje (Jungtinė Karalystė). Šįkart, lapkričio 18 dieną, eksperimentinės muzikos ansamblis Apartment House rengia koncertą “Bridging the Borders – Two Lithuanians”, instrumentinė kompozitoriaus kūryba skambės kartu su Fluxus ideologo Jurgio Mačiūno darbais. Apie savo intencijas suporuoti šiuos du lietuvių menininkus, ansamblio įkūrėjas bei vadovas violončelininkas Antonas Lukoszevieze festivalio buklete rašo:
Laužomi instrumentai, antifilmas, chaotiški fortepijonai, Fluxus ir anarchistiški kanonai. “Apartment House” pristato du radikalius lietuvių kompozitorius/menininkus Rytį Mažulį ir Jurgį Mačiūną. Mačiūnas, 60-ųjų meno revoliucijos Fluxus vyriausias žynys, ir Mažulis, labai savitas kompozitorius “superminimalistas”, apsėstas kanonų, tiksliau, radikalių jo versijų, balansuojančių ant roko muzikos ribos. Jurgis Mačiūnas, be kita ko, buvo ir puikus diagramų, žyminčių painią XX amžiaus avangardinio meno istoriją, braižytojas. Tai man primena prancūzų rašytoją Raymond’ą Rousselį, kuris, norėdamas pakeisti savo knygų pasakojimo kryptį, bandė naudoti fonetiškai vienodus, tačiau skirtingos reikšmės žodžius. Taip pat ir George’o Pereco enciklopedinius traktatus – tikrus labirintiško gyvenimo namus. Pagaliau prisimenu ir lietuvišką savo šeimos genealoginį medį – didžiulį tinklą, aprėpianti visą Žemės rutulį ir siekiantį 1840-uosius metus. Šis didžiulis, tarpusavyje susijęs ir absurdiškas šiuolaikinis gyvenimas taip pat yra šios programos sudarytojo sapnas. Pažvelkime į šiuos du lietuvius menininkus, Mažulį ir Mačiūną: jie priklauso skirtingoms kartoms, jų apskritai niekas nesieja, išskyrus tautybę ir pavardžių panašumą. Tačiau jų kūryboje randame begalę sąsajų. Muzikos instrumentams čia yra grasinama, garso suirimo ir tragiškos dekonstrukcijos situacijose jie yra netgi laužomi. Atlikėjai čia yra beveik mechaniški ir paneigiami įprasti jų muzikiniai vaidmenys. Muzikiniai instrumentai yra prievartaujami, netgi suardomi garso suirimo ir tragiško sunaikinimo situacijose. Atlikėjų vaidmuo sumažinamas iki beveik mechaniškos būsenos. Filmai ir muzika virsta skaičiais, fragmentais, elementariais dalykais ir banalybe. Kuriamos vienodumo ir funkcinio nuobodulio sistemos, praturtinamos kartojimu ad absurdam. Beprotiškai veržlūs arba skaidraus ir subtilaus grožio pilni muzikiniai kanonai. […]
Koncerte skambės Ryčio Mažulio Sans pause (2001) styginių kvartetui, Canon mensurabilis (2000) sekstetui, Musica falsa (2006) violončelei ir fonogramai bei keletas opusų mechaniniam klavyrui – kūriniai, išskyrus naujausiąjį Musica falsa, išleisti belgų šiuolaikinės muzikos leidyklos Megadisc Classics kompaktinių plokštelių trilogijoje, kurioje įrašyta beveik visa Mažulio muzika.
Tuo tarpu lapkričio 24 d. Lježe, festivalyje “Images Sonores”, Arne Deforce atliks naują mikrotoninę / mikroritminę kompoziciją Schisma violončelei ir elektronikai, kurios idėją Rytis Mažulis įgyvendino Lježo Muzikos tyrinėjimų centre (CRFMW) kartu su elektronikos specialistu Jean-Marcu Sullonu. Šiame kūrinyje autorius toliau plėtoja pustonio dalijimo į mikrotonus praktiką (gr. schisma – skilimas, padalinimas), europietiškajai klausai įprastą intervalinį vienetą šįkart dalindamas į 24-49 lygias dalis bei panašią procedūrą taikydamas laiko verčių skaidymui. Gyvai atliekamas violončelės solo multiplikuojamas išgaunant keturiolika virtualių jo variantų, kurių kiekvienam taikomi skirtingi pustonio bei minutės dalijimai tarsi savotiški skirtingo jautrumo mikroskopų filtrai. Kartu skambantys violončelės linijos atspindžiai, tarpusavyje besiskirdami subtiliais intonaciniais bei ritminiais niuansais, migruoja po erdvę, įtraukdami į lėtai kintančią bei beveik pusvalandį trunkančią kontempliaciją, kuri priartėja prie lig šiol radikaliausios Ryčio Mažulio partitūros – ajapajapam (2002) dvylikai balsų, styginių kvartetui bei fonogramai standartų.
Kitoje rezidencijoje – Visbio kompozitorių centre 2006-aisiais sukurtą kompoziciją vargonams Dainius Sverdiolas atliks gruodžio mėnesį Visbyje. Meditatyvus kūrinys parašytas veidrodinio kanono forma, kompoziciją grindžiant dviejų 10 sekundžių trukmės klasterių trumpėjimo priešprieša: pirmasis klasteris trumpėja nuo pradžios, antrasis nuo pabaigos, kūrinio eigoje transformuojant vienintelį – trukmės – parametrą. Neperregimų tekstūrų bei nepertraukiamų judėjimų autoriaus kūrinyje šįkart nemažai tylos, atsirandančios tarp dylančių sąskambių ir priešpastatomos garsui. “Garsas – tyla. Esame – nesame,” – apibūdina kūrinio koncepciją Rytis Mažulis. Jau parašius kūrinį jam prigijo biblinės kilmės pavadinimas Canon sumus (Kanonas esame), suteikiantis skaidrios struktūros kūriniui sakralumo atspalvį: “Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.” (Rom 14, 8).
© Justė Janulytė
Lietuvos muzikos link Nr. 15