Ramintos Šerkšnytės „Saulėlydžio ir aušros giesmės“: nuo dramos prie meditacijos

Naujoji Ramintos Šerkšnytės oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui pagal Rabindranatho Tagorės tekstus, rašoma Vilniaus festivalio užsakymu (jos premjera numatoma birželio 22 d. Nacionalinės filharmonijos salėje), atrodo, bus dar viena staigmena jaunosios kompozitorės kūrybą jau senokai pastebėjusiai, jos stiliaus raidą sekančiai publikai.

nuotrauka: Modestas Ežerskis

Oratorija, beje, tebus gan sąlygiškas naujosios Šerkšnytės kompozicijos žanrinis apibūdinimas. Kompozitorė prisipažįsta, kad pats terminas „oratorija“ jai kelia tam tikrą alergiją – asocijuojasi su perdėta ekspresija ar momumentalumu, dramatišku, masyviu orkestrų ir chorų skambesiu... Šerkšnytė: „Vakarietiškoje tradicijoje net ir instrumentinė muzika dažnai būdavo tarsi įpareigota pasakoti kokias nors istorijas – o savo naujojoje oratorijoje (nors tarsi pats žanras įpareigoja tam tikram naratyvui) aš nebenoriu nieko „pasakoti“. Man svarbiau perteikti Tagorės tekstų sužadinamas atmosferas, pojūčius, būsenas – o ne konkrečius siužetus. Be to, man įdomu, galbūt sekant rytietiškąja tradicija, sukurti muziką, tinkamą konkrečiam paros metui – vakarui, nakčiai, rytui...“

Tarsi atliepiant klasikinių indų ragų struktūrinius principus, pirmoji oratorijos dalis – „Vakaras“ atitiktų įžanginę improvizacinę padalą bei pagrindinių temų ekspoziciją, antroji – „Naktis“ būtų tolesnis temų plėtojimas, trečioji – „Rytas“ – ekstaziška greitesnio tempo kulminacija. Iš indiškosios tradicijos į šią muziką veikiausiai bus patekę ir dažni, kone nuolatiniai burdoniniai tonai, pakaitomis tęsiami įvairių orkestro instrumentų. Pasak kompozitorės, rytietiškoji tema nuo pastarojo dešimtmečio pradžios jai tampa vis artimesnė. Ryškus to pavyzdys – 2002 m. parašyta Rytų elegija styginių kvartetui, nustebinusi netikėtu stiliaus lūžiu. Iki tol kompozitorės kūryboje dominavusią sodrią neoromantišką muzikos kalbą, kuria būdavo perteikiamos įvairių psichologinių būsenų dramos bei kuriami spalvingi muzikiniai peizažai, pakeitė komplikuota (tačiau emociškai, ko gera, dar paveikesnė) muzikinė raiška: šioje partitūroje apstu aleatorinių momentų, naujųjų griežimo technikų, mikrotoninių motyvų pynių bei klasterių, kuriuos keičia įtampos pritvinkusios pauzės.

Galbūt naujojoje kompozicijoje galėtume laukti tam tikros „neoromantiškojo“ ir „avangardiškojo“ kūrybos laikotarpių sintezės? Kompozitorė leidžia suprasti, jog kai kurie muzikos organizavimo principai, atrasti ir išplėtoti „Rytų elegijoje“ bei vėlesniuose kūriniuose, gal bus pritaikyti viduriniojoje „Giesmių“ dalyje – „Naktis“, kur jie pravers tamsos, paslapties atmosferai sukurti. Tačiau visa kompozicija apskritai – bus dar kitokia Šerkšnytė negu galėtume tikėtis iš ankstesniųjų jos stiliaus periodų bei pokyčių. Paradoksalu, kad neretai savo kameriniuose kūriniuose (Sūkurys smuikui solo ir dideliam ansambliui, 2004; Migdolų žydėjimas devyniems instrumentams, 2006) ansamblį kompozitorė priversdavo skambėti kaip ištisą orkestrą. Čia atvirkščiai: disponuodama simfoniniu orkestru, choru, solistais, ji sieks kameriško, perregimo skambesio – nors ir neatsisakydama savųjų faktūrinių, kontrapunktinių, tembrinių įmantrybių. Raminta Šerkšnytė taip pat prisipažįsta visoje ankstesnėje kūryboje niekaip negalėjusi išvengti dramatiškų nuotaikų, „subjektyvių“ emocinių proveržių, net ir kurdama tokias sąlygiškai „objektyvias“, gamtos didybę kontempliuojančias muzikines drobes kaip „Kalnai migloje“ simfoniniam orkestrui (2005). O štai naujoji oratorija turėtų būti visai kitokia – dramą pakeis meditacija: kompozitorei dabar įdomiau ne žmogaus išgyvenamos nuojautų, aistrų bei nusivylimų kolizijos, o tai, kas virš žmogaus ir stipriau už jį. Tą pusvalandį klausytojai bus pakviesti pasinerti į atpalaiduojantį garsų ritualą, patirti šiuolaikinės kūrybos ne taip jau dažnai teikiamą klausymo malonumą, pamiršus kasdienybę pabūti pakylėtos muzikos ir poezijos sferose.

Iki šiol gautomis premijomis ir kitokiais nuopelnais jaunoji kompozitorė Raminta Šerkšnytė lenkia nemažai vyresnių lietuvių muzikos kūrėjų (galima paminėti Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose metų kūrinių rinkimuose dukart pelnytą prizą už geriausią kamerinį kūrinį – „Rytų elegiją“ 2003 m. ir „Migdolų žydėjimą“ 2006 m., „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią muziką lietuviškam dramos spektakliui 2005 m., trečiąją vietą Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Vienoje už „Sūkurį“ 2005 m. bei tai, kad jos simfoninė kompozicija Kalnai migloje buvo atrinkta į ISCM Pasaulio muzikos dienų programą Honkonge 2007 m.).

Tarp pastarojo laiko jos darbų minėtinas ir Tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso šių metų užsakymas – Trys ostinato preliudai fortepijonui. Turint omenyje Ramintos Šerkšnytės kaip koncertuojančios pianistės patirtį rašant atlikėjams patrauklią fortepijoninę muziką, reikia tikėtis, kad pastarasis kūrinys, paremtas kai kuriais Čiurlionio kūrybos principais, užims deramą vietą konkursui besirengiančių jaunųjų talentų repertuare. O naujoji oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ galbūt bus atspirties taškas kompozitorės šiuo metu tarp gausybės kitų darbų brandinamam sumanymui – kamerinei operai, kuri bus rašoma dalyvaujant jaunųjų menininkų programoje Jerwood Opera Writing (JOWP) Didžiojoje Britanijoje.

Lietuvos muzikos link Nr. 14