INTERVIU. Vladimiras Tarasovas: Džiazas yra daugiau nei tiesiog muzika
Vladimiro Tarasovo nebereikia pristatinėti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šiuolaikinio džiazo mėgėjams. Muzikanto ir menininko kūrybinė geografija jau seniai peržengė Europos ribas. Kadaise viešpatavęs legendinio Ganelino trio ritmo sekcijoje, Tarasovas gali pasigirti ne mažiau įspūdinga soline karjera, apimančia ne tik perkusinius solo projektus, bet ir konceptualias garso instaliacijas bei darbą teatre. Šiame interviu Vladimiras Tarasovas, kuriam šiemet sukanka 60, kalba apie savo santykį su mėgstamiausiu instrumentu, pasakoja apie savo kūrybinę karjerą, dalijasi mintimis apie šiandieninę lietuviško džiazo situaciją bei atskleidžia savo ateities planus.
|
nuotrauka: Dmitrij Matvejev |
- Jei mano pasirodymai išties perteikia tokią energetiką, esu laimingas. Kaip turbūt kiekvienas menininkas, aš tikiuosi, kad ji manyje yra visada, ne tik tomis akimirkomis, kai groju būgnais ar kitu instrumentu. Gebėjimas likti vaiku yra tikrai nuostabus dalykas, išminčiai tai teigė dar prieš tūkstančius metų. Tačiau neįmanoma prognozuoti ar apskaičiuoti šios įkvėptos būsenos atsiradimo – ji užvaldo netikėtai, tiesiog staiga pasijunti spinduliuojantis tą energiją, nepriklausomai nuo savo ketinimų.
Manau, kad tai, jog man paprasčiausiai patinka groti būgnais, yra labai svarbu. Kita vertus, nemažai priklauso nuo to, kiek nuoširdus esi darydamas tai, ką darai (grodamas ar užsiimdamas bet kokia kita veikla). Aš stengiuosi būti nuoširdus.
- Jūsų karjera yra tikrai ilga ir turininga. Ar jūs vis dar randate ką nors nauja muzikoje ir mene apskritai?
- Taip, aš iš tiesų groju jau pakankamai seniai, tačiau nuolat atrandu visiškai naujų dalykų. Man atrodo, kad kuo ilgiau aš groju, tuo daugiau paslėptų dalykų pati muzika (ir menas apskritai) man atveria, tarsi įsileisdama vis giliau į savo vidų. Tai panašu į ilgą koridorių su daugybe durų, kurias aš, eidamas į priekį, atidarau vieną po kitos. Tų durų neįmanoma išlaužti jėga; turi praeiti tam tikras laikas, būtina įgyti tam tikros patirties, kad patektum į vidų.
Džiaugiuosi, kad galiu savo veikloje rasti vis naujų aspektų. Kuo ilgiau gyvenu muzikoje, tuo stipresnis jausmas, kad tai yra neaprėpiama platybė, ypač jei kalbame apie būgnus. Dažnai sakau, kad būgnas yra vienintelis tikrai archaiškas instrumentas, kuriuo vis dar grojama, jis neatsirado ir kaip racionalios žmogaus veiklos rezultatas (kaip, tarkim, smuikas ar fortepijonas). Būgnų skleidžiamas garsas turi savo melodines linijas, savo unikalią garso formą. Manau, kad man pasisekė, nes galiu bendrauti su šiuo instrumentu labai artimai ir girdžiu visas tas nuostabias skambesio savybes.
- Akivaizdu, kad muzika Jums tikrai nepavirto rutina.
- Ką Jūs, kokia rutina! Kai jaučiu, kad prarandu impulsą, tiesiog persiorientuoju į kurią nors kitą veiklos sritį – bendrus projektus su kitais menininkais, performansus, instaliacijas ir t.t.
- Tad vis dėlto pasitaiko akimirkų, kai matote įsivaizduojamą “stop” ženklą vienoje savo veiklos srityje ir jaučiate, kad pats laikas dėmesį perkelti kitur?
- Na, šiaip ar taip visos šios sritys yra glaudžiai susijusios. Nesunkiai pastebėsite, kad praktiškai visi mano projektai yra vienaip ar kitaip susiję su garsu. Net mano vizualinės instaliacijos yra susijusios su garsu, todėl vadinu jas sound games (garso žaidimai). Įvairiose srityse kalbu apie tą patį, skiriasi tik kalbos sandara. Kartais šios skirtingos kalbos susilieja ir suformuoja naujas, hibridines formas. Tokio reiškinio pavyzdys yra mano naujausia instaliacija, pristatyta 2-joje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje, kur būgnininko vaizdo įrašas ir jo grojami garsai yra neatsiejami. Pastebiu, kad darbas su tokio kūrinio vizualiniu aspektu neišvengiamai priverčia mane geriau suprasti pati garso fenomeną.
Savo instaliacijose aš mėgstu naudoti natūralius garso šaltinius, pavyzdžiui, vandenį arba popierių. Neįtikėtina, tačiau įvairiuose paprasto popieriaus skleidžiamuose garsuose galima išgirsti natas, galima netgi “derinti” popierių taip, kad jis skambėtų tam tikroje tonacijoje! Savaime aišku, kai grįžtu prie “tikrų” muzikinių instrumentų, suvokiu jų skambesį jau kiek kitaip.
- Ar sąsaja tarp vizualinių ir akustinių formų jūsų darbuose liudija tai, kad jums nesvetima sinestezija ir sintetiniai menai?
- Be abejo! Nors esu labiau linkęs vartoti sąvoką polistilistiniai menai. Taip, techniškai jie yra sintetiniai, tačiau esu įsitikinęs, kad vienas elementas vis dėlto turėtų būti centrinis. Mano atveju toks dominuojantis elementas yra garsas.
Su polistilistiniais menais yra susijusi viena rimta problema. Labai lengva nuslysti į perdėtą eklektiką ar nuobodų komerciškumą, jei trūksta įgūdžių ir patirties prasmingam skirtingų disciplinų sujungimui. Didžiausia klaida, kurią menininkas gali padaryti, yra kūryba su konkrečiu tikslu įtikti publikai (kalbu anaiptol ne apie pramoginę kultūrą, bet apie džiazą ir šiuolaikinę akademinę muziką). Jei kuri nuoširdžiai ir naudoji tam tikrus meninius metodus motyvuotai bei pagrįstai, publika tai įvertins. Net jei ji nebus labai gausi.
- Pažvelkime į jūsų kūrybinę karjerą. Ar galėtumėt nupasakoti pagrindinius jos etapus ir svarbiausius įvykius? Koks buvo jūsų kelias nuo “gryno” džiazo iki garso instaliacijų ir kitų projektų, peržengiančių muzikines ribas?
- Aš pradėjau groti džiazą savo gimtajame Archangelske, Rusijoje. Tuomet aš ir mano bendraminčiai jautėme didžiulę Johno Coltrane’o šiuolaikinio džiazo stilistikos įtaką. Beveik visus jo įrašus gaudavau praėjus savaitei po jų išleidimo JAV – pirkdavau vinilines plokšteles tiesiai iš jūreivių. Sunkiai su kuo nors palyginamą šios muzikos poveikį lėmė joje “užkoduotas” afroamerikiečių protestas prieš represinę sistemą, labai gerai suprantamas mums, totalitarinėje valstybėje gyvenusiam jaunimui. Ši muzika buvo tarsi anga susikaupusiai energijai, kurios negalima buvo išlieti kitaip. Coltrane’as, Albertas Ayleris ir Pharoah Sandersas buvo mūsų herojai. Tačiau mes nekopijavome jų, stengėmės kurti savo kalbą.
Kitas svarbus etapas prasidėjo tuomet, kai buvau pakviestas groti kartu su Vilniaus Filharmonijos bigbendu. Tada ir sutikau Viačeslavą Ganeliną. Netrukus prie mūsų prisijungus taip pat iš Rusijos atvažiavusiam Vladimirui Čekasinui, gimė Ganelino Trio. Grojome kartu 15 metų, po pertraukos kurį laiką vėl pasirodydavome kaip trio. Be abejo, šis periodas buvo nepaprastai svarbus. Buvome trys visiškai skirtingos asmenybės, kiekvienas į trio atėjo su savo unikaliu talentu ir originaliomis idėjomis. Man atrodo, buvome panašūs į trigalvį drakoną.
Pirmojoje devintojo dešimtmečio pusėje, kai trio dar gyvavo, be galo susidomėjau soliniais būgnų projektais. Man buvo smalsu ištraukti iš šio instrumento visus įmanomus garsus ir suprasti, kaip dar gali skambėti būgnai, išskyrus pažįstamą džiazo būgnų ritmą. Norėjau rasti unikalią būgnų melodiką vietoj standartinio “greitai ir trankiai” skambesio. Ir aš ją radau.
Po kurio laiko su žymiuoju rusų menininku Ilja Kabakovu pradėjome rengti “polistilistinius performansus”, dažniausiai Maskvos menininkų studijose. Juose dalyvaudavo rašytojai, dailininkai, muzikantai ir kiti menininkai. Tada ryžausi atvežti šį savo Maskvos konceptualistų ratelį į Vilnių, kur tęsėme savo performansus Lietuvos menininkų (pavyzdžiui, Algimanto Kuro) studijose. Tai turbūt buvo kitas esminis periodas.
Vos nepamiršau savo darbo teatro srityje! Jau 12 metų dirbu su prancūzų choreografu Josefu Nadj’u. Jis pagal mano muziką pastatė kelis vaidinimus. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes supratau, kad perkusija turbūt labiausiai atitinka šiuolaikinės choreografijos dvasią.
Aš suvokiu šiuos etapus kaip nuolatinio brendimo ir mokymosi etapus, kurie tobulino mano kūrybinio darbo suvokimą. Negaliu suprasti teiginio “Aš jau viską moku daryti nepriekaištingai ir tiksliai žinau, kaip kas turi būti”, kurį galima išgirsti iš kai kurių menininkų. Aš niekada nieko nežinau iki galo.
- Paminėjote “Ganelino Trio” ir kai kuriuos kitus savo bendradarbiavimus. Koks yra skirtingų menininkų “susigrojimo” pagrindas, ypač džiaze?
- Leiskit man tai nusakyti dviem žodžiais: žinios ir skonis. Esu įsitikinęs, kad nėra blogesnio kūrybinio bendradarbiavimo pagrindo nei pinigai. Turiu galvoje tokias situacijas, kai vienas muzikantas skambina kitam ir sako: “Šiandien koncertas viename klube, jie sutinka mums sumokėti tiek ir tiek, gal pagrojam kažką?” Kai nuskamba žodis “kažkas”, tai yra pabaiga. Negyva muzika. Taip, tai bus panašu į džiazą, galbūt kelioms akimirkoms atlikėjai netgi pajus įkvėpimą primenantį “draivą” (tapytojai tai vadina “atsitiktiniu potėpiu”). Tačiau neįmanoma gyventi tik atsitiktiniu “draivu”, tai panašu į nuolatinį narkotikų vartojimą. Reikia turėti šiek tiek išminties ir užimti aiškią poziciją santykyje su savo menu. Šia prasme Ganelino trio buvo idealus atvejis.
- Kokios tendencijos šiandieniniame Lietuvos džiaze jums atrodo intriguojančios ir daug žadančios? Kurie kompozitoriai, atlikėjai ir kolektyviai labiausiai patraukia jūsų dėmesį? Ką manote apie džiazo “intervencijas” į kitas muzikines kultūras, paties džiazo mutacijas ir metamorfozes?
- Pradėkime nuo to, kad žodis džiazas nebūtinai reiškia džiazo muziką. Džiazmeno apibrėžimas tiesiog nebetelpa šiose rėmuose. Negaliu pamiršti San Francisko simfoninio orkestro ir dirigento Seiji Ozawos apsilankymo Lietuvoje, tada jie kartu su nuostabiu pianistu Johanu Weissu atliko Čaikovskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1. Jų skambesyje buvo tiek svingo! Tad džiazą geriau būtų suvokti kaip specifinį garsų išgavimo būdą arba, dar plačiau, kaip specifinį gyvenimo būdą. Tad Čekasinas, pavyzdžiui, yra labiau džiazmenas, nei visi kiti, nepaisant visų jo tarpdisciplininių teatrinių performansų. Tas pats ir su Milesu Davisu; daug kas manė, kad jo paskutiniuose albumuose skambėjo nebe džiazas, genialaus trimitininko imitatoriai interpretavo jo evoliucionavusią muziką kaip roką ar fusion, nors iš tikro tai buvo pats tikriausias džiazas. 20-ojo amžiaus viduryje džiazas įsiskverbė į kitus menus, įskaitant ir literatūrą – prisiminkime kad ir Cortazarą. Tam tikra prasme džiazas suformavo visą kartą, kurios jaunystė praėjo džiazo apsuptyje.
Be abejo, Lietuvoje yra daug talentingų džiazo muzikantų, ypač tarp jaunųjų. Nedrįsčiau teigti, kad jie jau rado savo unikalų balsą, tačiau neabejotinai įžengė į šią atradimo stadiją. Vienas jų yra Vytis Nivinskas, turintis rimtą amerikietišką išsilavinimą ir gerą svingo jausmą. Jaučiu, kad jis po truputį randa savitą stilių. Taip pat paminėčiau Liudą Mockūną, Vytautą Labutį ir daugelį kitų, ne mažiau įdomių, kai kurie jų ką tik baigė Lietuvos muzikos akademiją… ne, džiazą tikrai dar per anksti laidoti! Ypač malonu matyti, kad šie jauni žmonės pradeda vertinti akustinio skambesio grynumą ir išmoksta girdėti nuostabią garsų jūrą, atsiveriančią kiekvienoje natoje.
- O koks jūsų santykis su kitais muzikiniais stiliais? Ar sekate jų evoliucija ir šiandienines tendencijas?
- Manau, kad šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai yra labai įdomūs. Anatolijus Šenderovas, Faustas Latėnas, Algirdas Martinaitis – labai intelektualūs žmonės. Ir jau radę savo tikrąsias tapatybes. Problema ta, kad menas, valdomas laisvos rinkos dėsnių, vis labiau panašėja į verslą, tad jie ne visada gali pristatyti savo kūrybą publikai.
- Kokie jūsų artimiausi planai, ypač susiję su Lietuva? Girdėjau, kad pristatysite naują projektą šių metų “Jaunos muzikos” festivalyje.
- Taip, mane pakvietė dalyvauti “Jaunoje muzikoje”. Tai bus video darbas, pirmoji viso darbų ciklo, paremto mano muzika, dalis – tikriausiai Atto IV. Šiuo metu mane labiausiai džiugina greitai pasirodysianti 11 diskų kolekcija su visais mano solo darbais. Šio rinkinio idėja gimė jau seniai, keli žmonės labai padėjo ją realizuojant, tame tarpe ir Fordo fondas, kuris pasirūpino projekto finansine puse (kitaip turbūt neatsirastų sveiko proto žmogaus, kuris norėtų išleisti 11 CD su soline būgnų muzika). Esu labai laimingas, nes turiu tarsi savo asmeninę istoriją, kolekciją. Turbūt tai yra mano 11 dalių romanas.
Šiuo metu esu beveik užbaigęs 12-tosios programos kūrimą (jos dalį pagrojau žiemą vykusiame “Žmonių orkestrų festivalyje” Vilniuje), artimiausiomis savaitėmis turėsiu visą seriją pasirodymų Čekijoje ir Slovakijoje. Deja, Lietuvoje pastaruoju metu pasirodau itin retai, tačiau atskleisiu, kad mano solo koncertas Nacionalinėje Filharmonijoje yra numatytas gruodžio mėnesį.
- Ačiū už nuoširdžius atsakymus.
© Jurij Dobriakov
Lietuvos muzikos link Nr. 14