PORTRETAS. Faustas Latėnas ir jo linksmai liūdna kūryba
Kompozitorius Faustas Latėnas priklauso itin ryškiai 50-mečių lietuvių kompozitorių kartai, kažkada taikliai įvardytai kaip "naujieji romantikai". Šalia Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio, Vidmanto Bartulio ar Mindaugo Urbaičio, Faustas Latėnas buvo tikras enfant terrible, iš teatro terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą, į kurį akademinė bendruomenė visuomet žiūrėjo su tam tikru nepasitikėjimu. Šiemet išleista pirmoji šio kompozitoriaus kompaktinė plokštelė "Samba lacrimarum", kurioje įrašyta didžioji kompozitoriaus kamerinės-instrumentinės kūrybos dalis.
|
|
Nepasakyčiau, kad mane įkvėpė būtent jie. Tuo metu muziką teatrui rašė ir kiti mūsų žymūs kompozitoriai: Kutavičius, Bajoras, Balakauskas. Tokia muzika buvo labai įdomus ir nestandartinis objektas. Teatras įtraukia ir užkrečia tarsi virusas. Tai lyg kompiuterinis žaidimas, sukeliantis didžiulę priklausomybę. Nereikia pamiršti ir to, kad kiekvienoje srityje sėkmė skatina vis didėjantį susidomėjimą.
Muzika teatrui man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką visuomet būdavo žvelgiama atlaidžiau. Šis įgytas laisvumas ir nebijojimas ieškoti leido laisviau pažvelgti ir į akademinę savo kūrybą.
O kaip vis dėlto pasireiškė šis laisvumas ir ką atpūtė teatro sukelti skersvėjai akademinėje muzikoje?
Darbas teatre buvo savotiška laboratorija - naujų instrumentų, tokių kaip sintezatorius, bandymai ar eksperimentai su naujomis muzikos kryptimis, kaip antai elektroninė muzika. Pavyzdžiui, 1983 m. kūrinys "Musa memoria" magnetofono juostai, kurioje skamba psichinių ligonių kalbos, paimtos iš medicinos knygų. Tai buvo protestas prieš kasdienybės absurdą, pseudoidėjas, kartu ir suvaržyto žmogaus nepasitenkinimo išraiška. Tai buvo traktuojama ne kaip kūryba, o kaip "išsidirbinėjimas". Ir iš kur atsirasdavo drąsos rodyti tokius kūrinius viešai? Gal šios drąsos įgijau kaip tik teatre?
Kitais kūriniais, kaip antai Sonata fleitai ir fortepijonui, siekiau prajuokinti publiką, bet tuomet tai buvo neįprasta. Vis dėlto juoką išprovokuoti pavyko, kad ir kaip žmonės bandė jį slėpti ar tramdyti. Kūriau kompozicijas à la Piazzolla, bet kritikai tai "nurašydavo" kaip kūrybinę profanaciją. O dabar Piazzolla labai populiarus. Žodžiu, buvau savotiškas bjaurusis ančiukas. Manęs ilgai nenorėjo priimti į Kompozitorių sąjungą, nes buvo sakoma, kad nesukūriau nė vieno padoraus kūrinio. Teko rasti tris dar aukštesniosios muzikos mokyklos laikais sukurtas elementariausias savo miniatiūras, tik tuomet buvau priimtas.
Ar muziką teatrui ir kinui apibūdintumėte kaip taikomąją muziką?
Nesu dėl to tikras. Reikia pažymėti, kad dabar taikomasis menas kaip tik imtas ypač vertinti. Jeigu rimtosios akademinės muzikos kontekste taikomasis menas atrodo lengvabūdiškas ir nepakankamai rimtas, tuomet galima atsakyti, kad formalioji akademinė muzika tinka tik moksliniams darbams rašyti. Aš irgi kadaise skaičiuodavau muzikines serijas šachmatų lentoje pasiėmęs žirgo figūrą. Jeigu žirgas peršoka į langelį F3 - vadinasi, bus trečios oktavos mi, jeigu į D2 - antros oktavos re, ir t. t. Būdavo įdomu žaisti, tačiau ilgainiui tai pasirodė beprasmiška, nes tokie procesai įdomūs tik pačiam kūrėjui, o ne klausytojui. Tai lyg pratybos ar žaidimas su savimi.
Apskritai kas yra taikomoji muzika? Tai muzika, skirta reklamai ar performansams, muzika, pritaikyta konkrečiai situacijai, konkrečiam momentui, kuri vėliau žūva. Muzika teatrui ir kinui neretai tampa ilgaamže. Spektaklis jau mirė, o muzika gyvena sau, nes ji peržengia savo taikomąjį pobūdį, yra kažkas didesnio nei tiesiog fonas.
Jūs esate "naujųjų romantikų": Narbutaitės, Martinaičio, Bartulio, Urbaičio kartos autorius. Ar jutote ryšį su jais? Ar jautėtės esąs "naujasis romantikas"?
Taip, tam tikra prasme buvau "naujasis romantikas". Norėjosi, kad muzika šildytų, veiktų jausmus. Nors tikriausia buvau net ne romantikas, o Don Kichotas, puoselėjau kažkokį donkichotišką laisvumą. Neturėjau vidinės kūrybinės savikontrolės.
Kaip randate laiko muzikai kurti eidamas tokias atsakingas pareigas?
Kalbant apie akademinę muziką - jos mano kūryboje akivaizdžiai mažėja. Aš visuomet troškau, kad muzika skambėtų, nedingtų veltui, o kurti muzikos nuo festivalio iki festivalio nenoriu. Muzika teatrui vis dėlto kur nors skamba beveik kasdien. Tad mano kūrybinės ambicijos lyg ir patenkintos. Mane visuomet stebina kažkoks iškreiptas, tikriausiai nuo socializmo laikų įsišaknijęs suvokimas, kad kompozitoriaus profesija suteikia galimybę pragyventi. Kad galėtum kurti, turi arba būti turtingas žmogus, arba kažkokiu būdu užsidirbti pinigų. Tad kūryba yra mano pomėgis, laisvalaikiui rezervuota veikla.
Kaip jūs suvokiate muziką ir kokia, jūsų manymu, ji galėtų būti?
Muzika privalo turėti energetinį užtaisą. Jeigu iš kūrinio sklinda autoriaus įkvėpta energija - tai puiki muzika. O jeigu intelektualai nori kentėti - tegul kenčia. Sako, kad Bacho muziką atrado po 100 metų, bet juk jos tiesiog negalėjo neatrasti, nes energija joje švytėte švytėjo.
Savo kūryboje jūs neretai stengiatės derinti muziką ir humorą. Ar tai labai sudėtinga?
Tai be galo sunku. Rimtų kūrėjų daug daugiau. Gal dėl to, kad kurti rimtą muziką lengviau? Tačiau mane visada domino muzikinis chuliganizmas, juokas. Tiktai meilė gali būti lyriška. Tikrai džiaugiuosi, kai pavyksta sukurti kažką juokingai skambančio - ar tai būtų kažkokios vibracijos, iškreipti tembrai, savotiška nedermė, netgi banalumas ar hipertrofavimas. Beje, jausmų hipertrofija kūryboje man taip pat aktuali; kaip socrealizme: jeigu liūdna, tai liūdna, jeigu gera, tai gera - taip, kaip tik komunizme gali būti.
"Jauniausias" iš kompaktinėje plokštelėje įrašytų jūsų kūrinių, "Samba lacrimarum", gimė beveik prieš 20 metų, kiti net prieš trisdešimt. Kaip pats dabar vertinate šias kompozicijas?
Vertinu kaip klausytojas, tikrai nieko jose negalėčiau perkurti. Tai kaip tėvų ir vaikų santykiai. Vaikai užauga ir tu juos išleidi į gyvenimą, kad toliau jie patys bandytų išgyventi. Labai malonu, kad šitie kūriniai kažkam reikalingi. Taip pat smagu, kad pirma kompaktinė plokštelė su mano muzika išleidžiama man sulaukus 50 metų. Juk kam leisti tai, kas bus nereikalinga ir dūlės kažkur dėžėje. Jeigu šie kūriniai buvo atrinkti - vadinasi, jie yra laiko patikrinti ir patikimi. Tegul jų klausosi tie, kuriems atsibodo rimta akademinė muzika - svarbiausia, kad atlikėjui būtų gera juos groti.
Daugelyje savo kūrinių naudojate stilizuotus įvairių Lotynų Amerikos šokių ritmus, kuriuos dažnai derinate su nostalgiška, kartais hipertrofuota ar ironiška melodija. Bet grįžkime prie šokio ritmo, kodėl jis jums toks svarbus ir taip dažnai naudojamas kūriniuose?
Galbūt tai savotiškas provincialumas. Kažkodėl lietuviams labai patinka Lotynų Amerikos ritmai: sambos, rumbos, ča ča, jiems jie atrodo labai gražūs. O jeigu rimtai, tai ši muzika manyje "įstrigo" dar nuo tų laikų, kai mokiausi groti akordeonu muzikos mokykloje. Mokytojas turėjo įvairiausių lotynų muzikos natų. Tuomet tai atrodė kaip visiškai nesuvokiama ir neištirta muzikos salelė.
Ar pavadinimas "Samba lacrimarum" ("Ašarų samba") nėra užuomina apie tai, kad nuo savęs niekur nepabėgsi? Ar galima teigti, kad jis atspindi ne tik muziką kompaktinėje plokštelėje, bet ir visą jūsų kūrybą? Liūdnai linksmą arba linksmai liūdną...
Manau, kad taip. Samba yra šventė, fiesta, o gyvenime šią sambos fiestą keičia ašaros. Šventė yra trumpalaikė, bet šventę atsimename visą gyvenimą. Tai džiaugsmas pro ašaras. Kiekvienas žmogus gali suvokti šį pavadinimą savaip, priklausomai nuo savo išgyvenimų ir pasaulėžiūros. Galbūt tai ir savotiška sąsaja su profesoriumi Eduardu Balsiu. Jis taip pat mėgo Lotynų Amerikos muziką, itin profesionaliai panaudodavo jos elementus.
Galbūt jau esate sukūręs savo jubiliejaus žymėjimo strategiją?
Nieko ypatinga dar nesugalvojau. Tikiuosi, kad sėkmingai įvyks autorinis kūrybos teatrui vakaras Peterburge. Ar įvyks kas nors Lietuvoje, dar nežinau.
© Asta Pakarklytė
Lietuvos muzikos link Nr. 13