Justė Janulytė: Vanduo ant balto popieriaus lapo

nuotr.: Gintarė Minelgaitė

Kurį laiką derinusi muzikologės ir kompozitorės specialybes, prieš porą metų Justė Janulytė vis dėlto apsisprendė atsidėti pastarajai. Ne tiek dėl glaudesnio sąlyčio su pačia muzika (jo netrūko ir dainuojant "Aidijos" chore ar Šarūno Nako grupėje), kiek dėl viliojančios galimybės, kaip pati sako, kūryboje realizuoti savo utopiškiausias idėjas, "nelogiškas" fantazijas, subjektyvios patirties įkvėptus vaizdinius. Apie lakią vaizduotę byloja kone visi jos kūrinių pavadinimai, poetiniu polėkiu ir ilgumu lietuvių muzikoje lenktyniaujantys net su Vidmanto Bartulio neoromantinės jaunystės "perliukais": "žydinčių obelų muzika" ir "skęstančio lietaus muzika" dviem fortepijonams (2003), "kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta...?" keturioms fleitoms (2004), "jei Popierius galėtų sapnuoti, jis sapnuotų Vandenį" styginių kvartetui (2005) etc. Pati kompozitorė ypatingų sentimentų neoromantizmui, atrodo, nejaučianti: "Tiesa, didžiausią įspūdį kada nors man palikęs pavadinimas priklauso būtent Bartuliui: "Palydžiu išvykstantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius..." Tuomet pagalvojau, kad kūriniai turi vadintis būtent taip - asmeniškai (o ne kokiomis simfonijomis ar pjesėmis), paprastai (o ne įmantriais išgalvotais žodžiais) ir poetiškai (ne buitiškai). Tačiau neoromantikus vargu ar galėčiau pavadinti savo mėgstamais kompozitoriais. Man kur kas artimesnė Feldmano, Gesualdo, tradicinė ar džiazo muzika... Galbūt diatoniškai skambanti mano muzika savaime kelia neoromantinių asociacijų? Bet tam didesnės įtakos turbūt turėjo kompozicijos mokslai pas Bronių Kutavičių ir Osvaldą Balakauską".

Apčiuopiamesnių įtakų Justės Janulytės kūryboje iš tiesų sunku aptikti, nors stilistika ir estetika ji, ko gera, artimiausia šiek tiek vyresnių kolegų Ramūno Motiekaičio ir Dianos Čemerytės "tylių gestų muzikai". Dažnas jos kūrinys (tiesa, jų nėra daug - kol kas tik nevisa dešimtis) iš pradžių skamba lyg improvizacija - paskiri garsai, sąskambiai, iš kurių dėliojamos nedrąsios, grįžčiojančios, treliais drebančios linijos, o kartais net ir visai tvirtai statomos vertikalės ar bemaž sudainuojamos keliabalsės vienarūšių instrumentų melodijos. Apie tai kompozitorė pasakoja poetiškomis užuominomis: "Mėginu įsivaizduoti tam tikrą nuolat tyloje, "po vandeniu" besitęsiantį garsą ar net ištisą melodiją, kuri ima ir retkarčiais iškyla į paviršių, ir tu niekad nežinai, kurią jos atkarpą išgirsi ir ar sugebėsi įsivaizduoti ją visą. Improvizaciškumo įspūdį greičiausiai sukelia bandymas pamatyti visą objektą iš visų pusių arba taip, lyg jų nė nebūtų". Iš tiesų skrupulingai apgalvotose kompozicijose, palaipsniui mutuojant įvairioms diatoninėms ir kitoms iš tonų bei pustonių sudarytoms dermėms ir sluoksniuojantis faktūroms, muzika nuolat patiria lėtą, tylų ir dėl to sunkiai apčiuopiamą virsmą, o patį transformacijos procesą dažniausiai suvoki tik jam pasibaigus. "Mano intravertiškose, intymiose "muzikinėse dėžutėse" įvykiai labai paprasti, maži ir subtilūs, ir vyksta taip lėtai, tarsi būtų stebimi pro didinamąjį laiko stiklą. Vargu ar pavyktų juos perteikti sąmoningai dramatizuojamais judesiais, dinamika, tembrais ar virtuoziška retorika. Dėl to išoriškai mano kūryba labai vienalytė: nuotaikos ir retorika giminingos, beveik visų mano kūrinių sudėtys monochrominės (net ir tuomet, kai naudojami skirtingi instrumentai ar balsai, jie nėra individualizuojami, bet lydomi į tembrines amalgamas), idėjos dažniausiai kilusios iš vizualių pojūčių".

Baltas popieriaus lapas, ant kurio lašinant vandenį kiekvienąkart gaunamas vis kitoks raukšlių reljefas - tokia muzikos kūrinio vizija pastaruoju metu dažnai iškyla Justės Janulytės vaizduotėje. "Kiekviename kūrinyje į šią baltos, "popierinės" muzikos idėją žvelgiu vis kitu rakursu: vienaip užlašinus, popierius susiraukšlėja vienaip, kitąkart - truputį kitaip. Tačiau išlieka bendras faktūros formavimo principas: iš pradžių pasigaminu "popieriaus lapą", paskui "skystį", kuris bus ant jo lašinamas, ir tuomet maišau šiuos du ar kelis labai skirtingos konsistencijos sluoksnius. Taip pavyksta išvengti itin mano nemėgstamo muzikos vienasluoksniškumo ir kurti daugiasluoksnius, kartais iliuziškus ar netgi fiktyvius skambesius - pirmo plano ir fono, permatomo audinio ir šešėlio efektus". Gali susidaryti įspūdis, kad tokios muzikos skambesys mažų mažiausiai prislopintas, nepasakyti blankus, bet kompozitorei iš lėto lašinant garsus ant to "balto popieriaus lapo" kažkaip pavyksta sukurti nuostabiai daugialypius ir kartu labai vientisus, subtiliai permainingus ir ilgam atmintyje išliekančius garsovaizdžius.

Pirmąsyk publikos akiratyje Justė Janulytė atsidūrė prieš metus, tapusi jauniausia lietuvių kompozitore, laimėjusia Geriausio 2004 metų kamerinio kūrinio premiją už "baltą muziką" penkiolikai styginių - diplominį kompozicijos bakalaurės darbą (!). Kūrinio sumanymą įkvėpė Alessandro Baricco mintis, kad visos istorijos turi savo muziką. Kalbėdamas apie romaną "Šilkas", jis pabrėžė, kad "šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda". Daugiau pridurti, regis, nėra ko: panašiai skamba daugumos Janulytės kūrinių muzika. Tačiau kuo ypatinga jos "balta muzika"? Pasak kompozitorės, šiame kūrinyje ji bene vienintelį sykį pasirėmė fizikos žiniomis: kadangi balta spalva susideda iš septynių pagrindinių spektro spalvų, harmoninį "baltos muzikos" spektrą atitinka septynios setynialaipsnės dermės; jos įvairiai grupuojamos, sluoksniuojamos ir maišomos, kol išgaunama "baltoji diatonika". Balto harmoninio grunto fone pamažu pradeda ryškėti trapūs "baltos muzikos" kontūrai - nuo tyliai slystančių glissando, kapsinčių pizzicato ir švelniai ribančių trelių kūrinio pradžioje iki daugiasluoksnėje faktūroje protarpiais išnyrančių lyrinių motyvų, septynių mikroansamblių potvynių ir atoslūgių, čia sustingstančių į daugiagarsių luitus, čia be pėdsako ištirpstančių kūrinio pabaigoje.

Kai tembrų skirtumai susilieja vienarūšių instrumentų skambesy, o ritmų ir aukščių skirtumus išlygina lėta ir aritmiška muzikos tėkmė, pagrindiniais kompozitorės išraiškos įrankiais tampa faktūra, subtilios dinamikos gradacijos ir įvairūs garso išgavimo būdai (kartais ir elektroninių technologijų priemonėmis). Viename naujausių jos kūrinių - "jei Popierius galėtų sapnuoti, jis sapnuotų Vandenį" styginių kvartetui, kurio premjera praėjusį pavasarį įvyko Milano konservatorijoje (čia kompozitorė buvo atvykusi stažuotės) - turbūt nėra nė vienos vietos, kur visi atlikėjai grotų vienoda dinamika ar technika. Dar labiau praplėsti ankstesnio jos kūrinio dviem fortepijonams "žydinčių obelų muzika" (2003) erdvę ir sutirštinti faktūros sluoksnius padėjo elektronika, atlikus šio kūrinio versiją fortepijonui ir gyvajai elektronikai "I concerti nel chiostro" serijoje Milano Puccini salėje šių metų liepą (pianistas - Alfonso Alberti).

Naujausiame kūrinyje "Pabaigos", parašytame saksofonų kvartetui "Quasar" iš Monrealio "Gaidos" festivalio užsakymu, kompozitorė sumanė išgauti keturbalsio saksofono, mirguliuojančio keturiais šiek tiek skirtingais tembrais, efektą. Nors kūrinyje nėra nė vienos pauzės, jame nuolatos kvėpuojama atskirais garsais, melodijomis, sinchroniškais sąskambiais, labai nuosekliai kylančiais ir besitransformuojančiais, tarsi dailinininkų sfumato, vienos oktavos ribose (tai vienintelė atkarpa, kur sutampa visų keturių saksofonų diapazonai). Viena oktava šį kartą tampa "baltu popieriaus lapu", ant kurio rašomos keturios vienos istorijos pabaigos, neišduodant jos paslapčių. Janulytė: "Man rūpėjo pati pabaigų estetika ir retorika. Užtenka paskaityti kelių grožinių tekstų pabaigas - jose dažniausiai nieko nebeįvyksta, tik jaučiama savotiška papasakotų istorijų atmosfera. Kūrinyje naudojau arba vien garsų atakas, arba garsus be jų, prisiminusi vieną psichoakustikos eksperimentą, kai nukirpus pirmąjį žodžių priebalsį pasikeisdavo balso tembras ir buvo suardoma žodžių prasmė. Šitaip įsivaizdavau savotišką keturių saksofonų kalbėjimą be prasmių ir be tembrų". Kad ir kaip keblu būtų aiškintis, apie ką pasakoja naujasis Justės Janulytės kūrinys, jo istorija dar nebaigta: po premjerų Lietuvoje "Gaidos" ir "Permainų muzikos" festivaliuose spalio mėnesį, lapkričio 19 dieną "Quasar" saksofonų kvartetas atliks "Pabaigų" premjerą Kanadoje, Monrealio Istorinėje Gerojo Ganytojo koplyčioje, ir nežada šio kūrinio atsisakyti būsimose koncertų programose.

Lietuvos muzikos link Nr. 11