Robertas Šervenikas: vyriausiasis naujo lietuviško simfoninio repertuaro dirigentas

nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Prieš gerą dešimtmetį dirigentas Robertas Šervenikas nė neįtarė, kokį svarbų vaidmenį jo profesiniame gyvenime ims vaidinti naujoji muzika. Tuomet, po dirigavimo studijų Sankt Peterburgo konservatorijoje (pas Tatjaną Chitrovą ir Prof. Viktorą Fedotovą) į Vilnių ką tik grįžusiam jaunuoliui Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovas Juozas Domarkas pasiūlė diriguoti Juliaus Juzeliūno autorinį koncertą. Po to sekė Osvaldo Balakausko Simfonija Nr. 2, Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Vidmanto Bartulio kūrinių premjeros. Jaunam dirigentui, užaugusiam klasikinės ir romantinės muzikos dirvoje, tai buvo visiškai naujos informacijos lavina. Muzika, kuriai studijų metais dirigentas neskyrė ypatingo dėmesio, jį prisijaukino palengva - kūrinys po kūrinio, premjera po premjeros.

Šiandien Robertas Šervenikas - bene daugiausia naujų simfoninių lietuvių autorių kūrinių į gyvenimą paleidžiantis dirigentas. Klausytojų sąmonėje tarsi suaugęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (su kuriuo jis ne pirmi metai dirba kaip antrasis dirigentas) ir nelengvai atsiejamas nuo Filharmonijos Didžiosios salės, jis nuolatos bendradarbiauja ir su kitais Lietuvos bei užsienio orkestrais, įvairiais kameriniais ansambliais, yra vyriausias Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Jaunimo orkestro dirigentas. Jo diriguojamą gausų klasikinės muzikos repertuarą kasmet praplečia naujų monumentalių lietuviškų opusų premjeros, rengiamos tokiems svarbiausiems kasmetiniams festivaliams kaip "Gaida", "Vilniaus festivalis", "Iš arti", "Marių klavyrai" ar įprastiniam Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų sezonui.

Partitūrų įgyvendinimo procesą dažniausiai lydi gyvas dirigento kontaktas su kompozitoriais. Jo iniciatyvos nelieka neįvertintos - kartą užsimezgusi dirigento ir kompozitoriaus draugystė ne tik nenutrūksta, bet, ruošiant premjeras, kaskart vis atsinaujina. Norint tai pailiustruoti, ko gero, tektų išvardinti kone visas orkestrui rašančių lietuvių kompozitorių pavardes - tiek pačių jauniausių, kaip Raminta Šerkšnytė, tiek pripažintų, tarp kurių Šerveniko repertuare ypatingą vietą užima Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis ir Anatolijus Šenderovas. Dirigento populiarumą tarp lietuvių autorių lemia ir jo talentas įvaldyti stambias formas. Kritikai dažnai išskiria jo gebėjimą apibendrinti ne skandinant ar niveliuojant smulkiąsias partitūros detales, o atvirkščiai, jas išryškinant.

Tai, kaip Šervenikas nuskaidrina vagnerišką faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę. Ne mažiau nei tai, kaip orkestras tiksliai jo klauso, derina aistrą su profesionalia precizika (...) ir tiesiogine prasme savo idėjomis pripildo jo autoritetingą vadovavimą.
Isabel Herzfeld, Der Tagesspiegel, 2002

Šis pavasaris Robertui Šervenikui žada naujos patirties. Balandžio 16 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyksianti Algirdo Martinaičio "Sefer Zikaron" ("Atminties knyga") solistams, chorui ir orkestrui premjera užbaigs šio kompozitoriaus simfoninę-vokalinę trilogiją, kurios pirmąją dalį - "Pietą" - Šervenikui teko pirmąkart diriguoti 1998-ųjų Vilniaus festivalyje. Laiko tarpas tarp kraštinių šios trilogijos dalių buvo užpildytas kitomis reikšmingomis Martinaičio premjeromis, kurioms gyvybę įkvėpė Šerveniko batuta: Koncertu tenorui, fleitai, obojui, klavesinui ir styginiams "Musikalisches Opfer" (2000), Koncertu smuikui ir orkestrui "Europos periodo parkas" (2002) ir ypač sėkmingu, nors nepremjeriniu, "Nebaigtosios simfonijos" (1995) atlikimu festivalyje "young.euro.classic" Berlyne 2003 metais.

Kol kas tik su klasikinio baleto specifika pažįstamas dirigentas gegužę ruoš Anatolijaus Šenderovo baleto "Dezdemona" premjerą, užsakytą Vilniaus festivalio. Abu muzikai bendradarbiauja nuo 1997-ųjų, kai oratoriją "Šma Israel" lydėjusi sėkmė lėmė tai, jog ir visas kitas simfonines premjeras kompozitorius dabar patiki Robertui Šervenikui. 2002 metais su Lietuvos muzikos akademijos Jaunimo orkestru festivaliui "young.euro.classic" parengtas "Concerto in Do", sulaukęs itin palankių vertinimų ir Vokietijoje, ir Lietuvoje (solistas - violončelininkas Davidas Geringas), o šių metų gruodžio mėnesį numatytas autorinis kompozitoriaus koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Nuo oratorijos žanro prasidėjo ir dirigento bendradarbiavimas su kompozitore Onute Narbutaite, padėjęs jai pelnyti ne vieną sėkmę. Už jos pirmąjį opus magnus, oratoriją "Centones meae urbi" (1997), autorei paskirta Lietuvos nacionalinė premija. O Robertui Šervenikui dedikuota Simfonija Nr. 2 (2002) apvainikavo Suomijos įrašų kompanijos "Finlandia Records" išleistų autorinių Narbutaitės kompaktinių plokštelių seriją. Antroji simfonijos dalis, "Melodija Alyvų sode", tapo vienu dažniausiai pasaulyje atliekamų lietuviškų kūrinių: 2002 metais (drauge su Šenderovo premjera) ja gėrėjosi Berlyno "young.euro.classic" publika, o 2004 metais Roberto Šerveniko diriguojamos "Melodijos" įrašas pakerėjo radijo prodiuserius 51-ojoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje, kurie jai paskyrė pirmąją vietą tarp rekomenduojamų kūrinių. Tais pačiais metais "Aidijos" kameriniam chorui, didžiajam Frankfurto prie Oderio Dainavimo akademijos chorui ir Brandenburgo valstybiniam orkestrui "uždegamai ir tvirtai" dirigavęs Robertas Šervenikas atidarė "Muzikos dienas prie Oderio", atlikdamas Narbutaitės monumentalaus trijų simfonijų ciklo "Tres Dei Matris Symphoniae" premjerą. Kompozicija pripažinta geriausiu 2004 metų lietuvišku simfoniniu kūriniu.

Robertas Šervenikas nelinkęs apsiriboti visiems gerai žinoma muzika: "Man įdomiau ieškoti to, kas dar niekada nėra skambėję arba kas labai seniai negrota". Rugsėjo 16-17 dienomis dirigentui pasitaikys proga sujungti viena ir kita: Vytauto Bacevičiaus šimtmečiui skirtame koncerte jo diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras nukratys laiko dulkes nuo seniai negrotų partitūrų ir pristatys net kelias istorines premjeras.

Lietuvos muzikos link Nr. 10