Algirdas Martinaitis: pamaldus ir "palaidūniškas"
"Perkopus penktą dešimtį, man derėtų turėti savo mokinių, būti suformavus savo mokyklą, o aš vis leidžiu sau nusišnekėti. Kaip ir Adrianas Leverkühnas, grįžtantis prie Liuterio laikų kalbos, aš grįžtu prie "neprestižinės", beveik liaudiškos muzikos tradicijos".
Algirdas Martinaitis mielai vaidina romantinio herojaus vaidmenį - galbūt nesuprasto, tačiau aštrialiežuvio! - kalbėdamas apie savo kūrybą, polemizuodamas muzikos ir kultūros klausimais spaudoje. Arba kartais pats lipdamas scenon ir netikėtais demaršais pasišaipydamas iš savo paties kūrybos...
|
|
Kitame kamerinių kūrinių cikle - "Pradžios ir pabaigos knygoje" - liūdną džiūstančių medžių, senkančių upių ir nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio, gyvuliškumo ir Paskutiniojo teismo motyvai. Gerokai sustiprėjęs tragizmas šiuose kūriniuose kartais "išsprogsta" keisčiausiais ir netikėčiausiais veiksmais - kaip antai kompozicijoje "Arma Christi" (1996), kurioje, pasak Martinaičio, "ketvirčiuojami harmonijos deriniai, niekinamas melodizmas, kankinama pati muzika", o budelis, aišku, yra pats kompozitorius, ginkluotas skardos lakštais ir elektriniu tekėlu.
Tuo metu Martinaitis parašė ir "Nebaigtąją simfoniją" (1995) - vieną iš sėkmingiausių ir dažniausiai atliekamų lietuvių simfoninių kūrinių. Kaip galima spėti iš pavadinimo, tai paskyrimas Schubertui, laisvai sekant dvidale jo žymiojo kūrinio struktūra. Iš daugybės kontrastingų epizodų nuaudžiama jaudinanti ir puikiai orkestruota instrumentinė drama, kurioje apstu aliuzijų ir į kitus kompozitorius (Brahmsą, Mahlerį, Mozartą, Wagnerį, Brucknerį, Sibelijų).
Martinaičio "Nebaigtoji simfonija" prasideda "Valkirijų skrydžio" parafraze, tačiau greitai perauga į savitą, intensyvią, ritmiškai pabrėžtą kalbėseną, kuri jam užtikrina vietą greta jo didžiųjų amžininkų Pärto ar Rautavaros.
Friedemann Kluge, Der Tagesspiegel
Martinaitis prisipažįsta, kad dar komponuodamas "Nebaigtąją" staiga pasijuto "užkluptas nepasirengęs, viską praradęs, nemokantis kalbos...". "Pasmerkęs muziką myriop" kūrinyje "Arma Christi", kompozitorius nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio ėmė save vadinti savamoksliu. Atėjo laikas naujam posūkiui. Dingo visos sistemos ir iš anksto numatytos struktūros: "rašymas iš rankos", "mokymasis kalbėti iš naujo", "sumaištis", "nestabilumas" dabar tapo raktažodžiais, kuriais pats autorius nusako savo kūrybinį procesą. Tolesniuose kūriniuose vis gausėjant pastišo bruožų ir nesaugių aukštosios bei žemosios kultūros hibridų, ši "postsisteminės muzikos" idėja galiausiai išsivystė į tai, ką Martinaitis dabar vadina "muzika iš antrų rankų" ir "blogai temperuota kalba" - pavyzdžiui, grupėje kamerinių kūrinių, parašytų 2003 metais.
Itin keistoje kompozicijoje "Bičių žmogus" styginių kvartetui ir sutartinių giedotojoms sutartinės tyčia pateikiamos ne kaip išliekamąją vertę turintis ženklas, grožio matas visiems laikams, o kaip kažkokia nudėvėta, kultūrinę reikšmę prarandanti materija. Pats kompozitorius čia vaidina bitininko personažą, užsiimantį gan absurdiškais dalykais - smilkydamas jis ištraukia medaus korį iš fortepijono, po to nei iš šio, nei iš to persirėžia pilvą. "Kapričio sūnui palaidūnui sugrįžus" - aliuzija ir į Bacho "Kapričio mylimam broliui išvykstant", ir į biblinę istoriją - tai nuotaikinga, judri džiazinio atspalvio pjesė, skirta klausytojų ir atlikėjų malonumui. Išskyrus vieną kliuvinį: atliekant kūrinį pats autorius elgiasi kaip repeticijoje, bergždžiai prašydamas muzikantų pakartoti kai kurias vietas, kol jie įpykę pasiunčia jį lauk. Kabaretiška "Haetera Esmeralda" - iš esmės operinių klišių užaštrinimas, sarkastiškas, groteskiškas jų pateikimas. Čia naudojami keli sakiniai iš Thomo Manno "Daktaro Fausto", kur Adrianas Leverkühnas gyvenimo pabaigoje pasakoja savo istoriją ir prisipažįsta, kad pamilo "drugelį" vardu Haetera Esmeralda, kuri apkrėtė jį nepagydoma liga. "Jo pasakojimas perdėtai saldus, - svarsto kompozitorius, - ir kadangi Leverkühnas praktiškai nusišneka, kalbėdamas apie savo gyvenimą ir kūrybą, tai mano muzika irgi yra tam tikra nusišnekėjimo forma".
Martinaitis vengia visokių ezoteriškų garsų kratinių ir rašo šiuolaikinę muziką masėms, o ne akademiniam elitui.
Volker Tarnow, Berliner Morgenpost
Dar painesnis "gerai" ir "blogai temperuotos" muzikos kalbos santykis Martinaičio religinėje kūryboje. Jos susikaupė nemažas pluoštas nuo 1993 metų, kai jis pradėjo kurti "Pradžios ir pabaigos knygos" ciklą. Tiek gausiose bažnytinėse giesmėse, tiek stambiuose koncertiniuose religinės tematikos kūriniuose Martinaitis savitai jungia kantičkinio giedojimo ir šiuolaikinės vakarietiškos religinės muzikos (kuriai atstovauja Messiaenas, Pärtas, Taveneras, Góreckis ar Kančelis) tradicijas. Be to, kartais jis nesusituri neįterpęs savo "firminių" triukų (gal kiek primenančių viduramžių burleskas) - jie čia naudojami itin saikingai, kad trumpam supurtytų iškilmingą rimtį. Martinaičio religinių oratorijų sąrašą, kurį dabar sudaro "Šv. Pranciškaus Asyžiečio Saulės giesmė" (1996), "Pieta" (1998) ir "Laiškas visiems tikintiesiems" (2001), greit papildys "Sefer Zikaron" (Atminties knyga), kurios premjera įvyks balandžio 16 d. Nacionalinėje filharmonijoje.
Martinaitis: "Galima sakyti, kad tai ciklo tęsinys, nors aš niekad neplanuoju savo ciklų iš anksto - jie susiklosto savaime. Ankstesnėse oratorijose tekstai buvo iš šv. Pranciškaus ir Naujojo Testamento. Čia - iš Senojo Testamento; gal jau kokie penkeri metai, kaip pradėjau ruoštis šiam kūriniui, rinkti tekstus, įvairius siužetus - kaip dažnai man būna, kūrinys prasideda nuo teksto. Tekstai paimti iš įvairių Senojo Testamento knygų ir dainuojami hebrajiškai, tačiau įterpiu vieną lietuvišką - iš Lino Vildžiūno parengtos atsiminimų knygos "Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai", dokumentuojančios holokausto katastrofą. Tai kulminacinė muzika - lietaus ir griaustinio principu. Tiktai nutyla - ir vėl kerta lietus ir žaibas iš dangaus. Ir įvaizdžiai šio kūrinio - kas nusileidžia iš dangaus: ir Mozės įstatymas, ir Šventoji Dvasia, ir lietus".
© Linas Paulauskis
Lietuvos muzikos link Nr. 10