Kontrabanda
Grupė „Kontrabanda“ (anksčiau kurį laika žinoma kaip „Rokfeleriai“), vadovaujama bosine gitara grojančio bei tekstus kuriančio ir dainuojančio žinomo poeto Gintaro Grajausko, yra savotiškas uostamiesčio fenomenas. Grupės pavadinimas ir kiek „pogrindinė“ pozicija verčia įtarti, kad jos grojamas užkrečiantis bliuzrokas ir Lotynų Amerikos fankas buvo nelegaliai atgabentas kurio nors iš atplaukusių laivų. Nors tik vienas iš penkių „Kontrabandos“ / „Rokfelerių“ albumų buvo tinkamai išleistas, grupė turi bemaž kultinį statusą, ypač savo gimtojo miesto boheminio jaunimo tarpe. Didžiąja dalimi prie to prisideda Grajausko dainuojami-repuojami išradingi sąmojingi tekstai, o taip pat gausūs gitaros virtuozo Viliaus Ančerio bliuziniai solo. 2008-siais „Kontrabanda“ tapo viena pirmųjų lietuviškų grupių, išradingai pasinaudojusiu savo gerbėjų parama ir interneto teikiamomis galimybėmis, kai savo jėgomis išleido naują gyvą įrašą „Gyv(a)i“, kurį gerbėjai galėjo užsisakyti iš anksto.
Jurij Dobriakov
Cinkas - Paliaubos
Teroras - Terorozauro bliuzas
Cinkas - Fanki panki
Cinkas - Varge varge, vajė vajė
Cinkas - Reptilijų grūvas
Blūdas - Tavo lūpos
Puse lūpų - Mano dainos
Biografija
|
Gintaras Grajauskas |
„Kontrabanda“ – viena mįslingiausių ir nenuspėjamiausių Lietuvos scenos grupių. Susikūrusi apie 1990-uosius, nuo 1993-ųjų grupė įrašė penkis albumus, iš kurių tik vienas („Blūdas“; 1995, M.E.G.A Records) tebuvo išleistas „legaliai“. Visi likusieji albumai buvo išleisti minimaliais tiražais neoficialiose undergroundo leidyklose – kaip vėliau paaiškėjo, iš tiesų niekada ir neegzistavusiose (Old Bones Records ir kt.).
Neįprasta ir grupės koncertinių pasirodymų geografija – nuo Geteborgo poezijos festivalio iki Konrado Adenauerio fondo Somerfesto Berlyne, nuo nelegalumo prieskonį turinčių koncertų mažyčiuose Lietuvos miesteliuose, į kuriuos suvažiuodavo „Kontrabandos“ gerbėjai iš visos šalies, iki koncerto, skirto Jimi Hendrixo jubiliejui Maskvoje. Jei dar pridursime, kad nuo 2002-ųjų grupė kažkodėl vadinosi „Rokfeleriai“ (būtent taip, lietuviškai – jokiu būdu ne „The Rockefellers“), o 2006-aisiais vėl grįžo prie senojo pavadinimo „Kontrabanda“, pirmasis grupės albumas baigiasi monologu iš Peterio Handkės pjesės „Publikos išplūdimas“ ir kad grupėje dainuoja, rašo tekstus dainoms bei groja bosine gitara žinomas Lietuvos poetas Gintaras Grajauskas, suprasime, jog turime reikalų su projektu, turinčiu šiokį tokį Fluxus atspalvį...
Sudėtinga būtų ir vienu žodžiu apibūdinti grupės atliekamą muziką: jei kalbėtume apie visus įrašytus albumus ir turėtume omenyje, jog dauguma jų radikaliai skiriasi vienas nuo kito, galėtumėme įvardinti „Kontrabandos“ muziką terminu „fusion“ – arba „postmodernu“, jei kam labiau prie širdies. Pirmieji trys albumai, išleisti „Kontrabandos“, galėtų būti vadinami rhythm-and-bluesu – ar gal tiesiog blues-rocku – pergrotu Rytų Europoje ir lietuviškai modifikuotu, paskanintu fripiška (Robert Fripp, King Crimson) gitara, kuria groja vienas geriausių Lietuvos gitaristų Vilius Ančeris. Likusieji albumai, išleisti „Rokfelerių“ vardu, labiau orientuoti į bossa-nova, latino ir funky muziką. Visus juos vienija originalūs Gintaro Grajausko tekstai, dainuojami tik lietuvių kalba. Užsienio klausytojams, pageidaujantiems suvokti, apie ką dainuoja „Kontrabanda“, grupė yra paruošusi atskirą „jazz-poetry“ (ar gal tiksliau – fusion-poetry) programą, kurios metu tekstų vertimai sinchroniškai demonstruojami projektoriaus ekrane. Ši programa buvo su pasisekimu atlikta Geteborgo poezijos festivalyje. (GK)