D.S..

Atėję į nepriklausomo roko sceną tyliai ir nepretenzingai, atsiradę tarsi iš niekur, be garsių muzikinės revoliucijos pažadų ar parodomųjų kategoriškų pasisakymų apie Lietuvos muzikos situaciją, „.D.S..“ kol kas yra bene vieninteliai savo lygoje. Daug nekalbėdami, jie pasirodo viename alternatyvios muzikos festivalyje po kito, rengia koncertus, savo jėgomis leidžia riboto tiražo įrašus ir pritraukia nepriklausomos muzikos autoritetų dėmesį. Žodžių nėra ir trijulės muzikoje – vokalo atsisakymas ir susitelkimas į ilgas, tamsokas, abstrakčias ir labai techniškai atliktas instrumentines kompozicijas liudija siekį išvengti perdėto konkretumo ir „ideologinio krūvio“, neretai atsirandančių dainų tekstuose. Tačiau būtų sunku teigti, kad atmosferinė „.D.S..“ muzika yra nebyli.

Jurij Dobriakov