Trisdešimties Druskininkų pavasarių muzika

Šio grojaraščio turinys atitinka 2014 m. išleistos įrašų antologijos „30 Druskomanijos akimirkų“ sudėtį (didelė dalis keturių CD rinkinio tiražo sudegė Kompozitorių namuose kilusio gaisro metu 2016-ųjų sausį). Rinkinys buvo sumanytas kaip ilgiausiai Lietuvoje rengiamo šiuolaikinės muzikos festivalio audiometraštis. Nuo 1985 m., kasmet gegužės mėnesį organizuojamo festivalio pavadinimai keitėsi ne sykį – „Jaunimo kamerinės muzikos dienos“, „Jauna muzika“ ir panašiai, kol 2000-aisiais įgavo stabilų „Druskomanijos“ pavadinimą. Visi pavadinimai savaip atspindi jaunatvišką festivalio prigimtį, nes jį rengia jauni ir nerimastingi Lietuvos muzikos profesionalai – kompozitoriai, muzikologai, atlikėjai, renginių organizatoriai. Tai visuomet buvo ir tebėra debiutuojančiųjų kartų estafetė, kūrybinė laboratorija ir mokykla.

Nors festivalyje yra skambėjusi įvairių kartų, o vėliau ir įvairių šalių muzikos autorių kūryba, į šį rinkinį įtraukti tie Lietuvos kompozitoriai, kurie atitinkamu metu priklausė jaunajai kartai ir tie kūriniai, kurie buvo svarbūs jų kūrybinėse biografijose ir pasirodė įsimintini festivalio kontekste. Didesnė dalis čia pateikiamų, festivalyje skambėjusių kūrinių įrašų buvo padaryta kitu metu ir kitose vietose, nes pačiame festivalyje daugiau įrašų pradėta daryti tik dviem paskutiniaisiais dešimtmečiais.

Prie kūrinių pavadinimų pateikiamos dvi datos: pirmoji reiškia kūrinio sukūrimo metus, antroji – kada kūrinys pirmą kartą skambėjo šiame festivalyje.

Jaunimo muzikos dienos koncertas M. K. Čiurlionio sodybos-muziejaus kieme Druskininkuose, 1986 m. gegužės 17 d. Programa: Algirdas Martinaitis, Muzikinis momentas; Kęstutis Bieliukas, Kompozicija Nr. 1; Vytautas V. Barkauskas, „Fictio“; Algirdas Klova „Medžio kalbėjimai“; Nomeda Valančiūtė „Narcizas“. Tarp klausytojų Vytautas Landsbergis, Nomeda Valančiūtė, Rytis Mažulis, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika, Remigijus Merkelys, Bronius Kutavičius ir daugelis kitų. Foto: Irena Mikužienė; šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Visuomet Jauna muzika

Vita Gruodytė

Svarbus susikūrimo laikotarpiu, vieta ir savo ilgaamžiškumu, kasmetinis jaunųjų kompozitorių, muzikologų, atlikėjų ir vadybininkų festivalis, vykstantis gamtos apsupty, Druskininkų miestelyje, nuošalioje lietuvių muzikos Mekoje – M. K. Čiurlionio gimtinėje, yra tarytum metraštininkas, fiksuojantis muzikinį pasaulį, matomą išskirtinai jaunųjų kūrėjų akimis. Keitęs savo pavadinimą^[1] lygiai taip dažnai, kaip ir organizatorių ekipas, jis neabejotinai tapo kiekvienos ateinančios muzikų kartos idėjų, eksperimentų, rūpesčių ir vilčių atspindžiu, o kartu ir visų jų, kartu paėmus, muzikine mozaika, dėliojama štai jau daugiau nei trisdešimt metų.

Jauna muzika^[2] – ne tik amžiumi, bet ir turiniu – įsiveržė į lietuvių muzikinę erdvę kaip gaivus oro gūsis, nupūtęs ideologinę stagnaciją ir atvėręs langą į kūrybinės laisvės peizažą. Ji suteikė terpę muzikiniams pokyčiams jų negarantuodama ir įprasmino savąjį laikmetį pernelyg rimtai ir plačiai nesiafišuodama.

Vartant pirmųjų festivalių programėles ir leidinius tampa akivaizdu, kad išlikusi šykšti dokumentinė medžiaga nėra pajėgi atspindėti tą dvasinį ir kūrybinį pakilimą, kuris anuo – užgimstančio Sąjūdžio – metu tvyrojo ore. Negausūs ir prastoki yra to periodo garso įrašai, bet išsaugotos visuomet vėl galinčios suskambėti – bet jau kitaip – kūrinių partitūros.

Ilgiausiai gyvuojantis lietuvių muzikos festivalis buvo įkurtas politinės sistemos ir visuomenės santvarkos virsmo pradžioje – 1985 metais, tuometiniam Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijos pirmininkui, kompozitoriui Ričardui Kabeliui inicijavus Jaunųjų kompozitorių kūrinių koncertą M. K. Čiurlionio namelyje-muziejuje Druskininkuose. Per kelerius metus įgavęs neįtikėtiną pagreitį, festivalis pernešė lietuvišką muziką iš vienos politinės sistemos į kitą ne tik kūrybiškai, bet ir emociškai. Šis stiprus jausminis užtaisas galbūt ir yra festivalio tvarumo paslaptis. Jo nesužlugdė net ir ekonominė 1990-jųjų blokada, Sovietų Sąjungai nustojus Lietuvai tiekti pirmines žaliavas. Jos metu neišspausdinama festivalio programa (juk net nebuvo aišku, ar renginys iš viso įvyks), bet kaip ir anksčiau išleidžiamas festivalio muzikologinių ir eseistinių tekstų almanachas „Jauna muzika“. (Ne)įvykęs festivalis veikiausiai turėjo atspindėti visuotinę depresiją, baimę dėl ateities, o iš tiesų, tapęs tikru hepeningu, įgavo tik dar sarkastiškesnį pavidalą – su baseine po ilgų diskusijų sutikusiu groti Lietuvos styginių kvartetu, vandeny plaukiojančiais kompozitoriais, tyliai skandinančiais nenuskęstantį, nes plastikinį Dmitrijaus Šostakovičiaus manekeną, simboliniais paties festivalio šermenimis ir, be abejo, atsisveikinimo banketu, kuriame, kaip ir pridera politinės blokados metu, su frakais ir smokingais buvo šokami aristokratiniai šokiai ir keliami tostai.

Vyresnioji muzikų karta atlaidžiai žiūrėjo į „paaugliškas“ savo kolegų, o dažniau – buvusių ir esamų studentų – akcijas, kurios įsteigė, be skambių deklaracijų, bet su manifestu, kitus, paralelinius muzikos meno atramos taškus: geografinius – susibūrimą provincijoje, Druskininkuose, toliau nuo sostinės cenzūros ir konjunktūros, bei architektūrinius –skleidžiant muziką erdvėse, neatitinkančiose oficialiosios kultūros poreikių – vasaros skaitykloje, bažnyčioje, muzikos mokykloje, kino teatre, prie mineralinių vandenų šaltinių, po sanatorijų ir gydyklų skliautais, poeto Kornelijaus Platelio namų svetainėje, prie buvusio paminklo Leninui postamento, kavinėse, etc. Meninių idėjų atžvilgiu šliejamasi prie savųjų ištakų ir prie vakarietiškos, niekuomet nepamirštos, „išlaikytos sielos skliaustuose“^[3], tapatybės: prie bene vienintelio nekvestionuojamo, profesionalaus XX amžiaus pradžios lietuvių muziko – ne patriarcho – Čiurlionio, ir bene vienintelio Vakarų pasaulyje pripažinto lietuvių kilmės šiuolaikinio menininko – Jurgio Mačiūno (kurio gimimo 60-mečiui dedikutas visas 1991 m. festivalis). Atspirties taškų paieškos autentiškuose lietuviškos ir vakarietiškos kultūros artefaktuose, nepaisant išraiškos laisvę teberibojančių epochos kontekstų ir geografinių kontūrų, atspindėjo jaunatvišką tabula rasa dvasią ir kūrybos persvarstymo intencijas. Šiuo atžvilgiu festivaliai buvo neabejotina kolektyvinė terapija. Ne tiek dėl noro išsilaisvinti iš suvaržymų, nes suvaržymų jau buvo nedaug belikę, kiek dėl sąmoningumo, užgimstančio, kai pradedama jaustis nebe sistemos dalimi, o nepriklausomu menininku. „Mokomasi būti visa savo esaties pilnatve“. Šio pojūčio tapsmo realybe kelias buvo labai ilgas. Vėliau užgriuvo ekonominiai sunkumai, ypač nepriklausomiems kūrėjams, bet pirmųjų festivalių metu tai dar buvo nežinoma ir nesvarbu. Dar tebefunkcionavo ankstesnės – sovietinės, represinės – sistemos įsteigta sąlygiška buitinė gerovė kūrėjams, „ideologinio lauko“ atstovams, ir jau buvo atrastas „naujojo pasaulio“ kūrybinės raiškos laisvės pojūtis. Šioje „alternatyvioje situacijoje“ dar kurį laiką paraleliai funkcionavo kičines formas pradedantis įgauti „kultūros klestėjimas“, ir vis atviriau teigiamas ir įsisąmoninamas „rezistencinis dvasios krūvis“.

Ribinėje ne muzikos permainų, o permainų muzikos erdvėje buvo sėjamos viltys, brėžiami idealistiniai ir idealizuoti, bet tokie tikri ir nesufalsifikuoti kūrėjo laikysenos pasaulyje kontūrai. Jie blyško vėlesnės kasdienybės realijų užgulti, bet niekur neišnyko. Tuometinė, pirmoji laisvės oro įkvėpusi muzikų ir menininkų karta nepasikeitė praėjus ir trisdešimt penkeriems metams. Pradinis jaunosios muzikos pavasarių polėkis, atvirumas, idealizmas, o gal ir kiek mažesnis pragmatizmas atpažįstami ir dabar. Nauja patirtis – buvimo ant ribos būsena – neabejotinai įsirėžė pasąmonėn. Sugriuvus totalitarinei sistemai su jos ideologiniais štampais, buvo pereita nuo „santykio su“, kai esi psichologiškai vienaip (priešinantis) ar kitaip (pasiduodant) susietas su sistema, prie egzistenciškai nesaugios, o kartais ir gąsdinančios autonomijos – santykio su savimi.

Siekis „atrasti save“, kartu įsisąmoninant ne tik savo, bet ir savo kartos kūrybą, paskatino esamojo laiko analizę. Tai buvo autentiška reakcija į aplinką, „pirmųjų džiaugsmų ir atradimų metas“. Tai Nepriklausomybės slenksčio diskursas, nuo kurio neatsiejami kasdienybės aspektai. Į Druskininkus kviečiami filosofai, rašytojai, poetai, dailininkai, aktyviai diskutuoja ir muzikologai. Apie muziką ir ideologiją, apie poeziją ir muziką, apie muziką šiuolaikiniame pasaulyje, apie kultūros atvirumą ir uždarumą – apie jos uždarumą ir uždarymą. Brėžiami idealistiniai asmenybės laisvės kontūrai, nagrinėjami fundamentalūs klausimai. Svarstoma menininko priedermė, istorinis kontekstas ir egzistencinė problematika. Gilinamasi į specifinius kūrybos aspektus. Atsigręžiama į garsą. Į konceptualumą. Nuo opuso prie akcijos. Muzika ir laikas. Svarbios ne tik garso išraiškos priemonės, bet ir muzikinės idėjos. Svarstoma, kas gražu ir kas negražu „suskeldėjusiame pasaulio vaizde“, ir ką reiškia demokratija muzikoje: ar ji turi tik tenkinti neišprususį, kasdienybės komforte gyvenantį klausytoją, ar suprasti kūrybos fenomeną ir savo poziciją visuomenėje. Tikrovė ne tik aprašoma, bet ir transformuojama – spontaniškomis diskusijomis, improvizuotais pašnekesiais, ekspromtiniais kūriniais, vienadienėmis simbolinėmis premijomis ir surinktomis aukomis, paskubomis tapomais kūrėjų portretais, nepavykusiais pokalbiais, neišgrynintų minčių nuotrupomis, „be iliuzijų apversti pasaulį“.

Tai pirmoji viešai diskutuojanti lietuvių muzikų karta. „Nuo besąlygiško žavėjimosi iki kategoriško neigimo“. Pirmoji socialiai aktyvi ir konfrontuojančios dvasios karta. „Avantiūriškai, ironiškai racionali“. Sukūrusi pirmąsias kultūrinės opozicijos formas – „rimtą ir svarią alternatyvą stagnacinėms kultūrinių renginių tradicijoms“.

Šiuo požiūriu Druskininkų festivaliai yra tiksliausias to laikotarpio muzikos liudininkas. Jis yra tas kultūrinis įvykis, kuris buvo kartu ir permainų biografas, ir permainų iniciatorius. Jame susikristalizavo tą epochą tiksliai apibrėžiantys jaunųjų siekiai – eksperimentu, diskusija, muzikiniu veiksmu sugrįžti į vakarietišką terpę ir susigrąžinti ikiokupacinę atmintį, iš kurios lietuvių muzika buvo išmesta visą sovietmetį. Pirmiesiems jaunosios muzikų kartos organizuotiems festivaliams būdingas išorinis dirbtinumas atspindėjo vidinį būtinumą keistis. Jų netobulumas – o gal net sąmoninga preciziškai įvykdyto netobulumo apologetika – dėjo pagrindus atvirumui. Atrandama prasminga „bendro reikalo“ patirtis: siekis burtis į gildiją (kūrybinę, ne politinę), komunikuoti, ieškoti bendraminčių čia ir kitur, spręsti kūrybines problemas čia ir dabar, atsisakyti įpročių ir ribų, pažvelgti į save kito akimis (muzikologų muzikinės kompozicijos, kompozitorių pokalbiai apie muziką) ir, žinoma, būtinybė analizuoti – ne tik save, bet ir aplink save.

Keturių išleistų „Jaunos muzikos“ leidinių^[4] tekstuose kalbama apie moralinį atgimimą. Apie „dorą žmogų“ ir „tikrą meną“: „nemeluoti sau pačiam“, nes „meluojanti kultūra nevaisinga“. Tai politinės, epistemologinės ir ontologinės laikmečio krizės ženklas. Susigrąžinama religinė tematika. „Besiskleidžianti realybėje mūsų jausmų tiesa“. Cituojami T. Mannas, F. Nietzsche, St. Exupéry, H. Hesse. Sąvokos Tiesa, Tėvynė, Idealas, Harmonija, Dvasingumas įgauna pačią tikriausią ir giliausią – siekiamybės – prasmę. Ji turėtų – manoma – apsaugoti nuo būsimų paklydimų, nuo pliku efektyvumu paremto progreso. Bet ji kartu yra ir Rytų Europoje sužlugdytos kultūros tradicijos išraiška.

Taigi pirmieji nepriklausomi muzikos festivaliai būrė ir skatino, kūrė ir tyrinėjo. Atgauta psichologinė laisvė atrodė ne tik trapi, bet ir galbūt trumpalaikė, todėl skubėta aptarti fundamentalius klausimus ir keisti įpročius. Pavyzdžiui, visas festivalis (1994 m.) dedikuojamas tuomet jaunam kompozitoriui Ryčiui Mažuliui, nelaukiant tradiciškai garbaus jubiliejaus, nuopelnų sąrašo ir užkabintų medalių legitimacijos. Vėliau jau pagerbiamas Mokytojas Julius Juzeliūnas, atsigręžiama į XX a. lietuvių muzikos istoriją ir nebeskubama renkantis būsimų susibūrimų temas. Nuo šiol jos visuomet atspindės laikmetį, asmenines organizatorių idėjas ar dalyvių kūrybingumą. Muzikiniu atžvilgiu šis festivalis visuomet, be išankstinio kritinio žvilgsnio, suteiks laisvę gimstančioms idėjoms ir išsaugos pasitikėjimą jaunųjų kompozitorių menine, kūrybine bei organizacine galia. Ši nuo pat pradžių puoselėta konstanta išaugino jau kelias muzikų kartas, būtent ribotoje atgimstančio pavasario mėnesio erdvėje suvokusias jiems skirto kūrybinių bandymų laiko trapumą.

Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio ištakose atrastas ir išaugintas jausmas – politinės laisvės, virtusios kūrybine, realia muzikinės minties laisve, yra pats gražiausias palikimas, kokį šis festivalis galėjo perduoti iš kartos į kartą. Jame yra jo stiprybė ir, tikėkime, nesibaigiančio ilgaamžiškumo paslaptis. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko palinkėjimas Jaunai muzikai nesenti pildosi su kaupu.

Šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ koncertas prie Druskininkų miesto muziejaus, 2017 m. gegužės 20 d.
Mindaugo Urbaičio Trio atlieka Gintė Preisaitė (klavišiniai), Kristupas Gikas ir Vytautas Oškinis (fleitos)
Foto: Tomas Terekas; šaltinis: festivalio „Druskomanija“ archyvas