Antrasis pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio teatrinės muzikos grojaraštis irgi pavadintas spektaklio vardu: skirtingų teatrų pastatymams tokiu pavadinimu rašė net dvi kompozitorės – Zita Bružaitė ir Snieguolė Dikčiūtė.
Jį galima būtų laikyti visiška priešingybe pirmajam: lyriškas, melodingas, liūdnas ir svajingas. Tai toks savotiškas meilės muzikos rinkinys, net jei ta meilė kai kur ir sudužusi.
Visgi ir jame jaučiamas tas stebėtinas muzikos įtaigumas ir paveikumas, kas leidžia rinkinyje esančius kūrinius klausyti ir suvokti atskirai nuo spektaklio: tai puikus muzikos, kaip labiausiai emocionalios meno formos, pavyzdys. Atrodo, kad joje užkoduota pati spektaklio esmė ir klausydamas bent jau iš dalies gali suvokti/pajusti tai, kas prieš maždaug trisdešimt metų vyko scenoje.
Šį grojaraštį pradeda tikras 2000-ųjų hitas: turbūt sunkiai surastum žmogų, tais laikais negirdėjusį jau pirmajame grojaraštyje minėto Matisse (Mato Petriko) dainos „aš noriu žolės ir medžių pavėsio...“. Lengvabūdiškas ir kartu kažkur giliai į sielos kerteles įlendantis Giedrius Puskunigis, netikėtas Gintaras Sodeika, liūdesiu dvelkiantys Faustas Latėnas, Mindaugas Urbaitis, ironiškas Algirdas Martinaitis – tos pačios pavardės abiejuose grojaraščiuose liudija, kad šie autoriai akivaizdžiai surado savo mėgstamą kūrybinę terpę. Rodos, visi jie savotiškai kalba apie laimingas dienas, kurios kažkada buvo ir jau nebegrįš. Ar tikrai jau nebe? Ar tik – „Rytoj rytoj ir vėl rytoj, smulkiai žingsneliais bėga mūsų dienos link nužymėtos kiekvienam ribos“?
Kai kuriuose kūriniuose (pavyzdžiui, Kipro Mašanausko muzikoje spektakliui „Sirano“) galima išgirsti, mano manymu, lietuvių teatro muzikos kūrėjams labai būdingą kūrybinį elementą: to paties segmento kartojimus, kiekviename jų prisidedant papildomiems instrumentams. Taip sukuriamas vis naujo, kažkur vedančio buvimo toje pačioje erdvėje įspūdis, padedantis kurti emocinę spektaklio dramaturgiją. Tarsi eitum vietoje, o pasaulis aplink tave lėtai keistųsi. Tarsi leistumeisi į nepaprastai gražią ir tuo pat metu beviltišką kelionę.
Esu dėkingas teatro žmonėms: jų vadovams, aktoriams, referentėms, vadybininkams; literatūrinės, muzikinės, pastatyminės dalių vedėjams, kurie bendradarbiavo, atsiliepė, dalyvavo. Gal ne visiems pavyko padėti, gal ne visi kažką galėjo pasiūlyti, bet atkreipė dėmesį ir neliko abejingi. Dėkui.
Bet visgi didžiausias ačiū visų Lietuvos teatrų garso režisieriams, kurių dėka Lietuvos teatro muzika išlieka – daugumoje atvejų dėl to, kad jos įrašai buvo kaupiami ir saugomi asmenine iniciatyva. Ačiū Nacionalinio dramos teatro vyr. garso režisieriui Virginijui Bagdzevičiui, pernai į Anapilį iškeliavusiam Valstybinio jaunimo teatrui vyr. garso režisieriui Rimvydui Gaigalui, Nacionalinio Kauno dramos teatro vyr. garso režisieriui Arnoldui Akelaičiui, Klaipėdos dramos teatro garso režisieriams Sigitui Račkauskui ir Edvinui Vasiljevui, Šiaulių dramos teatro garso režisieriui Virginijui Jasiūnui, buvusiai ilgametei Juozo Miltinio dramos teatro garso režisierei Ramunei Kudirkienei. Šie žmonės tyliai, kantriai ir su meile dirbo, ilgus metus spektakliuose „leisdami“ sukurtą originalią lietuvišką teatrinę muziką.
Kuratorius Martynas Bialobžeskis
Pirmojo teatrinės muzikos grojaraščio klausykitės čia.
Internetinio grojaraščio prieigą finansuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa.